Y. Khadra: pamirškite stereotipus, kad Vakaruose moteris labiau vertinama negu Rytuose

Y. Khadra: pamirškite stereotipus, kad Vakaruose moteris labiau vertinama negu Rytuose%
Nuotrauka – iš žurnalo „Moteris“ (L. Masys)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ankstų šeštadienio rytą viešbučio Vilniaus centre vestibiulyje rašytojas Yasmina Khadra (57 m.) mus pasitinka tiksliai kaip laikrodis. Nors iš oro uosto į viešbutį atvyko tik pirmą nakties, žvaliai paspaudžia rankas ir pasilabina... rusiškai. „Jūs, Asta, man labai primenate mano draugę rusę“, – pasiteisina ir spaustuvės dažais dar kvepiančios knygos „Ką nakčiai skolinga diena“ priešlapyje suraito komplimentą. Paryžiuje gyvenantis iš Alžyro kilęs rašytojas labiausiai mėgsta kalbėti apie moteris ir meilę. Tuomet labai spindi vyro akys.

Trumpas dosjė

Gimė 1955 m. Alžyre.

Išsilavinimas. Nuo devynerių metų mokėsi Revoliucijos kadetų mokykloje, jis turi Alžyro armijos majoro laipsnį.

Veikla. Būdamas kariškis, dalyvavo pilietiniame kare su terorizmu. 2000 m. baigė karinę tarnybą ir atsidėjo literatūrai.

Kūryba. Pirmasis novelių rinkinys „Chūrija“ išleistas 1984 m. Rašytojas išgarsėjo 1997 m., pasirodžius romanui „Morituri“, – šį jis pasirašė slapyvardžiu, sudarytu iš žmonos vardų – Yasmina Khadra. Kad šio ir vėlesnių kūrinių autorius yra vyras, o ne moteris, Yasmina Khadra atsiskleidė 2001 m., pasirodžius autobiografiniam romanui „Rašytojas“.

Įvertinimas. Yasminos Khadros kūryba išversta į beveik 40 kalbų. Jo politiniai romanai yra pelnę daugybę literatūros premijų ir apdovanojimų įvairiose šalyse. Už visą kūrybą 2011 m. autorius apdovanotas Prancūzijos akademijos įsteigtos Henrio Galo literatūrinės premijos Didžiuoju prizu, taip pat Prancūzijos instituto premija. Šiemet jis tapo literatūrinės premijos „Laikas taikai“ (Prancūzija) nugalėtoju. Rašytojas yra Garbės legiono riteris bei Meno ir literatūros ordino kavalierius. Nobelio literatūros premijos laureatas iš Pietų Afrikos kilęs rašytojas J. M. Coetzee Yasminą Khadą laiko vienu didžiausių šių dienų žodžio meistrų.

Kodėl kūrinius pasirašote slapyvardžiu? Kaip sumanėte įamžinti žmonos vardus?

Nuo devynerių metų tarnavau kariuomenėje, vienuolikos pradėjau rimtą karjerą. Pirmuosius šešis romanus iki 1988-ųjų pasirašiau tikruoju savo vardu (Mohammed Moulessehoul – aut. past.), tada ėmiau garsėti savo šalyje, ir valdžia nusprendė uždrausti rašyti. Kad nenusižengčiau cenzūrai, pradėjau pasirašinėti pseudonimu. Šiuo „neteisėtu“ keliu eiti mane įkvėpė žmona. Aš jai už viską skolingas. Yasmina Khadra – mano žmonos vardai. Mažiausia, kuo galėjau atsidėkoti, bent taip įamžinti ją savo knygose.

Kūryba Jūs tarsi sugiedate himną moteriai, motinai, tiesa?

Mano motina turėjo daug iškęsti vien todėl, kad buvo moteris. Nepamenu, kad būčiau matęs ją laimingą. Aš žaviuosi savo motina, garbinu ją. Prisiekiau sau, kad niekada nebūsiu panašus į savo šalies vyrus. Moteris vertinu bei aukštinu labiau negu vyrus – jos to vertos.

Mano žmona – tai mano gyvenimo laimė. Kai ją vedžiau, supratau, kad esu laimingiausias vyras pasaulyje. Ji mane palaikė per islamistų išpuolius, iškilus terorizmo pavojui. Tai, kad iki šiol esu gyvas, tam tikra prasme yra jos nuopelnas. Už tai, kad esu žinomas visame pasaulyje, taip pat turiu dėkoti savo žmonai.

Kur sutikote savo žmoną ir kiek laiko esate kartu?

Aš jos nesutikau. Neturėjau didelio pasisekimo tarp moterų, todėl paprašiau tėvo, kad surastų man žmoną. Mano tėvas turėjo draugą, o šis – dukterį, taigi mus supažindino. Iš pradžių ji man nepatiko, nes buvo smulkutė ir atrodė labai gležna (juokiasi). Taigi nusprendžiau, kad žmoną susirasiu pats. Per šešis mėnesius nepavyko to padaryti, todėl grįžau pas tėvą ir sutikau vesti jo pasiūlytą merginą. Mūsų vestuvės įvyko prieš 27-erius metus, tačiau mums atrodo, kad susituokėme prieš 27 dienas. Kai manęs nėra namie, ji liūdi, kai jos nėra šalia, liūdna man.

Ar turite vaikų?

Turime tris. 22-ejų sūnus studijuoja Sorbonos universitete, dukroms – 18-ka ir 11-ka metų.

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Labai sunki. Sutikite, vaikystė kareivinėse – tikrai nelengva. Alžyras buvo ką tik atgavęs nepriklausomybę, mokykloje mus auklėjo kaip būsimą elitą, ateities kartą. Elitinėje kariuomenėje mokslas buvo itin griežtas. Neturėjome teisės daryti daugelio dalykų: pramogauti, palikti kareivinių. Taigi vaikystė buvo sudėtinga. Aštuoniasdešimt porcentų karo mokyklos auklėtinių buvo našlaičiai, kankinių ir žuvusiųjų už Alžyro nepriklausomybę vaikai. Mes buvome tarsi viena šeima, gal net artimesni negu tikroji šeima. Mano vaikystės draugai iki šiol yra mano geriausi bičiuliai. Mes pasukome labai skirtingais keliais – vieni tapo inžinieriais, kiti pasirinko verslą, politiką, treti liko kariuomenėje, – tačiau iki šiol esame draugai.

Visiems anksčiau ar vėliau tenka patirti, ką reiškia būti pažemintam, atstumtam. Jūs apie tai rašote. Ar Jums asmeniškai pažįstamas šis jausmas?

Niekada gyvenime neleidau, kad kas nors mane žemintų. Ir pats nesu pažeminęs nė vieno žmogaus. Buvau labai disciplinuotas karininkas. Ne todėl, kad bijojau vadovybės, o todėl, kad bijojau savęs. Jeigu karininkas bent per nago juodymą atitrūksta nuo taisyklių, jis pasmerktas žlugti.

Vyras gali būti turtingas kaip karalius Krezas, nusigyvenęs kaip Jobas, gali būti vergas ar tironas, tačiau jei nebūtų moters, viskas atrodytų tuščia“, – taip kalba vienas iš Jūsų herojų įvaikintam sūnui. Keista, kad arabas vyras vis dėlto sugeba kūryboje taip išaukštinti moterį. Kada Jūsų požiūris į moterį pasikeitė iš esmės?

Reikėtų pamiršti stereotipus, kad Vakaruose moteris labiau vertinama negu Rytuose. Moteris visame pasaulyje yra žeminama. Pas mus iš moters reikalaujama, kad ji nešiotų šydą, pas jus – kad būtų beveik nuoga. Drįsčiau sakyti, kad arabų šalyse moterys labiausiai gerbiamos. Taip, mūsų šalyje moterys nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, tačiau šeimose paprastai vadovauja jos. Moterys kovoja, jos nenori nusileisti, tačiau trūksta politinės valios, kad būtų pripažinta moters vieta ir reikšmė visuomenėje. Kodėl mūsų šalių tokia sudėtinga padėtis? Todėl, kad moterims nesuteikėme reikiamos vietos. Tą dieną, kai moterys ir vyrai turės lygias teises, galimybes, žmonija pasuks kitu, geresniu, keliu.

Kai autorius skaitytojui atvirai atskleidžia savo patirtį, jis susilaukia didžiulės sėkmės. Ar Jūsų romanas „Ką nakčiai skolinga diena“ yra autobiografiškiausias romanas? Jūsų autobiografinės knygos „Rašytojas“ lietuvių kalba mes kol kas neturime progos paskaityti...

Ne, vienintelė mano autobiografinė knyga yra „Rašytojas“, šiek tiek apie savo gyvenimą rašau ir esė rinkinyje „Žodžių poza“. Visos kitos knygos – išgalvotos. Be to, romano „Ką nakčiai skolinga diena“ herojui – aštuoniasdešimt, o man – tik 57-eri (šypsosi ir bando perskaityti romano pavadinimą lietuviškai).

Ką svarbiausia norite pranešti pasauliui savo kūryba?

Aš nenoriu ko nors pranešti, aš tiesiog konstatuoju tai, kokia yra mūsų Žemė. Noriu atskleisti žmonėms pasaulį, kad jie šiek tiek išlįstų iš savo kiauto, atrastų pasaulio įvairovę. Kultūra – labai svarbi, kad žmogus suprastų, kokioje erdvėje jis gyvena. Akvariume plaukiojanti žuvelė žino, kas darosi jos valdose, tačiau nė nenutuokia, kas vyksta pasaulio vandenynuose.

Kol buvote karininkas, kaip Jumyse derėjo jėgos struktūrų atstovas ir jautrus kūrybiškas žmogus?

Man tai natūralu. Kaip jau minėjau, nuo devynerių metų mokiausi karo mokykloje, tad kariškio būdas įaugęs kraujyje. Buvau labai disciplinuotas karininkas vien todėl, kad vadovybė nesidomėtų, ką veikiu kaip rašytojas. Man literatūra buvo mano intymi sfera, mano asmeninis pasaulis ir neleidau niekam – nei pašaliniams asmenims, nei įstatymams – į šią savo gyvenimo dalį skverbtis.

Kodėl vis dėlto atsisakėte karinės tarnybos?

Aš išėjau į pensiją.

Iranas, Afganistanas, Alžyras, Palestina... Kraujuojantys Žemės taškai ir žmonių likimas juose. Apie tai skausmingai kalbate romanuose. Ar karo žaizdos visur vienodos? Gal terorizmo veido bruožai išskirtiniai?

Bendras karo ir terorizmo bruožas – prievarta, smurtas, o šis įrašytas žmogaus prigimtyje. Vykstant evoliucijai, žmogaus protas pasikeitė, tačiau prigimtis liko gyvuliška. Ir ši pradeda imti viršų, kai žmogus pasijunta galingas. Jis negali atsieti smurto nuo galios. Vienintelis būdas supergalingoms šalims parodyti savo galią – tai paskelbti karą silpnosioms. Tai rodo, kad mes taip ir likome gyvuliškos prigimties, nes bet kas, kuris pasirenka karo kelią, yra gyvulys. Karas – tai proto žlugimas. Kalbame apie Europos kūrimą, o kokia to darinio esmė? Pelnas, pinigai. Diplomatija buvo sukurta tam, kad išvengtume karo, tačiau šiandien diplomatija pati veliasi į karus. Romane „Kerštas“ rašau: „Nėra nieko aukščiau už gyvenimą, o mano gyvenimas nėra aukščiau už kitų gyvenimą.“ Jeigu pagrindinis tikslas būtų žmogus, žmonija galbūt pagaliau pasiektų taiką.

Tame pačiame romane „Kerštas“ rašote: „Nelengva beduino sūnui prasimušti išpuikusioje visuomenėje.“ Jo herojus chirurgas Aminas vis dėlto prasimuša. Ar Jums pačiam, kilusiam iš Alžyro, buvo lengva įsitvirtinti Paryžiuje?

Mano padėtis buvo kitokia: kai atvykau į Paryžių, jau buvau žinomas, mane lydėjo sėkmė. Galbūt tai, jog man sekėsi, ir buvo didžiausia problema, nes sėkmę lydi pavydas ir priešiška nuomonė. Kasmet parašau po knygą, ši Prancūzijoje pripažįstama geriausia arba viena geriausių, tačiau Paryžiaus intelektualai manęs nepripažįsta. Pirmiausia todėl, kad aš – iš Alžyro, kita priežastis – kad esu buvęs karininkas. Jie negali susitaikyti su tuo, kad būtent toks rašytojas verčiamas į beveik keturiasdešimt pasaulio kalbų ir jo knygų tiražai būtų kur kas didesni nei jų kūrinių.

Tas, kuris sako, kad vyrui nedera verkti, tas nežino, kas yra vyras“, – kalba vienas Jūsų romano „Kerštas“ herojų. Kas Jums gyvenime svarbiausia? Ar yra tekę verkti iš laimės, sielvarto?

Aš dažnai verkiu žiūrėdamas filmus, matydamas nužudytus vaikus. Tai man sukelia be galo daug išgyvenimų. Visiškai neseniai verkiau žiūrėdamas filmą, pastatytą pagal mano romaną „Ką nakčiai skolinga diena“.

Ar dažnai pasikliaujate vidine klausa? Ar būdamas kariškis jautėte, kad jumyse yra tai, kuo dabar esate?

Nuo vaikystės norėjau tapti rašytoju ir... juo tapau. Šis pašaukimas glūdėjo manyje nuo mažų dienų. Gyvenau pasaulyje (turiu omenyje kariuomenę), kuriame viskas prieštaravo tam, kad tapčiau rašytoju, tačiau juo tapau. Manau, kad man labai pasisekė.

Ką veikiate, kai nerašote?

Skaitau, keliauju, dirbu (esu Kultūros centro vadovas), padedu žmonėms. Esu labai užsiėmęs.

Ko Jūsų romanuose daugiau – Jūsų paties gyvenimo ar kitų fantazijos ir patirties?

Mano liežuvio (juokiasi). Aš esu menininkas. Rašau prancūziškai, bet nerašau taip, kaip rašo prancūzai.

Jūsų herojus alžyrietis sako: „Mes nesakome nostalgija, mes sakome nostalžyras.“ Ar Jūs ilgitės Alžyro? Savo vaikystės? To, kuo buvote?

Aš ilgiuosi visko, kas mano gyvenime nutiko, nes kuo toliau žengiame, tuo labiau artėjame prie mirties. Jaučiu nostalgiją gyvenime sutiktiems žmonėms ir visoms nuostabioms akimirkoms, kurias drauge patyrėme. Jaučiu nostalgiją Maskvoje, Meksikoje praleistiems metams, kelionėms, po kurio laiko galbūt jausiu nostalgiją jums. Reikia visą laiką ką nors mylėti.

Mylėk taip, kad daugiau nieko neprivalėtum daryti. Tik meilėje visoks bjaurumas tampa grožiu“, – taip pat vieno jūsų herojaus ištarmė. Kas Jums yra meilė?

Man atrodo, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas du pašaukimus: būti naudingas ir mylėti. Vienas mano herojų sako, kad reikia visuomet vytis meilę, o jeigu nepavyksta pavyti, reikia ją sugalvoti. Reikia visada mylėti. Net jeigu šalia nieko neturite, vis tiek reikia nesiliauti ieškoti. Kiekvienas žmogus turi savo artimą sielą. Kartais ji gal net visai šalia, bet jūs nedrįstate užkalbinti. Mylint nereikia dvejoti, reikia iš karto sakyti: „Ja tebia liubliu“ (rus. k.; aš tave myliu). Kai susipažinau su savo žmona, aš jos nemylėjau, ir ji nemylėjo manęs. Mudu vienas kito visai nepažinojome. Mano žmona buvo graži mergina, daug kas būtų norėjęs ją vesti. Mane pamačiusi, ji irgi nebuvo sužavėta, sakė maniusi, jog ištekės už kokio princo (juokiasi)... Ją vadino princese Diana, nes buvo labai į ją panaši. Mes susituokėme ir kasdien lyg dėdami į savo sielą po mažą kruopelę sukūrėme meilę. Ji žino, kad nesu pats gražiausias vyras pasaulyje, tačiau sako, kad joks kitas vyras nevertas net mažojo jos pirštelio.

O kada žmonai prisipažinote mylįs?

Pirmąją vestuvių naktį pasakiau: „Galbūt niekada negalėsiu tau suteikti tiek meilės ir šilumos, kiek tau jos davė tėvai, tačiau aš darysiu viską, kad tu būtum laiminga.“ Ir iš tiesų dariau viską, kad ji būtų laiminga. Ji ir yra laiminga.

Sudomino moters pasaulis, atvertas Musaratos lūpomis: „Kai tau 45-eri, gyvenimas dar prieš akis, įgavęs daugiau atspalvių, saikingesnis, svajonės tikroviškesnės, polėkiai ramūs, o kūnas, kai geismo nagai išvaduoja jį iš tingulio, virpa su tokiu įgudimu, kad glamonės, nors ir praradusios naujumą, tampa daug stipresnės. (...)“ Iš kur taip gerai pažįstate moteris, jų psichologiją?

(Juokiasi.) Tai paslaptis. Visada žavėjausi moterimis. Karo mokykloje praleistu ilgu laikotarpiu neturėjau galimybės jų pažinti, tačiau dabar žaviuosi kiekviena sutikta moterimi. Mano nuomone, moterys yra protingesnės ir įdomesnės už vyrus. Netgi mano skaitytojos daugiausia moterys. Jos dėmesingesnės, įžvalgesnės.

Kaip Jums pavyksta perteikti politine prasme esančių priešingoje barikadų pusėje dvasią, mąstymą, juk, kovodamas su terorizmu, neturėjote galimybių su tais žmonėmis pasikalbėti iš širdies?

Aš labai daug bendravau ir su vietiniais, ir su teroristais. Praleidęs 36-erius metus karo tarnyboje, galėjau itin daug pastebėti ir supratau, kad humaniškumo veiksnys yra pats galingiausias.

Kabulo kregždės“ JAV 2005 m. pripažintos geriausiu metų romanu. Įdomu, kaip Amerikoje įvertintas Jūsų romanas „Bagdado sirenos“, kur amerikiečių armijai tenka daug karčios kritikos?

Ta knyga jiems nepatiko. Pasirodžius „Bagdado sirenoms“, daugiau mano knygų Amerikoje nebeleidžiama.

Vakarai niekada nelaikys mūsų lygiais, jų požiūriu, arabai tinkami tik kamuoliui daužyti ir bliauti į mikrofoną.“ Stojatės piestu prieš siaurą požiūrį į turtingą musulmoniškų šalių kultūrą ir teigiate, kad spjaudydami ant to, ką tų šalių atstovai turi geriausia, vakariečiai neišvengiamai susidurs su tuo, ką anie turti blogiausia. Konfliktai, pykčiai kyla iš nepažinumo?

Taip, jūs nežinote, nepažįstate. Tas nežinojimas tampa tam tikra barikada, kurios neįmanoma peržengti. Jeigu labiau pasigilintumėte, suprastumėte, kad beveik viskas, ką šiandien žinote, kuo naudojatės, yra sukurta arabų. Būtent musulmonai sukūrė ligonines, kelius, buvo nepralenkiami matematikai, pirmieji žmonijos istorijoje žinomi chirurgai. Akies operacijas pirmasis pradėjo daryti musulmonas. Būtent arabai pirmieji pradėjo versti iš graikų kalbos, jie išmokė europiečius valgyti, o šiandien sakoma, kad musulmonai – tai teroristai.

Ar galima laikyti Jūsų knygas tam tikra misija pasakyti Vakarams apie buką rasizmą, siaurą požiūrį į iškilią, turtingą Rytų šalių kultūrą?

Negalėčiau taip skambiai pasakyti. Rašau ne tik vakariečiams – visam pasauliui, noriu parodyti, kokie šiandien yra mūsų laikai ir kad tai, kas vyksta tose šalyse, nėra susiję su jų civilizacija.

Ar rašant įmanoma išsivaduoti iš jaudinančių praeities minčių? Ar Jūs tai darote?

Kiekvienoje šalyje ar žemyne – Indijoje, Indonezijoje, Japonijoje, Kinijoje, Europoje ar Afrikoje – žmonės man sako, kad praplečiu jų pasaulį. Manau, toks turėtų būti kiekvieno rašytojo tikslas. Džiaugiuosi, kad tai darau: daug žmonių įvardija mane kaip mėgstamiausią rašytoją, turiu 7 milijonus skaitytojų visame pasaulyje, – tai reiškia, kad pasaulis įsiklauso, mes galime suprasti vieni kitus, vertinti vienas kitą.

Tikiuosi, kad Lietuva labai greitai sužydės ir suklestės. Jums labai pasisekė, nes jūsų – tik trys milijonai. Jūs galite susitelkti ir pasiekti, kad šalis būtų tokia, kokios norite. Ir tikiuosi, kad į Lietuvą atvyks visi didieji pasaulio rašytojai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.