V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos

 (28)
Kai per šventes vėlyviems pusryčiams į namus suguža lietuvių liaudies dainininkės Veronikos Povilionienės vaikai su šeimomis, ant stalo būtinai garuoja mielinės bandelės, įdarytos varške, uogiene arba lašinukais.
Veronika Povilionienė
Veronika Povilionienė
© DELFI (O.Gurevičiaus nuotr.)

Šventiniai susibūrimai moteriai – tai pirmiausia šeimos šventės, neįsivaizduojamos be artimiausių žmonių. Šv. Velykos – ne išimtis.

Ant stalo sugula kiekvienos šeimos paruoštas maistas – dukra ir marčios patiekia savo skanėstus, anūkai pripildo margučių kolekciją. Dažniausiai pati V. Povilionienė juos skutinėja, o anūkai savuosius papuošia vašku, išbando kitokių marginimo būdų.

Dauguma tradicijų ir vertybių yra ugdomos ir puoselėjamos šeimoje, per giminės susibūrimus. Kai kurios ateina iš istorinės atminties, tautos šaknų.

„Mūsų tauta ne tik kad darbšti, bet ir labai talentinga,“ – mano lietuvių liaudies dainininkė. Senąją šalies kultūrą puoselėjančios moters įsitikinimu, esame ne maža, bet didelė tauta, turtinga savo kultūriniu paveldu.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vertybes puoselėjo moterys

„Savo turtingumu Lietuvos paveldas mane ir žavi. Labai daug tautų jo nebeturi, o mes jį išsaugojome. To galima tik pavydėti,“ – įsitikinusi V. Povilionienė.

Senolių palikimas turtingas ne tik tautosaka, bet ir vertybinėmis nuostatomis. Tikrosios vertybės, anot dainininkės, per laiką nesikeičia. Nuo seno lietuvių bendruomenėse buvo išvystytas pareigos jausmas. Be pareigingumo, anot jos, visų vertybių ant rankų pirštų neįmanoma būtų ir suskaičiuoti.

„Visi ateinam į pasaulį pliki, nuogi – vienodi. Ir lygiai taip pat išeinam nieko neišsinešdami. Tie užgyventi turtai niekam, netgi pačiam nebebus įdomūs. Yra kiti dalykai, kuriuos žmonės atsimins. Jų nereikėtų užmiršti,“ – mano dainininkė.

Daugumą visų šių vertybių, tarp jų – ir sąžiningumą, darbštumą – puoselėdavo būtent moterys.

„Neveltui sakoma, kad moterys tris namų kerčias laikė. Jos po 12–15 vaikų užaugindavo, turėdavo juos pamaitinti, prižiūrėti ir dar visus darbus nudirbti. Daugumą darbų, susietų su duona, maistu darydavo tik moterys. Pavyzdžiui, Dzūkijoje beveik iki II Pasaulinio karo pradžios rugius pjaudavo moteriškės. Tai būdavo sunkiausias darbas. Ne vieną prisiminimą esu užrašiusi. Būdavo sakoma: „Rugiapjūtė – tikra papjūtė“. Išeidavo būrys moterų į lauką. Kol viena pjauna savo barą, kita pasiilsėdama dainuoja. Kai ji pradeda darbą, daina poilsio minutę skaidrina kita moteris,“ – pasakoja etnologė.

Veronika Povilionienė
Veronika Povilionienė
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Darbas ir daina, kaip V. Povilionienei pasakojo viena liaudies dainininkė, būdavo pagrindiniai to meto moterų gyvenimo prioritetai. Jei nebūtų dirbusios, liaudies kalba tariant – būtų išdurnėjusios. Daina jas lydėjo visur ir visada.

Šiandien, anot V. Povilionienės, ji negalėtų darbo ir dainos įvardyti pagrindiniais savo gyvenimo prioritetais. Anot jos, dabar ir darbas kitoks, daug kas pasikeitė – sumodernėjo, tapo kompiuterizuota, kaimas priartėjo prie miesto, o miestas – prie kaimo.

Vienais svarbiausių dalykų, kuriems atiduoda daugiausiai savo laiko, šiuo metu ji išskiria aštuonis anūkus, apie kuriuos tikina galinti kalbėti ir kalbėti.

„Tiesą pasakius, gyvenimo tempas dabar aplėtėjęs. Stengiuos kiek įmanoma nuo visko atsiplėšt. Ateina toks laikas, kai nori atsisėst vienas ir pabūt. Kiek gi galima bėgt? Pavargsti nuo visko,“ – prisipažįsta moteris, bet priduria, kad darbų yra ir bus – jų turi užsibrėžusi tiek, kad vargu ar viską ir suspės įgyvendinti.

Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.
Veronika Povilionienė, A.Taluntytės nuotr.

Liaudies dainų neatkartosi

Kaip tikrą lietuvę dainos V. Povilionienę lydi visur ir visados. Jos skambėdavo ne tik pačios, bet ir jos trijų atžalų – dukros ir sūnų – vaikystėje.

„Jokių pasakų nebūdavo, reikėdavo dainuot. Turėjo kiekvienas po savo mylimą dainą, nesvarbu, kad jau šimtąkart girdėtą. Griežtai būdavo: prieš miegą reikėdavo kiekvienam atskirai ir vieną bendrą dainą padainuot. Kadangi dėl darbų manęs dažnai nebūdavo namie, tuomet vyras (Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis, - aut. past.) likdavo su vaikais ir jiems dainuodavo. Aš pripratus dzūkiškai dainuot, su visais išraitymais, tai vaikai, žinot, paskui man sakydavo: „Mama, tėvelis geriau dainuoja“,“ – prisimena V. Povilionienė.

Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
Veronika Povilionienė ir Algirdas Kaušpėdas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Vieni šilčiausių moters prisiminimų, susijusių su šeima ir daina – tai kelionės po Lietuvą, kitas Baltijos šalis. Anot jos, kai tik rasdavo laisvą minutę, visi sėsdavo į automobilį ir važinėdavo po Lietuvą, o keliaudami visą laiką dainuodavo.

Liaudies dainų, V. Povilionienės teigimu, negalima įsprausti į jokį ritmą – jos turi savo ritmiką, kurioje nėra griežtai nustatytų normų. Tai, anot jos, toks džiazas, kurio nepakartosi. Todėl, moters nuomone, vienos aranžuotės suteikia dainoms tam tikrą prieskonį, bet kitos – jas sugadina.

„Kartą vienas mano pažįstamas chorvedys paprašė atlikti porą dainų aranžuotei. Dėl geros įrašo kokybės teko keliskart jas įdainuoti. Po vieno įrašo jis man sako: „Veronika, ne taip dainuoji“. Tada supratau: juk, kai klausaisi ir senųjų liaudies dainininkių, jos vienodai kaskart nepadainuoja. Tie vingiai, užsukimai, dar kas nors... Jie visuomet skiriasi, nes liaudies dainos atlikimas – tai improvizacija, kurios negali įspraust į jokius rėmus. Priešingu atveju daina payra ir pasidaro nuobodi,“ – įsitikinusi dainininkė.

V. Povilionienė: švenčių neįsivaizduoju be šeimos
© DELFI
moteris.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Atgimstančiame „Otele“ šokantis M. Kavaliauskas: dažnai jaučiuosi, tarsi būčiau jau daug ką išgyvenęs

Po dešimties metų pertraukos, į Lietuvos teatrų scenas grįžta vienas ryškiausių Anželikos Cholinos pastatymų – šokio spektaklis „Otelas“, Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais.

Indrė Stonkuvienė bando įminti sėkmingos šeimos paslaptį (43)

Su Indre Stonkuviene (30 m.) kalbame apie šeimą, darbą, laisvalaikį ir kitus gyvenimiškus dalykus: kaip viską spėti ir darbų apsupty nepamiršti savęs.

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (152)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (167)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.
An rgp. 30d.
13°...19°
Tr rgp. 31d.
11°...21°
Kt rgs. 01d.
12°...23°
Pn rgs. 02d.
14°...20°
Št rgs. 03d.
10°...20°