Iš pradžių, tikina autorė, Saigone jai viskas buvę svetima, keista, neįprasta, daug kas netgi erzino. „Neįsivaizdavau, kaip aš čia turėsiu gyventi“, – dabar šypsodamasi pasakoja V. Vilimaitė Lefebvre Delattre. Planavusi Vietname praleisti metus ir grįžti į Lietuvą tęsti atsižadėtos karjeros ir darbų televizijoje, Vita Saigone užsibuvo šešerius metus. Ir nė kiek dėl to nesigaili.

Ar dar kartą grįžtų į šią šalį? Ko joje labiausiai pasiilgo? Vita susimąsto. „Antrą kartą į tą pačią balą nebeįlipsi, todėl antrą kartą Vietname gyventi nebenorėčiau. Viską, ką galėjau, sudėjau į šią knygą, ir... atsisveikinau su šia šalimi“, – sako Vita. Kai kurie skaitytojai po Vietnamą jau keliauja su žurnalistės knyga (joje yra aprašyta ir įdomių maršrutų, vietų, kur pavalgyti ar apsipirkti, o neseniai viena skaitytoja paprašė rekomenduoti Saigone... siuvėją). Tačiau, kaip teigia Vitos draugė („iki Vietnamo mudvi buvome bičiulės, o Vietname tapome draugėmis“) išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė, knyga įdomi ne tik keliautojams – ją galima skaityti kaip įdomų pasakojimą apie skirtingą kultūrą, juslingą ir aistringą pasakojimą apie gyvenimą.

Savo rašiniais ir įspūdžiais iš Vietnamo autorė lepino ir žurnalo MOTERIS skaitytojus (ji ir dabar dirba šio autore). Žurnalo vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė, vedusi jaukų knygos „Šešeri metai Saigone“ vakarą Vitos draugams, bičiuliams ir kolegoms, pasakojo autorę pažįstanti jau septyniolika metų, nuo pat pradžių lydėjo kūrybinį jos kelią. „Knyga labai jusli, aistringa, kokia yra ir Vita. Ji turi išskirtinį rašymo stilių“, – knygą apibūdino G. Michnevičiūtė. Ištraukas iš knygos „Šešeri metai Saigone“ skaitė filme „Sangailės vasara“ sužibusi aktorė Aistė Diržiūtė.

V. Vilimaitės  Lefebvre Delattre straipsnis apie gyvenimą šioje šalyje (Vita buvo vienintelė lietuvė Vietname ir vietiniams atrodė gana egzotiškai) buvo išspausdintas ir rusiškajame „Elle“.

Prieš knygos pristatymą V. Vilimaitė Lefebvre Delattre bendravo su žurnalo MOTERIS žurnaliste Virginija Majoroviene.

Paauglė, Prousto knygas radau mamos bibliotekoje. Jos man padarė didelį įspūdį. Atsiminimai mus kuria, formuoja. Vaikystėje esu gyvenusi Indijoje, todėl pirmą kartą atsidūrusi Vietname iš karto prisiminiau gyvenimo Azijoje jausmą, karščio skonį. Atrodė, kad mano grįžimas į šį regioną yra kažkokio man nežinomo plano dalis. 

Esu romantikė, todėl iš pradžių ilgai klaidžiojau didžiausio šalies miesto Saigono (dabar jis vadinamas Hošiminu) gatvėmis įsivaizduodama, kaip čia kadaise dviračius mynė prancūzų kolonistų žmonos, tradiciniais vietnamietiškais vežimaičiais keliavo amerikiečių šnipai... Vis dėlto tas Saigonas, kurį įsivaizdavau, ir tas, kurį radau – du skirtingi miestai. 

Vietnamas – komunistinė šalis. Kai už pernelyg laisvas kalbas suėmė mūsų pažįstamą garsų vietnamietį teisininką ir įmetė į kalėjimą, supratau, kad sistema nėra tik fasadas, tai realiai veikianti jėga. Turėjau daug laiko pamąstyti, kodėl čia esu, ką turėčiau pakeisti, atrasti. Vietname tikima, kad niekas nevyksta šiaip sau, todėl ir aš tikėjau, kad kažkas turi nutikti.

Rašote, kad Jūsų Vietnamas – tai žmonės. Ko iš jų pasimokėte? Kuo jie gali būti įdomūs Jūsų knygos skaitytojams? 

Žmonės – tai istorijos, o šios man labai patinka. Iš pradžių buvo sunku bendrauti su vietnamiečiais ne tik dėl to, kad nemokėjau kalbos, bet ir dėl to, kad nesuvokiau vietinių elgesio motyvų, mąstymo logikos. Reikėjo išmokti tramdyti emocijas, prisitaikyti. Vietnamiečiai – praktiški, jausdavau, kad jie bendrauja su manimi dėl kažkokios nesuvokiamos, o kartais akivaizdžios naudos. Kita vertus, jei tampi jų gyvenimo dalimi, jie pasiruošę padėti, yra atviri, smalsūs, kartais labai vaikiški, o kartais – familiarūs. 

Trejus metus dirbau vietnamiečių kompanijoje. Buvau vienintelė užsienietė. Reikėjo išmokti tolerancijos. Ne visada pavykdavo, situacijos kartais būdavo tragikomiškos. Man patinka vietnamiečių tiesmukumas, bet tekdavo ryti karčias piliules, kai išgirsdavau: „Šiandien tu labai blogai atrodai.“ Net būrėjos rėždavo: „Tavo sunkus charakteris.“

Ar labai pasikeitė Jūsų gyvenimas per šešerius metus, praleistus Hošimine, ir vėliau? 

Per šešerius metus pamačiau tiek daug, tad dabar, sėdint sąlygiškai ramiame Paryžiuje, atrodo, kad tai buvo sapnas. Po Vietnamo galėčiau gyventi bet kur. Sakoma, kad Saigonas – kaip opiumas: jis pulsuoja venomis, svaigina, nepaleidžia. Tai šalis, kurioje suaugau, atradau save iš naujo, išgryninau savo vertybes, radau naujų draugų, sutikau savo vyrą, pagimdžiau dukrą, pradėjau rašyti pirmą knygą. Tai – mano atminties šalis.

Ypatingas dėmesys knygoje skiriamas moterims. Pasak Jūsų, vietnamietės dirba ir laukuose, ir statybų aikštelėse, keičia padangas ir ruošia maistą, prižiūri vaikus, o vyrai sutūpę ant motorolerių geria šaltą kavą, rūko ir sklaido laikraščius. Kodėl taip yra? 

Šeimoje vietnamietės kartais turi daugiau teisių nei kai kurių Vakarų Europos šalių moterys. Vyrai nuolat kariavo, o moterys laikė visus namų kampus, augino vaikus, anūkus. Tai labai stiprios moterys. Jos yra šeimos galvos, tvarko biudžetą, tačiau laikosi ir tradicijų, rytietiškos išminties vedamos moka apeiti vyro charakterio aštrius kampus, leidžia jam manyti, kad tai jis viskam vadovauja, bet viskas būna taip, kaip jos nori. Teko matyti, kaip vietinių pigių oro linijų lėktuve moteris aprėkia vyrą, nes jis ne į tą kišenę įdėjo pasus, traukia juos ir dar su žurnalu trenkia jam per galvą. Už turtingo vyro ištekėjusi mano buvusi bosė vietnamietė man aiškindavo, kad moteris yra geriausia vyro investicija. Vietname yra daug klestintį verslą sukūrusių moterų, taip pat politikių. Vyrai jas vertina. 

Apie Vietnamo moteris kūrėte dokumentinį filmą. Koks jo tikslas? Kuo demokratinių šalių moterys gali padėti vietnamietėms? 

Kartu su prancūze dokumentinių antropologinių filmų kūrėja Corinne Sandiford Damas norėjome suvokti šios šalies moterų situaciją, pažvelgti į jų ateitį per mūsų patirties ir lyties prizmę. Nemanėme, kad galime kuo nors joms padėti, priešingai, mums yra ko iš jų pasimokyti.
Vietnamas – konservatyvi šalis, moterys patiria didelį socialinį spaudimą: anksti ištekėti, gimdyti vaikus, padėti šeimai. Mamos, anytos aktyviai dalyvauja jaunos poros gyvenime. Skyrybos – šeimos dėmė. Įstatymai turi nemažai spragų, tad skriaudžiama, išnaudojama moteris nelabai turi į ką kreiptis. Be to, skųsdamasi smurtaujančiu vyru, ji darytų gėdą savo šeimai. Moterys turi tik vieną išeitį – tiesiog bėgti iš namų ir kurti savo gyvenimą kitur, bet nei valdžia, nei šeima šiuo atveju jai nepadeda. Mano viena išsilavinusi bankininkė draugė pabėgo nuo savo smurtaujančio vyro, išsiskyrė su juo. Teismo salėje jis trenkė jai kumščiu į veidą ir niekas jo nesulaikė. 

Vietname susilaukėte dukrytės. Ar nebaisu buvo ryžtis gimdyti Saigone? Kokios šalies pilietė yra Jūsų pirmoji atžala? 

Pirmą kartą gimdyti vaiką yra baisu bet kur – Lietuvoje ar Vietname. Saigone yra aukšto lygio privačių ligoninių, kai kurios mano pažįstamos belgės, prancūzės, amerikietės, vokietės šiame mieste gimdė nebe pirmą vaiką, todėl nebuvo didelio pagrindo nerimauti. Bijojau tik dėl to, kad nesusikalbėsiu su pribuvėjomis. Gerai, kad šalia buvo mano vyras. 

Dukra Sofija kol kas turi dvi pilietybes: Prancūzijos (jos tėtis yra prancūzas) ir Lietuvos. Nemanau, kad tėvai turi nuspręsti už vaiką, kokios šalies piliečiu jam būti. Tegul nuspręs pati.