Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai

 (185)
Geriausiu šalies kino aktoriumi pripažintas V. Masalskis: „Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius“.
Valentinas Masalskis
© DELFI / Tomas Vinickas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, režisierius, Nacionalinės kultūros premijos laureatas Valentinas Masalskis – tikras senosios aktorių kartos stabas. Jo personažai negali nežavėti, nes aktoriaus kūryboje atsispindi sukaupta gyvenimiška patirtis, o įtaigi vaidyba užburia ne vieną.

Aštuntuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“ apdovanojimą pelnęs V. Masalskis teigia, kad geram aktoriui būtini trys dalykai: susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų V. Masalskis sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo gausybėje šalies ir užsienio kino filmų. Aktorius yra dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Šarūnu Bartu ir kitais. V. Masalskis savo laimėjimų ir apdovanojimų nesureikšmina, tačiau tikina, kad fanatiškai savo darbui atsidavusiam kūrėjui, būti pastebėtam – labai svarbu.

Už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, kurį kūrė prodiuserinė įmonė „Čiobreliai“ ir prodiuserė Marija Ruzgutė, pelnėte apdovanojimą „Sidabrinė gervė“. Ar svarbu kūrėjui įvertinimas, apdovanojimai?

Kūrėjui labai svarbu būti pastebėtam, pamatytam, bet gauti apdovanojimai paprastai svarbiausi būna tiems žmonėms, kurie su tavimi keliauja per gyvenimą. Jie mato tavo juodą darbą, kurį tu dirbi aukodamas laisvalaikį. Šalia aktoriaus esantys žmonės kenčia. Jie lyg ir pradeda nusivilti tavo darbu, nes jis nepamatuojamas kilogramais ir neapčiuopiamas. Todėl tie apdovanojimai dažniausiai ir būna skirti tiems, kurie iki jo ėjo kartu su tavimi.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Kokie Jums buvo šie metai?

Kino darbų prasme, tai aš nedirbau niekur. Tik pas Giedrę Beinoriūtę suvaidinau vieną mažą epizodą. Mane kvietė daug kur filmuotis, bet aš atsisakiau visų kino pasiūlymų, nes paprasčiausiai dabar neturiu tam laiko. Turiu jaunų studentų būrį – tai neseniai mokslus baigę aktoriai, kurie šiuo metu kuria Klaipėdos jaunimo teatro veidą. Šiuo metu pats vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: spektakliuose „Didis blogis“ ir „Didvyrių aikštė“.

Metai buvo labai įdomūs. Nemažai gastroliavome su spektakliais, susipažinau su įdomiais režisieriais ir įgijau labai daug profesinės patirties. Buvo tikrai neblogai atitrūkti nuo ramaus gyvenimo Klaipėdoje ir patekti į Vilniaus sūkurį.

Kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ drąsiai galima vadinti pagrindiniu Lietuvos kino renginiu. Kaip manote, ar tokie apdovanojimai reikalingi mūsų šaliai?

Iš vienos pusės žiūrint – mūsų lietuviškas kinas dar nėra taip įsibėgėjęs ir mes negaminame tiek daug kino produkcijos, kad galėtume iš didelio filmų kiekio atsirinkti tik kokybiškus produktus. Bet kiekviena valstybė nori turėti baletą, orkestrą, teatrą, ministrą, prezidentą ir kino apdovanojimus. Tai tokios regalijos, kurios kuria valstybės veidą ir jį puošia. Tai ne mano reikalas ar valstybė turi turėti tokius apdovanojimus, ar ne, bet manau, kad jie reikalingi.

Kaip dabar atrodo šiuolaikinis lietuviškas kinas?

Manau, kad jis dabar atsigauna. Aš labai dėl to džiaugiuosi. Jame atsiranda ir komercinis veidas, ir serialinis veidas. Atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, geros dokumentikos. Lietuviai labai mėgsta kurti dokumentiką ir, mano nuomone, šioje srityje mūsų kūrėjai sparčiai tobulėja.

Kaip Jums atrodo, kokias savybes reikia turėti žmogui, kad jis taptu geru aktoriumi?

Aš visada remiuosi Ericho Frommo žodžiais. Jis sakė, kad svarbiausia žmogui yra susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė. Kas yra disciplina ir kantrybė, mes žinome ir to nereikia aiškinti. Tačiau sunkiausia žmogui yra susikoncentruoti. Reikia išmokti susikoncentruoti ne į save, ne į savo ego, o į kitą žmogų, į mus supantį pasaulį. Aktorius šiandien turi būti šokėjas, dainininkas, muzikantas, psichologas ir filosofas. Reikia mokėti kalbėti kūnu ir turėti lakią vaizduotę – tikėti nesąmonėmis, tikėti tuo – ko nėra.

Ne tik aktoriui, bet ir kitų profesijų atstovams, reikia būti pastabiems, smalsiems, domėtis ne savimi, o kitais. Šiais laikais labai sunku pasiekti tai. Dabar mes turime daug priemonių, kur galima pakalbėti apie save. Mes tik ir plepam tame „feisbuke“, bet juk niekas mūsų ten negirdi. Aš visa tai palyginčiau su peteliške, kuri yra uždaryta stiklainyje: skraido jame, daužosi į sienas, bet niekas jos negirdi.

Ar idealus aktorius turi būti atsiskyrėlis, kuris vardan savo profesijos privalo aukoti viską? Net savo asmeninį gyvenimą?

Ne, būtų nesąmonė tapti atsiskyrėliu. Kai tu fanatiškai susikoncentruoji į savo darbą, tai normalu, kad tenka kažką aukoti: vakarėlius, draugus ar laiką paplūdimyje. Dabar važiuosiu į gastroles užsienyje, bet aš niekur neisiu iš viešbučio, nes visą laiką ruošiuos spektakliams. Aktorius yra kaip lakmuso popierėlis, viskas, kas ant jo užtykšta, turi matytis, nes žiūrovas į teatrą ateina pamatyti jo reakcijų. Labai svarbu gyventi, o norint sukurti netikrą realybę, vis tiek reikia remtis realiu gyvenimu.

Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų sukūrėte apie 100 vaidmenų teatre ir kine, filmavotės šalies ir užsienio kino filmuose. Ar turite brangiausią vaidmenį, kuriam jaučiate ilgesį, nostalgiją ir norėtumėte jį suvaidinti dar kartą?

Pačių vaidmenų aš nepasiilgstu. Aš pasiilgstu tų emocijų, siekių, kuriuos tau duoda personažas. Ne aš sukuriu vaidmenis, o jie sukuria mane. Jei tu patiki tuo, kuo tiki tavo personažas, tai tu augi, tobulėji. Jei tavo vaidmuo nori pasiekti mėnulį, tai ir tu turi to norėti. Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius, menininkas. Aš niekada neturėjau svajonių kažko suvaidinti ar pakartoti kažkokį vaidmenį.

Valentinas Masalskis: buvome didinga tauta, o dabar – inkščiantys šuniukai
© „Čiobreliai“ nuotr.

Subūrėte Klaipėdos jaunimo teatrą, kokia yra jaunoji aktorių karta?

Aš matau didelį jaunų žmonių būrį, kurie veržiasi į kino pasaulį. Šiuolaikiniuose jaunuose žmonėse slypi didžiulis potencialas. Jie laisvesni nuo prietarų, tariamų skausmų. Jie aristokratiškesni, nei jų tėvai. Kažkada kalbėjausi su vienu estu, kuris man priminė, kad mes buvome didelė ir didinga tauta. Tikri didikai, o dabar pasidarėme inkščiantys šuniukai, nuolatos viskuo skundžiamės. Šiandienos jaunimas nesiskundžia tiek, kiek jų tėvai skųsdavosi. Mūsų jaunimas yra labai daug žadantis, tik pavyzdį jiems turime parodyti mes, seniai.

Jau devintą kartą rengiami kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ šį pavasarį vėl pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Tradicija tapusių apdovanojimų organizatorių tikslas – įvertinti ir pagerbti per metus labiausiai nusipelniusius kūrėjus ir jų kūrinius. Renginio organizatoriai intriguoja, kad šiais metais į Lietuvą gervės grįš itin pasikeitusios ir atsinaujinusios.

LiKA informacija

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.