Vieno paveikslo istorija. Netikėtas susidūrimas su tetos portretu

„Ji nebuvo graži“, – prisimena portrete vaizduojamą savo tetą ponia Kristina Mekšrūnienė. „Ji nebuvo graži“, – sako portreto autorė Elena Nona Zavadskienė. Ir abi šypsodamosi priduria: „Bet...“
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kristinai pasiūlius pasikalbėti apie jos turimą portretą apsidžiaugiau – juk šioje rubrikoje portreto istorijos dar nėra buvusios. O juk kiek šimtmečių portretai buvo neatsiejama asmeninių erdvių dalis. Juos kūrė dešimtys tūkstančių menininkų. Rafinuotus ir paprastučius, didingus ir kiek juokingus. Tapė ant drobės ar lengva linija brėžė popieriuje.

Į kai kuriuos jų įdėmiai žvelgiame ir šiandien mėgindami prakalbinti vaizduojamą asmenį, kurio net vardas jau seniai pasimetė laiko šabakštynuose. Gražūs, bauginantys, puošnūs, švelnūs, valdingi, išmintingi, juokingi iš įrėmintų drobių žvelgiantys veidai vėliau vis dėlto užleido vietą fotografijai.

Tiesa, jau girdisi balsų, kad tapytų ar pieštų portretų mada grįžta. Išmokus fotografija tobulai meluoti, atsiranda objektyvumo net nežadančios, subjektyvios tapybinės tiesos ilgesys. Bet mes ne apie madas. Juo labiau kad Kristina nėra turimo portreto užsakovė. Galima sakyti, į jos gyvenimą ir namus jis atėjo pats.

Liko darbai, prisiminimai ir portretas

Laikau rankose seną nespalvotą keramikės Marijos Bankauskaitės (1933–1992 m.) fotografiją. Natūraliu judesiu sustingusi šalia savo kūrinių – ramus veidas, lygūs plaukai, savadarbis pakabutis ant paprasto tamsaus megztinio. Niekada nebuvo nei meno lauko, nei bohemos vakarėlių žvaigždė. Nuolat dirbo. Dėstė, ilgai dirbo dailininke „Dailės“ kombinato Keramikos ceche. Kūrė indus ir jų komplektus, papuošalus, keramines lauko ir interjero skulptūras – tai, kas tuo metu buvo vadinama taikomąja daile.

Girdėjau pasakojant, kad prieš didesnius darbus eidavusi melstis Aušros vartų Madonai. Jautriai ir kantriai ieškodavusi reikiamos formos, o ją pagaliau įgavusį molį jautriai trindavusi bičių vašku. Žinoma, buvo ir parodų, konkursų. Bene svarbiausias oficialus įvertinimas – 1970 m. Faensoje (Italija) vykusiame tarptautiniame keramikos konkurse menininkė laimėjo aukso medalį. Kartais slėpdavo jį po megztiniu. Mirė gan anksti, paliko kūrinių muziejams, draugams, giminėms. Ir prisiminimų ją pažinojusiesiems.

„Gyvenome Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose. Teta Marija buvo giminės pažiba – daug pasiekusi menininkė, iš Kauno persikrausčiusi gyventi į Vilnių. Bent kartą per metus atvykdavo į svečius. Ji man, vaikui, atrodė tarsi iš kito pasaulio – kitokia ir labai ypatinga. Niekada nesipuikuodavo, visada atvažiuodavo su dovana – prisimenu pas mamą sekcijoje stovinčią man dovanotą rožinę keraminę baleriną.

Vadinome Mariją švelniai – teta Lelia. Nes ir buvo labai švelni. Labai rami. Kai šypsodavosi, šiltai nušvisdavo visas veidas. Ir juokas jos buvo mielas. Bet visada jusdavai, kad ji – rimtas žmogus“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Kristina, senokai mirusios tetos portretą parodoje pamačiusi visiškai atsitiktinai.

Netikėtas susitikimas parodoje

„Esu parodų lankytoja, tai man labai padėjo gyvenime. Kai 2003 metais atvykau gyventi į Vilnių, apsiprasti buvo nelengva. Miestą, jo žmones pamažu prisijaukinau vaikščiodama po parodas. Labai patiko ir patinka atidarymai – pamatai kūrinių autorių, žmonių, išgirsti daug įdomių dalykų“, – pasakoja moteris.

Po kelerių metų ji jau orientavosi meno pasaulyje, tačiau apie menininkę, į kurios parodos atidarymą ėjo tą rugsėjo vakarą, nebuvo nieko girdėjusi.
Elena Nona Zavadskienė (g. 1943) bene žinomiausia kaip portretistė.

Dailininkai, teatro ir kino aktoriai, režisieriai – menininkė sukūrusi didelę kultūros žmonių portretų galeriją. Nė vienas jų neatsirado iš nuotraukos ar galvos. Portretuojamuosius ji įkalba bent trumpam papozuoti, – galime tik įsivaizduoti, kaip tai nelengva. Kiekvienam parenka savitą techniką – tušą, temperą, akrilą, anglį.

1977 m. sukurtas M. Bankauskaitės portretas atliktas švelnia, subtilia pastele. Matyt, neatsitiktinai. Menininkė puikiai prisimena savo gerą draugę. Kaip ir jos portretą. Pasakoja apie ramų Marijos orumą, šilumą ir kartu vienišumą.

Jai tarsi pritaria ir į portretą kiekvieną dieną žvelgianti Kristina: „Žiūrint į šį portretą apima didelis švelnumo ir ramybės jausmas. Jis sukelia apmąstymus apie gyvenimo trapumą, apie tai, kad žmogus gyvenime būtinai turi padaryti tai, ką nori. Net jei gyvenimas ir nėra ilgas...“ Atidžiau pažiūrėjus į portretą, nereikia ir biografinio pasakojimo – viskas justi ir be jo.

Žiūrėdama į šį paveikslą galvojau apie draugystę – pagarbią, įsiklausomą, švelnią.

Dailėtyrininkė Jurga Ludavičienė apie E. N. Zavadskienės portretus rašė: „Tai ne anatominės, o charakterinės studijos. Juose stengiamasi atskleisti atpažinimo džiaugsmą, drauge iki grotesko išryškinant susikaupimą, ramybę, abejonę ar nerimą portretuojamojo veide.”

Kurdama Marijos paveikslą menininkė nesistengė dailinti draugės veido bruožų. Net priešingai – juos išryškino. Nekeitė ir aprangos – paprasto šilto megztinio ir tuo metu įprasto aksesuaro – rudos beretės. Tačiau modiljaniškas, kiek pailgintas siluetas leidžia pajusti trapų vidinį pasaulį, o švelniai skambus fonas kalba apie portretuojamosios šilumą.

Tokia portretų lemtis: pažįstantiems jie primena konkrečias portretuojamųjų būdo ar charakterio savybes. Visiems kitiems jie šneka abstrakčiau: galbūt primena vieną ar kitą asmenį, galbūt – tik jausmą. Žiūrėdama į šį paveikslą galvojau apie draugystę – pagarbią, įsiklausomą, švelnią. O štai Kristina jame kiekvieną kartą mato savo tetą. Visai kaip pirmą kartą išvydusi šį kūrinį.

Tačiau grįžkime į tą vieną rugsėjo vakarą prieš penkerius metus, kai Kristina nuėjo į jai nežinomos menininkės parodos atidarymą. Ir šiandien už tai dėkinga ją pakvietusiai menotyrininkei Ramutei Rachlevičiūtei. Ši, nors ir žinojo apie būsimą Kristinos susitikimą su tetos portretu, iš anksto nieko nesakė – paliko tai kaip staigmeną.

Tad moteris tetos portretą pamatė netikėtai. Atpažino iš karto. Kadangi buvo viena, vos susitvardė nesušukusi garsiai: „Tai juk mano teta!“ Kiek praėjus jauduliui, priėjo prie menininkės ir pasidomėjo, galbūt sutiktų portretą parduoti. Atsakymas buvo „ne“. Autorė buvo numačiusi šį ir kitus jai brangius menininkų portretus padovanoti muziejui.

„Nusiminiau. Bet ką padarysi. Guodžiau save, kad bent žinosiu, kur jis bus“, – prisimena Kristina. Nutikimą papasakojo savo dukroms, o šios sugebėjo įkalbinti menininkę, ir gimtadienio proga mama gavo labai netikėtą dovaną – tetos portretą.

„Galvoju – juk ir aš kada nors vėliau galėsiu šį paveikslą padovanoti muziejui“, – šypsosi pašnekovė ir dar kartą žvilgteri į paveikslą. Atrodo, portretas dar kurį laiką pabus Kristinos namuose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.