Žurnalistė ir rašytoja L. Jastramskienė: stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų

 (3)
„Kai žiūriu į Didžiojo Grįžulo Ratus, pirmiausia išgirstu traukinius. Jie vežė mano Tėtį, kai jam buvo vos penkeri, į Sibirą, pas baltąsias meškas. Šį žvaigždyną graikai vadino Didžiosios Lokės žvaigždynu, jis ryškiausias rugpjūtį – mano Tėvo kelionės anapusėn ir mano gimimo mėnesį,“ - sako žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė (54 m.).
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pirmą romaną „Vanduo nemoka kalbėti“ išleidote būdama 45-erių. Kodėl anksčiau nesiėmėte beletristikos?

Tai – antroji mano knyga. Pirma nenukeliavo iki visuomenės – rankraštis dūla spintoje su senomis nuotraukomis.

Rašote, kad žmogui dėl kiekvieno svarbaus darbo reikalingas padrąsinimas. E. M. Remarque'as siuntė S. Zweig'ui kelis eilėraščius prašydamas įvertinti, ar tai – kūryba. Zweig'as atsakė labai palankiai, ir tai guodė Remarque'ą daugelį depresijos dienų. Ar Jūs, jaunoji rašytoja, ieškojote savojo cveigo?

Savo apsakymus vežiau J. Apučiui į „Pergalės“ (dabar – „Metai“) žurnalo redakciją. Užsukdavau paklausti jo nuomonės, bet vis išsisukdavo, matyt, nerado laiko perskaityti. Rašytojos laikas iš manęs buvo atimtas. Nebuvau palaikoma, pradėjau nepasitikėti savo, kaip beletristikos kūrėjos, jėgomis. Vienos apysakos ir apsakymų knyga „Kiti žmonės“ dulkėjo ant vyriausiojo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktoriaus spintos. Knyga dalyvavo „Pirmosios knygos“ konkurse. Šį laimėjo mokinė, kurios karjera susiklostė sėkmingai – ištekėjo už literatūrologo.

Savąjį cveigą sutikau artėdama prie pusės šimto metų. Romas Gudaitis labai mane sustiprino. Atėjau į antrosios savo knygos „Juokingos moters agapė“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje nieko gera nesitikėdama. Galvoju: rašytojas pasakys man įdomių dalykų, bet iškentėsiu. O jis atsistoja, pradeda kalbėti ir girdžiu visai kitokią plokštelę nei iš rašytojų, menkinančių moterų kūrybą. Buvau nustebusi, kad R. Gudaitis perskaitė mano storą romaną, kūrinys jam patiko.

Į literatūros pasaulį įžengėte pasakojimu apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą narpliojančią jauną žurnalistę. Antroje knygoje taip pat naršote po žurnalistikos užkulisius. Sunku atsiriboti nuo profesinės patirties? Reikėjo išsisakyti?

Turiu kam išsisakyti: du katinai – Meškis ir Pūkė – manęs klausosi ir pritaria miaukimu. Vieni žmonės yra visuomeniški, kiti – ne. Stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų, bet ir neturiu tiek jėgų, kad galėčiau lipti ant bačkos ir rėžti tiesos kalbas. Romanu „Juokingos moters agapė“ prabilau apie „geras“ ir „blogas“ mergaites, apie jas yra sakoma: „Vienoms – dangus, kitoms – viskas.“ Man norėjosi pasakyti, kad be „gerų“ mergaičių „blogosios“ neturėtų visko.

Kai rašau, žinau, kad esu. Žmonėms, kurių neturėjo būti, svarbu pasitvirtinti egzistavimą. Mano tėtis buvo pasmerktas mirti, vadinasi, ir manęs neturėjo būti.

Žurnalistika yra rašytoją ribojanti profesija: daug metų dirbau dienraščiuose, išmokau siekti objektyvumo, nebuvo galimybės pasakyti daugiau, negu pasakydavau straipsniuose. Publicistikai svetima literatūrinė fikcija, o beletristikai būtina fantazija, vaizduotė. Kai sūnus užaugo ir išvažiavo studijuoti į Daniją, pradėjau rašyti romaną „Vanduo nemoka kalbėti“. Rėmiausi tikra istorija. Šį kūrinį dedikuoju motinoms, nesulaukusioms grįžtančių savo vaikų taikos metu. Norėjau padėkoti ir regionuose dirbantiems žurnalistams. Pagrindinė veikėja Vesta Šalnaitė – rajono laikraščio korespondentė. Aš pati dirbau rajono laikraštyje, kolegės mylėjo žmones ir mėgo savo profesiją, šiai buvo paaukojusios asmeninį gyvenimą – nesukūrusios šeimų, nesusilaukusios vaikų.

Kodėl viena geriausių žurnalistikos absolvenčių nusibeldė dirbti į Ukmergę?

Tą dieną, kai buvo skirstomos darbo vietos, buvau ištekėjusi ir turėjau penkių mėnesių sūnų. Jeigu būčiau norėjusi likti Vilniuje, būčiau likusi. Mudu su vyru negalvojome apie praktišką gyvenimo pusę. Mums buvo labai gera, džiaugiausi, kad turiu mylimą vyrą, sūnų, o visa kita, maniau, savaime susirikiuos.

Ne aš rinkdavausi draugus, o mane rinkdavosi. Išskirtinis atvejis – susitikimas su Deimantu. Šį birželį šventėme mūsų bendro gyvenimo 32-ąsias metines. Susipažinome trečio kurso pradžioje Kaune, žurnalisčių ir inžinierių susitikime. Baigdami ketvirtą kursą susituokėme. Šimto kilometrų atstumas nebuvo kliūtis mūsų meilei. Deimantas sakydavo, kad jis daugiau laiko praleidžia Vilniaus universitete negu Kauno politechnikos institute. Vilniuje gyvenau tėčio draugo šeimoje. Vieną trečiadienį iš universiteto pėsčiomis gerą galą parėjau namo, o naktį pajutau, kad vaikelis jau nori ateiti. Pasiėmiau žnyples, pasisukau plaukus. Šeimininkas pamatė, ištraukė įrankį iš rankų: „Na, ir Magdutė.“ Nuvežė į ligoninę. Buvo graži besniegė gruodžio 18-osios naktis. Gimė Mažvydas. Pagyvenome pas Deimanto tėvus Kaune, paskui – pas mano tėvus Alytuje, o rudenį vyras pradėjo dirbti Ukmergėje.

Ketvirtoji Jūsų knyga „Bilietas į Grįžulo Ratus“ – tai esė pasakojimai apie dvylika pasaulio rašytojų, jų kūriniuose randate paralelių su savo gyvenimu.

Esu tremtinio duktė. Mano senelį NKVD sušaudė 1945 m. vasario 21 d. kartu su jo vadovaujamo būrio vyrais. Mane visada lydi kitokio žmogaus statusas ir jausena. Mes buvome pasmerkti negyventi, mūsų neturėjo būti, mums iki šiol reikia tylėti. Profesorė Danutė Gailienė nagrinėja potrauminio streso sutrikimus. Tyrimas atskleidė, kad sovietmečio represijas patyrusieji sako: „Mes nepykstame ant savo budelių, mes jiems atleidome.“ Bet ar kankintojai prašė atleidimo? Ne. Budeliai nėra tokie tolerantiški, o mes gyvename lydimi aukos sindromo. Kartais išgirsti retorinį klausimą: „Kodėl nekovojame dėl savo teisių?“ Ne todėl, kad esame lepšiai ar silpnesni. Mes neiškalbame dviejų okupacijų skaudulių. Lieka pasąmoninė baimė. Netikiu, kad sulauksiu to laiko, kai apie sovietų okupaciją bus kalbama taip, jog nukentėjusieji nuo sovietų genocido galės jaustis gerai.

Ar tiesa, kad protėvių, tėvų patirtos traumos gali būti paveldimos?

Tai tvirtina prancūzų profesorė Anne Ancelina Schützenberger, remdamasi savo 20-ies metų mokslinės ir praktinės – ji tyrė traumas patyrusiųjų palikuonis – veiklos patirtimi. Ji kalba ir apie armėnus, ir apie Baltijos šalių gyventojus. Vertindama savo šeimos gyvenimą galėčiau jai pritarti. Mano tėtis patyrė potrauminio streso sutrikimą, visa sugėrė mano vyresnėlė sesuo, tai lėmė kitokį jos mąstymą ir elgseną.

Vaikystėje girdėdavote, kaip tėvelis per miegus šaukdavo?

1941 m. birželio 14 d., būdamas penkerių, jis su mama Julija buvo ištremti į Sibirą. Traukinys pateko į bombardavimą, ėmė degti, virš galvos švilpė sviediniai. Toje Sibiro gyvenvietėje, į kurią pateko tėtis, iš maždaug 300 ištremtų vaikų išgyveno du. Po penkerių metų Julija su sūnumi pabėgo... Lietuvoje juos išdavė kaimynai. Į kalėjimą sėdo abu. Tie prisiminimai grįždavo naktiniais košmarais.

Ar tėveliui kada nors pavyko išsivaduoti iš skaudžių prisiminimų?

Tėvelis apie tremtį pasakodavo nedažnai. Vaikystėje jis buvo geriausias mano draugas. Laukė sūnaus, gimė mergaitė, jis pasakė: „Nieko, būsi berniukas.“ Suknyčių neturėjau, rengdavo kaip berniuką ir kirpdavo trumpai. Auklėjimas – spartietiškas, eidavau su juo kartu dirbti vyriškų darbų. Galvodavau: „Šitas mano tėtis toks geras, bet kodėl jis yra blogas?“ Tėčio pasakojimai apie tremtį turėjo būti griežta paslaptis. Tai man sukūrė įsitikinimą, kad esame kitokie, blogi, kad mūsų neturėjo būti.

Visuomenės dvilypumas, trilypumas... Negalėjai skaityti Biblijos, pasakoti, kad esi iš tremtinių šeimos. Represijas, genocidą patyrę žmonės neturėjo teisės paklausti: „Už ką?“, jie buvo „pažymėti“. Tėtis pasitikėjo manimi, sakydavo: „Mudu kada nors eisime ginti Lietuvos.“ Mama jį tramdydavo. Atsimenu: visa šeima važiuojame į Taliną, į Sankt Peterburgą, keliaujame Baltijos jūros pakraščiais, o tėtis su mama dainuoja partizanų dainas...

Charles'io Baudelaire'o „Piktybės gėlės“, „Paryžiaus splinas“ – knygos, kuriomis svaiginomės studijų metais. Kodėl Jus, gerą mergaitę, patraukė šis „blogas“ berniukas – demoniško talento XIX a. Paryžiaus poetas?

Jis yra simbolis jauno rašyti trokštančio žmogaus. 20-metis pasakė tėvams: „Aš būsiu rašytojas.“ Tėvai siuntė į Indiją, manė, gal ten atsipeikės. Iki jos net nenuplaukė, grįžo atgal, iki ausų įsimylėjo ištvirkėlę mulatę aktorę Jeanne'ą Diuval, o ši tik traukė poeto pinigus. Baudelaire'as buvo talentingas kūrėjas, bet naivus kaip vaikas. Deja, Paryžius tokius suvalgo... Šis rašytojas mane traukia todėl, kad yra tikras kūrėjas. Troško suprasti kūrybos esmę, dėl to leidosi net pas demonus. Įkvėpimo ir padrąsinimo ieškojo svaigindamasis opiumu bei hašišu. O kai apsvaigęs rimuodavo, visos Paryžiaus kaukolės šokdavo kankaną... Mamai žadėjo: „Tuoj išleisiu romaną, gausiu 500 frankų, gyvensim gerai.“ Niekada jis, vargšas, to romano neparašė. Skurdo, likus metams iki mirties prarado kalbos dovaną, o taip mėgo deklamuoti eilėraščius! Kūryba suėdė jo sielą po žiupsnelį, paskutinius gyvenimo metus praleido beprotnamyje. Charles‘is manė, kad kūryba turi šokiruoti, ir taip stipriai, jog pargriautų aukštyn kojom, o viršuje kyšotų demonų kanopos. Bet niekas jam nepasakė, kad menas gali ir išgelbėti.

Žurnalistė ir rašytoja L. Jastramskienė: stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Jaunystėje maniau, kad dėl kūrybos galima viską atiduoti. Mokinė rašiau eilėraščius, niūrumu ir demoniškumu gal kai kuo panašius į Baudelaire'o. „Sauja žvirgždo girgžda tarp dantų / užgesinto laužo pelenuos miegu.“ Pasak Freud'o, žmonės turi vidinę „susinaikinimo varą“, išgelbėti gali tik kultūra, menas. Jutau savinaikos nuotaikų. Rašydama esė apie Baudelaire'ą, rašiau apie puikybę ir nusižeminimą kaip išsigelbėjimą. Privalai savo puikybę paguldyti ir pati ant jos atsisėsti, tarsi pasakyti: „Dabar mes būsime nematomi, gyvensime tyloje ir pasistengsime suprasti, kas yra svarbiausia.“ Šio poeto gyvenimo ir kūrybos paradoksas: kas jį sunaikino, tas išaukštino.

Turiu daug knygų ir daug mylimų rašytojų. Jeigu ne jie, gal man būtų baigęsi daug liūdniau, gal čia ir nesėdėtume.

Skrendate į Paryžių, ieškote namo, į kuriame nuomojamą butą Charles'is pirmą kartą parsivedė mylimąją... Jums reikia autentikos, rašytojų vaiduoklių?

Turiu daug knygų ir daug mylimų rašytojų. Kodėl būtent šiuos pasirinkau? Jeigu ne jie, gal man būtų baigęsi daug liūdniau, gal čia ir nesėdėtume. Buvau komunikabili ir draugiška, vis gelbėdavau kitus, o pati paramos nesulaukdavau. Išimtis buvo Deimantas, jis taip pat savęs ieškojo, tai mudu siejo. Kadangi aplinkinis pasaulis nesuteikė to, ko man labiausiai reikėjo, liko knygos. Studentė, iš Sankt Peterburgo parsitempiau didžiulį languotą lagaminą prancūzų klasikų kūrinių. Visur tą lagaminą tampiausi. Tai buvo ir mano kraitis. Taigi mylimi rašytojai įsikūrė mano namuose, bet ilgainiui to pasidarė per maža. Norėjau pamatyti, kur gyveno, kai rašė, kur įkurdino savo herojus. Norėjau pabūti prie Remarque‘o kapo, su prancūzais pasikalbėti apie Russo, Maupassant'ą. Supratau, kad demonai niekur nedingsta, – tarkim, didelė atsakomybė susikryžiuoti su Baudelaire'u. Prieš vykdama į Paryžių interaktyviame žemėlapyje susiradau jo namą. Staiga atsisėdu prie televizoriaus ir girdžiu, kad visai netoli rašytojo namo įvyko tragedija – sušaudyti žurnalo „Charlie Hebdo“ žurnalistai. Ant grindinio prie redakcijos padėjau neužmirštuolių. Pamaniau – Baudelaire'as nepatikėtų, kad taip brangiai po pusantro šimto metų Europoje mokama už kūrybos laisvę.

„Kai lyja, plaukiu į Bonifacio (miestas Korsikos salos pietuose), einu prie stačių uolų, (…) ieškau našlės Savereni namo.“ Vedate paralelę tarp Guy de Maupassant'o „Vendetos“ herojės ir savo prosenelės Barboros likimo...

Turėjau įsivaizduoti, kaip našlė Savereni su kale išplaukia atkeršyti už nužudytą sūnų, ir galbūt suprasti, ar teisingai elgėsi mano prosenelė Barbora nesiekdama vendetos už du nužudytus savo sūnus. Mano senelis, jo brolis ir kiti būrio vyrai, sušaudyti be teismo, buvo išguldyti Simno centre (turiu šios NKVD operacijos dokumentų kopijas), dabar ten stovi paminklas. Enkavedistai stovėjo ir stebėjo žmones. Verkiančiuosius uždarydavo tardyti. Taigi prosenelė Barbora su marčia Izabele (tuo metu kita jos marti, mano močiutė, su mano tėčiu buvo ištremti į Sibirą) pasikinkė arklį, atvažiavo iš Želsvos, nes gavo žinių, kad žuvo būrys... Regis, matau tą vaizdą, kaip prosenelė eina ratus miestelio aikštėje ieškodama savo vaikų. Feliksą mato, o Antano neranda. Ją nutempė. Kai sėdo į vežimą ir išsuko iš Simno, Izabelė šerė arkliui ir pradėjo raudoti... O prosenelė netarė nė žodžio. Jai atėmė žadą.

Perskaičiusi apsakymą „Vendeta“ pagalvojau: sena moteris, visai neturi jėgų, bet išdresuoja šunį taip, kad šis pultų ant jos padarytos baidyklės kaklo suėsti dešros. Taip įvykdė vendetą savo sūnaus žudikui. Norėjau pamatyti tos našlės namus. Galvojau: gal suprasiu, kad ir mano prosenelei reikėjo šunį jaukinti ir atkeršyti žudikams. Vienas jų sakė kalbą ant senelio krūtinės užsilipęs. Žmonės matė. Ir jis gyveno sau ramiai visą sovietmetį. Buvo lojalus valdžiai, turėjo nuopelnų. Gerai gyvena jo vaikai ir anūkai. Mano seneliai, proseneliai turėjo žemių, namų, bet iš jų viskas buvo atimta. Pabuvojusi Korsikoje suvokiau: gerai pasielgė mano prosenelė, kad vendetos neįvykdė...

Stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų, bet ir neturiu tiek jėgų, kad galėčiau lipti ant bačkos ir rėžti tiesos kalbas.

„Kai anksti literatūroje aptinki dėdę Žiulį, įsidedi į galvą, kad gyventi be legendos neapsimoka, nes gali gyventi su ja.“ Maupassant'o apsakymo „Mano dėdė Žiulis“ herojus berniukas Jums primena tėtį?

Mano tėtis svajodavo, kad vieną dieną sulauks iš Amerikos grįžtančio savo tėvo. Juk jis nematė, kaip tėvas buvo sušaudytas, jo nelaidojo. Jeigu neapverki, neatlieki laidojimo ritualo, kas tau įrodys, kad žmogaus nėra. Pamenu, tėvelis dažnai kartojo frazę: „Niekam nesakyk, mes dar gausim iš Amerikos laišką.“ Ir taip – iki Atgimimo pradžios, kol buvo pastatytas paminklas. Jaučiausi panašiai: žinojau, kad gyvenu Sovietų Sąjungoje, esu liaudies priešė, bet mokausi penketais, dainuoju, šoku, esu klasės lyderė, visi mano, kad esu įžūliausias žmogus, o aš – bailiausias kiškis. Bet aš žinau, kad kada nors gausiu laišką iš Amerikos... Daug lengviau gyventi, kai turi svajonę.

Jums pasisekė: turėjote įdomią, keistą ir drąsią prancūzų kalbos mokytoją. „Anuomet, kai gyvenau „Vilties“ kambaryje, Tvirtovės gatvėje, Milašius nebuvo įtraukas į mokyklos programą.“ 1981 m. išėjo jo „Poezija“ ir mokytoja Jums šią knygą paskolino...

... iki pavasario. Buvo žiema, skaitydavau naktimis. Tėvai jau miega, įjungiu lempą, geltona gatvės žibintų šviesa įsilieja į mano kambarį, apšviečia seną veidrodį... Atsidarau langą, užsidegu cigaretę, rūkau ir svaiginuosi Milašiumi, mėgau jo anapusybės metafiziką.

Mano pirmasis prancūzų kalbos mokytojas yra apdovanotas Palmių ordinu, šį yra įsteigęs dar Napoleonas. Visos mano prancūzų mokytojos buvo kitokios. Nuo pirmos klasės mokiausi prancūzų kalbos ir literatūros. Tai buvo laisvės gūsis, jo gaudavai tam tikromis porcijomis, bet kiekvieną dieną.

Marlen Haushofer romanas „Siena“. Kodėl norėjote patirti Bevardės moters gyvenimą kalnuose, kokia išdavystė Jus skatino atitrūkti nuo pasaulio, su niekuo nebendrauti?

Ta išdavystė sugalvota. Mano artimieji žino, kad juos myliu, jais rūpinuosi, dėl jų atsisakysiu savo reikmių. Nesakau, kad man nusibodo ar pavargau. Norėjau būti viena. Autistai mėgsta būti vieni, gal čia koks požymis? Didžiausia išdavystė būtų, kad staiga jie sužinotų, jog tu nori gyventi viena.

Dabar sužinojo. Per knygas Jūsų vyras Jus pažįsta iš naujo?

Jis labai gerai mane pažįsta, supranta, ką galiu parašyti ir ko nerašyčiau. Jiedu drauge su sūnumi išėjo į mokyklą: sūnus – į pirmą klasę, o vyras įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti psichologijos, vėliau Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute studijavo psichoterapiją. Matyt, norėjo daugiau sužinoti apie kūrinį, kuris vadinamas žmogumi. Dėl to ir man buvo lengva sudėtingais momentais, nes šalia buvo ne tik mano vyras, bet ir galintis padėti psichologas.

Trylika metų kartu su vyru keliavote po Alpes. Iš šios patirties gimusiame novelių romane „Įpėdiniai“ rašote: „Ten ir palikau nesveikas baimes, vienatvės troškimus. Supratau, kad egzistuoja ramesnė ir amžinesnė, nei gyvenant žemėje, meilė, kurios nepatiriame savo noru, ieškodami kažin ko didingo.“ Ieškojote ir kitokios meilės?

Neieškojau. Kai daviau Dievui priesaiką, kad gyvensiu su šiuo žmogumi, tai su juo ir esu visą gyvenimą. Šiaip sau priesaikų nedaliju. Nebent Baudelaire'as prisikeltų iš kapo ir jo demonai mane nuviliotų. Bet turbūt atskirčiau, kad čia demoniškas reikalas (juokiasi).

Motinas turinčiosioms patariate: „Skaitykite ką norite, bet „Dievo namus“ ir „Vargo kalną“ perskaitykite šiandien.“ Šie kūriniai atliepia Jūsų mamos ligą. Keisčiausia, kad ilgai nesupratote, jog ji serga Alzheimerio liga.

Mama ir dabar savo negalavimą slepia. Netipiška Alzheimerio forma. Asmenybės pokyčiai gerokai pažengę, bet vis tiek, kai pas ją nuvažiuoja mano vyras, ji elgiasi vienaip, kai aš – kitaip. Mama visada buvo autoritetas, jai reikėdavo paklusti. Kai po vienos operacijos jos elgesys pradėjo keistis, man buvo labai skaudu. Ji liepdavo daryti keisčiausius dalykus, ir aš darydavau. Maniau, į senatvę pasidarė dar didesnė egoistė, bet esu dukra, turiu klausyti. Kai pagaliau paaiškėjo, kad jos elgesį pakeitė liga, palengvėjo, – ne ji kalta, ne egoizmas, o liga.

Kai daviau Dievui priesaiką, kad gyvensiu su šiuo žmogumi, tai su juo ir esu visą gyvenimą. Šiaip sau priesaikų nedaliju.

Ar rugpjūtis Jums – gražiausias mėnuo?

Gimiau rugpjūčio 15-ąją. Tai diena, kai gimė Napoleonas – mėgstamiausias mano tėčio karvedys. Rugpjūčio 15 dieną tėvelis mane nuvedė į sustiprinto prancūzų kalbos mokymo mokyklą. Tai yra Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Kai paėmiau tėčio mirties liudijimą, nustėrau. Jis mirė būdamas 63-ejų rugpjūčio 15 dieną. Aš gimiau 1963-iaisiais rugpjūčio 15 dieną. Dar įdomiau, kad tada man suėjo 35-eri, o jis gimė 1935 metais. Viskas, kas galėjo blogiausia nutikti žmogui, nutiko jam; visa, ką geriausio galėjo padaryti žmogus, jis ir padarė. Labai geras ir labai stiprus žmogus. Jaunystėje dirbo gelbėtoju, yra išgelbėjęs daug skendusiųjų Nemune ties Druskininkais.

Dirbate Seimo nario padėjėja. Kaip derinate tarnybą ir kūrybą?

Šis darbas – konkretus, tad kūryba man yra būdas pakeisti veiklos pobūdį. Dirbdama žurnaliste nebūčiau galėjusi parašyti tiek knygų. Visą dieną rašai, grįžus namo, toliau rašyti nebėra jėgų. Tokiomis sąlygomis viena knyga gimė, bet daugiau nebūčiau pajėgusi. Dabar turiu savo rašymo valandas. Stengiuosi gyventi pagal planą, bet turiu pasirūpinti dviem ligoniais, kurie gyvena kitame mieste, tenka važinėti, tai atima daug jėgų. Kūrybai lieka tai, kas lieka nuo rūpinimosi mama ir seserimi. Džiaugiuosi, kai pavyksta išmaudyti mamą, nuvesti seserį pas gydytoją.

Ką Jums suteikia rašymas, ar rašydama geriau pažįstate save?

Kai rašau, žinau, kad esu. Žmonėms, kurių neturėjo būti, svarbu pasitvirtinti egzistavimą. Mano tėtis buvo pasmerktas mirti, vadinasi, ir manęs neturėjo būti. Turbūt panašiai gyvenime jautėsi ir S. Freud'o duktė Anna Freud: šeima turėjo penkis vaikus ir daugiau atžalų nebenorėjo. Kad ir kaip pora saugojosi, Anna gimė. Ji vienintelė iš šešių vaikų pasirinko tėčio profesiją, buvo geriausia jo draugė ir visą gyvenimą kovojo už savo egzistenciją. Aš taip pat jaučiu, kad mano egzistencija – kova už gyvenimą, o geriausia tos kovos priemonė yra rašymas. F. Sagan yra sakiusi: „Jeigu nerašyčiau, blogai gyvenčiau. Jeigu negyvenčiau, blogai rašyčiau.“ Aš, jeigu nerašyčiau, kažin ar gyvenčiau. Juk rašau nuo tada, kai išmokau tai daryti.

Ar sūnus – politologas Mažvydas Jastramskis – pasako gerą žodį apie Jūsų kūrybą?

Sūnus – mano geras draugas. Jis yra kritiško proto, linkęs pasakyti pastabų. Kai išėjo pirma mano knyga, buvo studentas, gyveno užsienyje. Parašė, kad knyga patiko. Dažnai pasikalbame apie tai, ką skaitome. Jo straipsnius įveikiu, bet diskutuoti negaliu. Sūnus mėgo fantastinę literatūrą, dabar jo bibliotekoje daugiau mokslinių knygų. Kartais susigundo ir mano pasiūlytais romanais, taip atrado Romain'o Gary knygas. Abu mėgstame F. Kafką.

Sūnus sukūrė šeimą. Ar lengvai mamos atiduoda savo vienatinius kitoms moterims?

Aš sūnaus niekada nelaikiau prie savęs. Jeigu jam yra gerai, man – dar geriau. Jeigu jis įsimylėjo moterį, tai ir aš ją myliu. Nieko nekišdavau per prievartą, nebent maistą, kai buvo mažesnis. Mudviem su Deimantu vaikas yra dovana, o besilaukianti moteris – pati gražiausia.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (6)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.

R. Vanagaitė: mano išvaizda buvo didžiausių kompleksų priežastis (34)

Rašytoja dalinasi prisiminimais apie savo seserį dvynę.

Žurnalistė ir rašytoja L. Jastramskienė: stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų (3)

„Kai žiūriu į Didžiojo Grįžulo Ratus, pirmiausia išgirstu traukinius. Jie vežė mano Tėtį, kai jam buvo vos penkeri, į Sibirą, pas baltąsias meškas. Šį žvaigždyną graikai vadino Didžiosios Lokės žvaigždynu, jis ryškiausias rugpjūtį – mano Tėvo kelionės anapusėn ir mano gimimo mėnesį,“ - sako žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė (54 m.).