Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai

 (185)
Geriausiu šalies kino aktoriumi pripažintas V. Masalskis: „Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius“.
Valentinas Masalskis
Valentinas Masalskis
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, režisierius, Nacionalinės kultūros premijos laureatas Valentinas Masalskis – tikras senosios aktorių kartos stabas. Jo personažai negali nežavėti, nes aktoriaus kūryboje atsispindi sukaupta gyvenimiška patirtis, o įtaigi vaidyba užburia ne vieną.

Aštuntuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“ apdovanojimą pelnęs V. Masalskis teigia, kad geram aktoriui būtini trys dalykai: susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų V. Masalskis sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo gausybėje šalies ir užsienio kino filmų. Aktorius yra dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Šarūnu Bartu ir kitais. V. Masalskis savo laimėjimų ir apdovanojimų nesureikšmina, tačiau tikina, kad fanatiškai savo darbui atsidavusiam kūrėjui, būti pastebėtam – labai svarbu.

Už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, kurį kūrė prodiuserinė įmonė „Čiobreliai“ ir prodiuserė Marija Ruzgutė, pelnėte apdovanojimą „Sidabrinė gervė“. Ar svarbu kūrėjui įvertinimas, apdovanojimai?

Kūrėjui labai svarbu būti pastebėtam, pamatytam, bet gauti apdovanojimai paprastai svarbiausi būna tiems žmonėms, kurie su tavimi keliauja per gyvenimą. Jie mato tavo juodą darbą, kurį tu dirbi aukodamas laisvalaikį. Šalia aktoriaus esantys žmonės kenčia. Jie lyg ir pradeda nusivilti tavo darbu, nes jis nepamatuojamas kilogramais ir neapčiuopiamas. Todėl tie apdovanojimai dažniausiai ir būna skirti tiems, kurie iki jo ėjo kartu su tavimi.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Kokie Jums buvo šie metai?

Kino darbų prasme, tai aš nedirbau niekur. Tik pas Giedrę Beinoriūtę suvaidinau vieną mažą epizodą. Mane kvietė daug kur filmuotis, bet aš atsisakiau visų kino pasiūlymų, nes paprasčiausiai dabar neturiu tam laiko. Turiu jaunų studentų būrį – tai neseniai mokslus baigę aktoriai, kurie šiuo metu kuria Klaipėdos jaunimo teatro veidą. Šiuo metu pats vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: spektakliuose „Didis blogis“ ir „Didvyrių aikštė“.

Metai buvo labai įdomūs. Nemažai gastroliavome su spektakliais, susipažinau su įdomiais režisieriais ir įgijau labai daug profesinės patirties. Buvo tikrai neblogai atitrūkti nuo ramaus gyvenimo Klaipėdoje ir patekti į Vilniaus sūkurį.

Kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ drąsiai galima vadinti pagrindiniu Lietuvos kino renginiu. Kaip manote, ar tokie apdovanojimai reikalingi mūsų šaliai?

Iš vienos pusės žiūrint – mūsų lietuviškas kinas dar nėra taip įsibėgėjęs ir mes negaminame tiek daug kino produkcijos, kad galėtume iš didelio filmų kiekio atsirinkti tik kokybiškus produktus. Bet kiekviena valstybė nori turėti baletą, orkestrą, teatrą, ministrą, prezidentą ir kino apdovanojimus. Tai tokios regalijos, kurios kuria valstybės veidą ir jį puošia. Tai ne mano reikalas ar valstybė turi turėti tokius apdovanojimus, ar ne, bet manau, kad jie reikalingi.

Kaip dabar atrodo šiuolaikinis lietuviškas kinas?

Manau, kad jis dabar atsigauna. Aš labai dėl to džiaugiuosi. Jame atsiranda ir komercinis veidas, ir serialinis veidas. Atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, geros dokumentikos. Lietuviai labai mėgsta kurti dokumentiką ir, mano nuomone, šioje srityje mūsų kūrėjai sparčiai tobulėja.

Kaip Jums atrodo, kokias savybes reikia turėti žmogui, kad jis taptu geru aktoriumi?

Aš visada remiuosi Ericho Frommo žodžiais. Jis sakė, kad svarbiausia žmogui yra susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė. Kas yra disciplina ir kantrybė, mes žinome ir to nereikia aiškinti. Tačiau sunkiausia žmogui yra susikoncentruoti. Reikia išmokti susikoncentruoti ne į save, ne į savo ego, o į kitą žmogų, į mus supantį pasaulį. Aktorius šiandien turi būti šokėjas, dainininkas, muzikantas, psichologas ir filosofas. Reikia mokėti kalbėti kūnu ir turėti lakią vaizduotę – tikėti nesąmonėmis, tikėti tuo – ko nėra.

Ne tik aktoriui, bet ir kitų profesijų atstovams, reikia būti pastabiems, smalsiems, domėtis ne savimi, o kitais. Šiais laikais labai sunku pasiekti tai. Dabar mes turime daug priemonių, kur galima pakalbėti apie save. Mes tik ir plepam tame „feisbuke“, bet juk niekas mūsų ten negirdi. Aš visa tai palyginčiau su peteliške, kuri yra uždaryta stiklainyje: skraido jame, daužosi į sienas, bet niekas jos negirdi.

Ar idealus aktorius turi būti atsiskyrėlis, kuris vardan savo profesijos privalo aukoti viską? Net savo asmeninį gyvenimą?

Ne, būtų nesąmonė tapti atsiskyrėliu. Kai tu fanatiškai susikoncentruoji į savo darbą, tai normalu, kad tenka kažką aukoti: vakarėlius, draugus ar laiką paplūdimyje. Dabar važiuosiu į gastroles užsienyje, bet aš niekur neisiu iš viešbučio, nes visą laiką ruošiuos spektakliams. Aktorius yra kaip lakmuso popierėlis, viskas, kas ant jo užtykšta, turi matytis, nes žiūrovas į teatrą ateina pamatyti jo reakcijų. Labai svarbu gyventi, o norint sukurti netikrą realybę, vis tiek reikia remtis realiu gyvenimu.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų sukūrėte apie 100 vaidmenų teatre ir kine, filmavotės šalies ir užsienio kino filmuose. Ar turite brangiausią vaidmenį, kuriam jaučiate ilgesį, nostalgiją ir norėtumėte jį suvaidinti dar kartą?

Pačių vaidmenų aš nepasiilgstu. Aš pasiilgstu tų emocijų, siekių, kuriuos tau duoda personažas. Ne aš sukuriu vaidmenis, o jie sukuria mane. Jei tu patiki tuo, kuo tiki tavo personažas, tai tu augi, tobulėji. Jei tavo vaidmuo nori pasiekti mėnulį, tai ir tu turi to norėti. Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius, menininkas. Aš niekada neturėjau svajonių kažko suvaidinti ar pakartoti kažkokį vaidmenį.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Subūrėte Klaipėdos jaunimo teatrą, kokia yra jaunoji aktorių karta?

Aš matau didelį jaunų žmonių būrį, kurie veržiasi į kino pasaulį. Šiuolaikiniuose jaunuose žmonėse slypi didžiulis potencialas. Jie laisvesni nuo prietarų, tariamų skausmų. Jie aristokratiškesni, nei jų tėvai. Kažkada kalbėjausi su vienu estu, kuris man priminė, kad mes buvome didelė ir didinga tauta. Tikri didikai, o dabar pasidarėme inkščiantys šuniukai, nuolatos viskuo skundžiamės. Šiandienos jaunimas nesiskundžia tiek, kiek jų tėvai skųsdavosi. Mūsų jaunimas yra labai daug žadantis, tik pavyzdį jiems turime parodyti mes, seniai.

Jau devintą kartą rengiami kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ šį pavasarį vėl pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Tradicija tapusių apdovanojimų organizatorių tikslas – įvertinti ir pagerbti per metus labiausiai nusipelniusius kūrėjus ir jų kūrinius. Renginio organizatoriai intriguoja, kad šiais metais į Lietuvą gervės grįš itin pasikeitusios ir atsinaujinusios.

LiKA informacija

moteris.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Atgimstančiame „Otele“ šokantis M. Kavaliauskas: dažnai jaučiuosi, tarsi būčiau jau daug ką išgyvenęs

Po dešimties metų pertraukos, į Lietuvos teatrų scenas grįžta vienas ryškiausių Anželikos Cholinos pastatymų – šokio spektaklis „Otelas“, Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais.

Indrė Stonkuvienė bando įminti sėkmingos šeimos paslaptį (47)

Su Indre Stonkuviene (30 m.) kalbame apie šeimą, darbą, laisvalaikį ir kitus gyvenimiškus dalykus: kaip viską spėti ir darbų apsupty nepamiršti savęs.

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (152)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (167)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.
Tr rgp. 31d.
11°...21°
Kt rgs. 01d.
13°...23°
Pn rgs. 02d.
15°...20°
Št rgs. 03d.
11°...19°
Sk rgs. 04d.
13°...23°