V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos

 (28)
Kai per šventes vėlyviems pusryčiams į namus suguža lietuvių liaudies dainininkės Veronikos Povilionienės vaikai su šeimomis, ant stalo būtinai garuoja mielinės bandelės, įdarytos varške, uogiene arba lašinukais.
Veronika Povilionienė
Veronika Povilionienė
© DELFI (O.Gurevičiaus nuotr.)

Šventiniai susibūrimai moteriai – tai pirmiausia šeimos šventės, neįsivaizduojamos be artimiausių žmonių. Šv. Velykos – ne išimtis.

Ant stalo sugula kiekvienos šeimos paruoštas maistas – dukra ir marčios patiekia savo skanėstus, anūkai pripildo margučių kolekciją. Dažniausiai pati V. Povilionienė juos skutinėja, o anūkai savuosius papuošia vašku, išbando kitokių marginimo būdų.

Dauguma tradicijų ir vertybių yra ugdomos ir puoselėjamos šeimoje, per giminės susibūrimus. Kai kurios ateina iš istorinės atminties, tautos šaknų.

„Mūsų tauta ne tik kad darbšti, bet ir labai talentinga,“ – mano lietuvių liaudies dainininkė. Senąją šalies kultūrą puoselėjančios moters įsitikinimu, esame ne maža, bet didelė tauta, turtinga savo kultūriniu paveldu.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vertybes puoselėjo moterys

„Savo turtingumu Lietuvos paveldas mane ir žavi. Labai daug tautų jo nebeturi, o mes jį išsaugojome. To galima tik pavydėti,“ – įsitikinusi V. Povilionienė.

Senolių palikimas turtingas ne tik tautosaka, bet ir vertybinėmis nuostatomis. Tikrosios vertybės, anot dainininkės, per laiką nesikeičia. Nuo seno lietuvių bendruomenėse buvo išvystytas pareigos jausmas. Be pareigingumo, anot jos, visų vertybių ant rankų pirštų neįmanoma būtų ir suskaičiuoti.

„Visi ateinam į pasaulį pliki, nuogi – vienodi. Ir lygiai taip pat išeinam nieko neišsinešdami. Tie užgyventi turtai niekam, netgi pačiam nebebus įdomūs. Yra kiti dalykai, kuriuos žmonės atsimins. Jų nereikėtų užmiršti,“ – mano dainininkė.

Daugumą visų šių vertybių, tarp jų – ir sąžiningumą, darbštumą – puoselėdavo būtent moterys.

„Neveltui sakoma, kad moterys tris namų kerčias laikė. Jos po 12–15 vaikų užaugindavo, turėdavo juos pamaitinti, prižiūrėti ir dar visus darbus nudirbti. Daugumą darbų, susietų su duona, maistu darydavo tik moterys. Pavyzdžiui, Dzūkijoje beveik iki II Pasaulinio karo pradžios rugius pjaudavo moteriškės. Tai būdavo sunkiausias darbas. Ne vieną prisiminimą esu užrašiusi. Būdavo sakoma: „Rugiapjūtė – tikra papjūtė“. Išeidavo būrys moterų į lauką. Kol viena pjauna savo barą, kita pasiilsėdama dainuoja. Kai ji pradeda darbą, daina poilsio minutę skaidrina kita moteris,“ – pasakoja etnologė.

Veronika Povilionienė
Veronika Povilionienė
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Darbas ir daina, kaip V. Povilionienei pasakojo viena liaudies dainininkė, būdavo pagrindiniai to meto moterų gyvenimo prioritetai. Jei nebūtų dirbusios, liaudies kalba tariant – būtų išdurnėjusios. Daina jas lydėjo visur ir visada.

Šiandien, anot V. Povilionienės, ji negalėtų darbo ir dainos įvardyti pagrindiniais savo gyvenimo prioritetais. Anot jos, dabar ir darbas kitoks, daug kas pasikeitė – sumodernėjo, tapo kompiuterizuota, kaimas priartėjo prie miesto, o miestas – prie kaimo.

Vienais svarbiausių dalykų, kuriems atiduoda daugiausiai savo laiko, šiuo metu ji išskiria aštuonis anūkus, apie kuriuos tikina galinti kalbėti ir kalbėti.

„Tiesą pasakius, gyvenimo tempas dabar aplėtėjęs. Stengiuos kiek įmanoma nuo visko atsiplėšt. Ateina toks laikas, kai nori atsisėst vienas ir pabūt. Kiek gi galima bėgt? Pavargsti nuo visko,“ – prisipažįsta moteris, bet priduria, kad darbų yra ir bus – jų turi užsibrėžusi tiek, kad vargu ar viską ir suspės įgyvendinti.

Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.
Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.

Liaudies dainų neatkartosi

Kaip tikrą lietuvę dainos V. Povilionienę lydi visur ir visados. Jos skambėdavo ne tik pačios, bet ir jos trijų atžalų – dukros ir sūnų – vaikystėje.

„Jokių pasakų nebūdavo, reikėdavo dainuot. Turėjo kiekvienas po savo mylimą dainą, nesvarbu, kad jau šimtąkart girdėtą. Griežtai būdavo: prieš miegą reikėdavo kiekvienam atskirai ir vieną bendrą dainą padainuot. Kadangi dėl darbų manęs dažnai nebūdavo namie, tuomet vyras (Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis, - aut. past.) likdavo su vaikais ir jiems dainuodavo. Aš pripratus dzūkiškai dainuot, su visais išraitymais, tai vaikai, žinot, paskui man sakydavo: „Mama, tėvelis geriau dainuoja“,“ – prisimena V. Povilionienė.

Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Vieni šilčiausių moters prisiminimų, susijusių su šeima ir daina – tai kelionės po Lietuvą, kitas Baltijos šalis. Anot jos, kai tik rasdavo laisvą minutę, visi sėsdavo į automobilį ir važinėdavo po Lietuvą, o keliaudami visą laiką dainuodavo.

Liaudies dainų, V. Povilionienės teigimu, negalima įsprausti į jokį ritmą – jos turi savo ritmiką, kurioje nėra griežtai nustatytų normų. Tai, anot jos, toks džiazas, kurio nepakartosi. Todėl, moters nuomone, vienos aranžuotės suteikia dainoms tam tikrą prieskonį, bet kitos – jas sugadina.

„Kartą vienas mano pažįstamas chorvedys paprašė atlikti porą dainų aranžuotei. Dėl geros įrašo kokybės teko keliskart jas įdainuoti. Po vieno įrašo jis man sako: „Veronika, ne taip dainuoji“. Tada supratau: juk, kai klausaisi ir senųjų liaudies dainininkių, jos vienodai kaskart nepadainuoja. Tie vingiai, užsukimai, dar kas nors... Jie visuomet skiriasi, nes liaudies dainos atlikimas – tai improvizacija, kurios negali įspraust į jokius rėmus. Priešingu atveju daina payra ir pasidaro nuobodi,“ – įsitikinusi dainininkė.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI
moteris.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Aktorė E. Latėnaitė: jei vos dešimt kartų mažiau valgytume mėsos... (68)

Jai rūpi, kad pasaulis būtų švarus. Kad dar ilgai turėtume vandens, kad žmonės nebadautų, gyventų sutarime ir sveikatoje. Kad gyvūnų nekištų į narvus. Ir kad vaikams užtektų tyro oro, džiaugsmo bei kelių eiti ten, kur norisi.

Modelis Eglė Jezepčikaitė: „Nuo mažens mums primetama, kuo būti, ką mylėti“

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“* viršelio veidas – modelis Eglė Jezepčikaitė.

Whitney Houston vyras: ji suvaidino persileidimą

Bobby Brownas atskleidė bernvakario orgijų detalių ir papasakojo, kaip kartą jam teko iš viešbučio kambario išvaryti nuogą Janet Jackson, o Whitney Houston neilgai trukus po jųdviejų vestuvių imitavo persileidimą.

PO 20 METŲ: ką šiandien veikia „SANTA BARBAROS“ aktoriai (19)

Šį serialą žiūrėdavo visi ir trukdyti tuo metu buvo nevalia. Capwellų šeimos gyvenimo peripetijas visi aptarinėdavo ne tik prie vakarienės stalo, bet ir darbe.

Kaip šiandien atrodo „Daktarės Kvin“ aktoriai? (7)

Serialas apie jauną gydytoją Michaela Quinn, atsidūrusią laukiniuose vakaruose, buvo beprotiškai populiarus ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.

Kaip filmavo „Sėkmės džentelmenus“: kas bijojo lįst į cisterną, kas – sėst ant kupranugario, ir kur dingo Makedoniečio šalmas (18)

Filmo „Sėkmės džentelmenai“ režisierius iš tiesų buvo ne Georgijus Danelija, o buvęs kalinys Aleksandras Seryj.

Meno instaliacija „Femme“ – lyg takoskyra tarp tikrų ir trumpalaikių vertybių (2)

Netradicinius meno projektus kurianti menininkė Agnė Kišonaitė Vilniuje, „Pirklių klube“ pristatė naujausią savo meno projektą - meno instaliaciją pavadinimu „Femme“.

Jautrus Beatos Tiškevič laiškas Mamai (61)

Motinos dienos proga rašytos mintys privers ir susimąstyti, ir sugraudins...

13 metų Lietuvoje gyvenanti Akiko: nebesu tipinė japonė (40)

Iš Tokijo kilusi architektė Akiko Kikuchi Tutlys (41 m.) savo vyro bankininko Mindaugo Tutlio gimtinėje planavo pagyventi porą metų, tačiau čia jai patiko, čia gimė duktė Juka, moteris rado mėgstamą darbą, ir... nepastebimai prabėgo trylika metų.

Kaip I. Norkutei-Žvinienei pavyko atsikratyti beveik 10 kg? (2)

Aktorei Ingai Norkutei-Žvinienei vasara – pats darbymetis.

S. Kramarovo drama: pajutęs spaudimą dėl religijos, aktorius emigravo į JAV, kur brandžiam amžiuje rado meilę ir pirmąkart tapo tėvu (82)

Didžiam paties aktoriaus ir jo draugų bei artimųjų siaubui itin sveikai gyvenusį Kramarovą pasiglemžė negailestinga liga.

Tatuiruočių meistrė: viena tatuiruotė asmeniui kuriama mažiausiai dvejus metus (4)

Kitaip nei meno kūriniu tradicinių japoniškų tatuiruočių nepavadinsi. Lietuvoje viešėjusi šedevrus ant kūno kurianti tatuiruočių meistrė Horiren I (47 m.) iš Japonijos žurnalistei Astai Lipštaitei papasakojo apie šią unikalią meno rūšį.

Ne iš meilės: racionalumu grįstos santuokos Japonijoje yra stabilios (3)

Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas politikos mokslų daktaras docentas Aurelijus Zykas (36 m.) Japoniją laiko savo antrąja tėvyne. Neseniai jis išleido knygą „Japonijos spalvos ir skoniai“ bei elektroninį „Japonų–lietuvių / lietuvių–japonų kalbų žodyną“.

Origamis – tai 90 proc. matematikos ir tik 10 proc. kūrybos (3)

Biochemiko Pauliaus Mielinio (24 m.) sukurtų origamių nuotraukos ir brėžiniai puošia vienus garsiausių šio meno leidinių visame pasaulyje. Tiesa, Paulius tikina, kad origamis labiau susijęs su matematika nei menu.

Lauko terasos atidaryme – žinomi veidai (1)

Karštą ir saulėtą ketvirtadienio vakarą vyko “Nesė Pramogų Banko” lauko terasos atidarymo vakaras.
Pn lie. 01d.
17°...26°
Št lie. 02d.
16°...29°
Sk lie. 03d.
15°...26°
Pr lie. 04d.
11°...21°
An lie. 05d.
12°...22°