Skaitomiausi straipsniai:
- V. Pilibaitytė-Mia: mano gyvenimas priklauso jam
- Horoskopas 05.01-08: puikios sąlygos užmegzti romanus
- 10 stilistės A. Gilytės patarimų, kaip visuomet atrodyti žaviai
- Pratimai nukarusiam pilvukui – padeda 100 proc.
- Purus varškės apkepas
Kraujomaišos vaisius
Elžbieta Batori gimė 1560 metais vengrų barono šeimoje. Mergaitės tėvai buvo artimi giminaičiai, tačiau tais laikais tai buvo įprasta tarp kilmingųjų. Dėl to nemaža dalis aristokratų buvo silpnos sveikatos, pasitaikydavo dažnų apsigimimųi ar psichikos sutrikimų. Istorikai mano, kad ir Elžbieta jau nuo ankstyvos vaikystės turėjo sadizmo apraiškų, ją ištikdavo nevaldomi pykčio priepuoliai, lydimi traukulių.
Kita vertus Elžbieta Batori buvo žvitraus proto ir itin išsilavinusi. Paprastai kilmingos mergaitės būdavo lavinamos tik muzikos ir dailės srityse. Būsima grafienė laisvai šnekėjo vengrų, vokiečių, graikų ir lotynų kalbomis. Tačiau jos likimas buvo toks, kaip ir kitų jaunų aristokračių – būdama 12 metų susižadėjo, o 14 ištekėjo už motinos parinkto dešimt metų vyresnio vengrų grafo Ferenco Nádasdy.
Jam grafienė per 29 santuokos metus pagimdė net septynis vaikus. Tačiau šeiminis gyvenimas buvo itin nuobodus – grafas nuolat buvo išvykęs į karo žygius. Kol jo nebūdavo namuose, Elžbietai kompaniją palaikydavo jaunesni meilužiai ir net meilužės. Su viena jų – kambarine Ana – ji ir vykdė sadistinius nusikaltimus.
Jaunystės paslaptis – kraujo vonios
Mirus grafui Ferencui į aikštę iškilo visi jo žmonos nusikaltimai ir po kelerių metų buvo pradėtas teismo procesas. Jo metu liudijo apie 300 žmonių. Pasak jų, grafienė su bendrininkais nukankino beveik 650 merginų.
Teismo dokumentuose įrašyta, kad Elžbieta visada su tarnais elgėsi žiauriai. Tačiau žudyti ir kankinti pradėjo iš nuobodulio, kol vyras būdavo karo žygiuose. Grafui sugrįžus ji vėl virsdavo gera žmona. Pirmosiomis grafienės aukomis tapo jos tarnaitės. Jas Elžbieta plakdavo rimbais pilies rūsyje, vilkdavo nuogas sniege ar numarindavo badu. Pasakojama, kad savo aukas plakdavo iš priekio, nes patikdavo matyti agonijos perkreiptus veidus.
Metams bėgant grafienės žiaurumas augo, atsirado bendrininkų, praktikavusių juodąją magija ir reikėjo vis didesnio skaičiaus merginų. Valstiečių dukterų jau nebeužteko, tad buvo pradėtos žudyti į pilį atvykusios kilmingųjų dukterys. Tada grafienė ir įkliuvo.
Teismo metu aukų skaičius buvo sumažintas iki 80 ir paskirta mirties bausmė. Tačiau ji niekada nebuvo įvykdyta. Grafienės giminė buvo pernelyg įtakinga. Vietoj teismo paskirtos bausmės Elžbieta likusius kelis metus iki mirties buvo įkalinta savo pilyje.
Kas iš tiesų vyko grafienės pilyje ir koks tikslus aukų skaičius, niekas realiai nežinojo. Nes savo akimis kankinimus mačiusių liudininkų nebuvo. Dažniausiai tai tebuvo nugirsti pasakojimai. Kaip ir pavyzdžiui apie nekaltų mergelių kraujo vonias grožiui puoselėti.
Pasakojama, kad grožiu garsėjusi grafienė itin rūpinosi savo išvaizda. Artėjant keturiasdešimtam gimtadieniui Elžbietos grožis nesustabdomai vyto. Tačiau kartą tarnaitė šukuodama jai plaukus juos papešė. Grafienė įsiutusi trenkė taip, kad ištiško kraujas. Vienas lašas nukrito ir ant grafienės veido. Neva grafienė pastebėjo, kad oda toje vietoje tapo skaistesnė ir lygesnė. Taip gimusi mintis maudytis nekaltų mergelių kraujo voniose. Efektui sustiprinti jo net išgerdavo.
Sąmokslo auka?
Kai kurių Vengrijos praeitį tyrinėjusių istorikų nuomone, Elžbieta Batori tapo sąmokslo auka. Vengrijoje tuo metu vyko politinės ir religinės kovos dėl įtakos šalyje. Sąmokslo teoriją paremia keli iškalbingi faktai.
Katalikę grafienę sadistišku žiaurumu ir masinėmis žmogžudystėmis kaltino liuteronas Istvánas Magyaris. Be to, pati Elžbieta taip niekada ir nebuvo atvesdinta į teismo salę, o bausmė neįvykdyta. Taip pat tyrėjai taip ir neatrado nė vieno lavono, kankintos merginos ar kūnų liekanų.
Be to, pagal teismo dokumentus grafienė su bendrininkais kaltinta nužudžiusi 650 merginų per 20 metų – po 32 kasmet arba po vieną kas 11 dienų. Taip dažnai dingstančios merginos būtų sukėlę paniką apylinkėse. Tačiau gandai apie dingstančias tarnaites, apylinkių merginas ir kankinimus rūmų rūsyje ėmė sklisti tik pradėjus tyrimą.
