Vieno paveikslo istorija: papildomas kambarys visai šeimai

Durys į Narnijos karalystę buvo spintoje, o patekti į dar vieną kambarį muzikologės ir parfumerijos entuziastės Eglės Bertašienės bute galima klestelėjus į minkštą fotelį ir įsižiūrėjus į Vitos Opolskytės paveikslą „Natiurmortas su dviem miego sergėtojais“.
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Žiūrėk“, – sako Eglė ir palengva kelia lango užuolaidą. Žiūriu. Bet ne pro langą, o į paveikslą, kurį tiesiog akyse keičia pavakario saulės spinduliai. Spalvos sušyla, lyg kas būtų užkūręs už širmos slypinčią krosnį, o niūroką paveiksle vaizduojamo lapkričio vakaro tylą pakeičia tyli melodija. Kokia tai muzika? Eglė prašo laiko pagalvoti, pasakys vėliau.

Neplanuotas pirkinys

Paveikslas šiuose namuose atsirado netikėtai. Praėjusią vasarą visa šeima išsiruošė į tradiciškai „Litexpo“ parodų centre vykstančią meno mugę. Ten vaikštinėjant dėmesį patraukė galerijos „Gaidys“ stendas, kuriame paveikslai kabėjo inscenizuotoje svetainėje. Vienas jų – šis kūrinys.

Šeima paveikslo pirkti neplanavo, tad apsižvalgę visi patraukė toliau, bet... „Vaikščiodami po mugę pradėjome kalbėtis, užsiminiau, kad patiko tas paveikslas. Tada dar buvau motinystės atostogose, tad labai norėjosi ramybės, o „Natiurmorto su dviem miego sergėtojais“ spalvos buvo tai, ko reikia. Be to, pagalvojau, kad tie sapnų sergėtojai labai tiktų vaikų kambaryje – juk auginame du berniukus. Manęs klausydamas vyras pasiūlė tą paveikslą nusipirkti. Sukaupėme drąsą ir grįžome į galerijos stendą.“ Pirmojo paveikslo pirkimo istorijos panašios – baiminamasi, kad kaina bus neįmanomai didelė, nejauku, nes nežinai, kaip suformuluoti dešimtis kilusių klausimų, abejojama, ar tikrai reikia. Kadangi Vita Opolskytė – labai jauna tapytoja, paveikslo kaina pernelyg neišgąsdino. Ir vis dėlto namo šeima grįžo be pirkinio. Tada ir prasidėjo.

„Parėjome namo ir abu – kaip ant adatų. Turbūt lošėjai jaučia panašų azartą ir stresą. O jei nupirks kitas?! Įtampos neištvėręs vyras vakare paskambino galeristei ir pasakė, kad paveikslą tikrai pirksime. Šalia jo buvo priklijuotas raudonas taškas, ir mes jau ramiau laukėme mugės pabaigos“, – pasakoja Eglė. Ir prisimena, kaip visa šeima stovėjo ir tylėdama žiūrėjo į ką tik atgabentą drobę. „Visai kaip į namus parsivežtą šunį. Juk reikia prisijaukinti ir rasti jam tinkamą vietą“, – juokiasi. Pirminė idėja kabinti paveikslą vaikų kambaryje buvo atmesta, nes berniukai pernelyg judrūs, o paveikslas – gražus ir brangus. Galiausiai įkurdino jį garbingiausioje vietoje – svetainėje, virš sofos. Tai padarius paaiškėjo, kad paveiksle vaizduojamo kambario suplanavimas panašus į realiojo ir kad ramios spalvos bei dvi taikios alavinių kareivėlių figūrėlės – tik pirmasis, ramusis kūrinio sluoksnis. Gyvenimas su šiuo paveikslu tapo ilgu, maloniu ir iki šiol nenustojančiu intriguoti pokalbiu.

Iš įvairių situacijų, atsiminimų ar svajonių atklydusių daiktų tapytoja greičiausiai sukūrė ne konkretų, o vidinį kambarį.

Vidinis kambarys

„Vaikai sako, kad čia turbūt gyvena du berniukai, – paveiksle vaizduojami du kareivėliai, du arkliukai, dvi kėdės. Paklausiau, ar norėtų čia gyventi. Atsakė, kad nelabai, nes per mažai žaislų“, – pasakoja Eglė. Ir rodydama į kareivėlių batus priduria: „Mažasis sūnus sako, kad tai batai-pelytės lazerinėmis akimis.“ Juokiuosi, bet pažiūrėjusi į tuos batus negaliu galvoti apie nieką kitą. Suaugusieji niekada nepamato meno kūrinių taip kaip vaikai. Negalima nuspėti, kas jiems padaro didžiausią įspūdį, ką jau rytoj pamirš, o kas išliks atmintyje visą gyvenimą. Žiūrėti ir aptarinėti su vaikais meno kūrinius – ne tik prasminga, bet ir labai įdomu.

Suaugusieji labiau nuspėjami. Štai ir mudvi su Egle sutariame, kad labiausiai intriguojamas paveikslo motyvas – veidrodyje atsispindinti į mus šnairuojančio žaislinio arkliuko galva. Kieno tai atspindys? To arkliuko, kurio nedidelį fragmentą matome pirmajame paveikslo plane? Jei taip, tai kokio dydžio visas gyvūnas? O gal ta akis – po veidrodžiu stovinčio arklio, keistai – it žirafa – ištempusio kaklą? „Įsižiūrėjus į paveikslą kilo daug klausimų. Pradėjau galvoti, kad vaizduojama miesčioniška idilė nėra jau tokia rami, ne viskas taip aišku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – pasakoja Eglė.

Vieno paveikslo istorija: papildomas kambarys visai šeimai
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Stovime abi ir žiūrime į paveikslą, lyg pro praviras duris stebėtume svetimą kambarį. Bet ar tikrai jis svetimas? Be jokios abejonės, kiekviena ištapytą erdvę matome kiek kitaip, judame joje skirtingomis kryptimis. Nė viena negalime tiksliai pasakyti, kokiame pasaulio taške ir net kokiame laike yra šis kambarys. Baldai ir daiktai nefiksuoja realybės. Greičiausiai jie yra atklydę iš įvairių situacijų, atsiminimų ar svajonių, ir tapytoja sukūrė iš jų ne konkretų, o vidinį kambarį. Pati menininkė savo magistro darbe rašo: „Jeigu namai suteikia prieglobstį mūsų realiai, fizinei, būčiai, tokie – paralelūs – galėtų būti vieta, suteikianti namus vidiniam pasauliui.“ Šiuose vidinio pasaulio namuose vietos yra ir pelėms lazerių akimis, ir svajingoms damoms, ir dviem berniukams, ir už lango siaučiančiai pūgai ar rugpjūčio naktų vėsai. Tereikia panorėti užeiti vidun.

Žvelgiant į šį paveikslą nesunku pasijusti stovint tarpduryje. Tai – tapytojos nuopelnas. Ji sąmoningai trina ribą tarp paveikslo ir žiūrovo pindama kūrinį iš trijų erdvių. Pirmoji – pagrindinė. Tada – tarpinė, esanti tarp interjero ir žiūrovo, jai priklausytų durų stakta dešiniame drobės krašte ir, regis, ranka pasiekiama kėdė kairėje. Trečioji paveikslo erdvė įsiveržia į mūsų pasaulį. Jai priklauso žaislinis arkliukas, kurio kojų fragmentą matome pačiame pirmajame paveikslo plane, o atvaizdą – veidrodyje. Panaudojami ir perspektyvos efektai. Akivaizdu, kad ji nėra tvarkinga: nerealistiškai pakrypęs veidrodis, kėdę matome iš vieno taško, stalą – iš kito. Taisyklingos linijinės perspektyvos atsisakymas leidžia susidaryti įspūdį, kad vaizduojamus objektus apžiūrinėji vaikštinėdamas šalia jų. Atrodo, kad pats esi tame kambaryje.

Paveikslo muzika

Ilgainiui paveikslas tapo tarsi šeimos nariu, vis dėlto Eglė iki šiol žiūri į jį su šiokiu tokiu smalsumu, o atmosferą vadina tvinpyksiška. Juk niekada nepaaiškės, kas yra už tos širmos ir ką nori pasakyti į mus žvelgiantis žaislinio arkliuko atspindys. Greičiausiai su laiku keisis ir Eglės įsivaizdavimas, kokia muzika skamba tame kambaryje. Moteris sako, kad jai paveiksle skamba fortepijonas ir tikriausiai – Eriko Satie preliudai. Gal netgi vienas konkretus – „Gymnopedie No. 1“. „Lyg ir malonus saloninis skambesys, lyg ir miestietiška melancholiška idilė, bet tai – tik pirmas, viršutinis, sluoksnis. Vėliau vis užklumpa koks nors netikėtas disonuojantis sąskambis, neįprasta ir visiškai nelaukta harmonija, o tai taip gerai rezonuoja su šiuo Vitos Opolskytės darbu“, – aiškina paveikslo šeimininkė.

O kokia muzika skamba nuo jūsų sienų?

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Agnė Jagelavičiūtė: gal ne visada pavyksta gyventi labai harmoningai, bet visada galima pasistengti (3)

Agnė Jagelavičiūtė šiais metais pateko į įtakingiausių Lietuvos pramogų pasaulio žmonių dešimtuką, kuriame buvo vienintelė moteris. Ji populiari nuo dvidešimt vienerių, yra laimėjusi ne vieną televizijos projektą ir papuošusi tikriausiai visų įmanomų Lietuvos žurnalų viršelius.

Aktorė Eglė Mikulionytė: sovietmečiu džiaugėmės, kad žengiame į atgimstantį pasaulį (1)

Daug įsimintinų ir stiprių vaidmenų teatre sukūrusi, vakar savo 53-ąjį gimtadienį atšventusi Eglė Mikulionytė debiutavo kine – pirmą kartą jai teko pagrindinis moters vaidmuo.

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (7)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.