Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje

 (1)
Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.
Ingrida Čaplikaitė ir Saulius Kvedaravičius
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Prieš pradedant kalbėti apie šį paveikslą teks grįžti į 2009-ųjų Lietuvą. Į šalį atėjo net trys didelės negandos – ekonominė krizė, skulptūra „Krantinės arka“ ir diskusijos dėl planuojamų pirmųjų LGBT eitynių sostinėje. Paveikslas „Mona Liza ir Mona Liza“ – pokalbio apie seksualines mažumas dalis, susijusi su dar vienu nedideliu skandalu.

Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
Laisvydė Šalčiūtė, „Mona Liza ir Mona Liza“
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

2009 m. Žmogaus teisių stebėjimo institutas Užsienio reikalų ministerijoje inicijavo parodą Žmogaus teisių dienos proga, tačiau pasirodė, kad kūriniai homoseksualumo ar transseksualumo tema čia nepageidaujami. Tai sužinojusi kuratorė Laima Kreivytė pradėjo organizuoti alternatyvią parodą pavadinimu „Žmogaus teisės be cenzūros“. Rinkdamasi parodai kūrinius ji prisiminė 2008 m. Šiuolaikinio meno centre rodytą menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūrinį „Monos Lizos fotosesija. Tai, kas verčia mus tikėti“. Tai buvo penkių segmentų, 23 metrų ilgio grafitis, tiksliau, trafaretinis grafitis (stencil graffiti) – per iš anksto paruoštą trafaretą ant sienos purškiamas piešinys. Apie moters įvaizdžio stereotipus ir tapatybių kūrimą kalbanti menininkė ant sienos išpurškė penkias mona lizas, kiekvieną – skirtingu amplua. Vienas iš segmentų vaizdavo dvi mona lizas kaip jaunavedžių porą. Būtent šį savo kuruojamoje parodoje norėjo matyti kuratorė, tačiau galerija nesutiko, kad ant sienų būtų purškiama. Menininkė pasinaudojo tuo pačiu trafaretu ir piešinį perkėlė ant didelio formato drobės, tik šį kartą ne purkšdama, o paviršių voleliu padengdama dažais. „Šį darbą galima vadinti grafičiu arba tapyba. Juk garsusis Banksy‘is savo trafaretus paskui taip pat spaudžia ant drobės, ir tai parduodama kaip tiražuojama tapyba“, – tikslina terminus autorė. (Beje, ant drobės tokiu pat būdu ji yra atspaudusi dar vieną šios serijos trafaretą – kažkur Vilniuje, privačiame poros miegamajame, kabo auksiniais rėmais įrėminta tokio pat dydžio nuoga Mona Liza su botagėliu, uch!).

Pirmasis pirkinys

Tuo metu, kai Laisvydė tepė savo mona lizas ant drobės, Ingrida ir Saulius net negalvojo apie tokį meną savo namuose. Nežinojo nei tokios menininkės, nei apie skandalą dėl cenzūruotos parodos. Namuose buvo keli Ingridos anksčiau nebrangiai įsigyti nedideli grafikos darbeliai, Sauliui draugų padovanota Paul‘o Klee paveikslo reprodukcija ir bendra draugų dovana – ryškus lietuvių dailininkės vidutinio formato grafikos darbas. Dar buvo daug baltų sienų, – tada jie jau gyveno lofte. Priminsiu, kalbame apie 2009 metus, kai loftai dar nebuvo madingi. Čia palengva kūrėsi menininkai, muzikantai ir kiti, kuriems reikėjo erdvės ir laisvės. Nebrangiai. „Galima sakyti, kad šiek tiek maištavome, juk įsikurti tokiose erdvėse suaugusiems žmonėms tuo metu buvo tikrai keistas sprendimas“, – sako pora prisimindama gamykliniais koridoriais į naujus namus vedamų draugų ir giminių žvilgsnius.

Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė.

„Tai ką, pradėjo erzinti baltos sienos?“ – klausiu mėgindama išsiaiškinti pirmojo paveikslo įsigijimo priežastis. Abu purto galvas: „Ne.“ „Į parodas kartais nueidavom, bet mintis, kad galime įsigyti paveikslą, buvo už suvokimo ribų. Įsivaizdavome, kad tai nepaprastai brangu“, – prisimena Ingrida. O tada pažįstama kuratorė L. Kreivytė pakvietė į parodos atidarymą, į šią jiedu ir nuėjo. Tiesą sakant, pasakodami man paveikslo atsiradimo namuose istoriją, Ingrida ir Saulius net neatsiminė, kad paroda buvo susijusi su skandalu ir žmogaus teisėmis. Bet prisiminė paveikslą. TĄ paveikslą. Kurioje galerijos salėje, ant kurios sienos ir kaip buvo pakabintas. „Įėjau, pamačiau ir labai aiškiai įsivaizdavau jį kabantį štai čia, mūsų namuose, būtent šioje vietoje, kur ir yra dabar. Tai, kad pavaizduotos dvi moterys Mona Lizos veidais, pastebėjau vėliau. Kuo daugiau detalių mačiau, tuo labiau paveikslas patiko“, – prisimena Saulius. Atėjo laikas pagalvoti ne tik apie meną, bet ir apie pinigus.

„Man menas visada kėlė ir kelia pagarbą kūrėjui. Žmogus kūrė ir sukūrė kažką ypatinga, o tu dabar ateini ir mėgini tai vertinti banaliais pinigais. Kita vertus, juk ir kūrėjams reikia iš kažko gyventi... Dabar sakyčiau taip: pinigai kiek „įžemina“ meno kūrinį. Kai žinai, kad gali kūrinį įpirkti, dingsta kažkokia nepasiekiamo šventumo aureolė. Nedingsta kūrinio įdomumas ir kokybė, tiesiog nusitrina šventumas, o su juo ir distancija“, – sako Saulius.

Kai jiedu pirko šį, patį pirmąjį, paveikslą, derybos ilgai netruko. Naujokai meno pirkėjai menininkės prašė tik viena – kad padėtų tą didžiulę drobę pakabinti. Taip sužinojo, kaip „sumontuojamas“ paveikslas. Į namus buvo įnešta suvyniota drobė ir atskirai – porėmiai. Tada, likusiai kompanijai nerūpestingai kažką gurkšnojant, Laisvydės vyras sukalė porėmius, užtempė ant jų drobę ir pakabino ant sienos.

Dabar paveikslas savininkams kelia vienintelį rūpestį – kas būtų, jei reiktų kraustytis į kitus, galbūt mažesnius, namus. Ir tikrai – jis atrodo it neatskiriama sienos dalis. Didžiulis formatas iš karto patraukia dėmesį, tačiau santūrus, kelių spalvų koloritas pernelyg neblaško. Čia pavaizduotos mona lizos taip pat neturi stipraus krūvio – juk bene geriausiai pasaulyje žinomas veidas neslepia jokios asmenybės. Jis taip pereikvotas, kad tapo beveik nematomas, bet akimirksniu atpažįstamas kaip koks kelio ženklas.

Paveikslas – kaip manifestas

Visai kitaip veikia vestuvių, juo labiau – dviejų tos pačios lyties žmonių vestuvių motyvas. Domiuosi, su kuo jiems siejasi šios vestuvės ant sienos, ar tai – laiminga pabaiga? Prapliumpa juoktis. „Tiesą sakant, oficialiai susituokėme jau įsigiję šį paveikslą, tai gal ir išpranašavo“, – kvatoja Ingrida. O štai Saulius laimingos pabaigos versiją griežtai neigia. „Mes jau nebe to amžiaus, kad tikėtume vestuvėmis kaip laiminga pabaiga, – sako jis. – Šis paveikslas tikrai nėra apie džiugią naujieną. Tai – kovos manifestas. Pažiūrėk į tą sugniaužtą kumštį, no pasaran! Tarsi sakoma: nesvarbu, ką visi galvoja, mes tai padarėme. Niekada šio paveikslo nevertinau kaip vestuvių vaizdinio. Jis provokuoja, tuo man dar labiau patinka.“ Tokią interpretaciją pagrindžia ir menininkės pasirinktas grafitis – protesto įkvėpto gatvės meno technika. Kita vertus, tai neagresyvi kova, laužanti tik stereotipus ir baimes. Šios mona lizos primena frazę: „Pirma jie tave ignoruoja, paskui iš tavęs juokiasi, paskui kovoja su tavimi, o tada tu laimi.“ Tik vaizdas, kitaip nei tekstas, gali vienu metu kalbėti įvairiomis kalbomis. Ir apie įvairias gyvenimo situacijas.

Į savo laiko aktualijas reaguojantis, provokuojantis kūrinys, be savo estetinės vertės, visada liks ir tyliu praeities aistrų liudininku. O jos laikui bėgant atrodo vis juokingesnės. Nepraėjo nė dešimt metų, o jau dairomės naujos ekonominės krizės, „Krantinės arka“ tapo vienu Vilniaus simbolių, tos pačios lyties asmenų santuokos Lietuvoje dar neįteisintos, tačiau LGBT eitynės sulaukia vis mažiau protestų. Įsigiję savo pirmą paveikslą, Ingrida ir Saulius vis smalsiau žvalgosi ir drąsiau derasi. Vis dėlto ši pora nėra kolekcininkai ir nesiruošia jais tapti. Negalvoja ir apie meną kaip investiciją. „Visi mūsų pirkiniai – gryna emocija“, – sako. Tiesa, kartelė iškelta gan aukštai – nebrangios reprodukcijos ar atspaudai ant drobės jau nebetinka. Ir gerai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.