Ž. Lukšytė: mano namai dabar yra ten, kur padėta mano kuprinė

 (1)
Ž. Lukšytė: mano namai dabar yra ten, kur padėta mano kuprinė%
Iš žurnalo "Moteris" (nuotraukos – iš asmeninio albumo ir Agnės Gintalaitės. Makiažas - Julijos Estko. Stilius - Justės Kubilinskaitės)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Svajojantiesiems apie gyvenimo pokyčius, tačiau prisibijantiesiems staigių permainų žurnalistė Žydronė Lukšytė pataria imti ir iškeliauti. Prieš trejus metus ji pati taip pasielgė, ir klajonės po Lotynų Ameriką visiškai pakeitė merginos gyvenimą, karjerą. Šiandien Žydronė yra nepriklausoma kelionių konsultantė, padeda kitiems pažinti tikrąją, ne turistinę, Pietų Ameriką.

Į pasaulį – su venzliuku

„Kelionė jau yra tapusi mano gyvenimo būdu. Įpratau visą savo turtą turėti kuprinėje ir nuolat esu pasirengusi iškeliauti. Šiandien aš – Rio de Žaneire, po savaitės galbūt būsiu Buenos Airėse, dar po kelių dienų – Limoje. Todėl mano kuprinėje – ir paplūdimio šlepetės, ir šiltas alpakų vilnos megztukas. Šiuos metus sutikau Rio de Žaneire, Kopakabanos paplūdimyje. Atrodo, Velykas ar kitas Kalėdas švęsiu taip pat ne Lietuvoje.

Kelio trauką jaučiau nuo pat vaikystės. Į pirmą „savarankišką“ kelionę išsirengiau bene šešerių. Vasarodamos kaime su pussesere nusprendėme, kad pernelyg užsibuvome vienoje vietoje ir kad reikia eiti pasaulio pažinti. Kažkodėl man atrodė, kad keliautojai visą savo turtą susideda į skepetą, ją suriša į gumulą ir, pritvirtinę prie lazdos, permeta per petį. Tas keistas kuprinės pakaitalas kaime vadintas venzliuku. Tad susikrovėme, kas brangiausia, į tokį ryšulį, persimečiau jį per petį, ir išėjome į kelią. Tiesa, prie kaimynų kiemo drąsa išgaravo ir grįžome atgal. Tik tas klajonių po pasaulį troškimas tarsi įsiskverbė man į kraują ir jau niekada nepaleido.

Atšiaurios Patagonijos viršūnės (Argentina)

Tiesa, rinkdamasi profesiją net nepagalvojau, kad ji gali būti susijusi su kelionėmis. Juk tai, kas malonu, įprasta laikyti hobiu. Taigi septynerius metus dirbau žurnalistikos, antra tiek – ryšių su visuomene srityse, o keliaudavau per atostogas. Jau prieš metus pradėdavau apie jas svajoti, planuoti, kaupti teigiamas emocijas. Sulauki išvykimo dienos, keliauji, mėgaujiesi, o grįžęs kurį laiką gyveni mielais atsiminimais. Paskui pradedi planuoti kitas atostogas. Nuo artimesnių Europos šalių peršokau prie Azijos, Šiaurės Afrikos, vėliau atradau viliojantį Lotynų Amerikos regioną. Ir jau treji metai, kaip čia praleidžiu daugiau laiko nei Lietuvoje.

Vakaruose yra toks terminas „karjeros pertrauka“, kai žmogus nutaria pakeliauti ir pasimėgauti kitokiais malonumais nei darbas. Dirbdama vieno banko viešųjų ryšių skyriuje nusprendžiau tai išmėginti. Iš pradžių ketinau leistis aplink pasaulį, bet paskui supratau, kad planuojamų pusantrų metų tam nepakaks – kiekviename regione vargiai spėsiu net kojas apšilti. O man magėjo pažinti ne daugiau pasaulio, bet giliau. Pasirinkau Lotynų Ameriką, nes nujaučiau, kad ten gali patikti. Turėjau ir pragmatinį tikslą – palyginti nedaug investavusi išmokti vieną kalbą, kad galėčiau išsiversti visose Pietų Amerikos žemyno šalyse. Kad galėčiau prieiti prie tokio vietinio, kuris nebūtų suinteresuotas ką nors parduoti, gal net angliškai nemokėtų.

Turėjau ispanų kalbos pradmenis, užsirašiau dar į pusmečio kursus. Dirbdama banke išmokau planuoti biudžetą ir veiklą. Susiplanavau keliauninkės gyvenimą iki smulkmenų: ką turiu išmokti, kokios informacijos gauti, kiek pinigų susitaupyti, kada pasiskiepyti ir t. t. Rengiausi metus. Bendradarbiai į mano sumanymą reagavo labai teigiamai. Manau, panašius iššūkius pašaliniai vertina kaip svajonę, kokios patiems siekti galbūt nedrąsu.

Išėjusi iš darbo patyriau pirmąjį šoką. Pasirodo, gyvenime galima nieko neveikti, nebūti kam nors įsipareigojus. Kurį laiką anksti ryte dar šokdavau kaip įgelta, kad kažko nepadariau, bet kaskart sau liepdavau: „Atsipalaiduok, dabar juk pati sprendi, ką darai ir ko nedarai.“ Vis tiek prireikė poros mėnesių, kol visiškai atsijungiau nuo darbo.“

Žydronė pasiruošusi kopti į Ekvadore esantį ugnikalnį

Karjeros pertrauka prasideda Venesueloje

„Į Lotynų Ameriką išvykau su draugu. Pirmiausia – į Venesuelą. Ten ištiko dar vienas šokas. Kai Karakase įsėdome į taksi ir taksistas ėmė kažką energingai pasakoti, pamaniau, kad būsiu išmokusi turbūt ne tą ispanų kalbą. Kas iš to, kad prieš tai Madride puikiausiai susikalbėjau ispaniškai? Karakase nesupratau nieko, išskyrus jungtukus. Tiesą sakant, panašų jausmą vėliau patyriau kiekvienoje pirmąkart aplankytoje Lotynų Amerikos šalyje.

Venesuelos sostinėje atsidūrėme vakare iš anksto prigąsdinti, kad tai labai pavojingas miestas ir kad apskritai ši šalis – ne ta, nuo kurios reikėtų pradėti pažintį su Lotynų Amerika. Planuodama maršrutą apie pavojus negalvojau, be to, skrydis buvo pigus. Kaip tik norėjau patirti netikėtumų.

Tą pirmąjį vakarą po Karakasą nesiblaškėme – važiavome tiesiai į viešbutį. O kitą dieną prasidėjo nuotykiai, mat Venesueloje atsidūrėme likus savaitei iki Velykų. Žinojau, kad tai – katalikiškas kraštas, kad Velykos čia – didelė šventė, bet neįvertinau fakto, jog Lietuvoje jos švenčiamos sekmadienį, o Lotynų Amerikoje – visą savaitę prieš. Tomis dienomis ten net autobusai nevažinėja! Ketinome Karakase praleisti dvi dienas, o užtrukome visą savaitę – iki vėl atgijo transportas. O štai Velykų sekmadienį venesueliečiai jau nebešventė – ruošėsi darbo savaitei.

Džiunglių gyventojai

Pačiomis pirmomis kelionės dienomis prasidėję netikėtumai išmušė man iš galvos norą planuoti kiekvieną žingsnį. Nežinia ir nestabilumas ilgainiui tapo įprasti. Štai sėdi ant šaligatvio pavėlavusi į autobusą ir neįsivaizduoji, kur praleisi artėjančią naktį, nes jis važiuoja tik kartą per parą. Iš inercijos reaguoji neigiamai, bet pagalvoji, ką tuo metu veiktum, jei nekeliautum. Suvoki, kad nesi įsprausta į kostiumėlį, įsipareigojimus, kad gali daryti tai, ką nori, ir tas sėdėti ant šaligatvio palikęs autobusas nebeatrodo bėda. Eini, ieškai ir susirandi, kur galvą priglausti.

Kita vertus, Lietuvoje sudėliotas planas nenuėjo veltui – įgijau supratimą apie regioną ir pamačiau tai, ką norėjau išvysti, tegul ir kitokia tvarka, nei planavau. Iš Venesuelos ketinome sukti į Kolumbiją, bet, paaiškėjus, kad tarp šių šalių stiprėja konfliktas ir galbūt bus uždarytos sienos, atsidūrėme priešingoje pusėje. Užtat pamačiau Gajaną ir Surinamą – šiose vietose man irgi rūpėjo pabuvoti, tačiau atrodė nepakeliui.

Ekvadoras, regis, sprogsta spalvomis

Taip, lydimi įvairių netikėtumų, čiupinėjome Lotynų Ameriką pusantrų metų. Daug patyriau, apie ką net nebuvau sapnavusi: kad banglentėmis skriesiu per bangas, kad lipsiu virvėmis į medžius, kad nardysiu, kad mėnesį plauksiu Amazone, pasiklysiu džiunglėse... Pastarasis nuotykis ištiko Venesueloje pirmą kelionės mėnesį. Su draugu laiveliu buvome atplukdyti iki džiunglių, čia turėjome pasivaikščioti ir išklausyti gido pasakojimą apie įvairias medicinoje naudojamas augalų šaknis, žieves ir panašiai.

Buvo įdomu, tačiau kai ekskursija ėmė sukti ratus aplink tą pačią vietą, supratau, kad pasiklydome. Pamenu, tyliai svarsčiau, kur būtų saugiau nakvoti, kad nepasiektų žvėrys: ant žemės ar medyje? Jei medyje, tai kaip užmigus iš jo neiškristi? Gal turėtume eiti ta kryptimi, kur daugiau drėgmės, jei laivelis stovi prie upės? Kol ieškojau sprendimo, gidas lyg niekur nieko apsimetinėjo, kad viskas gerai. Man jo blaškymasis nusibodo, tad paėmiau vyruką už pečių ir stipriai papurčiau: „Nagi, nelakstykim tuščiai, neeikvokim jėgų, verčiau susikaupkim ir pamąstykim, kaip geriausia elgtis. Nežinau, ar jam tai padėjo, tačiau galop iš džiunglių pavyko išsibrauti.“

Sekliuose Bolivijos ežeruose aptinkama trijų rūšių flamingų

Kai nelieka stereotipų

„Kai lankiausi Lotynų Amerikoje, mano gyvenime įvyko didelis lūžis. Tokioje ilgoje kelionėje visiškai išsivaduoji nuo stereotipų. Grįžusi gali lengvai pradėti veiklą nuo nulio. Ankstesnė patirtis niekur nedingsta, ja toliau naudojiesi, bet nebemanai, kad būtinai turi likti toje pačioje srityje, siekti aukštesnio posto, geresnio atlyginimo ar patekti į didesnę įmonę. Nebejauti jokių vidinių stabdžių, tarkime, keltis gyventi į kaimą ir atidaryti svečių namus.

Iškeliaudama maniau, kad grįžusi gyvensiu kitaip, tačiau konkretaus plano neturėjau. Apsipratusi Vilniuje pagavau save galvojant, kad norėčiau ir kitiems parodyti tokią Lotynų Ameriką, kokią pati pamačiau ir pamilau. Ėmiau po truputį kurti galimus maršrutus, dėlioti interneto svetainę. O po kurio laiko vėl išsirengiau pusmečiui į tą žemyną, šįkart – viena. Norėjau paieškoti ten veiklos partnerių, susipažinti su vietos turizmo agentūromis. Po pastarosios kelionės nebeliko nė vienos Lotynų Amerikos šalies, kurioje nebūčiau buvusi, išskyrus salas.

Ekvadoro vaikai

Paskui baigiau kelionės vadovų kursus, išlaikiau egzaminą ir tapau nepriklausoma kelionių konsultante. Nevadinu savo veiklos verslu, tiesiog nusprendžiau užsiimti tuo, kas man labai patinka, ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Siekiu surinkti grupę ir padaryti taip, kad iš kelionės ji grįžtų laiminga ir patenkinta, kad teigiamą energiją kartu su gerais atsiliepimais skleistų toliau. Keliaujantieji su manimi nenori standartinio turizmo, jiems maga išklysti iš kelio, patirti kai ką neįprasta. Vieni, prisižiūrėję filmų apie Karibų piratus, Belize tikisi aptikti jų pėdsakų. Kiti, prisiskaitę apie inkų civilizaciją, tikisi, kad padėsiu tame regione pamatyti daugiau, nei siūlo kelionių agentūros.

Esu keliavusi su agentūra ir pamenu, kaip supykdavo kelionių vadovas, kai pranešdavau, kad ketinu vykti į kokią nors vietą ne pagal programą. Dabar suprantu, kad vadovams tai – papildoma rizika ir atsakomybė. O aš visada džiaugiuosi, kai kuris nors keliautojas užsimano savarankiškai pamatyti tai, kas neįtraukta į mūsų maršrutą. Juk kelionė – gyvas dalykas, ją kuriame visi kartu, todėl stengiuosi ne diriguoti orkestrui, bet būti džiazo dalyvis. Galbūt ilgainiui iš dabartinio mano užsiėmimo išsirutulios verslas, išdygs kelionių agentūra. Lietuviai yra smalsūs, nori keliauti, tačiau žinau, kad ši veikla tikrai nėra greitas pajamų šaltinis. Kita vertus, kai dirbi su užsidegimu, meile, sulauki grąžos. Jeigu darbas teikia man ir kitiems džiaugsmo, jei iš jo išsilaikau, manau, kad gyvenu laimingą gyvenimą.“

Ekvadoro turgus

Kur kuprinė, ten – namai

„Man jau yra artimas visas Lotynų Amerikos regionas, nors kiekviena šalis turi savo koloritą. Vienur žavi vieni dalykai, kitur – kiti. Kai įvairiuose kraštuose praleidi daugybę laiko, nebelieka vienų namų. Maniškiai dabar yra ten, kur padėta mano kuprinė. Kitaip ir būti negali, juk Vilniuje praleidžiu viso labo tris mėnesius per metus. Suvokiu, kad kada nors gyvenime turi ateiti stabilesnis laikotarpis, – gal ir per daug turiu namų, bet aš visada buvau iš tų žmonių, kurie nesunkiai kaitalioja gyvenamąją vietą. Dar iki lemtingosios kelionės pakeičiau kelis būstus. Vos susikūrusi namučius, apstačiusi palanges gėlių vazonais, užsimanydavau naujo būsto, kad galėčiau vėl pradėti kurti. Tai nepasikeitė net tada, kai įsigijau nuosavą butą. Beje, jame pastaruoju metu įsikūrę mano draugai, o aš, kai trumpam parvykstu į Lietuvą, nuomojuosi laikiną prieglobstį.

Lotynų Amerikos šalyse, kur nuolat grįžtu su džiaugsmu, kur žmonės mane jau pažįsta, kreipiasi vardu ir teiraujasi, ar vėl atvežiau jiems gražių lietuvaičių, irgi jaučiuosi lyg namuose, gyvenu tenykščiu ritmu. Pavyzdžiui, Argentinoje esu įpratusi vakarieniauti dešimtą valandą vakaro. Pirmus mėnesius buvo sunkoka: kavines ten atidaro aštuntą, o aš braižydavausi palei duris jau nuo septintos. Įvairiuose kraštuose turiu mėgstamas kavines, patiekalus. Važiuodama į Peru iš anksto mėgaujuosi mintimi apie citrinų sultimis apdorotą žalią žuvį – tokios nerasi niekur kitur. Argentinoje valgau jautienos kepsnį ir geriu matę, Belizo neįsivaizduoju be langustų, Kolumbijos – be nuostabios kavos. Argi ne prabanga geriausius savo gyvenime dalykus turėti iš tiek šalių? Ir dar jaustis svetur savosios ambasadore. Kolumbijoje niekada nereikėjo daug aiškinti, kas yra Lietuva, dėl spalvingojo buvusio Bogotos mero Antano Mockaus. Argentinoje prasitarusi, iš kur atvykau, neretai sulaukiu kokio nors savo žydraakio pašnekovo šiaudų spalvos plaukais šūksnio, jog jo senelis kilęs iš Lietuvos.

Ekvadorietė Marija su savo pagalbininku

Atšiaurios ir nuo didelių miestų nutolusios Lotynų Amerikos vietos man įdomesnės, nes jos neišblizgintos turistams. Ten pamatai tikrą šalies gyvenimą, tikrus žmones – kurie dar neišmokę svetimšaliams skirtų frazių. Kai mėnesį keliavau Amazone, ir pati neregėjau nė vieno užsieniečio. Ten nėra kelių, o susisiekti su kitomis vietomis galima tik Amazone. Tenykščiai autobusai – laivai. Jais vykstama į turgų, pas gydytoją, aplankyti giminių ir pan. Keleiviai susikabina laive savo hamakus, ten ir miega. Kelias paras, iki trumpam išlipi ant kranto, gyveni pagal tos plaukiojančios susisiekimo priemonės dienotvarkę: signalas praneša apie pusryčius, pietus, tarp tų signalų skaitai savo hamake knygą, bendrauji su žmonėmis, dairaisi į krantą. Viskas puiku, kol nelyja. Laive juk nėra sienų, yra tik stogas, tad, jei vidurnaktį prapliumpa lietus, pakyla vėjas, greit permirksti kiaurai. Ilgainiui įgudau pasikabinti hamaką taip, kad joks lietus nebūtų baisus. Apskritai įpratau prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, išmokau bet kur užmigti ir pailsėti. Kažkada atrodė, kad miegoti galiu tik autobuse, o paskui įpratau daryti tai išsitiesusi tiesiog ant grindų ar net stovėdama ir dar pramerkta viena akimi, kad matyčiau savo kuprinę.

Daug mitų sklando apie Lotynų Amerikos nesaugumą, tačiau man neatrodo, kad ten pavojingiau nei kurioje nors kitoje šalyje. Užsieniečiams juk nepatartume vidurnaktį pasirodyti ir Vilniaus stoties rajone su fotoaparatu ant kaklo. Visur, kad ir kur būtum, verta pasidomėti, ar tam tikras rajonas saugus, ar ne. Turiu savo saugumo taisykles, pati jas vadinu „akimis nugaroje“, o pastabumą ypač išsiugdžiau pradėjusi keliauti viena. Niekada nebuvo iškilęs klausimas, koks velnias nešė mane į tą galerą, nors teko patirti ir streso. Panamoje iš viešbučio kambario vagišiai nušvilpė mano kuprinę su fotoaparatu ir pasu, bet juk ir Vilniuje kartą buvau apvogta. Stengiuosi keliautojus nuteikti taip, kad baimė neužkirstų kelio aplankyti šalis, kurios to tikrai vertos.“

Bolivijoje esančioje Ujūnio druskos lygumoje (isp. k. Salar de Uyuni) druska sukasama į kūgius – kad nulašėtų vanduo, tada gabenama į sandėlius ir ten apdorojama. Bolivijos gyventojai iš jos plytų net statosi namus

Lotynų Amerikos pamokos

„Niekada nebuvau materialistė, tačiau kelionės vartotojiškus įpročius įspraudė į dar griežtesnius rėmus. Suplanuoju metų biudžetą ir žinau, kad išleisti galiu tik tai, ką sutaupiau. Jei sutaupyti nepavyko, tai nėra ir ko išleisti. Kai iškyla dilema, kokį maistą pirkti, apskaičiuoju produkto svorį bei naudą organizmui. Neperku nenaudingų ir nebūtinų daiktų, nes man tai – tas pats, kas išmesti pinigus į balą. Galiu išmesti, bet tada keliausiu mažiau. Dėl kelionių galiu atsisakyti daug ko. Štai ir drabužių Lietuvoje seniai nebeperku. Manau, apdaras neturi kainuoti vidutinės algos, kad ir kiek uždirbtum. Mano drabužinėje natūraliai atsirado Lotynų Amerikos stiliaus, spalvų, nes toje šalyje randu sau patinkančių daiktų už geriausią kainą. Net blankiausias tenykštėje parduotuvėje išsirinktas drabužis Lietuvoje vis tiek atrodo labai ryškus.

Mes, europiečiai, tapome savo pačių kažkodėl susikurtų sudėtingų dalykų įkaitais. Prikūrėme visokių nereikalingų produktų, dėl nepaliaujamos jų gamybos sudarkėme aplinką. Tada pradėjome gaminti naujus produktus, kad šie sumažintų anos gamybos padarytą žalą. O kiek laiko turėtume džiaugtis gyvenimu, jeigu nebūtume įsisukę į tą beprasmišką užburtą ratą. Lotynų Amerikos gyventojams, priešingai nei mums, dar daug kas teikia džiaugsmą. Ten didžiausias civilizacijos laimėjimas yra gazuotas gėrimas ar pakelis traškučių kartą per mėnesį. Ir jiems nuolat tenka klausyti europiečių pamokslų, kad labiau rūpintųsi, kur meta šiukšles. Nors Lotynų Amerikai iki mūsiškio vartojimo ir tokių šiukšlių kalnų dar toli. Mes tikrai daugiau galime pasimokyti iš jų, nei jie – iš mūsų.

Perito Moreno ledynas yra vienas iš trijų Patagonijos ledynų, kurie vis dar didėja ir juda į priekį

 

Lotynų Amerikoje įpranti manyti, kad viskas yra gerai, svarbu pačiam visko nesugadinti. Žvelgti į gyvenimą paprastai ir teigiamai iš pradžių man nebuvo savaime suprantama, nes esu tikra lietuvė – mėgstu kartais paburbėti. Ten mokiausi ir tebesimokau to nedaryti, džiaugtis. Grįžusi stengiuosi išlaikyti tą saulėtą nusiteikimą, visiems siūlau liautis skųstis ir daugiau šypsotis. Šypsokis, ir tau šypsosis. Jei susitikę kalbėsime tik apie tai, kas blogesnio, tai viskas ir atrodys nekaip. Liaukimės patys daryti problemas iš nieko. Pasaulis sukurtas ne tam, kad galėtume uždirbti daugiau pinigų naujam kostiumui ar automobiliui, o tam, kad juo grožėtumėmės ir jį atrastume keliaudami.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jolanta Talaikytė apie ilgalaikės santuokos paslaptį: vienas kitam netrukdome (2)

Praėjusią vasarą ištekėjusi Vilniaus dailės akademijos profesorė kostiumo dizainerė Jolanta Talaikytė į santuoką žengė po 29 metų bendrystės su gyvenimo draugu, architektu Vytautu Naudžiūnu.

Holivudo žvaigždės, kurios pasakė alkoholiui NE (7)

Šou pasaulį sunku įsivaizduoti be audringų vakarėlių, kuriuose kokteiliai liejasi upėmis, o linksmybės tęsiasi iki ryto. Vis dėlto vis daugiau žvaigždžių kratosi žalingų įpročių, pasuka sveikesnės gyvensenos link ir sako griežtą NE alkoholiui.

Kodėl W. Churchillio žmona Clementine atsisakė susirasti turtingą meilužį ir buvo pavadinta egoiste

Siūlome ištraukome iš „Tyto alba“ išleistos Sonia Purnell knygos „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims (1)

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.