Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį

 (29)
Erika Burinskaitė, parašiusi autobiografinę knygąDukra“, supurtė ne vieną skaitytoją. Knyga, bylojanti apie vaikystėje regėtą smurtą, apie sunkius vaiko sielai tekusius išgyvenimus, regis, atsirado pačiu laiku, kai visuomenė, tarsi pabudusi iš sąstingio, nutarė nebetylėti ir nebeapsimetinėti, jog aplink mus nėra žiaurumo.
© Fotolia

Kalbiname knygos autorę Eriką Burinskaitę.

Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį
Akimirka iš knygos pristatymo.
© Asmeninio albumo nuotr.

Kaip kilo idėja parašyti knygą?

Šią mintį man pirmiausia pakišo kelios draugės prieš 2-3 metus, tačiau tai atmečiau – rašyti aš nemoku. Esu baigusi verslo studijas, dabar dirbu grupinių treniruočių trenere ir su rašymu neturiu nieko bendra. Tačiau ši mintis giliai mintyse patogiai įsitaisė ir vis priminė apie save. Stengiausi ją nuvyti šalin, bet... ji laimėjo. Daugiau nei metus laiko rašiau tarsi atsiminimų dienoraštį. Tiesiog, norėdama pasižiūrėti, kaip man sekasi: faktai, padrikos mintys ir emociškai sunkus rašymas - juk reikėjo viską prisiminti ir išgyventi. Kaskart parašiusi numesdavau šalin.

Tačiau pamažu supratau, kad sunkus rašymas gali išgydyti mane, juk tai liudija knygos ir didūs žmonės. Reikia paleisti praeities baubus, kad ir kaip sunku būtų. Taigi prieš metus priėmiau sprendimą: nusprendžiau sėsti ir parašyti knygą. O kai apsisprendi, viskas sekasi lengviau, geriau ir aplink visas pasaulis susimoko tau padėti.

Rašydama norėjote ne tik išsivalyti...

Daugiau nei 20 metų turėjau daugybę neigiamų emocinių atspalvių savyje: liūdesys, nesibaigiantys ašarų upeliai, pyktis ant žmonių, nepriteklius, savęs ribojimas – tiek mintimis, tiek fiziškai, finansiškai, nepasitikėjimas savimi, ryžto ir drąsos stoka, baimė, ką žmonės pasakys ir pan. Tačiau, kai nusprendi keistis, ir žinai, kad reikia padaryti, žinai, kad pasižadėjimai sau tiek pat svarbūs kiek ir valgymas, supranti, kad teisingos mintys ir svajonės tave aplanko ne be reikalo.

Niekas nevyksta be priežasties, nes mums rankos duotos daryti ir jų nenuleisti, jei sutinki pasipriešinimą iš šalies. Atsiverti nėra sunku, be to, turi parodyti, kaip viską įveikti, sukurti savo sėkmės istoriją ir labai labai pasistengti įkvėpti tokias pačias DUKRAS įveikti praeities šešėlius. Išdrįsti būti savimi tokia, apie kokią tiek metų svajota.

Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį
© Asmeninio albumo nuotr.

Kokios sulaukėte reakcijos?

Dar prieš pasirodant knygai pradėjau ją viešinti socialiniame tinkle, pratinau visus prie minties, kad taip, aš greitu metu viešai „išskalbsiu baltinius“, tad knygos išėjimo dieną nebuvo neigiamų emocijų. Bent jau garsių. Daug palaikymo, padrąsinimo ir kuklaus žavėjimosi už drąsą. Žmonėms (kaip ir man) patinka tikros istorijos, aplink ir taip daug negatyvo. Taip, mano knygoje yra juodos, baltos ir ryškių rožinių atspalvių, nes kartais tokį gyvenimą turime. Tačiau knygos esmė – parodyti, kaip galima ir kodėl reikia išgyti, kodėl reikia paleisti praeitį, būti laisviems emociškai, laimingiems be jokių minčių ribų.

Supratimas, kad tokia esi ne viena, kad tu ne viena turėjai itin sunkią vaikystę (emocinis smurtas, nepriteklius, baimė), kad tu ne viena buvai ta maža mergaitė, kalbėjusi per naktį visas išmoktas maldas ir prašiusi ramybės... Mūsų daug, apie tai reikia kalbėti, nes vienybė ir artumo jausmas daro stebuklus. Pirmi maži žingsniai veda prie laimės, o žmonės, matydami, kad žingsniai žengiami tinkami, negali smerkti. Geri žmonės moka džiaugtis, o mano gyvenime - būtent tokie.

Kokius bruožus gyvenimas tokioje šeimoje suformuoja augančiam vaikui?

Vaikas dažnai mėtosi tarp gėrio ir blogio. Mokykloje moko, kad muštis negalima, o namuose – smurtas prieš mamą be jokių bausmės pasekmių tėvui. Mus moko, kad negražiai kalbėt irgi nuodėmė, o namie purvini žodžiai – kasdienybė. Ir vėl kaltininkas nenubaustas. Tada vaikas nesupranta, kas gerai, o kas blogai. Gal galima elgtis blogai su kitais, juk niekas nebaudžia. Visiškas susipainiojimas.

Nepasitikėjimas kitais, netikėjimas šviesesniu rytojumi, nes kad ir kiek prašėme pagalbos iš įvairių instancijų, – nesulaukėm nieko. Vienišumo jausmas, nuoširdumo ir bendravimo trūkumas, nes kartais atrodė, kad visi nuo tavęs nusigręžė. Nelieka tikėjimo nei pasauliu, nei artimiausiais žmonėmis, nei savimi, kad visa tai gali pakeisti į gera.

Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį
Knygos pristatymo vakarą.
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar Jums teko ieškoti psichologo pagalbos? Kaip manote, ar tokią patirtį turinčioms DUKROMS reikia specialisto pagalbos?

Psichologo pagalbos nesu nei ieškojusi, nei gavusi. Neieškojau, nes nesupratau, kad man to reikia... Nors savo dienoraštyje esu užrašiusi panašų klausimą (o gal reikia?), tačiau jis ir liko retoriniu. Kai ieškojom pagalbos pas mokyklos socialinę pedagogę ir ji mus nukreipė į miesto vaikų teisių skyrių, niekas net nesvarstė psichologo klausimo. Tai vyko maždaug prieš 15 metų, tai nebuvo akmens amžius, bet siauras mąstymas ir nesupratimas, kad vaikas yra sugniuždytas, – neabejotinai egzistavo.

Suaugusi taip pat niekur nesikreipiau, tačiau atradau ramybę knygose. Populiarioji psichologija, tikros ir įkvepiančios istorijos – mano nesuskačiuojama daugybė biblijų. Ir teisingi žmonės šalia, kurių palaikymas man buvo tarsi atgaiva.

Kadangi nesu susidūrusi su šios specialybės žmonėmis, neturiu vieno teisingo atsakymo. Tačiau, jei žmogus eina ieškoti pagalbos ir ją randa tame kabinete, tuomet – pirmyn. Kiekviena teigiama pagalba yra labai gera, nes tai reiškia, kad žmogus nori keistis.

Ar vaikystėje daug aplink matėte tokių šeimų kaip jūsų? O dabar?

Taip, vaikystėje mačiau ne vieną ir ne dvi tokias šeimas. Tiek labai artimame rate, tiek draugių ar klasiokių. Tačiau apie baimes nebuvo kalbama garsiai. Kartais pašnibždomis pasiguodžiama, tyliai paverkiama. Net ir dabar ne visi palankiai sutinka, kad apie smurtą reikia kalbėti, bet ne tik kalbėti, o ir keistis. Rodyti gerą pavyzdį. Smurtas gali būti ne tik fizinis, psichologinis yra labai dažnas šeimose. Nors mano aplinkoje dauguma yra nuostabūs žmonės, kuriems rūpi jų gyvenimo kokybė, tačiau yra ir tokių moterų, kurios be galo bijo pokyčių ir nedrįsta žengti pirmų žingsnių, bijo palikti jas engiančius vyrus. Nors tai gąsdinantis žingsnis, tačiau tai pirmasis link geresnio rytojaus. Pirmiausia, turi pati save labai labai mylėti, kad meilę galėtum dalinti ir kitiems.

Ar jūsų Tėvai gyvi? Kaip reagavo į knygą?

Tėvai abu gyvi, tačiau seniai išsiskyrę. Su tėvu bendraujame mažai ir bangomis – kelis mėnesius bendraujame, keletą metų – ne. Jis su knyga sutiko, nes vardai ir pavardės nėra minimos ir knygoje rašoma tik tiesa. Faktai, kurie nėra išgalvoti. Mama labai palaiko ir skatina, džiaugiasi ir remia ne tik mano knygą, bet ir misiją – kalbėti apie tai. Nors knygoje aprašomi patys baisiausi mūsų gyvenimo momentai, kuriuose mama buvo taip sunkiai nukentėjusi, kad kartą bandė pasitraukti iš gyvenimo, ji yra stipri ir susitaikiusi su praeitimi, tad gavau jos leidimą apie tai kalbėti. Kalbėti tam, kad kiti darytų mažiau klaidų ar jų išvis vengtų, galvodami apie vaikų gerovę.

Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį
Erika su mama, didžiausia palaikytoja ir skatintoja.
© Asmeninio albumo nuotr.

Sandros Sadauskaitės nuotr.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

VDU profesorius Liudas Mažylis: tai labai džiugus momentas visai Lietuvai

Istorinis įvykis Lietuvai – šiandien, kovo 29 dieną, Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

Daugybė C. Bruni veidų: modelis, dainininkė, pirmoji Prancūzijos ponia (9)

Carla Bruni-Sarkozy (49 m.) yra žinoma nuo pat ankstyvos jaunystės. Pirmiausiai kaip supermodelis, po to – kaip dainininkė, dar vėliau – kaip pirmoji Prancūzijos ponia. Nors kiekvienas gyvenimo laikotarpis moterį spraudė į tam tikrus rėmus, kėlė visuomenės susidomėjimą, ji išliko savimi – laisva siela, spindinčia vidine elegancija.

Dramaturgė V. Rimkaitė: gyvenimas yra įdomesnis, kai nėra patogus (1)

„Jeigu tu nevartoji, suvartos tave“ – tokia yra pagrindinė talentingos dramaturgės Virginijos Rimkaitės (25 m.) pjesės „Virimo temperatūra 5425“ mintis. Kūrinys, kuriame dabartinio žmogaus problemos analizuojamos Kafkai būdingu stiliumi, nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pripažintas geriausiu.

Balandžio mėnesio „Moteryje“ – apie vyrų ir moterų savivertę

Balandžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (nuotrauka – Monikos Požerskytės („Pix studija“), stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas, grimas ir šukuosenos – Tanios Popovos).

Žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte: šis pasaulis magiškas, – jei įbrendi į šią upę, išlipti iš jos neįmanoma

Yra žmonių, kurie gimsta po laiminga žvaigžde, atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir be didelių pastangų įgyvendina savo svajones bei siekius. Vienas tokių – žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte Chesnais (32 m.). Ji dirbo „Balenciaga“ mados namuose, tuomet jiems pradėjo kurti juvelyriką, o dabar sėkmingai vysto savo vardo juvelyrikos ženklą.

Didžioji legendinio Prince'o svajonė taip ir neišsipildė (3)

Likus vos kelioms savaitėms iki muzikos žvaigždės Prince mirties metinių, jo buvusi žmona Mayte Garcia išleido savo atsiminimų knygą „The Most Beautiful: My Life with Prince“, kurioje atvirai pasakoja apie jųdviejų santuoką ir skausmingą patirtį netekus sūnaus.

Batų kūrėja: kokių avalynės tendencijų galime tikėtis šiais metais (3)

„Kartais man atrodo, kad aš tik piešiu batus“, – prasitaria latvių avalynės kūrėja Elīna Dobele (36 m.). Prieš kelerius metus ši moteris iškeitė architektūrą į batus ir dabar jaučiasi laiminga projektuodama namus pėdoms.

Debiutuojanti režisierė Elžbieta: labai savotiškas jausmas susitikti tėvą po ilgų metų – mudu buvome visai kiti žmonės (7)

Režisierė Elžbieta Noemi Josadė (26 m.) pirmąjį dokumentinį filmą „Dialogas su Josefu“ sukūrė apie savo tėvą ir jo tapatybės paieškas. Pasak Elžbietos, suvokti, kas ir kodėl esi, svarbu kiekvienam žmogui. Gal todėl jaunosios režisierės debiutas buvo puikiai įvertintas Lietuvos ir užsienio festivaliuose.

Karalienė Letizia – moderni monarchė, karjerą iškeitusi į karūną (9)

Ispanijos karalienė Letizia (44 m.) yra viena populiariausių Europos monarchių. Vis dėlto, ji nėra tradicinė karalienė: yra kilusi iš darbininkų klasės šeimos, kartą išsiskyrusi, o prieš santuoką aktyviai kopė karjeros laiptais. Dabar ji, kartu su vyru, karaliumi Filipe'u, keliauja po pasaulį, rūpinasi labdaringomis iniciatyvomis ir stebina elegantišku stiliaus pojūčiu.

3 vaikus namie pagimdžiusi Jūratė: kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja (10)

Prieš 20 metų gimdymas namie sukeldavo itin daug audringų reakcijų, bet dabar tai nieko nestebina. Destigmatizuoti jį padėjo garsių moterų pasakojimai apie šią patirtį. Vis dėlto diskusijos, ar tai turėtų būti legalizuota, nerimsta.

Sau pažadėjau: niekada neatleisiu mamai (17)

Man buvo treji, kai mama į išnuomotą mašiną įsimetė mane, vienerių metų sesę ir dvi nedideles kartonines dėžes. Ji mus išvežė į kalnus už Filadelfijos ir paliko našlaičių namuose.

Operos solistė Jurgita Adamonytė: dukra man sako „mama, per garsiai rėki“ (3)

Atrodytų, jau mažai kam į galvą gali šauti, jog šiandienos operos solistės vis dar vaikšto pasidabinusios prabangiomis suknelėmis, paskui jas seka ne tik gerbėjų, bet ir išskirtinių kvepalų bei mistikos šleifas, o jų persirengimo kambariai – perpildyti gėlių puokščių.

Prancūziškame vakare – grožio, mados naujienos ir dovanos (3)

Kaip ir kasmet vieną ankstyvo pavasario vakarą „Kristiana“ sukvietė savo klientes į VIP vakarą viliojančia tema „Paryžius“.

Kas sužlugdė sėkmingus J. Y. Cousteau planus įkurti gyvenvietę vandenyno dugne (16)

Jacques'as Yves'as Cousteau tikrai buvo genijus. Pirmiausia jis padovanojo pasauliui akvalangą, paskui pašventė savo gyvenimą jūrai, jo dėka vandenynų tyrinėjimai pasiekė naują lygį. Tačiau jam neužteko tiesiog plaukioti ir filmuoti jūrų gyvūniją.

Kas pakeis Angeliną? Bradas Pittas jau nebe vienišas (10)

Holivude vis garsiau kalbama apie naują romaną ir aktorių Brado Pitto bei Kate Hudson besiskleidžiančius jausmus. Pora neskubina įvykių ir nekomentuoja savo santykių, tačiau jiems artimi šaltiniai teigia, kad aktoriai tampa vis artimesni.