Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai

 (185)
Geriausiu šalies kino aktoriumi pripažintas V. Masalskis: „Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius“.
Valentinas Masalskis
Valentinas Masalskis
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, režisierius, Nacionalinės kultūros premijos laureatas Valentinas Masalskis – tikras senosios aktorių kartos stabas. Jo personažai negali nežavėti, nes aktoriaus kūryboje atsispindi sukaupta gyvenimiška patirtis, o įtaigi vaidyba užburia ne vieną.

Aštuntuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“ apdovanojimą pelnęs V. Masalskis teigia, kad geram aktoriui būtini trys dalykai: susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų V. Masalskis sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo gausybėje šalies ir užsienio kino filmų. Aktorius yra dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Šarūnu Bartu ir kitais. V. Masalskis savo laimėjimų ir apdovanojimų nesureikšmina, tačiau tikina, kad fanatiškai savo darbui atsidavusiam kūrėjui, būti pastebėtam – labai svarbu.

Už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, kurį kūrė prodiuserinė įmonė „Čiobreliai“ ir prodiuserė Marija Ruzgutė, pelnėte apdovanojimą „Sidabrinė gervė“. Ar svarbu kūrėjui įvertinimas, apdovanojimai?

Kūrėjui labai svarbu būti pastebėtam, pamatytam, bet gauti apdovanojimai paprastai svarbiausi būna tiems žmonėms, kurie su tavimi keliauja per gyvenimą. Jie mato tavo juodą darbą, kurį tu dirbi aukodamas laisvalaikį. Šalia aktoriaus esantys žmonės kenčia. Jie lyg ir pradeda nusivilti tavo darbu, nes jis nepamatuojamas kilogramais ir neapčiuopiamas. Todėl tie apdovanojimai dažniausiai ir būna skirti tiems, kurie iki jo ėjo kartu su tavimi.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Kokie Jums buvo šie metai?

Kino darbų prasme, tai aš nedirbau niekur. Tik pas Giedrę Beinoriūtę suvaidinau vieną mažą epizodą. Mane kvietė daug kur filmuotis, bet aš atsisakiau visų kino pasiūlymų, nes paprasčiausiai dabar neturiu tam laiko. Turiu jaunų studentų būrį – tai neseniai mokslus baigę aktoriai, kurie šiuo metu kuria Klaipėdos jaunimo teatro veidą. Šiuo metu pats vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: spektakliuose „Didis blogis“ ir „Didvyrių aikštė“.

Metai buvo labai įdomūs. Nemažai gastroliavome su spektakliais, susipažinau su įdomiais režisieriais ir įgijau labai daug profesinės patirties. Buvo tikrai neblogai atitrūkti nuo ramaus gyvenimo Klaipėdoje ir patekti į Vilniaus sūkurį.

Kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ drąsiai galima vadinti pagrindiniu Lietuvos kino renginiu. Kaip manote, ar tokie apdovanojimai reikalingi mūsų šaliai?

Iš vienos pusės žiūrint – mūsų lietuviškas kinas dar nėra taip įsibėgėjęs ir mes negaminame tiek daug kino produkcijos, kad galėtume iš didelio filmų kiekio atsirinkti tik kokybiškus produktus. Bet kiekviena valstybė nori turėti baletą, orkestrą, teatrą, ministrą, prezidentą ir kino apdovanojimus. Tai tokios regalijos, kurios kuria valstybės veidą ir jį puošia. Tai ne mano reikalas ar valstybė turi turėti tokius apdovanojimus, ar ne, bet manau, kad jie reikalingi.

Kaip dabar atrodo šiuolaikinis lietuviškas kinas?

Manau, kad jis dabar atsigauna. Aš labai dėl to džiaugiuosi. Jame atsiranda ir komercinis veidas, ir serialinis veidas. Atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, geros dokumentikos. Lietuviai labai mėgsta kurti dokumentiką ir, mano nuomone, šioje srityje mūsų kūrėjai sparčiai tobulėja.

Kaip Jums atrodo, kokias savybes reikia turėti žmogui, kad jis taptu geru aktoriumi?

Aš visada remiuosi Ericho Frommo žodžiais. Jis sakė, kad svarbiausia žmogui yra susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė. Kas yra disciplina ir kantrybė, mes žinome ir to nereikia aiškinti. Tačiau sunkiausia žmogui yra susikoncentruoti. Reikia išmokti susikoncentruoti ne į save, ne į savo ego, o į kitą žmogų, į mus supantį pasaulį. Aktorius šiandien turi būti šokėjas, dainininkas, muzikantas, psichologas ir filosofas. Reikia mokėti kalbėti kūnu ir turėti lakią vaizduotę – tikėti nesąmonėmis, tikėti tuo – ko nėra.

Ne tik aktoriui, bet ir kitų profesijų atstovams, reikia būti pastabiems, smalsiems, domėtis ne savimi, o kitais. Šiais laikais labai sunku pasiekti tai. Dabar mes turime daug priemonių, kur galima pakalbėti apie save. Mes tik ir plepam tame „feisbuke“, bet juk niekas mūsų ten negirdi. Aš visa tai palyginčiau su peteliške, kuri yra uždaryta stiklainyje: skraido jame, daužosi į sienas, bet niekas jos negirdi.

Ar idealus aktorius turi būti atsiskyrėlis, kuris vardan savo profesijos privalo aukoti viską? Net savo asmeninį gyvenimą?

Ne, būtų nesąmonė tapti atsiskyrėliu. Kai tu fanatiškai susikoncentruoji į savo darbą, tai normalu, kad tenka kažką aukoti: vakarėlius, draugus ar laiką paplūdimyje. Dabar važiuosiu į gastroles užsienyje, bet aš niekur neisiu iš viešbučio, nes visą laiką ruošiuos spektakliams. Aktorius yra kaip lakmuso popierėlis, viskas, kas ant jo užtykšta, turi matytis, nes žiūrovas į teatrą ateina pamatyti jo reakcijų. Labai svarbu gyventi, o norint sukurti netikrą realybę, vis tiek reikia remtis realiu gyvenimu.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų sukūrėte apie 100 vaidmenų teatre ir kine, filmavotės šalies ir užsienio kino filmuose. Ar turite brangiausią vaidmenį, kuriam jaučiate ilgesį, nostalgiją ir norėtumėte jį suvaidinti dar kartą?

Pačių vaidmenų aš nepasiilgstu. Aš pasiilgstu tų emocijų, siekių, kuriuos tau duoda personažas. Ne aš sukuriu vaidmenis, o jie sukuria mane. Jei tu patiki tuo, kuo tiki tavo personažas, tai tu augi, tobulėji. Jei tavo vaidmuo nori pasiekti mėnulį, tai ir tu turi to norėti. Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius, menininkas. Aš niekada neturėjau svajonių kažko suvaidinti ar pakartoti kažkokį vaidmenį.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Subūrėte Klaipėdos jaunimo teatrą, kokia yra jaunoji aktorių karta?

Aš matau didelį jaunų žmonių būrį, kurie veržiasi į kino pasaulį. Šiuolaikiniuose jaunuose žmonėse slypi didžiulis potencialas. Jie laisvesni nuo prietarų, tariamų skausmų. Jie aristokratiškesni, nei jų tėvai. Kažkada kalbėjausi su vienu estu, kuris man priminė, kad mes buvome didelė ir didinga tauta. Tikri didikai, o dabar pasidarėme inkščiantys šuniukai, nuolatos viskuo skundžiamės. Šiandienos jaunimas nesiskundžia tiek, kiek jų tėvai skųsdavosi. Mūsų jaunimas yra labai daug žadantis, tik pavyzdį jiems turime parodyti mes, seniai.

Jau devintą kartą rengiami kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ šį pavasarį vėl pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Tradicija tapusių apdovanojimų organizatorių tikslas – įvertinti ir pagerbti per metus labiausiai nusipelniusius kūrėjus ir jų kūrinius. Renginio organizatoriai intriguoja, kad šiais metais į Lietuvą gervės grįš itin pasikeitusios ir atsinaujinusios.

LiKA informacija

moteris.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dalia Ibelhauptaitė: mano gyvenimą pakeitusios kelionės (2)

Būna kelionių, kuriose nuo adrenalino kaista kraujas, pamatyti vaizdai ir sutikti žmonės tampa brangiausiais gyvenimo prisiminimais. Būna kelionių, per kurias išbandai save, dirbi, patikrini fizines jėgas ir įsitikini vidine stiprybe.

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (83)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (77)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (89)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.