Trumpas dosjė
Gimė 1986 m. kovo 27 d. Saratove.
Tėvai. Vilniuje gimusi Jurgitos mama jaunystėje išvyko į Rusiją studijuoti aktorinio meistriškumo. Saratove ištekėjo, susilaukė dviejų dukterų – Julijos ir Jurgitos. 1989 m. su dukterimis grįžo į Lietuvą.
Mokslai. J. Dronina 2004 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių; 2004 ir 2005 m. studijavo Miuncheno baleto akademijoje.
Darbinė veikla. 2005–2010 m. – Švedijos karališkojo baleto teatro primabalerina; nuo 2010 m. – Olandijos nacionalinio baleto teatro primabalerina; nuo 2015 metų liepos 20 dienos – Kanados nacionalinės baleto trupės narė.
Pedagogai. Pirmasis šokio mokytojas – choreografas Elegijus Bukaitis. Pirmosios baleto mokytojos – Irena Požerienė ir Jolanta Vymerytė-Grincevičienė. Švedijos karališkajame baleto teatre pirmąsias didžiąsias partijas Jurgitai padėjo parengti balerina ir choreografė Natalija Makarova. Amsterdame dirbo su pedagogu Guillaume‘u Graffinu – Paryžiaus operos ir Amerikos baleto teatrų primarijumi.
Šeima. Jurgitos sutuoktinis Sergejus (Serguei) Endinianas – baleto solistas, fotomenininkas, vadybininkas, verslininkas. Pora turi pustrečių metų sūnų Damianą Ulysses'ą.
Apdovanojimai. Kelių tarptautinių baleto konkursų, pagrindinio Olandijos baleto prizo – Gulbės, Alexandros Radius (buvusios Olandijos primabalerinos) premijų laureatė.
Viešėdama Vilniuje pas mamą su pustrečių metų sūneliu Damianu Ulysses'u, Jurgita kasryt vaikščiojo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą trenažo – ruošėsi koncertui San Fransiske. Kai po vieno užsiėmimo nuėjome į „Neringos“ restoraną pasikalbėti, mergaičiukę su kasytėmis primenanti moteris neramiai žvilgčiojo į laikrodį. Sūnus liko su močiute, o jai reikia į darbą. Be to, kitą dieną su vaikučiu skrenda į Torontą – ten prasidės naujas baleto artistės kūrybos etapas.
Ar lengva širdimi paliekate Olandijos nacionalinį baleto teatrą, Amsterdamą, kur buvote įsikūrusi su šeima, sukūrusi savo namus?
Prie nieko, išskyrus šeimą, neprisirišu, juolab – prie materialių dalykų. Butas yra butas. Kaip jį nusiperki, taip gali ir parduoti. Butų mudu su vyru esame įrengę ne vieną – sau ir parduoti. Sukuri namus, pasigėri ir atiduodi kitam. Mano vyras – daug profesijų perpratęs žmogus. Dabar jis atsisveikina su baleto scena, suka mūsų pomėgio link – į nekilnojamojo turto sritį, o aš lieku scenoje. Kanados nacionalinio baleto teatro repertuaras labai platus. Per dešimt profesionalios baleto šokėjos metų išbandžiau daug. Mano repertuare – klasikinis baletas, neoklasikos, moderniojo šokio kūriniai, daugybė klasikinių vienaveiksmių kompozicijų.
Pelnėte elitinės baleto šokėjos vardą, esate savo srities viršūnėje. Kodėl vėl neriate į nežinią?
Pamažu išsikovojusi ir sustiprinusi savo vietą baleto elito pasaulyje supratau savo – kaip balerinos – privalumus ir ateities viziją. Dešimt metų buvau pagrindinė Švedijos karališkojo baleto teatro šokėja, taip pat – Olandijos nacionalinio baleto solistė. Galutinio taško dar nepasiekiau, tad vėl neriu į nežinią tęsti darbo – įkvėpta ir jaučianti pasitenkinimą.
Stokholme iš pradžių šokau kordebalete. 2006 m. į mūsų teatrą atvyko choreografė Natalija Makarova rengti Ludwigo Minkaus baleto spektaklio „Bajederė“. Ji mane pastebėjo ir įtraukė į Nikijos atlikėjų sąrašą. Natalijos padedama sukūriau savo pirmąsias didžiąsias partijas – Nikijos ir Odetės-Odilijos. Kritikai rašė, kad „jausminga, techniškai nepriekaištinga jaunutė šokėja įžengė į absoliutų baleto elitą“.
Prie nieko, išskyrus šeimą, neprisirišu, juolab – prie materialių dalykų.
Dar rašė: „Angeliška ir efemeriška, pasiekė tokios lengvybės, kad keletą sykių atrodė, jog ji šaiposi iš žemės traukos.“ Kaip teatro vadovai Jus išleido?
Nebuvo labai patenkinti, bet aš nesu kieno nors nuosavybė. Savo gyvenimą kuriu taip, kaip noriu, turėdama savo idėją ir viziją. Jei manęs kas nors netenkina, keičiu viską iš esmės, o jei kam nors tai nepatinka, labai atsiprašau. Neturiu jausmo, kad esu kam nors skolinga. Pirma, viską susikūriau savo rankomis, dirbdama labai sunkiai, gerokai sunkiau nei kiti. Antra, savo kūrybos kelyje buvau apsupta geriausių pedagogų. Ir dabar vis galvoju: „Na, gal pagaliau kas nors lengvai ateis.“ Ne, niekas lengvai neateina. Jau juokais priimu tai, kad reikia nueiti kryžiaus kelius, atsidurti gyvenimo duobėse, išbristi iš jų, – tada didesnis malonumas skanauti užsiaugintus vaisius. Žinau, kad viską pasiekiau pati.
Vilnius, Miunchenas, Stokholmas, Amsterdamas, Torontas... Pasaulio tyrinėtoja, ieškotoja? Mėgstate pokyčius, keliones, ieškoti naujų gyvenimo vietų?
Man labai patinka keliauti ir šokti didžiausiuose pasaulio teatruose, bet negaliu sakyti, kad esu tyrinėtoja. Keliavimas – mano profesijos dalis. Baletas dovanoja tiek daug galimybių save išbandyti! Pradėjau nuo klasikinio repertuaro Švedijos karališkajame baleto teatre. Vėliau panorau nerti į kūrybos procesą, tam palankios sąlygos buvo Olandijos nacionaliniame baleto teatre, tad nuvykau ten išbandyti kai ko nauja. Amsterdame šokau daug, kartais repetuodavome po septynis baletus per dieną, du ar trys pagrindiniai spektakliai per savaitę. Važinėjau šokti į kitas šalis ir kaip kviestinė balerina. Didžiulis kūrybinio darbo tempas! Viską išbandžiau. Supratau, kad man labiau prie širdies yra stabilesnis repertuaras. Nepaprastai mėgstu klasiką, bet šiandien noriu klasikos, neoklasikos ir šiuolaikinio baleto balanso. Kita balerina būtų likusi Amsterdame vien todėl, kad ten – nuolatinis kūrybos procesas, dirba įvairūs choreografai. Na, o aš turėjau rinktis. Jau žinau, ką mano kūnas ir širdis mėgsta šokti, tad pasirinkau. Beje, išvažiuoju ne dėl vienos priežasties, yra daug niuansų. Viskas suėjo į bendrą piešinį, ir mes su šeima nusprendėme ieškoti kitos vietos, kur mums būtų priimtiniau ir patogiau gyventi.
Jūsų vyras užaugo Kanadoje. Jį traukia grįžti į vaikystės vietas?
Jis yra gyvenęs Monrealyje. Kanada – fantastiška šalis. Esu ten buvusi daug kartų. Toronte lankiausi pradėjusi ieškotis darbo, dairiausi, kur traukti toliau. Šis miestas – savitas Stokholmo (dievinu Skandinaviją, jos gamtą) ir Niujorko mišinys. Man labai patiko, kad jis didžiulis, prie gražaus ežero, ten nuostabi gamta, daug šeimai priimtinų kokybiško gyvenimo dalykų. Mums svarbu ir mieste, kuriame apsistojame, vaikui siūlomos išsilavinimo galimybės, pačių ateities perspektyva. Damianas Ulysses'as yra labai imlus, laisvai kalba penkiomis kalbomis. Visos prasimušė, kai buvo dvejų metų. Šeimoje prie stalo kalbamės rusiškai. Kai aš būnu su sūnumi, – lietuviškai, kai vyras, – armėniškai. Su draugais prie vakarienės stalo – angliškai. Olandiškai Damianas kalbėjo tik darželyje. Dabar mudu mokomės prancūzų, vyras šią kalbą moka puikiai.
Kokie jausmai apima paliekant Lietuvą?
Iš Vilniaus išvažiavau būdama 17-os metų. Grįžtu aplankyti giminių ir artimųjų, bet savo namų čia neturiu, šeimą sukūriau Švedijoje, todėl jausmo, kad Vilnius – mano namai, nejaučiu. Pasiilgstu jo kaip savo vaikystės prisiminimų miesto. Lietuva – mano šalis, čia užaugau, ją labai myliu. Dievinu be galo gražią mūsų sostinę, Damianui čia labai patinka, mudu daug vaikštome po miestą, po žaidimų aikšteles. Išvažiuoju ne visam laikui. Nuo Amsterdamo iki Vilniaus – trys, nuo Amsterdamo iki Toronto – šešios valandos skrydžio. Porą filmų pažiūri, ir esi vietoje. Kaip atvykdavau į Vilnių porą kartų per metus, taip ir toliau atvyksiu. Reta, kad čia pabūčiau savaitę kaip dabar. Dažniausiai atvažiuoju dieną prieš spektaklį, pašoku ir traukiu atgal.
Jei manęs kas nors netenkina, keičiu viską iš esmės, o jei kam nors tai nepatinka, labai atsiprašau.
Kokia yra Jūsų ir Sergejaus meilės istorija?
Mudu susitikome Stokholme, Švedijos karališkajame baleto teatre. Nežinau, ar kada nors tikėjau meilės istorijomis. Tiesiog viskas vyko greitai, sklandžiai ir natūraliai. Jis atvažiavo iš Kanados aplankyti draugų, šie buvo ir mano draugai, susipažinome, bet tik tiek. Buvau 19-os metų, jis – 21-erių. Labai mėgo teatrą, nusprendė jį keisti, taigi iš Monrealio persikraustė į Stokholmą. Mudu susidraugavome, radome tų pačių interesų. Pamažu įsimylėjome, pradėjome gyventi kartu, įsigijome butą. Susituokėme po metų. Jokios muilo operos. Supratau, kad jis yra tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti visą gyvenimą. Labai įdomus, artimas, geriausias mano draugas, mano vyras, palaikytojas, mano fanas. Labai gerbiu jį kaip žmogų, visų amatų žinovą, profesionalą. Mūsų paslaptis – neverdame toje pačioje košėje. Nešokame kartu, nesame kiekvieną dieną kartu studijoje, jis daro savo darbus, aš – savo. Grįžtame į šeimą dalintis. Namuose yra sūnus, prie jo apie darbą nekalbame, gyvename kitais džiaugsmais – einame į baseiną, parką, čiuožyklą, žaidžiame futbolą, tenisą. Esu dėkinga prigimčiai už neišsenkamą energiją. Neįsivaizduoju, kad grįžus namo galima atsisėsti ant sofos, palikti sūnų ant grindų žaisti metus: „Aš pavargau.“ Mudu bėgiojame, važinėjame dviračiais, paspirtukais... Damianas labai energingas, abu su vyru palaikome jo entuziazmą sportuoti. Žino, kad mama ir tėtis šoka, yra matęs spektaklių, bet paklaustas, ar nori šokti, atsako: „Ne.“
Tiesa, tėtis nebešoks. Sukūrė visus vaidmenis, kuriuos norėjo sukurti. Perspektyvos to daryti nebemato. Kartoti viena ir tą patį, dirbti tik dėl algos? Mes šokame dėl malonumo. Mano vyras keičia profesiją – toliau jis dirbs nekilnojamojo turto srityje. Beje, tuo mudu užsiimame jau aštuonerius metus – gyvendami Švedijoje ir Olandijoje statėme, įrenginėjome butus. Nežinau, kaip viską spėjome: šokti, keliauti po pasaulį, rengti projektus, auginti sūnų. Taigi vykstame ne į tuščią vietą, ne stačia galva – turime stiprų pagrindą po kojomis. Vyras baigia nekilnojamojo turto, dizaino ir architektūros studijas, atidaro firmą, jau yra numatyti darbų projektai. Aš šoksiu gausų repertuarą turinčiame teatre. Toliau viskas bus siurprizai, esu jiems pasirengusi. Kiekvienais metais pasižadame nebedaryti daugiau, nei pajėgiame, bet pažadas lieka pažadu. Juokiamės: „Ir vėl prisikrovėme aukščiau galvos.“ Džiaugiamės, kad viską spėjame padaryti kokybiškai. 2016-aisiais bus dešimt metų, kai mudu esame kartu.
Po vieno Jūsų interviu radau gražų komentarą – esą jaunutė, trapi, neturinti užnugario ir rėmėjų, nėrėte į gilius ir tamsius pasaulio baleto vandenis. Kokia buvo kaina, žinote tik pati.
Taip, kaina buvo labai didelė. Kai septyniolikos nusprendžiau studijuoti Miunchene, kai kurie sakė: „Tu mus palieki, išduodi...“ Esu dėkinga tiems, kurie yra mano kelyje, kurie man padeda tapti tuo, kas esu, visapusiškai remia ir palaiko. Ir jokia asmenybė nėra kieno nors nuosavybė. Kaskart, kai pasijuntu atsidūrusi duobėje, galvoju: „Viskas, esu viena.“ Ir vis tiek kas nors manimi patiki, paduoda ranką – iš geros valios, iš tikėjimo tuo, ką darau. Išsikapstau, einu toliau, pasiekiu aukštesnę pakopą. Tada vėl pasijuntu viena, ir vėl ateina į mano kelią neįtikėtinų žmonių – choreografų, rašytojų, muzikantų, aktorių... Tos asmenybės mane įkvepia, padeda, supažindina su kitais, tie kiti man atveria dar kitas duris. Taip ir einu – nuo vienų durų prie kitų. Vis aukščiau ir aukščiau. Netikiu prieraišumu. Mano charakteris ne toks. Sustoti vietoje man tolygu mirti. Pradedu viską daryti monotoniškai, imu kartotis ir suprantu, kad reikia viską keisti.
Jau žinau, ką mano kūnas ir širdis mėgsta šokti, ir aš pasirinkau.
Taip, septyniolikos, neturėdama lėšų, nėriau į nežinią. Šviesaus atminimo Konstanze Vernon, buvusi garsi baleto šokėja, profesorė, Miuncheno baleto teatro direktorė, įkalbėjo mane atvažiuoti. Sakė: „Aš tave išvešiu į konkursus, suteiksiu paramą, skirsiu privačią stipendiją.“ Ta moteris man labai padėjo – suteikė nemokamą mokslą, kiekvieną mėnesį gaudavau pinigų pragyventi iš jųdviejų su vyru sukurto fondo, kartais net nupirkdavo bilietą grįžti į Vilnių, namo. Be to, supažindino su choreografais iš Paryžiaus operos. Kai neseniai nuvažiavau ten repetuoti, kolegos mane prisiminė, sakė: „Kaip malonu matyti, kad išaugai į baleto asmenybę.“ Konstanze man atvėrė duris, praplėtė akiratį, išmokė kitokio šokio stiliaus. Švedijos karališkojo baleto teatro direktorė Madeleine Onne skambino metus. Jos manimi dalinosi. Madeleine teigė: „Jurgita turi šokti pas mane.“ Konstanze: „Ne, ji dar turi mokytis.“ Širdis sakė, kad reikia dar pasimokyti puantų technikos ir judesio švaros, įvaldyti kitokio šokio stilių. M. K. Čiurlionio menų mokykloje turėjau puikią mokytoją J. Vymerytę, ji dirbo pagal Agripinos Vaganovos techniką, davė man klasikinio šokio pagrindus, jais naudojuosi visą savo karjerą.
Kokie būdo bruožai Jums padeda kūrybos kelyje?
Vyras sako, kad esu labai užsispyrusi. Jeigu užsibrėžiu kokį nors tikslą, einu iki galo. Kartais nusprendžiu klaidingai, bet niekada neklausau žmonių, kurie sako: „Oi, nedaryk, oi, neik.“ Iš klaidų mokausi, jos suteikia man naudingos patirties. Aš viską turiu patirti, nuspręsti pati. Esu nepriklausomas žmogus. Anksti tapau savarankiška – nuo tos dienos, kai išvažiavau iš namų (su mama ir vyresne seserimi gyvenome užmiestyje) gyventi į M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutį. Man buvo devyneri, greitai suaugau. Iš pradžių mama dažniau atvažiuodavo aplankyti, vėliau pasimatymai retėjo – dėl mokslų ir repeticijų neturėjau laisvo laiko. Esu labai dėkinga mamai už laisvę, kad nelaikė lyg uždarytos dėžutėje, leido rinktis, palaikė mano sprendimus. Suabejojusi nepuldavo aiškinti: „Ne, tu nedaryk, daryk taip“, sakydavo: „Pagalvok apie tokį variantą ir pasirink.“ Daug iš jos išmokau ir to paties mokau savo sūnų. Būdamas pustrečių, jis renkasi pats.
Ryžotės gimdyti. Baleto šokėjos dėl karjeros neretai aukoja motinystę.
Karjera tokia trumpa! Neįsivaizduoju savo gyvenimo be vaiko. Nesvarsčiau, nes jo norėjau nuo 23-ejų, susilaukiau būdama 26-erių. Man atrodė, kad labai vėlai. Vienu metu pasijutau tuštoku žmogumi, nedavė ramybės mintis, kad gyvenu egoistiškai – tik sau. Norėjau dalintis gyvenimu su savo vaiku, kad jis matytų, ką darau, kartu keliautų, sutiktų tuos pačius žmones, plėstų akiratį. Noriu, kad mano vaikai būtų mano kūrybos proceso dalyviai. Karjera yra mano gyvenimo dalis. Neįsivaizduoju baleto be gyvenimo. Tik kurti vaidmenis, tik maitintis baletu man buvo per maža.
Treniravausi iki paskutinės nėštumo dienos, į treniruotes grįžau praėjus dešimčiai dienų po gimdymo. Nepasakysiu, kad buvo lengva, bet ne taip sunku, kaip praleidus metus gulint ant sofos. Nėštumas praėjo lengvai, buvau sveika, jokių komplikacijų, lankiau baseiną, jogos užsiėmimus, baleto pamokas. Sūnus gimė sveikas ir energingas.
Planuojate daugiau vaikučių?
Be abejo, antras tikrai bus.
Ką veiksite, kai sukursite visus savo svajonių vaidmenis?
Neįmanoma visko sušokti. Atėję nauji choreografai mato naujas net ir klasikinio baleto versijas. Manau, kad savo karjeros pabaigoje nebūsiu sušokusi visko. Mėgstu savo profesiją, nes ji nestabarėja. Turiu ir kitų interesų – nekilnojamojo turto, interjero dizaino, architektūros, dramos aktorės. Neforsuoju. Kur matysiu teisingą linkmę, ten ir suksiu, kai ateis laikas. Nemanau, kad turėsiu tik vieną darbą. Dabar turiu penkis, įskaitant motinystę – begalinį darbą.
Kadaise, paklausta apie mylimąjį, pasakiau: „Tai turės būti vyras, kuris toleruos mano darbą.“ Pavyko.
Koks šios grožį dovanojančios profesijos skonis?
Žiaurus darbas. Jau dešimt metų esu balerina, esu sušokusi didelį repertuarą, galvoju, kad pagaliau ateis diena, kai bus lengviau. Dar neatėjo. Kiekvieną dieną sakau: „Viskas, nebegaliu.“ Kiekvieną rytą pradedu treniruotes prie atramos nuo nulio beveik su ašaromis. Mano kūnas niekada nebuvo lengvai pasiduodantis, reikėjo gerokai pasikankinti. Ir vis dar kankinuosi.
Mažas mergaites baletas traukia dėl puantų, lengvų pūstų suknučių...
Keista, mane papirko ne suknelės ar puantai, o baleto istorija, emocinis jos perteikimas, aura scenoje, dvasinė pagrindinės balerinos švara. Kostiumų nemėgstu. Be abejo, tai yra estetinis menas. Scenoje turiu atrodyti estetiškai, tad kostiumas būtinas, jis padeda įkūnyti šokamą personažą, o salėje... Mano asmeninis reikalas, kaip atrodau. Į repeticijas vaikštau taip, kaip dabar sėdžiu. Nei tą kuodelį darausi, nei dažausi, nei sijonėlį segiu. Susipinu kasą, įlendu į patogią aprangą ir gerai jaučiuosi.
Šiltai bendraujate, nesusirgote žvaigždžių liga. Toronte lengvai įsijungsite į naują kolektyvą.
Jie visi manęs laukia. Susipažinau su teatru (dešimt dienų ten viešėjau), kai dar nebuvau nusprendusi ten dirbti. Po pamokos kolegos plojo ir sakė: „Grįžk, mes taip norime, kad būtum mūsų trupėje.“ Man nesunku bendrauti su atvirais žmonėmis. Nesutampu su arogantiškais veikėjais. Visi esame paprasti žmonės. Taip, aš – primabalerina, šokau visuose didžiausiuose pasaulio teatruose su geriausiais partneriais, turiu begalę įvairių apdovanojimų, pietavau su Danijos karaliene ir Švedijos karališkąja šeima, kalbėjomės apie kultūrą, menus, jų poveikį asmenybei, bet tai yra būties dalis. Ačiū, kad visa ateina į mano gyvenimą, nepriimu šios laimės kaip turimos duotybės. Ačiū lemčiai, kad daug galėjau patirti. Tik būties dovanos neiškelia manęs virš kitų žmonių.
Kuo gyvenime vadovaujatės?
Reikia būti teisingai ir atvirai sau. Negaliu sau meluoti. Kartais norisi įsitikėti kokia nors iliuzija, bet giliai širdyje žinau, kad yra kitaip. Kai esi teisinga sau – ne per veidrodį, o iš gilumos, tada vadovaujiesi teisingu pojūčiu. Noriu būti lojali žmonėms, kuriuos myliu ir gerbiu, savo šeimai. Šeima yra įkvėpimo šaltinis, didžiulė paspirtis, meilė, palaikymas – viskas. Šeima reikalauja atvirumo. Negali grįžti namo kaip primabalerina. Pareini kaip mylintis žmogus, mylimas šeimos. Kadaise, paklausta apie mylimąjį, pasakiau: „Tai turės būti vyras, kuris toleruos mano darbą.“ Pavyko. Sergejus yra harmoningas žmogus, turi pomėgių, ir aš jį palaikau. Ir pati turiu pomėgių, savo karjerą, ir mano vyras tai palaiko. Tarp mūsų nėra paslapčių.
Visas gyvenimas yra meilė. Viską darau iš meilės.
Noriu, kad mano vaikai būtų mano kūrybos proceso dalyviai. Karjera yra mano gyvenimo dalis.
O publikos meilė? Ar ji tokia pati visose pasaulio scenose?
Publika skiriasi, tačiau visur žiūrovai laukia, kad nuvestum juos į nerealų pasaulį, magišką atmosferą, trokšta aukščiausios kokybės šokio, triukų, suktukų. Tik jei demonstruoji vien tai, niurzga: „Hmm, matėm.“ Kiekvienas taip šoka. Dabar pasaulyje yra nerealių šokėjų. Visada bus už mane aukštesnių, gražesnės figūros balerinų, gal jos šokinės aukščiau negu aš, gal suksis daugiau negu aš, galbūt kojas aukščiau kilnos... Visada yra geresnių. Mano pasirinkta profesija tuo ir nepaprasta, kad visi turime galimybę būti unikalūs. Scenoje rodai savo unikalumą, atveri širdį, publika tai vertina. Kai pradėjau karjerą, man trūko šokio technikos įgūdžių, juokdavausi, kad esu kaip Bambis ant ledo. Ilgainiui įvaldai techniką, pažįsti savo kūną, žinai, ką gali juo išreikšti, tada atsiskleidžia tikrasis mano profesijos menas.
Ką mėgstate valgyti?
Labai norėčiau valgyti viską, bet negaliu. Mano kūnas verčia riboti maistą. Anksčiau tai slėpdavau, o dabar atvirai sakau, kaip yra, kad žmonės nekurtų klaidingų iliuzijų. Iš lietuviškų labai mėgstu varškės patiekalus. Pats skaniausias medus pasaulyje – lietuviškas! Olandijoje man buvo rojus gyventi tarp sūrių. Dievinu gerą raudonąjį vyną. Išgerti taurę po sunkios darbo dienos prie vakarienės stalo – malonumas. Valgau žuvis, salotas, bet tenka atsisakyti saldumynų, o juos nepaprastai mėgstu. Dėl to, ką patiri būdamas scenoje, atsisakyti kai kurių dalykų man nėra sunku.
Šokate nemažai jausmingų kompozicijų. Kaip Jūsų vyras, karštas pietietis, dorojasi su žmogišku pavydo jausmu?
Jis užaugo ne Armėnijoje, o Kanadoje – šaltokoje šalyje (juokiasi). Vyras kaip vyras, pavydu neserga. Juk ir pats šoko su partnere. Jiedu su sūnumi ateina manęs palaikyti. Džiaugiasi, kad man sekasi. Žmona šoka, – fantastiška. Koks pavydas? Aktorinis meistriškumas yra profesija. Esame užaugę teatre, kiekvieną dieną repetuoji, keiti partnerius, mokaisi vis kitų vaidmenų. Tai – darbas. Eini į darbą kurti vaidmens. Mano vyro mama buvo Armėnijos baleto teatro šokėja. Jis šio darbo specifiką pažįsta nuo mažų dienų.
