Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje

 (1)
Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.
Ingrida Čaplikaitė ir Saulius Kvedaravičius
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Prieš pradedant kalbėti apie šį paveikslą teks grįžti į 2009-ųjų Lietuvą. Į šalį atėjo net trys didelės negandos – ekonominė krizė, skulptūra „Krantinės arka“ ir diskusijos dėl planuojamų pirmųjų LGBT eitynių sostinėje. Paveikslas „Mona Liza ir Mona Liza“ – pokalbio apie seksualines mažumas dalis, susijusi su dar vienu nedideliu skandalu.

Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

2009 m. Žmogaus teisių stebėjimo institutas Užsienio reikalų ministerijoje inicijavo parodą Žmogaus teisių dienos proga, tačiau pasirodė, kad kūriniai homoseksualumo ar transseksualumo tema čia nepageidaujami. Tai sužinojusi kuratorė Laima Kreivytė pradėjo organizuoti alternatyvią parodą pavadinimu „Žmogaus teisės be cenzūros“. Rinkdamasi parodai kūrinius ji prisiminė 2008 m. Šiuolaikinio meno centre rodytą menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūrinį „Monos Lizos fotosesija. Tai, kas verčia mus tikėti“. Tai buvo penkių segmentų, 23 metrų ilgio grafitis, tiksliau, trafaretinis grafitis (stencil graffiti) – per iš anksto paruoštą trafaretą ant sienos purškiamas piešinys. Apie moters įvaizdžio stereotipus ir tapatybių kūrimą kalbanti menininkė ant sienos išpurškė penkias mona lizas, kiekvieną – skirtingu amplua. Vienas iš segmentų vaizdavo dvi mona lizas kaip jaunavedžių porą. Būtent šį savo kuruojamoje parodoje norėjo matyti kuratorė, tačiau galerija nesutiko, kad ant sienų būtų purškiama. Menininkė pasinaudojo tuo pačiu trafaretu ir piešinį perkėlė ant didelio formato drobės, tik šį kartą ne purkšdama, o paviršių voleliu padengdama dažais. „Šį darbą galima vadinti grafičiu arba tapyba. Juk garsusis Banksy‘is savo trafaretus paskui taip pat spaudžia ant drobės, ir tai parduodama kaip tiražuojama tapyba“, – tikslina terminus autorė. (Beje, ant drobės tokiu pat būdu ji yra atspaudusi dar vieną šios serijos trafaretą – kažkur Vilniuje, privačiame poros miegamajame, kabo auksiniais rėmais įrėminta tokio pat dydžio nuoga Mona Liza su botagėliu, uch!).

Pirmasis pirkinys

Tuo metu, kai Laisvydė tepė savo mona lizas ant drobės, Ingrida ir Saulius net negalvojo apie tokį meną savo namuose. Nežinojo nei tokios menininkės, nei apie skandalą dėl cenzūruotos parodos. Namuose buvo keli Ingridos anksčiau nebrangiai įsigyti nedideli grafikos darbeliai, Sauliui draugų padovanota Paul‘o Klee paveikslo reprodukcija ir bendra draugų dovana – ryškus lietuvių dailininkės vidutinio formato grafikos darbas. Dar buvo daug baltų sienų, – tada jie jau gyveno lofte. Priminsiu, kalbame apie 2009 metus, kai loftai dar nebuvo madingi. Čia palengva kūrėsi menininkai, muzikantai ir kiti, kuriems reikėjo erdvės ir laisvės. Nebrangiai. „Galima sakyti, kad šiek tiek maištavome, juk įsikurti tokiose erdvėse suaugusiems žmonėms tuo metu buvo tikrai keistas sprendimas“, – sako pora prisimindama gamykliniais koridoriais į naujus namus vedamų draugų ir giminių žvilgsnius.

Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė.

„Tai ką, pradėjo erzinti baltos sienos?“ – klausiu mėgindama išsiaiškinti pirmojo paveikslo įsigijimo priežastis. Abu purto galvas: „Ne.“ „Į parodas kartais nueidavom, bet mintis, kad galime įsigyti paveikslą, buvo už suvokimo ribų. Įsivaizdavome, kad tai nepaprastai brangu“, – prisimena Ingrida. O tada pažįstama kuratorė L. Kreivytė pakvietė į parodos atidarymą, į šią jiedu ir nuėjo. Tiesą sakant, pasakodami man paveikslo atsiradimo namuose istoriją, Ingrida ir Saulius net neatsiminė, kad paroda buvo susijusi su skandalu ir žmogaus teisėmis. Bet prisiminė paveikslą. TĄ paveikslą. Kurioje galerijos salėje, ant kurios sienos ir kaip buvo pakabintas. „Įėjau, pamačiau ir labai aiškiai įsivaizdavau jį kabantį štai čia, mūsų namuose, būtent šioje vietoje, kur ir yra dabar. Tai, kad pavaizduotos dvi moterys Mona Lizos veidais, pastebėjau vėliau. Kuo daugiau detalių mačiau, tuo labiau paveikslas patiko“, – prisimena Saulius. Atėjo laikas pagalvoti ne tik apie meną, bet ir apie pinigus.

„Man menas visada kėlė ir kelia pagarbą kūrėjui. Žmogus kūrė ir sukūrė kažką ypatinga, o tu dabar ateini ir mėgini tai vertinti banaliais pinigais. Kita vertus, juk ir kūrėjams reikia iš kažko gyventi... Dabar sakyčiau taip: pinigai kiek „įžemina“ meno kūrinį. Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė. Nedingsta kūrinio įdomumas ir kokybė, tiesiog nusitrina šventumas, o su juo ir distancija“, – sako Saulius.

Kai jiedu pirko šį, patį pirmąjį, paveikslą, derybos ilgai netruko. Naujokai meno pirkėjai menininkės prašė tik viena – kad padėtų tą didžiulę drobę pakabinti. Taip sužinojo, kaip „sumontuojamas“ paveikslas. Į namus buvo įnešta suvyniota drobė ir atskirai – porėmiai. Tada, likusiai kompanijai nerūpestingai kažką gurkšnojant, Laisvydės vyras sukalė porėmius, užtempė ant jų drobę ir pakabino ant sienos.

Dabar paveikslas savininkams kelia vienintelį rūpestį – kas būtų, jei reiktų kraustytis į kitus, galbūt mažesnius, namus. Ir tikrai – jis atrodo it neatskiriama sienos dalis. Didžiulis formatas iš karto patraukia dėmesį, tačiau santūrus, kelių spalvų koloritas pernelyg neblaško. Čia pavaizduotos mona lizos taip pat neturi stipraus krūvio – juk bene geriausiai pasaulyje žinomas veidas neslepia jokios asmenybės. Jis taip pereikvotas, kad tapo beveik nematomas, bet akimirksniu atpažįstamas kaip koks kelio ženklas.

Paveikslas – kaip manifestas

Visai kitaip veikia vestuvių, juo labiau – dviejų tos pačios lyties žmonių vestuvių motyvas. Domiuosi, su kuo jiems siejasi šios vestuvės ant sienos, ar tai – laiminga pabaiga? Prapliumpa juoktis. „Tiesą sakant, oficialiai susituokėme jau įsigiję šį paveikslą, tai gal ir išpranašavo“, – kvatoja Ingrida. O štai Saulius laimingos pabaigos versiją griežtai neigia. „Mes jau nebe to amžiaus, kad tikėtume vestuvėmis kaip laiminga pabaiga, – sako jis. – Šis paveikslas tikrai nėra apie džiugią naujieną. Tai – kovos manifestas. Pažiūrėk į tą sugniaužtą kumštį, no pasaran! Tarsi sakoma: nesvarbu, ką visi galvoja, mes tai padarėme. Niekada šio paveikslo nevertinau kaip vestuvių vaizdinio. Jis provokuoja, tuo man dar labiau patinka.“ Tokią interpretaciją pagrindžia ir menininkės pasirinktas grafitis – protesto įkvėpto gatvės meno technika. Kita vertus, tai neagresyvi kova, laužanti tik stereotipus ir baimes. Šios mona lizos primena frazę: „Pirma jie tave ignoruoja, paskui iš tavęs juokiasi, paskui kovoja su tavimi, o tada tu laimi.“ Tik vaizdas, kitaip nei tekstas, gali vienu metu kalbėti įvairiomis kalbomis. Ir apie įvairias gyvenimo situacijas.

Į savo laiko aktualijas reaguojantis, provokuojantis kūrinys, be savo estetinės vertės, visada liks ir tyliu praeities aistrų liudininku. O jos laikui bėgant atrodo vis juokingesnės. Nepraėjo nė dešimt metų, o jau dairomės naujos ekonominės krizės, „Krantinės arka“ tapo vienu Vilniaus simbolių, tos pačios lyties asmenų santuokos Lietuvoje dar neįteisintos, tačiau LGBT eitynės sulaukia vis mažiau protestų. Įsigiję savo pirmą paveikslą, Ingrida ir Saulius vis smalsiau žvalgosi ir drąsiau derasi. Vis dėlto ši pora nėra kolekcininkai ir nesiruošia jais tapti. Negalvoja ir apie meną kaip investiciją. „Visi mūsų pirkiniai – gryna emocija“, – sako. Tiesa, kartelė iškelta gan aukštai – nebrangios reprodukcijos ar atspaudai ant drobės jau nebetinka. Ir gerai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Leonardo Di Caprio: nauja mergina ir naujas vaidmuo

Vienas geidžiamiausių šou pasaulio viengungių 42 metų „Oskaro“ laureatas Leonardo Di Caprio turi silpnybę modeliams. Kalbama, kad jis susitikinėjo su 15 podiumų gražuolių, jų tarpe Helena Christensen, Amber Valletta, Eva Herzigova, Gisele Bündchen, Bar Refaeli, Toni Garrn ir kitos. Naujoji aktoriaus pasija – 23 metų vokiečių modelis Lorena Rae.

Sofija Alšėniškė - gudrumu garsėjusi ir žmogžudyste kaltinta karalių motina

Kai Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją žmoną, gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetinė Jogailos viešnagė Lietuvoje.

Liucina Rimgailė: šventai tikiu, kad visos svajonės pildosi (4)

Kalbame su neseniai Užupyje atidarytos desertinės „Liu“ šeimininke Liucina Rimgaile (28 m.).

Selemonas Paltanavičius: koks gyvis Lietuvoje yra pavojingiausias (17)

Gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius (61 m.) įsitikinęs, kad su gamta lietuviams išskirtinai pasisekė. Svarbiausia nepamiršti: nors gamta yra mūsų namai, elgtis joje reikėtų kaip svečiuose.

Originaliai įamžintas muzikos žvaigždės Prince'o atminimas

Praėjus kiek daugiau nei metams po netikėtos muzikos legendos Prince'o mirties, vis dar netyla kalbos apie jo talentą. Siekiama įvairiais būdais įamžinti muzikanto atminimą. Metinių proga pasirodė jo buvusios žmonos atsiminimų knyga, o prieš keletą dienų kompanija „Pantone“ jo vardu pavadino vieną purpurinį atspalvį.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas (51)

Etnomuzikologė, televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailienė įsitikinusi, kad ir šiuolaikiniam žmogui Žolinės gali būti aktualia ir itin laukiama švente.

Išskirtinis interviu: Poppy ir Chloe Delevingne – apie pasitikėjimą savimi, grožio ritualus ir tai, kas daro jas laimingas (1)

Tik MOTERS skaitytojoms kompanijos „System Professional“ ambasadorės, seserys Poppy (31 m.) ir Chloe (32 m.) Delevigne, pasakoja apie savo grožio ir geros savijautos paslaptis.

10 princesės Dianos citatų, kurios įkvėps tapti geresniu žmogumi (41)

Sunku patikėti, bet rugpjūčio 31 d. minėsime dvidešimtąsias princesės Dianos žūties metines. Nors ši elegantiška moteris žmonių širdis pavergė savo grožiu, šilta asmenybe ir gerais darbais, įvairūs vieši pasisakymai atskleidė ir kitą Dianos pusę: ne pagal metus išmintingą ir turinčią kuo pasidalinti su pasauliu.

Erika Umbrasaitė: kodėl „mėšlas“ prancūziškai skamba taip žaviai (17)

„Cocorico“ – šūkauja seksualiausiu pasaulyje (ar bent jau visame Buaso kaime) prancūzišku akcentu kaimynų gaidys jau nuo šešių valandų ryto ir neleidžia man užbaigti žavių prancūziškų sapnų...

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu

Vandens čiurlenimas, žuvėdrų klyksmas ir... muzika. Vienišas pianistas ant marių skalaujamo molo. Kojas lyžteli ledinis vanduo. Sužvarbę pirštai klaidžioja klavišais. Pianistas Šarūnas Meškys (29 m.) po ketverių metų tylos grįžo prie savo instrumento su trenksmu – atliko prancūzo Yann'o Tiersen'o kūrinį „Penn ar Roc'h“, nuskynė šio kompozitoriaus paskelbto tarptautinio vaizdo klipų konkurso „Eusa“ laurus, pelnė geriausio atlikėjo titulą ir laimėjo specialų prizą už išskirtinį pasirodymą.