Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje

 (1)
Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.
Ingrida Čaplikaitė ir Saulius Kvedaravičius
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Prieš pradedant kalbėti apie šį paveikslą teks grįžti į 2009-ųjų Lietuvą. Į šalį atėjo net trys didelės negandos – ekonominė krizė, skulptūra „Krantinės arka“ ir diskusijos dėl planuojamų pirmųjų LGBT eitynių sostinėje. Paveikslas „Mona Liza ir Mona Liza“ – pokalbio apie seksualines mažumas dalis, susijusi su dar vienu nedideliu skandalu.

Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

2009 m. Žmogaus teisių stebėjimo institutas Užsienio reikalų ministerijoje inicijavo parodą Žmogaus teisių dienos proga, tačiau pasirodė, kad kūriniai homoseksualumo ar transseksualumo tema čia nepageidaujami. Tai sužinojusi kuratorė Laima Kreivytė pradėjo organizuoti alternatyvią parodą pavadinimu „Žmogaus teisės be cenzūros“. Rinkdamasi parodai kūrinius ji prisiminė 2008 m. Šiuolaikinio meno centre rodytą menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūrinį „Monos Lizos fotosesija. Tai, kas verčia mus tikėti“. Tai buvo penkių segmentų, 23 metrų ilgio grafitis, tiksliau, trafaretinis grafitis (stencil graffiti) – per iš anksto paruoštą trafaretą ant sienos purškiamas piešinys. Apie moters įvaizdžio stereotipus ir tapatybių kūrimą kalbanti menininkė ant sienos išpurškė penkias mona lizas, kiekvieną – skirtingu amplua. Vienas iš segmentų vaizdavo dvi mona lizas kaip jaunavedžių porą. Būtent šį savo kuruojamoje parodoje norėjo matyti kuratorė, tačiau galerija nesutiko, kad ant sienų būtų purškiama. Menininkė pasinaudojo tuo pačiu trafaretu ir piešinį perkėlė ant didelio formato drobės, tik šį kartą ne purkšdama, o paviršių voleliu padengdama dažais. „Šį darbą galima vadinti grafičiu arba tapyba. Juk garsusis Banksy‘is savo trafaretus paskui taip pat spaudžia ant drobės, ir tai parduodama kaip tiražuojama tapyba“, – tikslina terminus autorė. (Beje, ant drobės tokiu pat būdu ji yra atspaudusi dar vieną šios serijos trafaretą – kažkur Vilniuje, privačiame poros miegamajame, kabo auksiniais rėmais įrėminta tokio pat dydžio nuoga Mona Liza su botagėliu, uch!).

Pirmasis pirkinys

Tuo metu, kai Laisvydė tepė savo mona lizas ant drobės, Ingrida ir Saulius net negalvojo apie tokį meną savo namuose. Nežinojo nei tokios menininkės, nei apie skandalą dėl cenzūruotos parodos. Namuose buvo keli Ingridos anksčiau nebrangiai įsigyti nedideli grafikos darbeliai, Sauliui draugų padovanota Paul‘o Klee paveikslo reprodukcija ir bendra draugų dovana – ryškus lietuvių dailininkės vidutinio formato grafikos darbas. Dar buvo daug baltų sienų, – tada jie jau gyveno lofte. Priminsiu, kalbame apie 2009 metus, kai loftai dar nebuvo madingi. Čia palengva kūrėsi menininkai, muzikantai ir kiti, kuriems reikėjo erdvės ir laisvės. Nebrangiai. „Galima sakyti, kad šiek tiek maištavome, juk įsikurti tokiose erdvėse suaugusiems žmonėms tuo metu buvo tikrai keistas sprendimas“, – sako pora prisimindama gamykliniais koridoriais į naujus namus vedamų draugų ir giminių žvilgsnius.

Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė.

„Tai ką, pradėjo erzinti baltos sienos?“ – klausiu mėgindama išsiaiškinti pirmojo paveikslo įsigijimo priežastis. Abu purto galvas: „Ne.“ „Į parodas kartais nueidavom, bet mintis, kad galime įsigyti paveikslą, buvo už suvokimo ribų. Įsivaizdavome, kad tai nepaprastai brangu“, – prisimena Ingrida. O tada pažįstama kuratorė L. Kreivytė pakvietė į parodos atidarymą, į šią jiedu ir nuėjo. Tiesą sakant, pasakodami man paveikslo atsiradimo namuose istoriją, Ingrida ir Saulius net neatsiminė, kad paroda buvo susijusi su skandalu ir žmogaus teisėmis. Bet prisiminė paveikslą. TĄ paveikslą. Kurioje galerijos salėje, ant kurios sienos ir kaip buvo pakabintas. „Įėjau, pamačiau ir labai aiškiai įsivaizdavau jį kabantį štai čia, mūsų namuose, būtent šioje vietoje, kur ir yra dabar. Tai, kad pavaizduotos dvi moterys Mona Lizos veidais, pastebėjau vėliau. Kuo daugiau detalių mačiau, tuo labiau paveikslas patiko“, – prisimena Saulius. Atėjo laikas pagalvoti ne tik apie meną, bet ir apie pinigus.

„Man menas visada kėlė ir kelia pagarbą kūrėjui. Žmogus kūrė ir sukūrė kažką ypatinga, o tu dabar ateini ir mėgini tai vertinti banaliais pinigais. Kita vertus, juk ir kūrėjams reikia iš kažko gyventi... Dabar sakyčiau taip: pinigai kiek „įžemina“ meno kūrinį. Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė. Nedingsta kūrinio įdomumas ir kokybė, tiesiog nusitrina šventumas, o su juo ir distancija“, – sako Saulius.

Kai jiedu pirko šį, patį pirmąjį, paveikslą, derybos ilgai netruko. Naujokai meno pirkėjai menininkės prašė tik viena – kad padėtų tą didžiulę drobę pakabinti. Taip sužinojo, kaip „sumontuojamas“ paveikslas. Į namus buvo įnešta suvyniota drobė ir atskirai – porėmiai. Tada, likusiai kompanijai nerūpestingai kažką gurkšnojant, Laisvydės vyras sukalė porėmius, užtempė ant jų drobę ir pakabino ant sienos.

Dabar paveikslas savininkams kelia vienintelį rūpestį – kas būtų, jei reiktų kraustytis į kitus, galbūt mažesnius, namus. Ir tikrai – jis atrodo it neatskiriama sienos dalis. Didžiulis formatas iš karto patraukia dėmesį, tačiau santūrus, kelių spalvų koloritas pernelyg neblaško. Čia pavaizduotos mona lizos taip pat neturi stipraus krūvio – juk bene geriausiai pasaulyje žinomas veidas neslepia jokios asmenybės. Jis taip pereikvotas, kad tapo beveik nematomas, bet akimirksniu atpažįstamas kaip koks kelio ženklas.

Paveikslas – kaip manifestas

Visai kitaip veikia vestuvių, juo labiau – dviejų tos pačios lyties žmonių vestuvių motyvas. Domiuosi, su kuo jiems siejasi šios vestuvės ant sienos, ar tai – laiminga pabaiga? Prapliumpa juoktis. „Tiesą sakant, oficialiai susituokėme jau įsigiję šį paveikslą, tai gal ir išpranašavo“, – kvatoja Ingrida. O štai Saulius laimingos pabaigos versiją griežtai neigia. „Mes jau nebe to amžiaus, kad tikėtume vestuvėmis kaip laiminga pabaiga, – sako jis. – Šis paveikslas tikrai nėra apie džiugią naujieną. Tai – kovos manifestas. Pažiūrėk į tą sugniaužtą kumštį, no pasaran! Tarsi sakoma: nesvarbu, ką visi galvoja, mes tai padarėme. Niekada šio paveikslo nevertinau kaip vestuvių vaizdinio. Jis provokuoja, tuo man dar labiau patinka.“ Tokią interpretaciją pagrindžia ir menininkės pasirinktas grafitis – protesto įkvėpto gatvės meno technika. Kita vertus, tai neagresyvi kova, laužanti tik stereotipus ir baimes. Šios mona lizos primena frazę: „Pirma jie tave ignoruoja, paskui iš tavęs juokiasi, paskui kovoja su tavimi, o tada tu laimi.“ Tik vaizdas, kitaip nei tekstas, gali vienu metu kalbėti įvairiomis kalbomis. Ir apie įvairias gyvenimo situacijas.

Į savo laiko aktualijas reaguojantis, provokuojantis kūrinys, be savo estetinės vertės, visada liks ir tyliu praeities aistrų liudininku. O jos laikui bėgant atrodo vis juokingesnės. Nepraėjo nė dešimt metų, o jau dairomės naujos ekonominės krizės, „Krantinės arka“ tapo vienu Vilniaus simbolių, tos pačios lyties asmenų santuokos Lietuvoje dar neįteisintos, tačiau LGBT eitynės sulaukia vis mažiau protestų. Įsigiję savo pirmą paveikslą, Ingrida ir Saulius vis smalsiau žvalgosi ir drąsiau derasi. Vis dėlto ši pora nėra kolekcininkai ir nesiruošia jais tapti. Negalvoja ir apie meną kaip investiciją. „Visi mūsų pirkiniai – gryna emocija“, – sako. Tiesa, kartelė iškelta gan aukštai – nebrangios reprodukcijos ar atspaudai ant drobės jau nebetinka. Ir gerai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (5)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (21)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.

Grace Kelly anūkė stebina panašumu į gražiąją princesę (3)

Grace Kelly anūkė Camille Gottlieb tikrai laimėjo genų loterijoje... Kalbama, kad jei jos senelė gyventų šiais laikais, jų socialinio tinklo „Instagram“ anketos atrodytų labai panašiai.

Žymios mamos ir dukros – ne tik stulbinantis panašumas... (2)

Obuolys nuo obels netoli rieda, byloja liaudies išmintis. Šou pasaulyje tai akivaizdžiai matyti. Žymių mamų dukros sėkmingai žengia motinų pėdomis arba neretai pasirenka ir kitą sritį, kurioje sulaukia ne mažesnio pripažinimo.