V. Baublienė: erotikos atspalviai, sado-mazo efektas ir rožių aliejus

Visa ta karštine prasidėjo po 50 pilkų spalvų, atspalvių ir kitų nesąmonių, sulaukusių protu nesuvokiamos sėkmės. Pasidaviau tam ažiotažui ir kažkuriam oro uoste nusipirkau pirmą pilkųjų geismų knygą.

Skaitomiausi tekstai:
- 5 grožio kryptys ir moterys, kuriomis verta sekti ateinantį sezoną
- Insulto požymiai – kaip padėti ir išgelbėti gyvybę
- Savaitės horoskopas: iki švenčių situacija pasikeis
- Savaitės ikona. S. Nainė: drabužių beveik neperku, ką noriu, pasisiūnu pati
- Velykų boba, kurios receptui - daugiau nei 200 metų

Ilgai skaičiau, nerasdama preteksto – kodėl tai darau? Nebaigiau. Š yra š. Ir nėra ką aiškintis. Bet maniau, patobulinsiu sado-mazo terminais savo anglų kalbos žodyną.

O jei rimtai, kai pagalvoju, kaip didžiausi šlamštai sulaukia stulbinamo populiarumo, prisimenu kuklią formulę, kurią išvedė vienas žinomas reitingų specialistas. Sako, schema paprasta: protingų žmonių yra mažuma, o kvailių – dauguma, tai štai pastarieji ir diktuoja didžiąją dalį poreikių. Logiška? Bet kandu…

Tačiau anoje laidoje mano kalbinta austrų rašytoja Susanna Kubelka – ir pati – ne be nuodėmės. Sako, paskaito ir ji visokio šlamšto, ir yra įsitikinusi, jog žino, kokie vingiai lėmė „pilkų atspalvių“ fenomeną. Pasirodo, motyvas tik vienas ir visai neerotinis. Didžioji sėkmė – pats Grėjus, milijardierius ir gražuolis. Susanna tikina, pasakų reikia visais laikais, dėl to jos ir sulaukia sėkmės.

Tuo tarpu pati S. Kubelka irgi vingiuoja tose pat pasakų ir erotikos ribose. O ją paskaičiau gerokai, nes reikėjo pasirengti interviu su rašytoja. Kita vertus, jos romanuose yra visai kitų naudingų dalykų, apie kuriuos autorė ir prasitarė per interviu, kai jį teko imti „Knygų mugės“ metu. Taigi kelios ištraukos iš pasikalbėjimo apie erotikos etiką ir moteris lovoje.

S. Kubelka: Rašyti erotinius tekstus labai sunku. Kurdama pirmąja knygą su erotinėmis scenomis susidūriau su didelėmis problemomis. Aš rašau vokiškai, deja, šioje kalboje nėra deramų žodžių, apibūdinti erotiką.

Tačiau turėjau pasirinkimą, galėjau vartoti medicinine arba lotynišką terminiją. Bet nenorėjau kalbėti tualetiniu žargonu. Be to, norėjau apie erotiką šnekėti iš moters pozicijų, o ne kaip vyras. Todėl man visa tai užtruko. Turėjau erotinių scenų juodraštį, bet jis manęs vis netenkino.

Tuomet buvo devintas dešimtmetis, tai atrodė drąsi leksika?

Taip, knyga buvo išleista 1987 metais ir tai buvo pirma knyga su meilės scenomis miegamajame. Tiesa, prieš tai buvo parašyta Erikos Young “Skrydžio baimė”, bet mano Ofelija sulaukė didžiulės sėkmės. Kritikai tuomet šaukė – moteris parašė pornografinę knygą. Bet ten nebuvo jokios pornografijos. Tebuvo tikras gyvenimas.

Esu laiminga, kad dabar atvirai kalbama apie meilę, erotiką, seksualumą. Bet nesu patenkinta dėl pornografijos, kuri moterims yra didelis blogis. Pornografija spaudžia moteris apsimetinėti, jog joms patinka kai su jomis elgiamasi žiauriai, netinkamai. Moterys tikina – mes mėgstame sado–mazo, bet iš tiesų nė viena negali gerai jaustis, kai su ja elgiamasi skaudinančiai ar žiauriai.

Bet pati to nebandėt?

Ne, niekada. Nė vienas vyras nėra manęs palietęs skaudinančiai ar užgavęs. Jei taip būtų buvę, daugiau jis manęs nebūtų matęs. Niekada neleisčiau skaudinti nei savo kūno, nei minčių.

Šimtus metų vyrai moterims aiškino, kad jos netikusios, nevertos. Nesėkmės lovoje – tik per moteris, ir jei vyrai tampa impotentai, taip pat kaltos moterys. Bet tai nėra ir nebuvo moterų kaltė. Manau, miegamajame moterims reikia daug drąsos, verta matyti vyrą atviromis akimis ir nebijoti jam viską sakyti tiesiai – ką daryti, ko nedaryti, garsiai prisipažinti, jei vyras moterį skaudina. Išsižiodama apie tai moteris gali turėti nemalonumų, bet ji turi prisipažinti ką juntanti. Lygiai taip pat jos turi kalbėti apie tai, kas joms patinka ir ko jos nori.

Išeina, kad moterys baiminasi atviros tiesos?

Taip, nes tam reikia laiko ir patirties. To reikia išmokti. Man tokie dalykai taip pat užėmė laiko. Tačiau pati sau pasakiau: tai absurdiška, lovoje turime būti laimingi, turime žinoti, kur padėti ranką ar kaip apkabinti. Aš nesugebėdavau to pasakyti. Išdrįsau tik po kurio laiko.

Kiek laiko jums reikėjo išmokti kalbėti lovoje?

O tai užtruko ilgai, mažiausiai iki 35 metų. Žinote, romėnų poetas Ovidijus rašė, jog moterys geromis meilužėmis tampa tik sulaukusios 36-erių. Tik tuomet jos gali pamesti savo nežinojimą ir būti savimi. Kai parašiau knygą “Pagaliau per 40″, man buvo 36-eri. Ir tuomet pati sau pasakiau, absurdas, kad negaliu kalbėti apie tai, ką jaučiu. Tačiau iki to buvo metas, kai daugiau tylėjau.

Kai dirbau žurnaliste, daug keliavau. Ėmiau daugybę interviu iš įvairiausių įžymybių, karalių, karalienių, valstybių vadovų. Bet kas iš iškiliųjų, jei tik atvykdavo į Vieną, būdavo mano pašnekovas. Laisvai kalbėjau prancūziškai ir angliškai, ir supratau, kad kiekvienas, kuris gyvena tikrą ir įdomų gyvenimą, yra sulaukęs per 40. Tokio gyvenimo norėjau ir aš. Nes nė vienas iš jų nesiskundė savo amžiumi. Tos nuostabios moterys, sulaukusios 60-70, jos jautėsi laimingos, kad ir būdamos savo metų. Ir aš sau pasakiau – o aš bijau sulaukti 40-ties. Tai nesąmonė.

Auksinė taisyklė kiekvienai moteriai – pasitikėjimas. Ji turi būti patenkinta tokia, kokia yra ir nevaidinti kino žvaigždės. Gali būti graži ir stora, ir liekna, svarbu spinduliuoti pasitikėjimą ir suprasti, kad esi laiminga tokia, kokia esi. Jei pati save mylėsi, žmonės irgi mylės. Jei savęs nekenti, žmonės tavęs nepamils. Gali būti liekna ir graži, bet nelaiminga.

O kaip jūs mylite pati save?

Pati sau patinku visada. Tėvai mane labai mylėjo. Ir tai man liko visam gyvenimui. Ir jei koks vyras sako, jog nesu pakankamai aukšta ar mėlynų akių blondinė, manęs tai nė kiek nejaudina.

Neskaudinate savęs ir dėl tokių dalykų neišgyvenate?

Niekada niekada niekada niekam neleidžiu savęs gniuždyti. Moterys neturi leistis skriaudžiamos vyrų, nors jie taip daro.

Visada su savimi vežiojuosi maža rožių aliejaus buteliuką iš Bulgarijos. Užlašinu aliejaus keliose vietose ir tai man suteikia jėgos. Pvz., jei sėdžiu lėktuve ir aplink tvyro nemalonus kvapas.

Prisidengiate rožėmis.

Taip. Užsilašinu ir užsidarau nuo viso pasaulio. Be to, rožių aliejus yra labai svarbi grožio priemonė. Odai tai – pats geriausias dalykas. Aliejumi patepti reikia vietas, kur aktyviausiai gaminasi naujos ląstelės. Aš vartoju aliejų kas dieną. Tarkim, sėdu į metro ar taksi, būtinai pasitepu rožių aliejumi. Ir kai laisvai nesijaučiu, jei man nejauku, užsilašinu kelis lašus ir man geriau. Taip elgiuosi mažiausiai 20 metų.

Fotolia nuotr.

Ir darau tai, ką sako Ajurveda. Turite susikurti savo priemones grožiui. Aš naudoju sezamo aliejų, Gi sviestą, tik ne tą, kurio yra parduotuvėje, ruošiu jį pati. Tai padaryti labai lengva. Vartoju jį kaip kremą. Dar naudoju kremą, kurį esu aprašiusi savo romane “Šiandien madam pareis vėliau”, vadinu jį majonezu ir knygoje paaiškinu kaip jį pasidaryti pačiai. Nuo tada, kai ėmiau vartoti šias priemones, mano oda pagerėjo.

Ir niekada nesikliovėte žinomų gamintojų kosmetika?

Kai buvau žurnalistė, naudojau. Mes gaudavome kosmetikos gamintojų mėginukų, juos vartojome, bet pamatėme, kad jie nieko gera neduoda. Jie nėra tai, ko reikia odai. O Ajurveda sako, ant veido reikia dėti tai, ką valgai. Kas tinka kūnui, tas tinka ir odai. Ir niekada nenorėjau suvalgyti buteliuko „Dior“ ar „Chanel“ kremo.

Shutterstock nuotr.

Ajurveda – seniausia pasaulio medicina, ji net 7000 metų egzistuoja ir tobulai padeda. Taip pat atlieku jogos pratimus ir vieną dieną per savaitę pasninkauju. Tuomet geriu karštą vandenį arba pieną. Jei labai kankina alkis, galima išgerti puodelį kavos arba arbatos. Bet negali nieko kramtyti. Jei imi kramtyti, skrandis tikisi maisto ir prasideda alkis, jei nieko nekramtai, alkio nejunti. Po pasninko kitą rytą jautiesi puikiai, prarandi vieną kilogramą, nieko neskauda, skrajoji debesimis, jokių blogų pojūčių, prastų nuotaikų.

Kai ėmiau tuo vadovautis, neliko senų kamavusių slogų, virusų, gripo. Mano gera savijauta ir puiki nuotaika, daugiau – jokių depresijų. Nuo mano pečių nukrito didelė našta. Maitinuosi lengvu maistu, lengvai ir jaučiuosi.

Turiu draugą, su kuriuo puikiai sutariu, bet kartu mes negyvename. Jis turi savo namą, aš – savo butus Vienoje ir Paryžiuje. Kai susitinkame, mėgstu jam ruošti maistą. Kai jis lankosi pas mane ar esu pas jį, jis irgi mane lepina. Visai nepageidauju virti kas dieną. Bet kartui mums yra puiku. Kai jis būna pas mane, visada klausia ar gali pasilikti ir nakvoti. Atsiprašau, jei negaliu to leisti, nes rašau ir man kartais yra svarbiau pabaigti skyrių.

Mūsų pažinties istorija jau sena. Pirmą kartą pagalvojau, gal jis tvotas. Tai buvo gana keista istorija, nors nelabai smagi. Aš praradau mamą ir buvau gilioje depresijoje. Staiga sulaukiu skambučio iš vyro, kurio niekada nebuvau sutikusi. Jis pasakė: esu iš Austrijos, mes būtinai turime susitikti, atvykau į Paryžių, specialiai pamatyti tave. Pagalvojau, kad jam ne visi namie, ir atrėžiau, jog ką tik netekau mamos ir nieko matyti nepageidauju, kaip turite tiek drąsos man skambinti ir kviesti susitikti. Į tai jis atsakė labai inteligentiškai: manau, vienas austras gali išgerti puodelį kavos Paryžiuje su kitu austru. Tuomet atsiprašiau, pasakiau, jog jis teisus ir galime susitikti. Jis prisipažino esąs restorane priešais mano namą ir man tereikėjo nusileisti apačion.

Jis netgi žinojo kur jūs gyvenate?

Taip, rado mano adresą telefonų knygoje, aš joje esu ir mane rasti nesudėtinga. Taigi nuėjau į restoraną, kuris buvo visiškai pilnas žmonių, gal 200 vienu metu sėdėjo, bet priėjau prie vyro, kuris buvo į duris atsisukęs nugarą. Priėjau ir paklausiau – čia tu ar ne? Jis nusišypsojo: taip, tai – aš. Manau, tai buvo likimas. Tačiau kai pirmus penkerius metus gyvenome diena dienon, man to buvo per akis. Aš jį palikau. Dabar, kai gyvename atskirose vietose, viskas yra nuostabu.“

„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis