Vienos nakties nuotykis baigėsi 25 metų santuoka

„Vėsų 1989 metų spalį buvau vakarėlyje ir mane užkalbino vaikinas vardu Simonas, kuris žodžių kišenėje neieškojo. Kiek mažiau nei po trijų valandų mudu jau buvome lovoje“, - taip savo pasakojimą pradeda Olivia Lichenstein, savo meilės ir ketvirtį amžiauys trunkančios santuokos istoriją papasakojusi dailymail.co.uk.

Išmintis byloja, jog klysta tie, kurie mano, kad vienos nakties nuotykis gali virsti ilgalaikiu meilės ryšiu. Be to, nepaisant praūžusios seksualinės revoliucijos, vienos nakties nuotykis vis dar laikomas nederančiu „gerai mergaitei“.

„Nors mano santykiai su Simonu prasidėjo nuo šio nelaimę pranašaujančio įvykio, mes ir toliau susitikinėjome. Vos po šešių savaičių pradėjau lauktis, - prisimena Olivia. - Tuo metu mano draugai manė, kad mes pakvaišome ir davė mums pusmetį. Tačiau šių metų pirmoje pusėje mes atšventėme 25-ąsias vestuvių metines“.

„Turint omenyje, kad Anglijoje ir Velse 42 procentai santuokų baigiasi skyrybomis, kaip mums tai pavyko? Ar galėtų būti, kad tai dėl to nutrūktgalviško greičio, su kuriuo prasidėjo mūsų santykiai?“, - pažvelgusi atgal moteris spėja, kad būtent šis skubotumas ir išgelbėjo jų santykius.

Skaitomiausi straipsniai:

Karalienė Viktorija: nepasotinama lovoje ir monstrė motina (FOTO)
Mankšta, kuri moterims sukelia orgazmą
Ar vyras bus ištikimas, parodys jo gimimo data
Skaitytoja Indrė: per pusmetį numečiau 40 kg.(FOTO: prieš ir po)

Praėjus kuriam laikui dauguma porų pradeda abejoti, ar savo gyvenimą susiejo su „tinkamu“ žmogumi, aiškinasi priežastis, kodėl jie negali kartu sugyventi, bei ieško pasiteisinimų, kodėl tai netinkamas metas įsipareigoti.

„Mūsų atveju man ir Simonui nebuvo laiko ilgiems apmąstymams. Mums teko tiesiog eiti į priekį“, - sako Olivia.

Kai ji ir jis susitiko, Olivia buvo ką tik užbaigusi septynerius metus su pertraukomis trukusius audringus santykius su aktoriumi. Ji sutiko nueiti į pasimatymą su komiku Arthuru Smithu. Ji tuo metu viename televizijos šou dirbo jo prodiusere. Arthuras nusivedė merginą į draugo įkurtuves, kur netrukus prie jos prisistatė jau minėtas Simonas Humphreysas.

Arthuro tai pernelyg netrikdė. Simonas ėmė kalbinti Olivią, flirtuoti ir netrukus abu jie jau buvo merginos namuose. Olivia paprastai taip nesielgdavo, tačiau tada jai tai atrodė teisinga. Jokio nesmagumo jausmo nebuvo ir ryte Olivia nuvežė Simoną iki metro.

„Kai jis pasilenkė prie manęs atsisveikinimui pabučiuoti, supratau, kad galimi tik du variantai: arba tarp mūsų netrukus užsimegs gilūs santykiai, arba aš daugiau jo nebepamatysiu“, - leidžiasi į prisiminimus Olivia.

Po dviejų dienų, per 30-ąjį jos gimtadienį, Simonas pasirodė ant jos laiptų, nešinas mango, buteliu vyno ir Mario Vargas Llosa romanu „Teta Julija ir scenaristas“. Olivia visada buvo romanų mėgėja ir jai tapo akivaizdu, kad jiedu turi daug bendro: abu buvo baigę literatūrą, abu ankstyvoje vaikystėje gyveno užsienyje.

„Jis buvo gražus ir protingas, mokėjo mane prajuokinti ir norėdamas mane pralinksminti šokdavo, - sako moteris. - Vieną pasimatimą sekė kitas ir per kelias ateinančias savaites mano „vienos nakties nuotykis“ tapo mano gyvenimo pagrindu“.

Po šešių savaičių ji pastojo. Olivios mama jau kuris laikas jai kalbėjo apie norą tapti senele ir nepaliovė kartoti, jog netrukus Olivia bus priskiriama vėlyvų pirmakarčių motinų kategorijai. Nors porą šis nėštumas iš pradžių suglumino, bent jau motinos noras ėmė pildytis.

Jiedu buvo apsvaigę iš meilės, tad nusprendė surizikuoti ir tapti tėvais.
Abu jie jautė, kad tai daugiau įsipareigojimas nei santuoka, todėl nusprendė, kad ateityje bus užtektinai laiko pagalvoti apie vestuves.

„Visada stipriai tikėjau šeimos svarba. Prisimenu, kaip mane sujaudino tai, kaip karalius Jurgis VI kalbėdavo apie savo žmoną ir dukteris (būsimą karalienę Elžbietą ir princesę Margaret) – „mes keturi“. Tai rezonuoja su mano patirtimi, - pasakoja Olivia. - Mano mama, tėtis, vyresnysis brolis Conradas ir aš septintame dešimtmetyje persikėlėme į Angliją iš Pietų Afrikos kaip politiniai pabėgėliai iš apartheido. Tada man buvo septyneri, visa likusi šeima pasiliko. Mes visi keturi buvome tvirtai sugniaužtas kumštis, kuris man netrukus tapo žodžio „šeima“ sinonimu. Visiškai nesąmoningai aš tai atkartojau savo gyvenime – aš, mano vyras, sūnus ir dukra“.

Deja, Simonas negalėjo pasidžiaugti tokia pačia tvirta šeimos samprata. Jis buvo kilęs iš probleminės šeimos ir namus paliko vos septyniolikos. Kai gimė jo su Olivia pirmagimis sūnus Oscaras, jis pasakė: „Pagaliau turiu šeimą, kuriai priklausau“.

Olivia ir Simonas nuo pat pradžių buvo apsisprendę padaryti viską dėl šeimos ir nors pradžioje sulaužė nemažai taisyklių, abu turėjo šį tą įrodyti. Užtat jiems neteko vaduotis iš tų neaiškumų, kurie paprastai kankina naujai susikūrusias poras. Olivia nelaukė, kol jis įsipareigos ir praneš apie savo ketinimus. Visa tai buvo nubraukta jos pranešimu, kad laukiasi ir jo sutikimu būti geru tėvu. Abu jie stačia galva pasinėrė į ilgalaikę sąjungą.

Moteris neslepia, kad nepaisant gerų ketinimų, nebuvo lengva pažinti savo vyrą tuo metu, kai laukiesi. Netrukus paaiškėjo, kad žavus ir iš pažiūros lengvai bendraujantis žmogus turi nemažai trūkumų. „Jis buvo pirktas ir paniuręs. Visada be jokių užuolankų išsakydavo savo nuomonę. Nesu įsitikinusi, kad būčiau likusi su juo tais pirmaisiais mėnesiais, jei po krūtine nebūčiau nešiojusi jo kūdikio“, - neslepia Olivia.

Praėjus metams nuo santykių pradžios jie stovėjo ant šaligatvio priešais namą, kuriame susipažino, ir pamatė porą toje pačioje vietoje, kurioje jiedu bučiavosi prieš metus. „Būkit atsargūs“, - Olivia ir Simonas įspėjo besibučiuojančią porelę ir parodė rankose laikomą dviejų mėnesių kūdikį.

Vaiko atsiradimas tampa iššūkiu net ir labai stabilioje partnerystėje, tad, švelniai tariant, pirmieji dveji metai buvo labai sudėtingi.

Simonas, iki tol keliones po pasaulį derinęs su mokytojavimu ir nakvynėmis ant Arthuro buto grindų, dabar turėjo vaiką, paskolą ir pastovų konsultanto darbą. Olivia, pratusi prie įtemptos karjeros televizijoje ir nepriklausomybės, buvo priversta sėdėti namuose su kūdikiu, todėl netrūko ašarų, bet trūko miego. Gimdymas buvo sunkus ir, restrospektyviai, Olivia supranta kentėjusi nuo pogimdyvinės depresijos.

Prasidėjo negailestinga šeimyninio gyvenimo kasdienybė, pažymėta įtampos. Kai iš ligoninės sugrįžti į namus baugščiai prie krūtinės spausdamas savo brangiausią „ryšulį“, jautiesi taip, lyg tavo gyvenime atsirastų milžiniška virtuali suvestinė. Į ją staiga kruopščiai įtraukiama visa tai, ką tu ir tavo partneris iki tol darėte neapgalvodami – kas kam paskutinis darė arbatą, kas paskutinis pervilko patalynę, kas daugiau kartų pakeitė vystyklus, kas ėjo parnešti maisto ir kas iškrovė indaplovę.

„Kai mūsų sūnui buvo devyni mėnesiai, staiga mirė mano 58 metų motina. Mus ištiko šokas, tad nusprendėme po dvylikos dienų susituokti. Planavome tai padaryti kažkada, bet dabar privalėjome padaryti kažką, kas patvirtintų gyvenimą“, - prisimena Olivia savo tam tikra prasme „slaptas“ vestuves, kai apsirengusi su be didelių apmąstymų iš spintos ištraukta suknele nuėjo į civilinės metrikacijos skyrių kartu su Simonu, judviejų sūneliu ir dešimčia draugų.

Vestuvių nuotraukose laimingi besišypsantys veidai slepia siaubingą netektį ir skausmą, kurį tuomet jautėme. Tačiau jie darė viską, kas įmanoma, kad vestuvės butų linksmos. Jose dalyvavo ir ką tik našliu tapęs jaunosios tėvas.

Prancūzų aktorė Simone Signoret kartą rašė: „Grandinės santuokos neišsaugo. Tai padaro gijos, šimtai smulkučių gijų, kurios sujungia žmones bėgant metams. Būtent tai padeda – labiau nei aistra ar net seksas – išlikti santuokoms!“

Tų gijų Olivios ir Simono gyvenime sparčiai daugėjo: bendra patirtis, pokalbiai, juokas ir, žinoma, liūdesys. Visa tai juos vis labiau susiejo ir vien mintis apie išsiskyrimą tapo vis labiau neįmanoma.

Galbūt todėl, kad jų santykių pradžioje viskas klostėsi tarsi iš kito galo, jie visada gerbė vienas kito nepriklausomybę bei poreikį būti asmenybe. Kai pirmagimiui Oscarui buvo keturi mėnesiai, Simonas nusprendė savaitei išvykti vienas į Tunisą ir Olivia jį išleido.

„Viskas tarp mūsų vyko taip greitai, kad aš instinktyviai supratau jo poreikį nuo visko atitrūkti bei pajausti, kad jis vis dar gali būti spontaniškas ir linkęs į nuotykius“, - prisimena moteris.

Toje kelionėje Simonas labai pasiilgo savo šeimos ir apgailestavo išvykęs, tačiau svarbiausia visame tame buvo tai, jog jis pajautė, kad galėjo tai padaryti.

Kai Oscarui sukako penkeri, po trijų nesėkmingų nėštumų Olivia pagimdė dukrelę Francescą ir pagaliau jie tapo „mes keturi“. Tai buvo sunkiai iškovota vienybė, abu žinojo lengvai nepasiduosiantys, nors jų santykiuose niekada netrūko ginčų ir minčių apie pasukimą skirtingais keliais.

„Ar jis vis dar laiko mano veidą abiejose savo rankose, kai meiliai žiūrime vienas kitam į akis, ir ar vis dar vaikštome basi per smėlį susikibę už rankų? Tikrai ne. Tačiau visada kalbamės, norime dalintis džiaugsmais ir sulaukti nuraminimo nusivylus, taip pat kartu džiaugiamės savo vaikais, - atvirai prisipažįsta ketvirtį amžiaus santuokoje su tuo pačiu yru nugyvenusi moteris. - Iš esmės, mes esame puikūs draugai ir partneriai. Po 25 santuokos metų sunku nuolat būti aistringam, bet ar verta viso to atsisakyti dėl galimų poros metų jaudulio su kažkuo kitu?“

„Mes keturi esame gyvas organizmas su papročiais ir tradicijomis. Mes vis dar turime ritualą išvynioti gimtadienio dovanas lovoje, susirinkę visi į krūvą kartu su mūsų katinu. Nors vaikams dabar 25 ir 21 metai ir namuose likusi tik mūsų dukra, mes vis dar kartu atostogaujame ir darome vakarėlius. Mes rėkiame vienas ant kito, ignoruojame vienas kitą, palaikome vienas kitą, kartu juokiamės ir verkiame, - sako Olivia ir prisipažįsta supratusi, kad santykiai keičiasi. - Tai, kaip jaučiuosi šiandien, nebūtinai atitiks tai, kaip jausiuosi rytoj. Kartais jautiesi laiminga, kartais ne. Būna akimirkų, kai mano vyras blogai nusiteikęs ir elgiasi neprotingai. Tuomet galvoju, kad nebeištversiu su juo daugiau nei minutės. Po savaitės jaučiu, kad mano gyvenimas be jo būtų neįmanomas“.

Markas Twainas kartą pasakė: „Nei vienas vyras ar moteris iš tikrųjų nežino, kas yra tobula meilė, kol nenugyvena santuokoje ketvirčio amžiaus“.

„Įtariu, kad „tobula meilė“ iš tikrųjų yra netobula: tylesnė ir mažiau aistringa draugystės forma nei svaiginantis naujų santykių intensyvumas, - toliau mintimis dalijasi Olivia. - Po 25 santuokos metų vis dar esu su savo „netobula meile“, o jis yra su manimi. Jis yra mano šeimos narys, įpintas į mano istoriją. Jis vis dar mane prajuokina ir šoka man. Bėgant metams tapo geraširdiškesnis ir mažiau linkęs konfrontuoti, o daugiau atleisti. Matyt, tą patį jis galėtų pasakyti ir apie mane“.

Moteris pripažįsta, kad jos santuoka, kurią išprovokavo vienos nakties nuotykis, gal ir nėra tokia, kokią įsivaizdavo paauglystėje, raižydama medyje žvaigždžių inicialus bei svajodama apie nuotakos suknelę, bet ji yra jos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis