Vokietijoje fotomenininke tapusi J. Goyd: Berlynas dabar - "ant bangos", čia visi mėgaujasi gyvenimu



Julija Goyd (34 m.) kadaise dirbo finansininke, sukosi mados ir meno pasauliuose, vaidino keliuose lietuvių filmuose, pradėjo domėtis fotografija. Prieš penkerius metus staiga viską metė ir įsikūrė Berlyne. Dabar ji – pripažinta fotomenininkė, videofilmų kūrėja, arba – dar viena pasauliui kurianti perspektyvi lietuvių menininkė.

Susitikimo su Julija ilgai derinti nereikia – nors ir labai užsiėmusi, mielai sutinka pasikalbėti. Pasiūlo susitikti jos mėgstamame restorane „Clarchen Ballhaus“. Ši užeiga rugsėjo mėnesį šventė 100 metų jubiliejų. Berlyniečiai čia rinkdavosi pašokti net audringiausiais Vokietijos istorijos metais, vėliau restoranas tapo rusų karininkų itin mėgstama pasilinksminimo vieta. Iki šiol ji yra išsaugojusi nostalgišką žavesį, tad labiau traukia vietinius nei turistus.

Antrame aukšte esančioje veidrodžių salėje kartais vyksta koncertai ir privatūs renginiai, šiokiomis dienomis užklysta vienas kitas smalsuolis. Salė neremontuota, grindys girgžda, o didžiuliai veidrodžiai neslepia laiko pėdsakų ir kuria kiek kitokią laiko ir erdvės iliuziją. Viskas paprasta ir tikra. Nenudailinta istorija ir patirtis. Rudeninės saulės blyksnis pro didžiulius langus. Pati ta vieta Julijos Goyd portretui perteikti. Ji noriai pozuoja. Smulkutė, tiesi, elegantiška nebanalaus grožio moteris natūraliai juda prieš kamerą. Matyti, kad turi patirties stovėti abiejose kameros pusėse.

Susėdam pasikalbėti. Drąsias, net sakyčiau drastiškas erotines nuotraukas kurianti menininkė (viena jos fotografija pakliuvo į antologiją „The Nude and the Naked“ (angl.; „Nuogas ir nuogybė“) greta žymiausių pasaulio fotografų darbų) atsakinėja tyliai, kukliai, net šiek tiek nedrąsiai lipdydama sakinius, vis stabteldama pagalvoti. Neprašau jos atsakinėti į klausimus. Mes tiesiog kalbamės. O ji tiesiog pasakoja.

Apie nuogus kūnus

„Nuogas kūnas man yra labai tikra. Tiesa, kai geriau pagalvoju, tai nėra sąmoningas mano pasirinkimas. Sugalvoju fotosesiją – kad modelis vilkės drabužius, šie atsakingai parenkami, o pradėjusi dirbti modelį noriu nurengti. Paskutinį fotografijų projektą apie erotizmą planuoju plėtoti toliau, gal tai bus netgi viso gyvenimo fotografijų serija. Žinau, kad mano nuotraukos drąsios, kad jose daug kažkokios pačiai nesuprantamos galios. Turiu dar daug dirbti, daug fotografuoti, kad išsiaiškinčiau, kodėl taip yra. Iš tikrųjų imu temas iš gyvenimo. Stengiuosi kuo paprasčiau imituoti atpažįstamus vartotojiškos visuomenės ženklus, paversti juos suprantama menine kalba.“

Apie meną

„Laisvą laiką Berlyne skyriau mokslams, taip pat menui pažinti. Pati ieškojau informacijos, bandžiau ją pritaikyti. Norėjau mokytis, bet tinkamos aukštosios mokyklos Berlyne neradau. Ir dar kažkuriuo tinkamu laiku vienas žinomas menininkas pasakė, kad geriausi kūrėjai dažniausiai būna savamoksliai, kad jiems ne mažiau nei išsilavinimas reikalingi gyvenimo patirtis, gebėjimas įsijausti į kitą, jį suprasti. Iš tikrųjų manau, kad menininkui empatija yra netgi svarbesnis dalykas nei vaizduotė, intelektas. Tik įsijausdamas gali išgauti turinį. Kas iš tų žinių, jei nemoki jų pritaikyti, nesugebi pajusti. Dar vienas svarbus dalykas menininkui – tai socialinio bendravimo įgūdžiai, mokėjimas keistis patirtimi ir informacija.“

Apie kūrybinius planus

„Apie naujus projektus dar nenorėčiau kalbėti plačiai, nes kaip tik šiuo metu tam rengiuosi, apie tai mąstau. Neseniai baigiau kurti dokumentinį filmą apie Berlyno mokslininkus – Berlyno Humboldtų universiteto užsakymu.

Šiaip kūrybinio kelio nedėlioju, esu atvira viskam, kas ateina į mano gyvenimą. Pavyzdžiui, videomenas atėjo visiškai atsitiktinai. Iš pradžių pamėginau nufilmuoti kelias savo idėjas, kūriau filmukus tiesiog sau. O paskui gavau ir komercinių užsakymų. Dabar noriu tam skirti daugiau dėmesio, nes matau didesnes šio meno perspektyvas. Man tai labai įdomu, nauja. Kita vertus, fotografija ir videomenas – labai artimos, viena kitą papildančios sritys. Plėtoju ir savo fotografinius projektus, juolab kad man, kaip fotografei, šiuo metu sekasi puikiai. Nedaug reklamuojuosi, nedaug kam prisistatau, bet darbai mane susiranda patys. Vaidinti kine? Ne, jau beveik nevaidinu. Neturiu tam laiko. Kvietė ne kartą, bet juk turi pasirinkti, kuriuo keliu eiti.
Apskritai manau, kad menas yra gyvenimo eksperimentas. Tai ne kažko darymas, tai gyvenimas tuo kažkuo.“

Žurnalas "Moteris" (R. Neverbicko nuotr.)
Apie Lietuvą ir lietuviškumą

„Nematau savęs Lietuvoje. Kol kas net negalėčiau grįžti, nes idėjos mane tvirtai laiko Berlyne. Juk fotografuoti pradėjau būdama savamokslė. Lietuvoje, jei neturi meninio išsilavinimo, nesi įsiliejęs į meno bendruomenę, be galo sunku prasimušti. Be to, mažoje šalyje iš esmės yra mažiau galimybių. Tiesa, pažįstu daug jaunų kūrėjų, kurie Lietuvoje jaučiasi puikiai. Turbūt jie sugebėjo susikurti savo aplinką. Aišku, niekada neišsižadėsiu to, kad esu lietuvė. Tai čia išdidžiai sakau visiems. Taip, kartais trūksta bendravimo lietuviškai, pasisėdėjimo net per daug nekalbant, juk mūsų panaši vaikystė, panašus kontekstas.

Berlyne visai kitoks mentalitetas, kitokie žmonės, dažnai turi save paaiškinti. Mane labai žavi Lietuvos jaunimas. Labai gražūs, perspektyvūs vaikai, tikiu, kad daugeliu vėliau didžiuosimės.
Lietuvoje paskutinį kartą buvau prieš kelerius metus. Ten mažai ką turiu veikti, draugai išsivažinėję. Tai, kad sienos dabar atviros, – garbingas mūsų šalies laimėjimas. Jei nebūtų buvę sausio įvykių, dabar mūsų galbūt nebūtų kitur. Dabar turim tokią nuostabią galimybę rinktis, kur gyventi ir kur kurti. Vienas didžiausių mano autoritetų yra Jonas Mekas. Kiek naudos turime iš to, kad jis gyvena svetur! Šis menininkas pasaulyje kuria gerbtiną Lietuvos įvaizdį. Daugybė čia sutiktų žmonių, sužinoję, kad esu iš Lietuvos, linkčioja galvomis ir sako: „Mes žinome Joną Meką.“ Manau, kad tai yra didžiausias menininko pasiekimas.

Arba fotografas Andrew Mikšys. Šis menininkas visai kitaip mato Lietuvą. Liūdna, kad Fotomenininkų sąjunga į jo naują albumą, kuriame sudėti kaimo diskotekas fiksuojantys vaizdai, pažiūrėjo taip senoviškai. Mat Lietuva rodoma ne iš gražiosios pusės. Mūsų fotografijos labai poetiškos ir nostalgiškos, tačiau tai – jau praeitis. Tai – tik vienas požiūris. Yra daugybė kitokių, ir jie Lietuvoje nėra pažįstami, suprantami. Manau, čia labai trūksta platesnės pasaulėžiūros, suvokimo, kad menas gali būti kitoks. Domiuosi psichologija. Man jos reikia, kad geriau pažinčiau žmogų ir parodyčiau jį fotografijose. Supratau, kad kai žmogus yra prispaustas, sulaužytas, sunaikintas, nebelieka erdvės kitokiam požiūriui, jis nebegali praplėsti savo pasaulėžiūros. Lietuvoje labai daug konfliktų, stokojama tolerancijos. Gal tai normalu? Gal tokia kiekvienos jaunos valstybės eiga?“

Apie keliones

„Būdama jauna maniau, kad reikia keliauti, judėti, judėti, judėti. O dabar kitaip suvokiu kelionę. Taip nutiko, kad prieš penkerius metus apsistojau Berlyne. Viena vertus, atsirado šiek tiek sėslumo, kita vertus, pakliuvau į tokį miestą, kuris nuolat juda, keičiasi ir kuriame tu pats esi priverstas nuolat judėti, keistis. Juk kelionė – ne kas kita kaip nauji įspūdžiai, naujos patirtys, naujos pažintys, naujas savęs atradimas. Visa tai kasdien galima rasti Berlyne. Tos virsmo energijos ir informacijos čia tiek daug, kad įprastos kelionės nebėra tokios svarbios.

Nemažai teko keliauti po Vokietiją žurnalo „Spiegel“ – jame pusantrų metų dirbau fotografe – užsakymu. Apvažiavome daug kaimelių, miestų, aplankėme daug namų, daug skirtingų žmonių pamatėme. Buvo tikrai labai įdomu.“

Žurnalas "Moteris" (R. Neverbicko nuotr.)
Apie Berlyną

„Berlynas mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai. Prieš tai jame niekada nebuvau buvusi. Net stereotipų neturėjau. Prieš penkerius metus labai norėjau išbandyti jėgas užsienyje. Cezario Graužinio teatro trupė – su ja tada bendradarbiavau – gastroliavo Atėnuose, ir būnant ten vienas draugas pasiūlė atsikraustyti į Berlyną, nes labai pigiai buvo išsinuomojęs butą. Vykti tiesiai iš Atėnų nusprendžiau aklai, spontaniškai. Ir visiškai nesigailiu. Buvau girdėjusi, kad šiame mieste įdomu gyventi, kurti, bet kai atvažiavau ir kai reikėjo pradėti kurtis, suvokiau, kad būti turistu yra daug smagiau. Jaukinausi Berlyną po truputį, kasdien po gabalėlį.

Taip, tarp buvusio Rytų ir Vakarų Berlyno didžiulis skirtumas, bet tai ir yra visas įdomumas. Ir niekas nebando jų suvienodinti. Vakarų Berlyne yra labai gražių rajonų, išsaugojusių savo ramybę, eleganciją ir autentišką grožį. Pati gyvenu Mitte rajone (buvusio Rytų Berlyno centre) ir niekur nenoriu iš čia kraustytis. Aišku, jis keičiasi. Per dvejus metus mano gatvėje atidaryti kokie penki restoranai, kur už vakarienę tenka pakloti šimtą eurų. Butų nuomos kainos irgi sparčiai kyla. Berlyne daug žalumos, tokių vietų, kur gali pasijusti lyg kaime, tik reikia netingėti pajudėti. Kartais pagalvoju apie šunį – tada netektų motyvuoti savęs kiekvieną dieną eiti pasivaikščioti.“

Apie įsikūrimą

„Tik atvažiavusi atsisėdau ir nusprendžiau, kad man reikia ką nors daryti, nes visa tai, ko buvau pasiekusi Lietuvoje, čia nebeteko prasmės. Tai, kad buvau finansininkė, kad filmavausi keliuose filmuose, kad bandžiau fotografuoti, čia niekam nerūpėjo. Taigi iš pradžių nusipirkau knygų apie šiuolaikinį meną, fotografiją, pradėjau skaityti straipsnius internete ir intensyviai mokytis fotografijos. Paskui tuometis mano draugas iš tėvų gavo dovanų siuvamąją mašiną, ir aš sukūriau dvi drabužių kolekcijas. Jas iš karto pardaviau. Tai pati pirmoji mano veikla čia. Oi, ko tik man neteko dirbti... Nemažai vaidinau komerciniuose klipuose...

Su darbais čia iš tikrųjų nėra lengva. Tenka išbandyti daug įvairių, kol randi tą, iš kurio gali valgyti duoną. Ir gerai, nes pamėgini tai, ko niekada nesi bandęs, susipažįsti su įvairiais žmonėmis. Berlyne žmonės gerai jaučiasi dirbdami bet ką. Jie ir kambarius valo, ir šiukšles išvežioja su meile. O Lietuvoje žmonės, kad ir ką dirbtų, gerai nesijaučia. Tai suprantama, nes Vakaruose darbo santykiai yra stabilesni, paremti abiejų šalių pasitikėjimu ir gan stipriai apsaugoti įstatymais.

Tik po kokių trejų metų čia įsikūriau kaip žmogus, kaip asmenybė, radau draugų ir save. Treji metai, manau, – optimalus periodas kiekvienam žmogui įsikurti svetimoje vietoje. Iš pradžių jauti įtampą, nieko nesupranti, neturi artimųjų, net gatvių nežinai. Tik keleri metai, kaip sukasi mano reikalai – esu įsitvirtinusi, gaunu užsakymų.

Šiaip net nežinau, kur dar galėčiau gyventi. Gal Kopenhagoje patiktų – labai gražus miestas. Paryžiuje ar Londone gyventi nuobodu ir brangu. O Berlynas dabar – „ant bangos“. Čia atvažiuoja daug žmonių ne tik iš krizės paliestos Pietų Europos, ne tik iš Anglijos, Prancūzijos, bet ir iš Amerikos. Jie sako, kad Berlynas dabar – kaip Niujorkas 8-ąjį dešimtmetį: daug projektų, miestas auga, visko dar neužvaldė pinigai. Amerikiečiai, pavargę nuo darbo ir pinigų kalimo, čia atvažiuoja pasimėgauti gyvenimo skoniu. O atvažiavę, aišku, kelia kainas, už nuomą moka, kiek prašo, ir taip iškreipia rinką.

Vokiškai pramokau, bet kalbu prastai. Retai prisireikia vokiečių kalbos, nes su visais man įdomiais ir reikalingais žmonėmis susikalbu angliškai. Berlynas turbūt yra vienintelė vieta Vokietijoje, kur įmanoma išgyventi, jei nekalbi vokiškai.“

Apie šeimą

„Atsakysiu banaliai – šiuo metu esu viena ir kol kas man taip gerai. Galbūt pati vis dar esu virsmo procese, darausi vakarietiška moteris, tai yra mokausi kartu palaikyti ryšį ir jaustis visiškai laisva. Galbūt sąlygos, kuriomis mes, lietuvės, augome, versdavo atsiduoti, tarnauti kitam, o čia šis modelis neveikia. Nusprendžiau pabūti viena ir susivokti, kur esu, kokia esu, ir reflektuoti aplinką visiškai kitaip. Nors ką gali žinoti, gal to žmogaus dar tiesiog nesutikau? Juk jeigu jis tikrai šalia, negalvoji, ar toliau norėtum būti vienas, ar turėtum laiko vaikams auginti.

Berlyne labai daug vienišų žmonių, ir jie jaučiasi gerai. Nedaug mano pažįstamų gyvena poromis ilgai ir laimingai. Čia būti vienam yra normalu, normalu ir vienam ateiti į vakarėlį. Visuomenė nedaro jokio spaudimo ieškotis antrosios pusės. Čia žmonės patys pasirenka būti vieni, labai atsargiai draugauja, atsargiai renkasi.“

Apie penktadienius ir sekmadienius

„Penktadieniais ar šiaip kurią dieną, kai noriu su kuo nors pabendrauti, einu pas draugus, kurie turi restoranėlius, – ten sutinku daugiau draugų. Kiekvienas berlynietis turi savo mėgstamą barą, vietą. Ten eina kiekvieną penktadienį ar net kiekvieną vakarą – pabūti, pabendrauti, susitikti su žmonėmis. Kai kurie tą vietą net vadina „living room“ (angl.; „svetainė“). Sekmadieniais mėgstu pasivaikščioti po blusų turgus. Kartais ką nors nusiperku, kartais tiesiog stebiu žmones.“

Apie sveikatą

„Buvau vos 27-erių, kai man diagnozavo skydliaukės vėžį. Ta liga kainavo labai daug nervų, sekino ir fiziškai, ir psichologiškai, bet gal daug ir davė – padėjo geriau susivokti šiame pasaulyje. Dabar esu sveika, tik nerimas liko. Kai pereini tokios ligos labirintus, atsipalaiduoti nebegali. Kaskart peršalusi ar blogiau pasijutusi imu nerimauti: o kas, jei atsinaujino liga? Kad ir kaip stengtumeisi, negali atsikratyti tos blogos patirties, bet gal ir nereikia to daryti. Aišku, liga mane pakeitė, juk kiekvienas toks gyvenimo įvykis priverčia sustoti ir apmąstyti daugelį dalykų. Mečiau darbus, pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą. Atradau meno pasaulį, fotografijos galimybes. Atradau visai kitokią save.“

Apie lietuves ir vokietes

„Jos labai skiriasi. Man daug gražesnės yra lietuvės – jos švelnesnės, jautresnės, moteriškesnės. Vokietijoje moterys valdingos. Tai atspindi net jų kūno formos. Vokietės visada turėjo būti stiprios. Man prieš akis kažkodėl iškyla einanti senukų pora: priekyje – tvirtai sudėta pavargusi, bet stipri moteris, o iš paskos – mažutis, guvus, linksmas senukas. Šiaip nemėgstu stereotipų. Lietuvoje moterys irgi turėjo būti stiprios, bet jos sugebėjo išsaugoti moteriškumą.

Linkiu lietuvėms augti gražioms ir sveikoms, nesirūpinti dėl kasų ilgumo, suknelių kiekio ir vyro piniginės. O jei nuoširdžiai ir paprastai – linkiu neprarasti tos mylinčios moteriškos širdies ir, kad ir kaip sunku būtų, siekti užsibrėžtų tikslų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis