Fotografas Raimondas Paknys: paveldo objektus jaučiu per žmones – kažkada gyvenusius arba dabartinius

Leidėjas ir fotografas Raimondas Paknys (62 m.) moka derinti du kraštutinumus: gyvena greitai, bet fotografuoja – tik lėtai, su pasimėgavimu.

Raimondo Paknio įsteigtai leidyklai šie metai – jubiliejiniai. Elitinių kultūrinių leidinių nišą R. Paknys užėmė prieš 25-erius metus ir net sunkiausiais laikais neaukojo produkcijos kokybės. „Kokybė – prabangos dalykas, bet aš manau – jei jau daryti, tai gerai, arba nedaryti apskritai.“ Meno konkursuose įvairiomis premijomis apdovanotos daugiau nei dvidešimt R. Paknio leidyklos knygų. Dailės albumai, iliustruotos knygos apie dailę, meniškai iliustruoti leidiniai apie Lietuvą įvairiomis kalbomis, taip pat skirti Vilniui, kelionių vadovai, suvenyriniai fotoalbumai išsiskiria puikia poligrafija, turi išliekamąją vertę. „Vienos knygos išlieka, o kitos yra pragyvenimo šaltinis, – nusikvatoja pašnekovas. – Taip ir balansuoji, bet abiem atvejais turi dirbti gerai ir jausti malonumą. Tada nėra kaip dejuoti ir sakyti, kad turi kažkokių rūpesčių, nes tiesiog judi į priekį peršokdamas nuo vieno gražaus darbo prie kito.“

Kokybė – prabangos dalykas, bet aš manau – jei jau daryti, tai gerai, arba nedaryti apskritai.

Sostinėje, ypatingą aurą turinčioje M. K. Čiurlionio gatvėje, įsikūrusioje leidykloje – vos keturi darbuotojai. Plėtra nenumatoma. „O kam? Pažįstu daug turtingų žmonių, jie neatrodo labai laimingi“, – sako šeimininkas įstaigos virtuvėlėje ramiai plikydamas pu-erh arbatą. Darbo diena artėja į pabaigą, ir, kai nutyla paskutinis kompiuteris, šimtamečiame name įsiviešpatauja visiška tyla. Kai atšyla, į šio sostinės namo kiemą netgi atpūškuoja ežiukų. 1913-uosius menantį pastatą R. Paknys prisimena nuo vaikystės – matydavo pro savo gimtųjų namų langus. Paskui po daugelio metų labai jau varganą įsigijo, restauravo ir prikėlė antram gyvenimui. Prisipažįsta, kad buvo minčių įpūsti gyvybės ir kokiam nors apleistam Lietuvos dvarui. „Visgi atsisakiau tokios idėjos. Atkurti statinį reikia daug energijos, tampi prie jo pririštas, o aš to nenoriu. Nekilnojamojo turto turėjimas kainuoja ne tik pinigų, bet ir laiko. Turiu sodybą. Anksčiau dažnai ten būdavau, dabar – labai retai, nes yra įdomesnių dalykų. Dabar mano gyvenime labai turiningas ir įdomus etapas, malonu matyti rezultatą ir žmonių susidomėjimą, tai stipriai stumia į priekį.“

Asmeninio albumo nuotr.

Didelių vaizdų magija

Naujasis R. Paknio veiklos etapas susijęs su personalinėmis fotografijos parodomis. Per vienus metus jis surengė net dvi. Abi eksponuotos Lietuvos nacionaliniame muziejuje: viena – 2015-ųjų, kita – 2016-ųjų pabaigoje. „Kartais žmogui šauna į galvą toks „noriu padaryti“, – smagiai sako pašnekovas. – Draugai seniai ragino, ypač mūsų leidyklos dailininkas dabar Niujorke gyvenantis Izaokas Zibucas, tik turėjau atsižvelgti į savo darbų vertinimą.“ Keista girdėti šitaip kalbant žinomą fotografą, už parengtus Vilniaus fotoalbumus ir nuopelnus kultūrai 2002-aisiais apdovanotą Šv. Kristoforo statulėle, bet jis tvirtai tęsia: „Taip. 2011-aisiais Lietuvos fotografijos istorijai skirtame leidinyje apie mano fotografuotus peizažus pasakyta trumpai ir aiškiai: „Nieko įsimintino“, nors albumo „Lietuvos peizažas“ populiarumas buvo didelis – triskart jį leidome. Apie mano architektūros fotografijas ten apskritai nebuvo nei žodžio, nors „Vilnius: miesto portretas“ (jame tarp daugelio kitų autorių buvo nemažai ir mano nuotraukų) jau buvo pelnęs meno leidiniui skirtą apdovanojimą. Dabar reikalai pasikeitė.“ (Juokiasi.)

R. Paknio fotografijų parodos daugeliui tikrai atvėrė akis. Itin didelio formato nuotraukos Lietuvoje – retenybė. Kaip ir leidyklos steigimo laikais, kai aukštos kokybės fotografijų albumai buvo retenybė, taip ir dabar asmenines parodas rengti pradėjęs kraštovaizdžio ir architektūros fotografas pasirinko Lietuvoje retą, itin didelį nuotraukų formatą, todėl nuotraukos atrodo tarsi spindinčios. „Visi kartoja tą patį: „Į tas fotografijas norisi įeiti, – sako pašnekovas. – Ką gi, labai gerai, bet tai – ne mano atradimas, taip daro visas Vakarų pasaulis. Visada seku, kas vyksta kitų šalių fotografijos pasaulyje. Esu aplankęs daug parodų Berlyne, Vienoje, Edinburge. Rengdamas medinių bažnyčių parodą pasirinkau tokį patį fotografijų formatą, kaip ir žymusis Robert'as Polidori's, jis jaunystėje buvo Jono Meko asistentu.“

Smalėnai. Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, buvęs kolchozo „Naujasis gyvenimas“ sandėlis
Smalėnai. Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, buvęs kolchozo „Naujasis gyvenimas“ sandėlis
Asmeninio albumo nuotr.

Nusprendęs parodyti savo fotografijas dar platesnei nei muziejų auditorijai, R. Paknys parodą surengė tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Ten kasdien girdėdavo komplimentą, kad jo fotografuoti vaizdai atrodo kaip nutapyti. „Tokiuose renginiuose, mat regis, lankosi žmonės, kuriems menas artimas, bet jie stebėjosi, nes nebuvo matę tokių fotografijų. Daugeliui mano darbai patiko, kai kurie šnekėjo ir apie pirkimą, bet neretai nuskambėdavo ir tokia frazė: „Pirkčiau, bet ką pagalvos kiti, juk tai – tik fotografija.“ Ką tokiems sakyti? Visame pasaulyje didelio formato fotografija labai vertinama. Vienas darbas gali kainuoti daugiau nei 20 tūkstančių, o garsesnio autoriaus – ir 40 tūkstančių eurų. Lietuvoje apie tokius pinigus nė kalbos negali būti. Pas mus geriausiai suprantama telefoninė fotografija, todėl atitinkamai ir jos vertė negali būti didelė. Na, gal koks penkiasdešimt, septyniasdešimt eurų. O juk vien techninis darbas – ryškinimas, paruošimas, rėminimas – kainuoja 600 eurų. Gal kada nors ir mes išsiugdysime tinkamą požiūrį.“

XIX a. principai

R. Paknys vienintelis Lietuvoje tiek daug fotografuoja XIX a. fotografijos principu veikiančiomis plokštelinėmis „Linhof Master Technika“ ir „Horseman“ kameromis. „Fotografavimo principai seni, bet kameros modernios, skirtos profesionalioms architektūros fotografijoms kurti, nes analoginės nuotraukos didinamos išlaiko vaizdo plastiką, ryškumą ir tikrovės vaizdui artimą piešinį“, – aiškino fotografas. Fotografavimo plokšteline kamera procesas irgi visai kitoks nei fotografavimo skaitmeniniu fotoaparatu. Senoviškai, neskubant pasistatomas trikojis, ir net vaizdas pro kameros langelį matomas apverstas aukštyn kojomis. „Norint pasitikrinti vaizdo kompoziciją, kartais tenka kone ant galvos atsistoti, būna ir toks cirkas (juokiasi). Ilgai matuoju gulsčiuku, nes man itin svarbu sienų vertikalumas. Statiniai – kaip žmonės. Kuo veidas simetriškesnis, tuo gražesnis, ta pati taisyklė tinka ir pastatams.“

MOTERIS / Liudas Masys

Ilgai ruoštis kadrui tenka dar ir dėl to, kad kiekvienas kameros mygtuko paspaudimas atsieina septynis eurus – tiek kainuoja plokštelė ir jos ryškinimas. „Aš kadrų padarau labai mažai. Mano kolegoms skaitmeninio fotoaparato mygtuko paspaudimas beveik nieko nekainuoja. Užtat kiek jie vargsta trindami nereikalingus kadrus!“ – juokiasi R. Paknys.

Medinės bažnyčios – tai vienas vertingiausių mūsų paveldo objektų, nes šių Vakarų Europoje nėra. Jos skaidrios, šviesios.

Padaryti iškart gerą kadrą fotomenininkas išmoko dar prieš pradėdamas savo leidybos verslą, kai dirbo „Vagos“ leidyklos fotostudijoje „Vaizdas“. „Ten naudota nauja, tais laikais fotografams sunkiai pasiekiama „Hasselblad“ ir „Sinar“ fototechnika, „Kodak“ medžiagos, bet techninės normos taikytos absurdiškos – iš 1,6 kadro turėjo būti geras kadras. Taip net genijai nepataiko.“ Visgi R. Pakniui labai pravertė Lietuvos televizijoje per 12 metų įgyta patirtis. „Savo fotografijų beveik nekadruoju, iš anksto atsakingai viską pasveriu. To išmokė televizija – ten kadras nei didinamas, nei mažinamas. Kaip kine.“

Analoginė fotografija Lietuvoje nepopuliari dėl brangumo, yra ir kitų keblumų – mažai kas tokias fotografijas ryškina. Visgi svarbiausia, kaip sako R. Paknys, kad toks fotografavimas atitiktų fotografo būdą. „Pirmąją savo plokštelinę kamerą įsigijau 1998-aisiais, svečiuodamasis Niujorke pas Izaoką Zibucą. Ji buvo daug paprastesnė, bet per metus fotografuodamas ja supratau, kad man tinka toks meditatyvinis darbas. Tada jau nusipirkau geresnę, o dabar plokštelinės kameros – mano pagrindinės, nes tiesiog gera jomis dirbti. Greičio man nereikia.“

LDK paveldo pėdsakais

Dabar, kai nebevaržo jokios normos ir stygius, R. Paknys pirmadienį užsako atsiųsti iš Niujorko fotomedžiagų, penktadienį jau gali leistis į kelią. Ieškodamas medinių bažnyčių parodai „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“ R. Paknys skersai išilgai išvažinėjo visą Lietuvą, o dabar dažnokai suka į kaimynines šalis, buvusias Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemes. Pernai keturis kartus lankėsi Baltarusijoje, du – Ukrainoje. Nors paroda „Išlikęs laikas. LDK Mūrų istorijos“ jau eksponuota, dar daug kas liko neužfiksuota. „Kelionės į Baltarusiją ir Ukrainą man dabar atrodo pačios egzotiškiausios, nes tuose kraštuose susiduria dvi istorijos – tolimoji ir artimoji. Tolimoji – tai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikai. Tai palyginti nesena istorija – XVIII a. pradžia, todėl tą laiką dar galima apčiuopti, bent jau aš jaučiu jo pėdsakus. Vakarų Ukrainoje pajunti artimąją istoriją – 1993-iuosius. Iškart atjaunėji! (Juokiasi). Žmonės pas mus dažnai nepatenkinti, bet nuvykite į Ukrainos miestelius, kaimelius, į parduotuvę užeikite... Pamatysite, kaip toli Lietuva nuėjo.“

Plateliai. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonų choro fragmentas
Plateliai. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonų choro fragmentas
Asmeninio albumo nuotr.

Paveldui fotografuoti skirtos kelionės nebūna ilgos, o ir kompanionai į jas imami retai. Daugeliui norėtųsi pamatyti išskirtinius objektus, tačiau lėtoji R. Paknio fotografija reikalauja ypatingo autoriaus susikaupimo. Analoginės fotografijos būdu fiksuoti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldą R. Paknys galutinai ryžosi pamatęs Birutės Valionytės knygą „Didžioji Lietuva“. „Tema puiki, o iliustracijos – mėgėjiškos. 41 nuotrauka – per vieną dieną, o tarp objektų – 100–200 km atstumas. Tai reiškia, kad padaryta kaip turisto – pykšt pokšt. Tai man ir buvo vienas iš impulsų padaryti gerai.“

Aš iš tų, kurie įsidega po truputį, ilgai nešioja idėją, o ne iš karto suliepsnoja.

Tiesa, aukšti kokybės standartai R. Paknį šiek tiek ir pristabdo. „Bandžiau LDK paveldą fiksuoti ir anksčiau – 1998-aisiais, 2006-aisiais, 2010-aisiais, tik tada man nieko neišėjo. Nebuvau pasiruošęs, ne tuo laiku važiavau, – savikritiškai atvirauja pašnekovas. – Aš iš tų, kurie įsidega po truputį, ilgai nešioja idėją, o ne iš karto suliepsnoja.“

Ukrainos ir Baltarusijos statiniai didingesni, net mažutėliuose Baltarusijos kaimeliuose, kur varganos trobelės prilipusios prie žemės, stovi tokio didumo bažnyčios kaip Vilniuje. „Žiūri, stebiesi. Juk anuomet tos žemės buvo daug turtingesnės nei Lietuvos. Dabar jau kitaip – ten nyksta, o Lietuvoje geriau tvarkomasi. Pernai vienos nuotraukos Radvilų tėvonijoje nepadariau. Buvo paskutinė kelionės diena, jaučiausi pavargęs, maniau – padarysiu kitąkart, o kito karto nebuvo – taip sparčiai remontuoja, kad atvažiavęs to vaizdo jau neradau.“

Praėjusio laiko metraščiai

„Labai gražu, bet labai liūdna“, – sakė daugelis mačiusiųjų R. Paknio parodą „Išlikęs laikas. LDK Mūrų istorijos“. Anot autoriaus, tie mūrai ir toliau byrės, dauguma neatsigaus. „Pokyčiai per dešimt metų labai ryškūs. Istorija rodo, kad politiniai įvykiai visada turi neigiamos įtakos statinių likimui. Ir dabar taip – Ukrainoje statoma daug naujų cerkvių, o paveldas griūva. Kai kurias cerkves lenkai nori savo pinigais restauruoti, bet jiems neleidžiama. Kiti objektai, dažniausiai buvę vienuolynai, tapę veikiančiais kalėjimais. Šiuos privengiau fotografuoti, bijojau, kad, kol krapštysiuosi su savo trikoju, galiu būti palaikytas šnipu. Kitur norėjau pakliūti, bet sutrukdė sovietmečiu kvepianti biurokratija. Tiesa, ir Lietuvoje kartais būna ne lengviau.“

Selišča. Šv. Veronikos bažnyčia
Selišča. Šv. Veronikos bažnyčia
Asmeninio albumo nuotr.

Po kaimynines šalis klajojančiam R. Pakniui retai prireikia vietinių pagalbos, nes iš anksto būna išsinagrinėjęs objektus, kita vertus, reikiamos pagalbos sunku būtų gauti. „Kartą netoli Rusijos sienos esančiuose Smalėnuose ieškodamas pilies ir bažnyčios užkalbinau kelias senas kaimo moteris. O jos man: „Ką jūs čia senienas žiūrite? Reikia žiūrėti į naują gyvenimą.“ Tik koks tas naujas jų gyvenimas? Totaliai varganas. Beje, Baltarusijoje ir Ukrainoje grafičių ant paveldo pastatų beveik nėra. Gal per brangu paišyti?“

Fotografuoti R. Paknys atsirenka ne tuos objektus, kurie tuoj tuoj sugrius. „Ne toks mano tikslas. Aš nekuriu žmonių portretų, – matyt, neturiu tam gebėjimų. Visgi paveldo objektus jaučiu per žmones – kažkada gyvenusius arba dabartinius. Medinėse Lietuvos bažnytėlėse mane palikdavo visai vieną. Duodavo raktą ir pasakydavo: „Kai baigsi, užrakink.“ Būdamas vienas ne per pamaldas turi apie ką pagalvoti. Nyksta ne tik pastatai, kartu su jais į užmarštį grimzta ir juos statę, prižiūrėję žmonės. Kad ir tos Smalėnų moterys – juk kasdien eina kilometrą iš parduotuvės ir atgal pro pilį, tik jos nemato, o bažnyčią vadina garažu, nes sovietmečiu ten buvo įkurtas kolūkio garažas. Šių senučių protėviai toje bažnyčioje tuokėsi, susitikdavo, melsdavosi, o joms ši vieta – absoliutus nulis.“

Prabanga būti laisvam

Lėtajai fotografijai atsidavęs R. Paknys, paradoksalu, sunkiai nustygsta vietoje. Per metus bent dešimt kartų išsiruošia į užsienį pakeliauti, būtinai pažvejoja Norvegijoje. „Aš neramus, darbą kontoroje sunkiai pakeliu, – sako pašnekovas. – Visada norėjau dirbti, bet būti laisvas, neturėti tarnybos, nejusti rutinos. Toks, matyt, esu iš prigimties. Jokių karjerų daryti niekada nenorėjau, o sovietiniais laikais dar buvo ir daug man svetimų politinių dalykų. Kai kas iš to gyveno, bet aš tuo nesidomėjau. Juokingai skamba, bet netgi mano etatas „Vagos“ leidykloje buvo pavadintas neetatinio fotografo etatu. Tais laikais turėjau fotografuoti Lietuvos bažnyčių meną arba architektūros paminklus. Net darbu to nelaikiau, nes teikė didelį malonumą. Susipažinau su istorija, menu, kultūros vertybėmis. Man būdavo taip smagu dirbti, kad ne tik niekada nevėluodavau, bet dar ir į priekį kelių mėnesių darbą padarydavau. Laisvė – didelė vertybė. Ir dabar leidykloje darome tai, kas mums patinka. Žmonės sako: „Labai gerai gyvenate.“ Taip. Kartais reikia kai ką padaryti, bet jei nejauti spaudimo ar prievartos būtinai tai padaryti, gauni tokį rezultatą, kuris atperka viską. Ir feisbuko nenaudoju, nes nemėgstu prievartos. Įsivaizduokit, noriu ką nors ten pažiūrėti, o mane verčia registruotis. Nė už ką! Prievartos nekenčiu. Savo cento generaliniam feisbukistui neįnešiu (juokiasi).

Grūšlaukė. Iliuzinė tapyba kapinių koplyčioje
Grūšlaukė. Iliuzinė tapyba kapinių koplyčioje
Asmeninio albumo nuotr.

Laiko vadyba

R. Paknio leidykloje niekas neturi feisbuko profilio, bet tikrai ne todėl, kad čia bijoma šiuolaikinių technologijų. „Skaitmeninius žmonijos laimėjimus aš vertinu. Šiuolaikinės technologijos man labai praverčia, nes leidžia iš anksto susipažinti su vietove. Galiu pasižiūrėti, koks bus oras, ir nuspręsti, ar verta važiuoti. Beje, kitos dienos prognozės pasitvirtina, o trečios – nelabai. Ir išmaniuoju telefonu fotografuoju, „iPhone“ nuotraukos puikios, jokio rūpesčio, bet feisbuko tuštybei savo laiko nešvaistau.

Aš nekuriu žmonių portretų, – matyt, neturiu tam gebėjimų. Visgi paveldo objektus jaučiu per žmones – kažkada gyvenusius arba dabartinius.

Kartą slidinėdamas kalnuose matau tokį vaizdą: sėdi mergina susiraukusi, sumano pasidaryti asmenukę, išsišiepia, o po minutės – ir vėl susiraukusi. Tai kas čia? Man tokios dirbtinės realybės nereikia. Kiek laiko pati sugaištate naršydama feisbuke? Sakote, nieko? O paskaičiuokite, kiek minučių per dieną? Čia kaip su rūkymu, kai sako: „Aš surūkau tik kelias cigaretes.“ Padauginkite iš metų, iš centų, ir štai jums per metus susidarys tokia suma, kad užteks puikiai kelionei.“
Užtat laiko tobulam kadrui R. Paknys neskaičiuoja. Fotografuoti albumo „Lietuvos peizažas“ viršelio nuotraukos autorius važiavo šešis kartus, grįžta ir prie parodoms skirtų objektų. „Netaupau. Važiuoju tiek, kiek reikia, kiek noriu. Būna, matau – padaryta gal ir neblogai, bet kitomis sąlygomis būtų kitaip, o jei gali padaryti geriau, reikia padaryti geriau.“

R. Paknys vis dar grįžta prie įamžintų Alsėdžių, Platelių, Beržoro, Lieplaukės, Janapolės, Sedos ir kitų medinių bažnyčių, pakartoja kadrus, atranda ir naujų. „Tai vienas vertingiausių mūsų paveldo objektų, nes medinių bažnyčių Vakarų Europoje nėra. Jos skaidrios, šviesios. Žemaitijoje tokios – viena prie kitos, tik mes bala žino kur lekiame, mažai lankome. Norint patekti į bažnytėlę, reikia iš anksto susitarti, nes jos veikia tik tam tikromis valandomis, bet apsilankyti ten tikrai verta.“ Lietuvoje dar likę ir fotografą dominančių dvarų, pavyzdžiui, jau užfiksuotas, tik į parodą netilpęs Onuškio. „Noriu paruošti dar didesnio formato darbų. Turiu ir nerodytų Ukrainos statinių, nedaugeliui matyto Vilniaus interjero. Visa tai tikrai yra brangus „sportas“, bet kai pakliūvu į gerą objektą, džiaugiuosi.“

Šiaudinė. Švč. M. Marijos bažnyčios fundatorių ložė
Šiaudinė. Švč. M. Marijos bažnyčios fundatorių ložė
Asmeninio albumo nuotr.

Rūpestis tik tas, kad daug ką lemia gamtos sąlygos: truputį ne ta šviesa – ir nėra nuotraukos. „Visgi mano patirtis labai padeda – žinau, iš kur ir kaip pasisuks šviesa, kur ir kada turiu būti, – sako pašnekovas. – Dangaus spalva gali būti žalia, pilka, melsva, gelsva, tad reikia žinoti, kada bus kokia, kad žiemą kamuolinių debesų nepamatysi ir kad metai iš metų tą patį mėnesį kartojasi tie patys debesys.“

Jei fotografuoja peizažą, R. Paknys būtinai gaudo debesis, o jei – interjerą, vengia saulės, nes ši kuria kontrastingus šešėlius. Apniukęs dangus suteikia interjero fotografijai reikiamą lygią šviesą, bet geriausiai šiuo tikslu pasitarnauja sniegas, todėl žiemą R. Paknys dažnai būna išvykęs. „Dar žiemą gerai tai, kad užšąla skliautų plytos. Jeigu plyta kris, net greita reakcija nepadės, nes aukštis didelis. Nepadės ir joks šalmas, nes plytos didelės. Tad ir jo nesidedu, – vėl nusikvatoja pašnekovas. – Vieną kitą plytą atsivežu, jei randu nukritusią, bet krintančios dar nemačiau.“

Nuotrauka – Liudo Masio ir iš asmeninio herojaus albumo

Parašai

01 Guliai. Snarskių dvaro sodybos koplytėlės frontono dalis. Koplytėlė susprogdinta XX a. 6-ajame dešimtmetyje
02
03
04
05
06

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis