V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos

 (28)
Kai per šventes vėlyviems pusryčiams į namus suguža lietuvių liaudies dainininkės Veronikos Povilionienės vaikai su šeimomis, ant stalo būtinai garuoja mielinės bandelės, įdarytos varške, uogiene arba lašinukais.
Veronika Povilionienė
© DELFI / Orestas Gurevičius

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šventiniai susibūrimai moteriai – tai pirmiausia šeimos šventės, neįsivaizduojamos be artimiausių žmonių. Šv. Velykos – ne išimtis.

Ant stalo sugula kiekvienos šeimos paruoštas maistas – dukra ir marčios patiekia savo skanėstus, anūkai pripildo margučių kolekciją. Dažniausiai pati V. Povilionienė juos skutinėja, o anūkai savuosius papuošia vašku, išbando kitokių marginimo būdų.

Dauguma tradicijų ir vertybių yra ugdomos ir puoselėjamos šeimoje, per giminės susibūrimus. Kai kurios ateina iš istorinės atminties, tautos šaknų.

„Mūsų tauta ne tik kad darbšti, bet ir labai talentinga,“ – mano lietuvių liaudies dainininkė. Senąją šalies kultūrą puoselėjančios moters įsitikinimu, esame ne maža, bet didelė tauta, turtinga savo kultūriniu paveldu.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vertybes puoselėjo moterys

„Savo turtingumu Lietuvos paveldas mane ir žavi. Labai daug tautų jo nebeturi, o mes jį išsaugojome. To galima tik pavydėti,“ – įsitikinusi V. Povilionienė.

Senolių palikimas turtingas ne tik tautosaka, bet ir vertybinėmis nuostatomis. Tikrosios vertybės, anot dainininkės, per laiką nesikeičia. Nuo seno lietuvių bendruomenėse buvo išvystytas pareigos jausmas. Be pareigingumo, anot jos, visų vertybių ant rankų pirštų neįmanoma būtų ir suskaičiuoti.

„Visi ateinam į pasaulį pliki, nuogi – vienodi. Ir lygiai taip pat išeinam nieko neišsinešdami. Tie užgyventi turtai niekam, netgi pačiam nebebus įdomūs. Yra kiti dalykai, kuriuos žmonės atsimins. Jų nereikėtų užmiršti,“ – mano dainininkė.

Daugumą visų šių vertybių, tarp jų – ir sąžiningumą, darbštumą – puoselėdavo būtent moterys.

„Neveltui sakoma, kad moterys tris namų kerčias laikė. Jos po 12–15 vaikų užaugindavo, turėdavo juos pamaitinti, prižiūrėti ir dar visus darbus nudirbti. Daugumą darbų, susietų su duona, maistu darydavo tik moterys. Pavyzdžiui, Dzūkijoje beveik iki II Pasaulinio karo pradžios rugius pjaudavo moteriškės. Tai būdavo sunkiausias darbas. Ne vieną prisiminimą esu užrašiusi. Būdavo sakoma: „Rugiapjūtė – tikra papjūtė“. Išeidavo būrys moterų į lauką. Kol viena pjauna savo barą, kita pasiilsėdama dainuoja. Kai ji pradeda darbą, daina poilsio minutę skaidrina kita moteris,“ – pasakoja etnologė.

Veronika Povilionienė
Veronika Povilionienė
© DELFI / Tomas Vinickas

Darbas ir daina, kaip V. Povilionienei pasakojo viena liaudies dainininkė, būdavo pagrindiniai to meto moterų gyvenimo prioritetai. Jei nebūtų dirbusios, liaudies kalba tariant – būtų išdurnėjusios. Daina jas lydėjo visur ir visada.

Šiandien, anot V. Povilionienės, ji negalėtų darbo ir dainos įvardyti pagrindiniais savo gyvenimo prioritetais. Anot jos, dabar ir darbas kitoks, daug kas pasikeitė – sumodernėjo, tapo kompiuterizuota, kaimas priartėjo prie miesto, o miestas – prie kaimo.

Vienais svarbiausių dalykų, kuriems atiduoda daugiausiai savo laiko, šiuo metu ji išskiria aštuonis anūkus, apie kuriuos tikina galinti kalbėti ir kalbėti.

„Tiesą pasakius, gyvenimo tempas dabar aplėtėjęs. Stengiuos kiek įmanoma nuo visko atsiplėšt. Ateina toks laikas, kai nori atsisėst vienas ir pabūt. Kiek gi galima bėgt? Pavargsti nuo visko,“ – prisipažįsta moteris, bet priduria, kad darbų yra ir bus – jų turi užsibrėžusi tiek, kad vargu ar viską ir suspės įgyvendinti.

Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.
Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.

Liaudies dainų neatkartosi

Kaip tikrą lietuvę dainos V. Povilionienę lydi visur ir visados. Jos skambėdavo ne tik pačios, bet ir jos trijų atžalų – dukros ir sūnų – vaikystėje.

„Jokių pasakų nebūdavo, reikėdavo dainuot. Turėjo kiekvienas po savo mylimą dainą, nesvarbu, kad jau šimtąkart girdėtą. Griežtai būdavo: prieš miegą reikėdavo kiekvienam atskirai ir vieną bendrą dainą padainuot. Kadangi dėl darbų manęs dažnai nebūdavo namie, tuomet vyras (Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis, - aut. past.) likdavo su vaikais ir jiems dainuodavo. Aš pripratus dzūkiškai dainuot, su visais išraitymais, tai vaikai, žinot, paskui man sakydavo: „Mama, tėvelis geriau dainuoja“,“ – prisimena V. Povilionienė.

Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
© DELFI / Tomas Vinickas

Vieni šilčiausių moters prisiminimų, susijusių su šeima ir daina – tai kelionės po Lietuvą, kitas Baltijos šalis. Anot jos, kai tik rasdavo laisvą minutę, visi sėsdavo į automobilį ir važinėdavo po Lietuvą, o keliaudami visą laiką dainuodavo.

Liaudies dainų, V. Povilionienės teigimu, negalima įsprausti į jokį ritmą – jos turi savo ritmiką, kurioje nėra griežtai nustatytų normų. Tai, anot jos, toks džiazas, kurio nepakartosi. Todėl, moters nuomone, vienos aranžuotės suteikia dainoms tam tikrą prieskonį, bet kitos – jas sugadina.

„Kartą vienas mano pažįstamas chorvedys paprašė atlikti porą dainų aranžuotei. Dėl geros įrašo kokybės teko keliskart jas įdainuoti. Po vieno įrašo jis man sako: „Veronika, ne taip dainuoji“. Tada supratau: juk, kai klausaisi ir senųjų liaudies dainininkių, jos vienodai kaskart nepadainuoja. Tie vingiai, užsukimai, dar kas nors... Jie visuomet skiriasi, nes liaudies dainos atlikimas – tai improvizacija, kurios negali įspraust į jokius rėmus. Priešingu atveju daina payra ir pasidaro nuobodi,“ – įsitikinusi dainininkė.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (1)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.