„Vogue” sudominusi mados iliustratorė Anya Dee: savo kitoniškumą jaučiau nuo pat mažens

Mados iliustratorės Anyos Dee darbais savo kolekcijas yra iliustravę mados namai „Valentino“, „Dolce & Gabbana“, juos naudojo žurnalas „Voque“. Nuo mažens savo kitoniškumą jaučianti moteris tvirtina, kad į priekį ją veda ambicijos suteikti savo kūrybai prasmės.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kaip ir kodėl pasirinkote Anyos Dee pseudonimą?

Anya Dee susideda iš mano vardo ir mergautinės pavardės trumpinio. Norėjau, kad žmonėms būtų patogiau mane prisiminti ir įsiminti, – taip lengviau komerciniais tikslais. Kai ištekėjau ir įgijau naują pavardę, Anya Dee tapo savotišku alter ego, jis padeda man atskirti realų gyvenimą nuo kūrybinio ir nepasimesti fantazijose. O prieš kelerius metus užpatentuota slapyvardžio versija „Anadeestyle“ tapo mano prekių ženklu.

Bendraujate per vadybininką. Įspūdis toks, tarsi siektumėte sukurti paslaptingos, nepasiekiamos kūrėjos įspūdį? Kokie tokio Jūsų bendravimo motyvai?

Motyvų yra gana daug. Sukurti būtent tokią bendravimo su užsakovais schemą – per projektų vadovą – yra labai apgalvotas ir būtinas žingsnis.

Tikriausiai kaip ir dauguma kūrybingų žmonių esu labai jautrus žmogus, tad ypač aštriai reaguoju į kiekvieną žodį, intonaciją, emociją ar jų nebuvimą, o tai turi įtakos mano galutiniam produktui – iliustracijai, juk ji tiesiogine šio žodžio prasme gimsta bendraujant su užsakovais. Nesakau, kad esu silpna ar nemoku bendrauti. Esu labai empatiška ir jautri, o tai atspindi ir mano kūryba. Bendravimas per tarpininką man padeda atsiriboti nuo nereikalingo triukšmo, šurmulio, pasilikti savo sukurtoje erdvėje, jausti ramybę.


„Vienas iš būtinų mano įvaizdžio elementų – dideli auskarai. Šie – „Calvin Klein”

Esate sakiusi, kad norite palikti pėdsaką istorijoje ir žmonių širdyse. Skamba labai ambicingai. Ar šis bruožas padėjo Jums nueiti kelią, iki Jūsų iliustracijos tapo matomos pasaulyje – sudomino mados namus „Valentino“, „Dolce & Gabbana“, dizainerį Johną Galliano, žurnalą „Vogue“?

Ambicijos yra labai sveikas, judėti stumiantis dalykas. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį turėdamas tam tikrą misiją. Aš jaučiau savo kitoniškumą nuo pat mažens, žinojau, kad sugebu ir man išeina perteikti savo emocijas, mintis, idėjas įvairiais meno raiškos būdais, tad natūraliai kilo noras savo kūrybai suteikti prasmės. Jaučiu, kad šis kelias ir prasmės paieškos gali užtrukti visą gyvenimą, tačiau žinau viena – džiaugiuosi ir esu laiminga, kai mano kūryba randa atgarsį kito žmogaus širdyje, kai visiškai nepažįstamas žmogus iš kito pasaulio kampo nori ne tik įsigyti tavo kūrinį, kad galėtų iš jo padaryti paveikslą, bet ir nešioti ant savo kūno – tai yra dėvėti drabužį su mano piešiniu, arba papildyti juo savo dienoraštį. Tai kažkas stebuklinga. Visi garsūs prekių ženklai turi savo socialinių tinklų paskyras ir aktyviai jas pildo. Šiais laikais parodyti savo kūrybą pasauliui ypač paprasta, nebūtina turėti net popierinio darbų aplanko, tereikia įkelti savo darbus į internetą ir jau pradedi gauti atgarsį, svarbiausia yra pastovumas, noras nuolat tobulinti savo techniką, mokytis ir nebijoti iššūkių. Garsių prekių ženklų ir mados namų atgarsis į mano darbus tikrai pamalonino, ir tiek. Kartu gavau daug įvairių žurnalų, pavienių prekių ženklų ir kūrėjų pasiūlymų bendradarbiauti. Su „Vogue“ buvo tikrai juokinga situacija – kelerius metus labai norėjau atkreipti jų dėmesį, o, pasirodo, jie mane pastebėjo jau 2015-aisiais. Mano darbu buvo iliustruota publikacija apie Johno Galliano kolekciją rusiškojo „Vogue“ tinklalapyje.

Kurį gyvenimo etapą prisimenate kaip sudėtingiausią ir kurias akimirkas norėtumėte pakartoti?

Iš sudėtingų etapų stengiuosi pasimokyti, išanalizuoti padarytas klaidas, bet neužsiciklinti ir judėti toliau. Žinoma, tai skamba paprasčiau negu realybėje, tačiau viskas ateina su patirtimi ir laiku.
Dar mokykloje išmokau kantrybės ir supratau, kad niekas nebus duota lengvai, greitai. Ką nors pasieksi tik dirbdamas. Kiekvieną gyvenimo laikotarpį galiu pavadinti kartu ir sudėtingu, ir lengvu. Viskas priklauso nuo požiūrio ir to, kaip moki susidraugauti su savo emocijomis ir ambicijomis. Nemanau, kad kažką norėčiau pakartoti, įsivaizduoju gyvenimą kaip spiralę, judančią į viršų, tad tam tikri gyvenimo etapai gali atrodyti panašūs į jau praėjusius, tačiau jie tikrai būna kitokie, nes mes atsibundame kitokie kiekvieną rytą ir mums duodama galimybė kasdien pradėti gyvenimą iš naujo arba kuo nors pasikeisti.


Tėvelio dovanota „Misaki” perlų apyrankė

Kadangi esate vizualikė, kurie vaizdiniai iš vaikystės Jus lydi iki šiol?

Nepavadinčiau savęs vien vizualike. Man svarbūs visi pojūčiai, tai tarsi filmo atkarpa, kai viskas – vaizdas, garsai, spalvos, žmonės, kvapai – suskamba tik kartu. Tam tikrą gyvenimo atkarpą praleidau vaidindama teatre ir besimokydama konservatorijoje vokalo, tad, be vizualios išraiškos, išvysčiau ir kitus receptorius. Mano vaikystė buvo pilna įspūdžių, lankiau įvairius būrelius, aktyviai dalyvavau mokyklinėje ir popamokinėje veikloje. Visada buvau matoma, ryški, mokanti save išreikšti, tačiau kartu – ir gan uždara, kukli. Toks įdomus mišinys.

Tėvai visada palaikė mano kūrybines paieškas, suteikė visas galimybes pabandyti įvairias meno šakas. Esu jiems labai dėkinga už tokį besąlygišką palaikymą einant sudėtingu menininko keliu. Nuo pat mažens jaučiau didelį suaugusiųjų susidomėjimą manimi, dažnai buvau giriama (ne be reikalo, už atliktus darbus ir pasiekimus) ir kartu jutau savo bendraklasių keistą požiūrį į save. Jeigu šį reiškinį paversti regimą, galima būtų sakyti, kad jaučiausi kaip papūga tarp žvirblių. Tai mane lydi nuo pat vaikystės, nuolat sulaukiu žmonių žvilgsnių (ir ne visada pozityvių). Kad ir kaip stengčiausi neišsiskirti iš minios, man išeina atvirkščiai, dėmesio pritraukiu tik dar daugiau. Vyras anksčiau stebėjosi, ko aplinkiniai taip į mane spokso, nors aš pripratau nematyti tų žvilgsnių, tačiau su laiku priprato ir dabar didžiuojasi mano savitumu, kitoniškumu.

Dėmesys ir trauka priklauso ne nuo aprangos, o nuo žmogaus charizmos, vidinės energijos, auros.

Vaikystėje mėgdavau eksperimentuoti (tas noras liko iki šiol). Žiemą labai pasiilgdavau vasaros aprangos ir mamos paprašydavau leisti apsivilkti vasarinę suknelę, arba vasarą užsimauti žieminę kepurę. Esu labai dėkinga mamai, kad visada leisdavo, nes būtent tokiais momentais jausdavau saviraiškos laisvę ir tikėjau stebuklais. Mažais, bet stebuklais!

Dar vienas ryškesnių vaikystės prisiminimų buvo žalias perukas. Buvau dešimtokė ir užsimaniau į mokyklą eiti su žaliu peruku. Jis buvo suformuotas kaip madinga šukuosena su kirpčiukais, tad atrodžiau gana realistiškai, tik kad plaukų spalva buvo itin originali – ryškiai žalia su geltonomis sruogelėmis. Atėjusi į mokyklą, šokiravau visus, nors tokios reakcijos nesitikėjau. Vien dėl visų noro nusifotografuoti su manimi mūsų griežta direktorė pailgino pertrauką. Mokytojų reakcija buvo skirtinga: dailės mokytoja – ji visada mane palaikė – pagyrė už tokią išraišką, pasidžiaugė, kad išdrįsau, o, atėjusi į matematikos pamoką ir pagavusi keistą mokytojos žvilgsnį, peruką nusimoviau. Ir išgirdau bendraklasių nuostabą. Dauguma iki tol buvo įsitikinę, kad plaukus esu nusidažiusi.

Esate minėjusi, kad įmonės „Femina Bona“ organizuotas „Talentų fondo“ konkursas, kuriame laimėjote mados iliustravimo kursus, buvo lemtingas posūkis Jūsų biografijoje. Kaip pajutote, kad ne fotografija, stilistės darbas yra Jūsų sritys? Ir ar tuo užsiimate dabar?

Niekada nebuvau visiškai tikra, kad fotografija yra mano veikla, tuo užsiimti pradėjau būdama 17-os – iš noro įgyvendinti savo idėjas. Man pradėjo sparčiai sektis, savaime atsirado užsakovų. Kai Vilniaus dailės akademijoje studijavau vizualų dizainą, iš grupiokų nekarta girdėjau: „Ko tu jaudiniesi, gi turi savo veiklą?“, o aš giliai viduje žinojau, kad tai – tikrai ne galutinė stotelė, kad mano kūrybinės paieškos tik prasideda. Stilistės asistentės ir stilistės darbas išsirutuliojo natūraliai iš fotografijos. Kad galėčiau patenkinti klientų norą pakeisti savo įvaizdį, baigiau profesionalaus makiažo ir stiliaus mokslus Rygoje, Bogomolovo įvaizdžio mokykloje, nes dirbdama su kitais vizažistais ir stilistais įsitikinau, kad nesame ant vienos bangos. Stilistės darbo patirtis man padėjo suvokti vieną dalyką – kiekvienas turi teisę rengtis ir atrodyti taip, kaip nori, ir jeigu žmogui madingi drabužiai nesuteikia laimės, jei jis jaučiasi laimingas ir nedemonstruodamas naujo madingo įvaizdžio, galiu tik pasidžiaugti už jį ir pasitraukti. Suvokiau, kad pasaulis tikrai nieko nepraranda be dar vieno stilisto. Šiuo metu mano pagrindinė veikla yra mados iliustravimas, taip pat su vyru kuriame atskirą verslą, prisidedu savo meniniais gebėjimais.


Vintažinės apyrankės

Fotografija, stiliaus kūrimas reikalauja ekstravertiškumo, piešimas – introvertiškas užsiėmimas. Ar tai reiškia, kad pasukusi į šią sritį Jūs pasikeitėte kaip asmenybė?

Prisipažinsiu, Jūs įdėjote į šį klausimą mintį, kuriai suvokti man prireikė ne vienų metų. Taip, anksčiau jaučiausi gerai būdama žmonių apsuptyje, dėmesio centre, bendraudama fotosesijos metu arba stilizuodama tam tikrą renginį, nelabai daug analizavau, kokia esu iš tikrųjų – introvertė ar ekstravertė. Tiesiog nuo pat mažens buvau itin aktyvus vaikas, išreikšdavau save įvairiose meno srityse. Tačiau vienu momentu supratau, kad išsekau, kad susitikimai su vis naujais žmonėmis, nuolatiniai skambučiai pradėjo erzinti, kad vis dažniau norisi išjungti telefoną, nebeateiti į susitikimą ir dingti tikrąja to žodžio prasme. Tai buvo bendravimo pasekmė, pasijutau kaip tuščias indas, iš kurio buvo išpilta visa energija. Ir tuo metu visiškai nesupratau, iš kur tos energijos pasisemti. Priėjau prie išvados, kad turiu sustabdyti savo veiklas ir sustoti, prireikė ne vienų metų paieškų, vidinių klausimų sau ir pasauliui, ašarų ir depresijos priepuolių, kad suprasčiau, jog pasikeičiau ir tapau tikra introverte. Mano charakteris ir elgesys apsisuko 360 laipsnių, tad nenuostabu, kad dingo ir dauguma draugų ar pažįstamų, kuriems buvau „patogi“ būdama ekstravertė ir tapau visiškai neaiškia persona (net ir pačiai sau) pasikeitusi. Paskutinis lašas ir galutinis taškas buvo padėtas praėjusiais metais, kai nuvykau į Kaune organizuotą renginį, kur buvau kviestinis svečias ir turėjau kalbėti viešai apie moteriškumą, laimės sąvoką ir savo kelią. Nesigilinsiu į pačios kalbos turinį (po to pasisakymo gavau daug žinučių, kad mano kalba įkvėpė, suteikė postūmį, motyvavo ne vieną moterį), tačiau būdama ant scenos jutau itin didelę įtampą, po renginio jaučiausi išsekusi. Supratau, kad galbūt ne mano sritis yra kalbėti viešai, bendrauti gyvai. Jaučiu žmonių energiją, esu per daug empatiška, tad labai retai jaučiuosi patogiai bendraudama su naujais žmonėmis, atsiskleidžiu tik gerai pažįstamiems, tuomet galiu būti savimi.

Piešimas yra ir savotiška terapija. Kas Jus gyvenime skaudina ir kas džiugina?

Esu labai jautrus žmogus, manau, kad visi meniškos sielos žmonės yra tokie – jautrūs, kiek keisti, jų požiūris į gyvenimą romantiškas. Neturėdamas šių bruožų tiesiog negalėsi kurti. Turi analizuoti, mąstyti, svajoti ir medituoti, kad įsigilintum į savo kūrybą.

Anksčiau labai daug verkdavau, mane pravirkdyti galėdavo bet kas, tačiau ilgainiui pradėjau dirbti su savimi. Griežtesnė ar piktesnė netapau, tiesiog dabar mažiau reaguoju ir ne viską imu į širdį, visą energiją stengiuosi sukaupti ir išlieti ant popieriaus ar kito paviršiaus. Net pyktį galima paversti grožiu, tik reikia išmokti tą energiją kontroliuoti ir su ja žaisti – kaip su kūrybos priemone. Taip pat labai padeda muzika, dainuoju širdimi, ir mano nuotaika kinta priklausomai nuo fone grojančios muzikos. Muzika mane veikia kaip impulsas, į ją reaguoja ir mano kūnas: piešiant keičiasi judesiai, o lape – vaizduojamo objekto atvaizdas. Kai supratau, kad mano nuotaika yra kaip porcelianas – trapi ir besikeičianti ir kad galiu ją veikti tam tikro žanro muzika, pasijutau geriau, dabar labiau galiu valdyti situaciją ir reguliuoti rezultatą.

Ar nuo kūrybinio darbo norisi pailsėti kaip nors kitaip?

Kažkada išgirdau tokią frazę: „Jeigu gali nedainuoti – nedainuok.“ Su muzika išaiškinau savo laiku – nors baigiau Stasio Šimkaus konservatoriją, operinio vokalo klasę, supratau, kad profesionalia atlikėja tapti nenoriu. Muziką pasilikau sau, savo vidiniam pasauliui harmonizuoti.

O piešimas visada mane gelbėdavo. Mokyklos laikais, kai tik susirgdavau ir pasilikdavau namie turėdama temperatūros, visada paimdavau albumą, pieštukus ir kažką paišiau. Tokia meditacija padėdavo atsigauti, nusiraminti ir pasveikti. Baigusi akademiją, palikau piešimą ketveriems metams – turėjau pailsėti ir visas įgytas žinias perleisti per savo prizmę, suvokti, kad ne viskas, ką siūlė dėstytojai, man tinka, kad jaučiu ir matau šiek tiek kitaip, negu mane mokė pagal taisykles. Kaip sakoma, taisyklės yra sukurtos tam, kad galėtum jas laužyti. Tai mėgstu daryti labiausiai. Tikrai būna dienų, kartais – ištisų savaičių, kai nesinori nieko piešti. Šiuo metu kartu su vyru lygiagrečiai vystome visiškai kitokią veiklą – aš labiau atlieku reklamos vadovės funkcijas, ir ne tik, tai labai padeda atsipalaiduoti ir negalvoti apie kūrybą. Taip pat atradau sportą – dažnai energijos semiuosi iš jogos ir raumenų stiprinimo pratimų.


„Dar vieni iš mėgstamų aksesuarų – puošnūs lankeliai. Šis – su natūraliomis plunksnomis.”

Mados iliustracijos atrodo tokia siaura sritis. Jūs jau įkūrėte studiją „Ana Dee Style“, vadinasi, iš to galima pragyventi. Ar aš klystu? Ar pasaulyje mados iliustracijos populiarios?

Posakis „menininkas turi būti alkanas“ iš dalies yra teisingas – žiūrint, kaip suprasi (šypsosi). Iš tikrųjų kurdamas turi visą energiją ir mintis sutelkti į savo kūrybą. Man kiekviena iliustracija yra kaip kūdikis: jį išnešioju savo galvoje, paskui pagimdau popieriaus lape. Tad energijos susivalgo tikrai nemažai. Po kažkurio laiko teko atsiriboti nuo asmeninio bendravimo su užsakovais, dabar daugeliu atvejų tai daro mano projektų vadovas – antraip išsibarstau ir manęs nebelieka kūrybai. Jaučiu žmones iš nuotraukų, iš akių, man nebūtina susitikti gyvai, kad pajusčiau, kaip jis ar ji save įsivaizduoja ir nori pamatyti nupieštą. Žinoma, būna ir nepataikau, – nelaikau savęs aiškiarege. Tiesiog sveikatos sumetimais, kad nepakenkčiau sau, turiu apgalvoti kiekvieną žingsnį ir kiekvieną gyvo bendravimo porciją. Madą ne tik iliustruoju, bet ir kuriu pati. Kol kas per daug nesigilinsiu į detales, bet „Anadeestyle“ yra užpatentuotas prekių ženklas, jis apima ne tik mano iliustracijas, bet ir jų panaudojimą ant skirtingo paviršiaus, tarp jų – drabužių. Tad darbo ir idėjų tikrai netrūksta, o laiko ir energijos kartais tikrai būna mažai. Apie mados iliustravimo populiarumą tikrai plačiai nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad šios srities šaknys siekia ne vieną šimtmetį, originalių mados iliustruotojų buvo ir egzistuoja labai daug, nuolat keičiasi šio srities menininko įvaizdis ir vieta pasaulyje. Ypač išaušus interneto ir informacinių technologijų erai mados iliustracija įgauna vis daugiau naujų atspalvių ir išraiškų. Apie mados iliustracijos istoriją ir ateitį plačiai pasakoju per retkarčiais rengiamus savo autorinius mados iliustravimo seminarus. Tad „Anadeestyle“ yra ir mokymo programos prekių ženklas.

Iliustratorius dažnai būna nematomas žmogus. Jūs pati išsiskiriate ir savo apranga, stiliumi. Kas Jums yra stilius? Ar pati mėgstate eksperimentuoti? Kiek Jūsų apranga priklauso nuo emocinės būsenos? Galbūt turite mėgstamus prekių ženklus.

Taip jau išėjo, kad gimiau ryškių bruožų, su garbanotais plaukai ir drąsi būti savimi. Niekada nelaikiau tai noru išsiskirti, tiesiog jutau, kad „ryškiausios kelnės ar akį rėžiantys batai“ yra sukurti būtent man!
Visada atkreipdavau į save dėmesį. Kartais išvis nesuprasdavau, ko į mane spokso žmonės, nors nevilkėdavau jokių ryškių drabužių. Tad priėjau prie išvados, kad dėmesys ir trauka priklauso ne nuo aprangos, o nuo žmogaus charizmos, vidinės energijos, auros.

Nesakau, kad visiems ir visada patikau. Galbūt galiu teigti net priešingai – mažai kam patinka žmonės, kurie yra ryškūs ir kažko siekia. Taip elgiasi dauguma žmonių – gal ir užjaus kokį nors nevykėlį, paguos, bet giliai širdyje džiaugsis, kad draugui nesiseka ir kartu pavydės, nekęs to, kuriam pavyksta. Tam išnaudojama daug energijos ir taip ji paleidžiama vėjais, užuot išnaudojus savo gyvenimui gerinti – nuo to pasaulyje blogio būtų mažiau.


Iš mamos paveldėta vintažinė vakarinė rankinė

Išsiskirdavau ne tik įvaizdžiu (nors ir stengiausi neišsiskirti), bet ir veiksmais – aktyviai reiškiausi užklasinėje veikloje, tad visada buvau palaikoma mokytojų.

Ilgainiui ne kartą keičiau požiūrį į įvaizdžio svarbą mūsų gyvenime ir kaip mes reaguojame vieni į kitus pasikliaudami vien įvaizdžiu. Supratau labai svarbų dalyką – kad tikrai anksčiau į žmones žiūrėjau paviršutiniškai, kad negalima visų surūšiuoti į atskiras dėžutes, pagal šablonus, ne viskas yra taip paprasta. Galbūt po tuo pilku sunešiotu, ištįsusiu megztiniu slepiasi kur kas didesnė istorija, galbūt to megztinio kišenėje žmogus neša nuo ašarų ir jaudulio suglamžytą laišką, o gal šis senas nusidėvėjęs megztinis padėjo jam išgyventi ne vieną sunkią melancholijos kamuojamą naktį. Reikia mokytis į save ir aplinkinius žiūrėti giliau, ypač – į jų akis, jos tikrai nemeluos.

Neprisirišu prie prekių ženklų, pavadinimų, man yra svarbiausia, kaip jaučiuosi apsirengusi tą daiktą. Drabužiai turi didelę reikšmę – jie gali storinti, ploninti, pagražinti vienu sykiu, tačiau, atradusi sportą ir norą keistis, supratau, kad esmė esu aš, o ne drabužiai.

Kiek Jūsų piešiamuose portretuose yra Jūsų? Kartais susidaro įspūdis, kad renkatės panašaus tipažo moteris...

Man asmeniškai atrodo kaip tik atvirkščiai – mano pačios bruožai nėra itin dėkingi mados iliustracijai. Tam labiau tinka didelės akys, dabar madingos didelės lupos, išraiškingi skruostikauliai, įvairūs kūno linkiai ir kampai, ilgi siauri pirštai ir t. t. Dažniausiai renkuosi visiškai į mane pačią nepanašias merginas, pirminis impulsas iliustruoti ateina akimirksniu – pamatau nuotrauką ir užsidegu, atrodo, kad laikas sustoja ir žaibiškai pradedu paišyti, stengiuosi akimirksniu pagauti nuotaiką ir neatidėti to noro paišyti, nes vėliau mūza gali ir nebeateiti.

Jūsų XX amžiaus moterų portretų serijoje – Marilyn Monroe, Brigitte Bardot... Kuo Jus traukia kiekviena šių ir dar nepaminėtų, bet jus dominančių amžiaus ikonų?

Viskas prasidėjo nuo mano noro išleisti mados knygą, kuri apimtų būtent XX a. mados ir stiliaus ikonas, žavingas aktores, dainininkes ir meno atstoves. Sudariau sąrašą, tačiau kol kas šios minties teko atsisakyti – ją įgyvendinsiu pamažu. Pradėjau nuo Marilyn Monroe, Brigitte Bardot, buvo ir kitų divų – Dita von Tease, Audrey Hepburn, Diane Vreeland ir t. t. Visos šios moterys, svarbiausia jos – asmenybės, buvo, yra itin skirtingos, bet kartu visos itin moteriškos, grakščios, traukiančios savo charizma, kiekviena iš jų yra verta atskiro storo iliustruoto albumo, verta įsigilinti į kiekvienos jų kiekvieną kūno linkį, akis. Man svarbiausia yra akys, kiekvieną iliustraciją pradedu nuo jų, jos turi kalbėti su žiūrovu.


„Mėgstu išskirtines puošnias vakarines rankines. Ši – „Aldo”.”

Ar Jūsų dienotvarkė sustyguota? Ar tenka dirbti naktimis? Kiek užtrunka nupiešti vieną portretą?

Anksčiau mėgdavau dirbti naktimis, džiazuoti – kaip pati vadinu. Iki šiol mėgstu šį laiką, kai viskas aprimsta, atsiranda vidinė ramybė, nereikia niekur skubėti, tas magiškas paišymas naktį dažnai atneša tikrai įdomių rezultatų, kartais visai netikėtų. Tačiau neseniai perskaičiau, kad anksti ryte veikia gyvenimo dėsniai, kai gali keisti savo likimą, dieną jau turi judėti, veikti, o vakare ar naktį tie dėsniai neveikia, viskas aprimsta, bet ir likimo keisti negali. Kadangi noriu pasiekti daugiau, tad persvarsčiau savo dienotvarkę ir pastaruoju metu stengiuosi keisti režimą: keltis anksčiau, sportuoti, man svarbu ramus miegas naktį. Žinoma, naktinėjimas paveikė ir mano psichinę bei fizinę savijautą, dėl to teko stabdyti save, sugriežtinti grafiką. Dažnai susapnuoju idėjas arba dieną nesuvirškintos mintys susidėlioja esant paviršutiniško miego stadijai – stengiuosi viską prisiminti ir ryte užsirašyti, užfiksuoti.

Kurie dabartiniai dizaineriai ar mados namai yra Jūsų dėmesio objektas. Kuo Jums įdomi kurio nors ankstesnio laikotarpio stilistika?

Kai prasideda pasauliniai mados savaitės renginiai, stengiuosi peržiūrėti visas kolekcijas, jas išanalizuoti ir kuo daugiau iliustruoti, tačiau su kiekvienu sezonu pajuntu, kad vis daugiau kolekcijų tiesiog prasuku vienu pelės paspaudimu. Galbūt tai – mano reiklaus požiūrio išraiška, bet šiuolaikinės mados polinkio į androgeninį įvaizdį nelabai suprantu, tas visiškas lyties nutrynimas mane gąsdina. Vis grįžtu prie senesnių Christiano Dioro kolekcijų ir kito šių mados namų dizainerio Johno Galliano darbų – itin žaviuosi new look siluetu, siauro liemens pabrėžimu, gracingomis pozomis. Mane žavi ir visiškas šio stiliau kontrastas – 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio mada, ryškus makiažas, ekstravagantiškos šukuosenos, nes kiekvienas iš mūsų yra pasiutusi ryški asmenybė, tik ne kiekvienas leidžia sau toks būti.


„Šiuos „Irregular Choice” batelius avėjau per savo vestuves. Jie man – kaip talismanas.”

Daug kartų esu gavusi pasiūlymų iliustruoti Niujorko mados savaitės renginius, taip pat mano darbai buvo praėjusio rudens ir žiemos sezono Milano mados savaitės kolekcijos dalimi, mano iliustracijomis buvo puošti kvietimai į italų kompanijos V73 pristatymą. Vieno mėgstamo dizainerio neišskirčiau, reaguoju impulsyviai – ar užkabina, ar neužkabina, tai plečia akiratį ir padeda neužsiciklinti ties tais pačiais kūrėjais ir atrasti vis naujų.

Ar būna, kad piešiate ant servetėlių kavinėje ar dar kokiose nors netradicinėse erdvėse?

Bandžiau išsiugdyti tokį įprotį – piešti kavinėse, bet kol kas supratau, kad nelabai jaukiai ten jaučiuosi, per daug dėmesio, žvilgsnių, o išsibarsčiusi energija tikrai nepadeda, tik kenkia. Kartais, besivaikščiodama prie jūros, paimu savo eskizų albumą ir pieštuką. Vis dėlto visos idėjos, kurios ateina, vis vien sukasi apie madą.

Ką rastume Jūsų rankinėje?

Galbūt esu netipinė moteris, nes mokyklos ir studijų laikais buvau pripratusi nešiotis itin dideles rankines, kur galima buvo rasti visą gyvenimą, tačiau susipažinusi su savo vyru ir keliskart jo paklausta: „Kam tu tokį didelį krepšį paėmei, gi einame pasivaikščioti?“, supratau, kad tai buvo tiesiog įprotis, nes iš reikalingų daiktų didelėje rankinėje būdavo telefonas ir piniginė. Nesu taip prisirišusi prie kosmetikos, kvepalų, kad nešiočiausi šiuos daiktus kasdien. Kol kas negyvenu didmiestyje, tad galiu grįžti namo ir paimti tai, ko reikia, o jeigu ir nesu pasiėmusi, žinau, kad tikrai nieko baisaus neatsitiks. Tad galiu teigti, kad mano rankinėje kartais nerastumėte net pačios rankinės – pastaruoju metu mėgstu daug vaikščioti pėsčiomis ir jaustis laisva, kvėpuoti pilnais inkstais.


Parfumuota blizganti pudra „Vol de Nut”

Kas Jums yra kvapai?

Kvapai nėra man svarbi tema – bent jau kol kas. Galbūt iki jų nepriaugau. Paklauskite manęs to po dešimties metų. Žinau tik, kad būna žmonių, kurių kvapas iš karto atbaido. Ir reikia klausyti savęs – gamta tikrai nemeluoja.

Nuotraukos – iš herojės archyvo (autorė – Anya Dee)

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Agnė Jagelavičiūtė: gal ne visada pavyksta gyventi labai harmoningai, bet visada galima pasistengti (3)

Agnė Jagelavičiūtė šiais metais pateko į įtakingiausių Lietuvos pramogų pasaulio žmonių dešimtuką, kuriame buvo vienintelė moteris. Ji populiari nuo dvidešimt vienerių, yra laimėjusi ne vieną televizijos projektą ir papuošusi tikriausiai visų įmanomų Lietuvos žurnalų viršelius.

Aktorė Eglė Mikulionytė: sovietmečiu džiaugėmės, kad žengiame į atgimstantį pasaulį (1)

Daug įsimintinų ir stiprių vaidmenų teatre sukūrusi, vakar savo 53-ąjį gimtadienį atšventusi Eglė Mikulionytė debiutavo kine – pirmą kartą jai teko pagrindinis moters vaidmuo.

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (7)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.