Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“

 (2)
Aktorius, teatro pedagogas Vytautas Anužis yra vienas iš 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Aukščiausias Lietuvos kultūros apdovanojimas menininkui skirtas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.
© Marta Finkelštein

Jūsų dėmesiui – pokalbis su Vytautu Anužiu apie tai, kas yra toji klasikinė mokykla, kaip ji reiškiasi ne tik scenoje, bet ir dirbant su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bei apie daugelį kitų dalykų. (https://www.youtube.com/watch?v=gVHf9GomFlY&t=3s)

Kalbamės Jums skirtos Nacionalinės kultūros ir meno premijos proga. Lietuvos muzikos ir teatro akademijai didelė garbė, kad vienas jos profesorių pelnė aukščiausią kultūros apdovanojimą. Nebūtų klaidinga sakyti, kad klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumas, už kurį Jums skirtas apdovanojimas, reiškiasi ir dirbant su studentais. Apie tai ir norėčiau Jus pakalbinti. O pirmasis klausimas – kaip atėjote į LMTA?

2011 metais režisierius Jonas Vaitkus man paskambino ir pakvietė Peterio Stokmano vaidmeniui Henriko Ibseno pjesėje „Visuomenės priešas“, kurią rengėsi statyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Maždaug tuo pat metu Aidas Giniotis pakvietė mane ir Veltą Anužienę rinkti vaidybos kursą Akademijoje. Tokiu būdu aš atsisveikinau su 33 metais, praleistais Klaipėdos dramos teatre ir Klaipėdos universitete. Ir atvykau čia, į Vilnių, į Nacionalinį dramos teatrą ir į Muzikos ir teatro akademiją. Mūsų išugdyti bakalaurai baigė studijas prieš porą metų: jų diplominiai darbai – Kazio Sajos „Devynbėdžiai“, Maurice’o Maeterlincko „Nekviestoji viešnia“, Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“ ir Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Daugelis jų pratęsė magistro studijas – jų diplominiai darbai bus rodomi pavasario sesijoje. Tai Jeano Paulio Sartre’o „Už uždarų durų“, Henriko Ibseno „Heda Gabler“ ir spektaklis pagal Lietuvos poetų eiles, sąlyginiu pavadinimu „Mėlynas vakaras“.

Ar nesigalėjote, kad išvykote iš Klaipėdos?

Ne, nesigailiu, kad atvykau į Vilnių, bet, žinoma, aš esu gyvas žmogus. Sentimentai man nėra svetimi, todėl Klaipėdos, Dramos teatro – savo kolegų, artimų žmonių, ir tam tikrų vietų, jūros ilgesį aš patiriu kartais gana stipriai. Vis dėlto mes žengėme teisingą žingsnį, nors jis nebuvo lengvas. Man buvo 55-eri, kuomet pakeitėme gyvenamą vietą, darbą, gyvenimo būdą. Kita vertus, viskas toje Lietuvoje yra taip arti: kas tie 300 km? Jau 10 metų įvairiems darbams važinėdavau į Vilnių. Taigi man tai nebuvo peržengimas kažkokios labai svarbios ribos – geografinės, socialinės ar žmogiškai mane smarkiai sukrečiančios. Greičiau – tam tikros krypties tąsa, į kurią buvau orientuotas gana ilgą laiką.

Nutraukti netikėjimą

Klasikinė aktorinė mokykla – tai, be abejo, Jūsų paties išsilavinimas, bet ir Jūsų patirtis teatre. O kaip reiškiasi jos šiuolaikiškumas?

Klasikinę mokyklą apibrėžčiau kaip vaidybą, kuri remiasi fundamentaliomis, giliomis žiniomis, įgūdžių įsisavinimu, valdymu ir labai aiškia vertinimo kriterijų sistema. Mano mokytojai buvo Juozas Miltinis, pradėjęs Paryžiuje pas Charles’į Dulliną, ir Vachtangovo teatro aukštoji teatrinė mokykla, 2014 metais paminėjusi savo 100-metį.

Šiuolaikiškumas man visada yra siekis nutraukti netikėjimą tarp to, kas vyksta scenoje, ir tarp publikos. Netikėjimo nutraukimo keliai gali būti labai įvairūs – nuo turinio atžvilgiu trumpalaikės nūdienos aktualijos arba gatvės atpažįstamumo iki formos atžvilgiu kokio nors labai skandalingo pa(si)reiškimo, kuris bando atliepti tos valandos, tos savaitės, to meto teatro madą. Nes teatras turi madą.

Man vertingesni intelektualiniai ir emociniai išgyvenimai, braunantis prie amžinųjų klausimų, paieškos ne naujo, bet amžino. Ir visomis savo dvasios jėgomis, kūrybinėmis pastangomis, profesinėmis galiomis tam XXI a. žiūrovui nutraukti netikėjimą tarp jo ir to, kas vyksta scenoje. Ar tai būtų Shakespeare’o laikų „Karalius Lyras“, ar Augusto Strindbergo Nepažįstamasis iš „Kelio į Damaską“, ar tai būtų Teiresijas iš Antikos.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“
© Marta Finkelštein

Paminėjot, kad Jums bene svarbiausios yra amžinosios vertybės. Ar tai reiškia, kad Jums artimiausia yra klasika?

Be abejonės. Klasika yra patikrinta laiko, todėl ji įgauna tam tikrą kokybės patvirtinimą, grubiai tariant. Klasikoje sudėti žmogaus troškimai, ydos, aistros, kurių išraiška formos požiūriu artėja prie tobulybės, o turinio temperatūros prasme – labai smarkiai įkaitinta. Visa tai įkūnyti kuriant vaidmenį – ambicingas uždavinys, reikalaujantis daug patirties, išmanymo, valios ir net pasišventimo. Dažnu atveju tiesiog turi atsisakyti viso to, kas yra aplink tave. Tokia kryptis gyvenime ir kūryboje man yra labai priimtina, atrodo vienintelė teisinga ir prasminga renkantis teatro kelią.

„Aš kalbuosi su jais“

Kaip savo žinias taikote dirbdamas su studentais?

Aš kalbuosi su jais – aiškinu, pasakoju. Aš jau labai ilgai esu teatre: nuo 1972 m. buvau studijoje pas Miltinį, paskui Maskvoje, paskui čia, Klaipėdoje, Vilniuje – Nacionaliniame, Rusų dramos, Oskaro Koršunovo teatre, Klaipėdoje besitęsiantys darbai. Teko pažinti daug legendinių asmenybių ir matyti jų darbus. Ir kai tu savo vertybių skalėje visa tai susidėlioji į tam tikras lentynas, susidaro tavo savotiška teatrinė religija, tikėjimas, kuriuo tu gali užkrėsti jaunus žmonės, juos įtraukti.
Pradėjau dėstyti 1978 metais, tik baigęs studijas Maskvoje; nuo 1982 m. dirbame kartu su Velta Anužiene. Šito darbo prasmė – kai matai jauną žmogų, visų pirma, užaugusį dorą; kada matai, kad jis puikiai valdo profesiją, moka atskirti tikrą aktoriaus meną, jo kūrybinį rezultatą nuo erzaco; kada moka išlukštenti, nueiti iki esmės ir suprasti, kur yra gyva dvasinė žmogaus sudeginta energija, savęs eikvojimas dėl meninio idėjinio tikslo, vardan kurio buvo kuriamas vaidmuo. Ir atskirti tai nuo blizgučių, aprangos, režisieriaus išmonės, technologijų, apšvietimo, galų gale net gi nuo to, kas duota aktoriui gamtos. Nuo to, kas nėra jo kūrybos, jo dvasinės iškrovos nuopelnas. Ir dar tada, kai matai juos užaugusius ir nebijančius pasakyti: „Karalius nuogas“. Nes nuogų karalių yra nemažai...

Kas Jums yra pedagogo amplua?

Man tai ne amplua. Kartą manęs paklausė, ko lengviau atsisakyčiau – aktorystės ar teatro pedagogo darbo. Pasakiau, kad nei vieno, nei kito, nes džiaugsmo ir skausmo priepuoliai garantuoti kiekvienoj srity. Buvo laikas, kuomet vedinas didelių ambicijų atvykau į Klaipėdos dramos teatrą, ir man teko stovėti su alebarda prie galinės uždangos, o naktim tylomis braukti ašarą dėl to, į kokią padėti esu pakliuvęs. Bet taip jau esi žmogus sudėliotas, kad kaltės ieškai savyje, ir galvoji, kad esi netalentingas, nereikalingas, turi kažką keisti savo gyvenime. O nuo pat vaikystės aš norėjau būti aktoriumi, arba mokytoju – mano tėvai pedagogai. Pirmieji 6-7 metai Klaipėdos teatre man buvo gana sunkus išbandymas, kurį reikėjo iškęsti ir nepalūžti. Ir čia man labai padėjo teatro pedagogika. Aš iš karto buvau pakviestas dėstyti į Povilo Gaidžio vaidybos kursą, paskui savarankiškai vedžiau kursus. Netgi buvo metas, kai aš galvojau pasišvęsti vien tik šitam darbui, nes jis man labai patinka. Man patinka bendravimas su jaunais žmonėmis ir galėjimas jiems perduoti tai, ką aš noriu jiems perduoti – tiek ideologine teatro religijos prasme, tiek įgūdžių perdavimo, o ir bandymų būti geru vienas kito atžvilgiu prasme.
Tai visuomet mane traukė – laikas būtų gal ir apsiraminti.

Kodėl gi – sukaupta patirtis yra vertybė.

Pedagogikoje taip – pedagoginės metodinės žinios, jų kūrybinis taikymas, patirtis, čia viskas labai gerai. Teatre patirtis ima trukdyti. Dažnai ji tampa ta negerąja energija, kuri stumia tave į rutiną, pasikartojimą. Tai sąmoningai suprasdamas tos patirties krataisi, žiūri į jaunus žmones ir pavydi, kad jie savo patirtyje yra tokia tabula rasa, kad tu irgi norėtum jos kartais neturėti. Bet taip jau sutvarkytas gyvenimas: nei tobulumo, nei rojaus pas mus nėra. Vadinasi, reikia sugebėti sugyventi ir su tais šalutiniais reiškiniais, kuriuos duoda patirtis.

Drauge su Velta

Jūs dirbate drauge su savo žmona Velta Anužiene nuo 1982 m. Naujausias Jūsų bendras darbas yra spektaklis „Heda Gabler“, kurį pastatėte su savo kurso studentais LMTA. Kaip dalijatės darbus?

Mes su Velta Anužiene ir studijavome drauge, Maskvoje. Aš pradėjau dėstyti nuo 1978 m., ji – nuo 1982 m. Nuo tada mes kartu vedame kursą. Išleistos 8 laidos, iš kurių viena yra gana unikali – pirmą kartą Lietuvoje vaidybos specialybę Klaipėdos universitete baigė latviai, kurie dabar sudaro Liepojos teatro branduolį. Jie labai aukštai vertinami Latvijos teatro apdovanojimais, daug keliauja, gastroliuoja, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, dirba reikšminguose kinematografininkų darbuose ir Latvijoje, ir užsienyje. Kartu su Velta Anužiene mes buvome įsteigę teatrą „Dramos klasė“, kuris gyvavo 8 metus; su šiuo teatru irgi daug aplankėme tarptautinių festivalių – Prancūzijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Tunise ir kitur. 2008 m. drauge su Velta Pasaulio pedagogų kongrese Meksikoje skaitėme pranešimą apie mūsų darbo metodiką.
Kaip mes pasiskirstome darbus? Nėra jokios atskirties: mes kartu galvojame, svarstome, daug ginčijamės – kartais labai karštai. Ir praeina laikas, kol surandame bendrą sprendimą. Ieškome, kad būtų geriau. Dirbame kartu, vienoje srityje vienas atrodo stipresnis, pavyzdžiui, analizėje, o kitam, žiūrėk, atvirkščiai – geriau sekasi praktiniai užsiėmimai, pirmieji repeticijų etapai. Labai įvairiai būna. Sakyčiau, dirbame kartu, papildydami vienas kitą.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“
© Marta Finkelštein

O kas pasirinko Henriko Ibseno „Hedą Gabler“?

„Heda Gabler“ yra ypatingas atvejis. „Heda Gabler“ – mano labai sena meilė. (https://www.youtube.com/watch?v=8YE9m-j3FlA) Yra pjesės arba vaidmenys, apie kuriuos tu galvoji nepaliaujamai visą savo sąmoningą gyvenimą. (Toks man yra Karalius Lyras, kurį, jei turėčiau idealias įsivaizduojamas sąlygas, vaidinčiau iki mirties ir per daug nieko daugiau galbūt ir netrokščiau. Nes didesnio vaidmens vyriškų vaidmenų galerijoje nėra.) O iš pjesių nežinau kitos tokios kaip „Heda Gabler“ – ir savo absoliučios laisvės idėja, ir tragišku neįmanomu jos įgyvendinimu šiame pasaulyje, nes laisvė Ibseno suabsoliutinta iki meilės suabsoliutinimo. Ir nežinau didesnio moters vaidmens, bet ir šiaip – vaidmens. Tobula dramaturginė Ibseno išraiška, visa struktūra yra puiki. Aš mačiau ne vieną „Hedos Gabler“ pastatymą. Juozo Miltinio spektaklyje Hedą Gabler vaidino jau išėjusi Eugenija Šulgaitė – mūsų Lietuvos teatro legenda – ir nuostabi aktorė Dalia Melėnaitė, visa plejada Panevėžio teatro milžinų – Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Kazimieras Vitkus. Mačiau vėlesnius pastatymus – Kamo Ginkos Peterburge, kitų šalių režisierių spektaklius. Šitos pjesės idėjos ir tekstai mano galvoje vartėsi labai daug metų. Ir kai pagalvoju, kad studentai baigia studijas, nesusidūrę su tuo, ką aš iš tikrųjų labai myliu ir gerbiu – Ibseno „Heda Gabler“, tai atsiranda troškimas jiems tai duoti. Velta irgi labai gerai žinojo šitą pjesę – ji taip pat yra jos gerbėja. Galbūt kiek daugiau buvo mano iniciatyvos pasirenkant kūrinį, bet šiuo atveju sprendimas priimtas be ginčų.

„Kaip tu šauniai išsisukai!“

Esate gerbiamas pedagogas, profesorius, bet juk kadaise ir pats buvote studentas. Turbūt yra buvę visokių nutikimų?

Pamenu, laikėm Maskvoje egzaminą: mes, penki žmonės iš kurso, buvome pristatyti papildomai „Estrados aktoriaus – meninio skaitymo“ specialybei. Aš su savo scenos kalbos dėstytoja ruošiau ištrauką iš Knuto Hamsuno „Pano“ lietuvių kalba. Ji turėjo prieš akis kiekvienos eilutės vertimą, kaip rusai sako, „podstročnik“. Mes prie tos ištraukos dirbome daugiau kaip semestrą, taigi daugiau nei pusę metų, ir tekstą aš žinojau puikiai. O komisijoje sėdi visa Vachtangovo teatro kogorta – Uljanovas, Jakovlevas, Borisova, visi kiti. Tai – valstybinių egzaminų komisija. Tekstas prasideda: „Pirmoji geležinė naktis. Su savo šunimi Tara aš išeinu į šcherus“... Ir man juoda – aš viską užmirštu, absoliučiai. Ir didelės tos komisijos akys... Tai dabar įsivaizduokite, kaip viskas vyksta: „Pirmoji geležinė naktis. Aš su savo šunimi Tara išeinu į šcherus.“ Koma. „Ir, jau... saulelė pamažu, vėl ji, atkopdama, budino tą taip vadinamąjį mūsų svietą...“. Specialiai laužau hegzametrą, nes bet kuris sėdintis salėje hegzametrą jaučia, kad ir kokia kalba tu kalbėtum. Ir kokias 2-3 minutes aš skaitau Donelaitį. Paskui man sugrįžta protas, aš įšoku į tekstą praleidęs maždaug tiek, kiek būtų praėję per tas minutes, ir tęsiu toliau. Visas gabalas truko apie 25 minutes. Niekas nieko nesuprato. Tik mano dėstytoja prof. Kalinina paklausė: „Vytai, o kas tau ten buvo, kad pradžioje lyg kažkas ne taip...“ Ji turbūt šiek tiek įsiminė Hamsuno teksto skambesio lietuviškai. „Ne, dėstytoja, ką jūs. Viskas gerai“. Kai praėjus kokiai 20 metų mes susitikome ir aš jai tai papasakojau, ji man šaukė: „Bravo, kaip tu šauniai išsisukai iš šitos situacijos!“ Tokį atvejį esu turėjęs.

Iš Marcelio Prousto klausimyno
(https://www.youtube.com/watch?v=ixgCpxjzdbo)

Norėčiau užduoti Jums keletą trumpų klausimų iš Marcelio Prousto klausimyno.
Ko Jūs bijote?

Aš visko bijau ir aš nieko nebijau. Tai priklauso nuo manęs – koks aš esu. Vieną dieną aš randu harmoniją ir dermę pats su savimi ir su pasauliu, su aplinka, kitą dieną aš galiu būti labai lengvai išbalansuotas. Bet žinodamas tokį savo labilumą, stengiuosi ieškoti pusiausvyros. Jeigu esu nepraradęs pusiausvyros, normaliai reaguoju į artėjantį troleibusą prie perėjos ir stengiuosi greičiau ją pereiti.

Kada ir kur Jūs buvote pats laimingiausias?

Daug tų vietų buvo, kada buvau pats laimingiausias. Turėjau labai laimingą vaikystę Panevėžyje – labai gerą mamą, labai gerą tėvą, seserį, mūsų šeima buvo graži, darniai gyvenome. Paskui, laikui bėgant, išėjo mama, išėjo tėtis... Panevėžio 2 vidurinėje mokykloje turėjau labai gerus mokytojus: iki šiol Roma Merkienė, Ina Lubninienė, Danutė Melaikienė domisi tuo, ką aš darau. Mane tai nepaprastai džiugina.

Daug laimės patyriau savo sukurtoje šeimoje, gyvendamas su Velta, su vaikais. Didelė laimė dabar visiem keturiem pabūti drauge, kada mus aplanko abu sūnūs ir pabūna tą jiems galimą šventinį laiką mūsų namuose. Daug laimės žvejojant. Labai gera būti Romoje.

Kokia, Jūsų nuomone, yra labiausiai pervertinta dorybė?

Pervertinta dorybė? Dorybė negali būti pervertinta. Tai yra nesąmonė pačiame klausime. Dorybė negali būti pervertinta, gėris negali būti per geras, nes dorybė yra gėris. Kaip gėris gali būti per geras? Negali. Arba čia toks žaidimas žodžiais.

Kur Jūs norėtumėte gyventi?

Ten, kur aš dabar gyvenu, man gerai. Man labai gera gyventi Lietuvoje, Vilniuje, savo bute. Seniau buvo pasvarstymų, kad galbūt gyvensime Norvegijoje arba Kanadoje. Man ten buvo labai gera. Su Velta ten kurį laiką buvome išvykę darbo reikalais. Romoje labai gera.

Kas yra Jūsų herojai? (Jei Jūs turite tokių.)

Jų ne vienas yra, kalbant apie profesiją. Kažkaip taip dėliojasi mano gyvenimas, kad nieko kito, išskyrus teatrą, pedagogiką ir šeimą, jame nėra. Mano tėvas, mama man herojai, Velta man yra herojus. Profesijoje labai stiprūs pavyzdžiai – to teatro milžinai, kurie vaidino, kuomet aktorius buvo dermėje su režisieriumi. Tai jau mano minėti Panevėžio dramos teatro aktoriai – Banionis, Babkauskas, Vitkus, Šulgaitė, Henrieta Hokušaitė, Steponas Kosmauskas, Vaclovas Blėdis, pats Miltinis. Tai buvo unikalus ansamblis, sudarytas iš labai stiprių ir skirtingų asmenybių, sugebančių dirbti bendrą darbą, ilgą laiką vedini vieno vedlio. Tie, kurie brovėsi būtent prie amžinųjų klausimų, ir sugebėjo, gyvendami tuo laiku, ignoruoti pigų naujumą, dviračio išradinėjimą ir eurekos šūkavimą iš nežinojimo, kad tai jau seniai atrasta. Jų etinės ir estetinės pažiūros ir grynai žmogiškosios pozicijos gyvenimo pasirinkimuose man buvo ir liko, ko gero, patys svarbiausi.

Taip pat mano pedagogai iš Maskvos Ščiukino aukštosios teatrinės mokyklos – čia gal jau labiau teatro pedagogikos požiūriu. Aš turėjau laimės užtikti dar visą tą senąją profesūrą, kuri juokavo, kad dėstė pačiam Vachtangovui, nekalbant apie tai, kad tai buvo Stanislavskio mokiniai. Jūs klausinėjot apie aktorinę klasikinę mokyklą, aš ją perėmiau tiesiai iš jų rankų. Mūsų kurso laida buvo paskutinioji, kuriems dar dėstė tie patys svarbiausi teatro pedagogai. Jie perdavė mokyklą, kurios viso pasaulio pedagogai iki šių laikų važiuoja mokytis ir semtis.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“
© Marta Finkelštein

Ir paskutinis klausimas: koks yra Jūsų devizas – gyvenimo moto?

Kai aš labai jaudindavausi dėl spektaklio, vaidmens, dar dėl ko nors, mano tėvas sakydavo: „Ko tu bijai, Vytai?.. Nieko baisiau už smertį nebus. Ko gi tu bijai?“ Tai iš tikrųjų atpalaiduoja, jeigu rimtai taip pagalvoji. Turėjau dar labai gerą draugą – Jurį Kulakovą, jis yra latvių kompozitorius. Jis maždaug mano amžiaus, bet iki šiol yra hipis. Jis rašydavo spektakliams muziką ir dažnai, kuomet su juo susitikdavom, bendradarbiaudavom, sakydavau: „Kaip tu taip pavėlavai?! Kaip tu taip neformoj atvykęs?! Kas bus?“. Jis pasižiūrėdavo ramiu ramiu žvilgsniu: „Vytai, kas tie tavo rūpesčiai prieš amžinybę?..“

O kitas moto irgi susijęs su baimėmis, kurios yra kliuviniai kelyje į laisvę: jeigu bijai – nedaryk, jeigu darai – nebijok!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jacqueline Kennedy – nesaldus JAV prezidento žmonos gyvenimas ir juodžiausieji gyvenimo metai (12)

Elegantiška ir graži JAV prezidento John'o Kennedy žmona Jacqueline, geriau žinoma kaip stiliaus ikona, ir nelaiminga, sutuoktinio apgaudinėjama moteris. Tačiau realybėje ji nebuvo nei kukli, nei drovi ir turėjo ne vieną meilužį. Tarp jų net buvo abu vyro broliai. Tiesa, spalvingą moters gyvenimą lydėjo daug artimųjų mirčių.

Kovo mėnesio „Moteryje“ – apie tai, ar tikrai šiais laikais lengva tapti rašytoju (1)

Kovo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio koloritas – nuoroda į numerio temą. Šįkart daugiausia kalbame apie baltose lankose bevaikančiuosius juodas avis – rašytojus ir rašančiuosius tinklaraščius, apie pastarųjų rašymo motyvus, rašymo terapiją.

Didysis Ievos Šabanės gyvenimo nuotykis (17)

Prieš porą metų karjeros konsultantė Ieva Šabanė (46 m.) su vyru aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu ir tada devynmete dukrele Emilija leidosi į didžiąją savo gyvenimo kelionę. Tąsyk kelias juos nuvedė į Balį. Saloje Ieva jaučiasi kaip namie, tačiau nėra tikra, ar nerimastingos jos ir vyro sielos nenuves dar kur nors.

Prisiminimai apie Tėvą sugraudino Rolandą Mackevičių

Rolandas Mackevičius „Mes vieno kraujo“ studijoje pravirko.

Natalie Portman: kuo labiau rizikuoja, tuo daugiau sužiba

Natalie Portman debiutavo kino ekranuose būdama vos 12 metų ir savo karjeroje kaskart renkasi vis reiklesnius vaidmenis. Panašu, kad pirmosios šalies damos vaidmuo Oskarui nominuotoje biografinėje dramoje „Žaklina“, gali būti didžiausias iššūkis iki šiol.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus (2)

Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupės „Skylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones (3)

Režisierius Audrius Stonys (50 m.) sako, kad dokumentinis filmas – tarsi ledkalnio viršūnė, didžioji darbo dalis visada yra nematoma. Laimė, režisierius nėra toks mažakalbis, kaip jo filmų herojai, – leidžia patyrinėti ir tą ledkalnio dalį, kuri slepiasi po vandeniu.

Kodėl jos nenori jaunėti – žvaigždės, atsisakiusios grožio injekcijų (14)

XXI amžius – negailestingas laikas, kai atrodyti pagal savo metus darosi praktiškai nepadoru. Bent jau tam tikrose sferose, tokiose kai žiniasklaida, pramogų pasaulis ir panašiai.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“ (2)

Aktorius, teatro pedagogas Vytautas Anužis yra vienas iš 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Aukščiausias Lietuvos kultūros apdovanojimas menininkui skirtas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

Aktorė I. Andrejevaitė: metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs - pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, patekau į baisią avariją (30)

Nuo vakar Lietuvos kino teatruose – režisieriaus Donato Ulvydo kino juostos „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera. Kalbiname pagrindinį vaidmenį – Emilijos – atlikusią aktorę Ievą Andrejevaitę.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė (81)

Spausdiname ištrauką iš Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.

Aktorė Inga Norkutė: japoniška dieta padėjo atsikratyti 18 kg (7)

Sulieknėjusi aktorė Inga Norkutė puošiasi studijų laikų džinsais.

Dainininkė Arina: kvapus renkuosi pagal savo Zodiako ženklą

Gimtadienį švenčianti dainininkė Arina apie dovanų gautus fazanus ir kvepiančias žvakes.