Apie toleranciją grupės „Skamp“ muzikantas Viktoras Diawara pirmąsyk išdrįso prabilti savo feisbuko profilyje paviešinęs lietuvių „patriotų“ rasistinius komentarus. Šie pasipylė po to, kai Viktoras prasitarė ketinąs atsivežti į Lietuvą savo tėvus iš neramumų krečiamo Malio. Šiuo metu šalyje ramiau, tad tėvai kol kas nutarė likti, bet Viktoro įskelta kibirkštis Lietuvoje smarkiai įsiliepsnojo. „Kartais tas srautas darosi nevaldomas, esi cituojamas ir minimas tokiame kontekste, kokiame savęs net neįsivaizdavai, bet reikia su tuo susitaikyti. Galbūt tai ženklas, kad tikrai atėjo laikas atviriau prabilti tolerancijos tema?“
Su Viktoru ir Živile kalbamės jų menų fabrike „Loftas“. Jau treji metai ši didžiulė erdvė, išplėšta iš apgriuvusios „Elfos“ gamyklos, vienija kūrybingus ir talentingus jaunus žmones iš Lietuvos ir viso pasaulio. Čia vyksta įvairūs renginiai: muzikos festivaliai, parodos, kino seansai, operos, madų sesijos... Į kiekvieną susirenka daug žiūrovų. Vizitine menų fabriko kortele tapo pernai per Jonines vykęs trijų dienų festivalis „Loftas Fest“. Dalyvius jis pribloškė dirbtiniu paplūdimiu pačiame miesto centre (šiam sukurti prireikė net 10 tonų smėlio). Šiemet „Loftu Fest“ gegužės 31 d.–birželio 2 d. bus atidaromas vasaros sezonas. „Su Joninėmis nepakovosi“, – juokiasi Viktoras ir prasitaria, kad šįsyk viena festivalio diena bus skirta Islandijai, koncertuos bene garsiausia šios šalies grupė „Mum“. Visa tai vyksta tame pačiame mieste, kuriame per tautines šventes žygiuoja ir „patriotai“, kuriame homoseksualų eitynes palaikančiuosius nuo minios įniršio turi saugoti policija ir t. t., bet Viktoras įpratęs prie kontrastų – šie jį lydi visą gyvenimą.
Viktorai, nors gimėte Lietuvoje, čia gyvenate ir muzikuojate jau 20 metų, sukūrėte lietuvišką šeimą, auginate du vaikus, vis dar sulaukiate užgauliojimų, kad esate netikras lietuvis. Gal ir Malyje nesijautėte toks kaip visi?
Viktoras: Aš visą gyvenimą kitoks. Į Malį mama išsivežė mane 9 mėnesių. Tame rajone buvome vieninteliai lietuviai. Vietiniams 1984 metais išaiškinti, kas yra ta Lietuva, sekėsi sunkiai. Tokios šalies apskritai nebuvo – buvo tik Sovietų Sąjunga. Visą laiką jaučiausi ne visai vietinis, ne juodaodis – toks maišytas. Mokydamasis Vokietijoje buvau ne vokietis. Lietuvoje esu lyg ir ne grynakraujis lietuvis. Mano tėvas – musulmonas, juodaodis, mama – baltaodė lietuvė katalikė. Draugų turėjau įvairių: darželyje ir tarptautinėje mokykloje bendravau su diplomatų ir ambasadorių vaikais, parbėgęs namo nusispirdavau batus ir lėkdavau į lauką žaisti su draugais, kurių dauguma iki šiol turbūt vos parašytų savo vardą. Su jais kalbėdavau vietine bambarų kalba, su tėvu – prancūziškai, su mama – lietuviškai, jie tarpusavyje – rusiškai arba prancūziškai. Mokydamasis Vokietijoje išmokau vokiškai, angliškai. Tokia įvairiapusė patirtis apsaugo nuo ribotumo, plečia akiratį, kartu – ir toleranciją: iki šiol man nekyla jokių problemų susipažinti su žmonėmis, bendrauti bet kurioje šalyje, bet kurioje aplinkoje.
Živilė: Kalbėdamasi su Viktoru apie jo vaikystę, neretai pagalvodavau, kad ten, Malyje, jis buvo didesnis Lietuvos patriotas nei aš čia, Lietuvoje. Patriotinius jausmus puoselėjo ir mūsų šeima: prisimenu, kaip 11-os metų sausio 13-ąją stovėjau prie Seimo rūmų pasiryžusi mirti už tėvynę. Tai, kad Viktoro mama užaugino jį ir seserį tikrais lietuviais Afrikoje, yra tikras žygdarbis.
Viktoras: Mūsų namai atrodė kaip mažytė lietuviška oazė: tie arbatinukai, užuolaidėlės, staltiesės – viskas atvežta iš Lietuvos. Mama virdavo balandėlius, didžkukulius, darydavo šaltibarščius. Sekmadieniais, kai kiti vaikai lauke žaisdavo futbolą, aš eidavau į lietuvišką mokyklėlę. Mama labai norėjo, kad mes su seserimi lankytume lietuvišką gimnaziją. Nebuvome turtingi, bet ji pasirūpino, kad visus mūsų mokslus apmokėtų išeivijos lietuviai. Taigi, būdamas vos 10 metų, išvykau į Vokietiją, į Vasario 16-osios gimnaziją.
Viktoras: Toje gimnazijoje jau mokėsi mano sesuo, todėl bent jau iš pradžių nebuvau visai vienas. Tiesa, po metų sesuo išvyko mokytis į Prancūziją. Mama norėjo, kad įgytume europietišką išsilavinimą. Žinojo: jei jai kas nutiks, mes neliksime priverstinai įkalinti Afrikoje. Šiaip ar taip, Malis yra kitokios – musulmonų – kultūros šalis.
Kokių tradicijų laikėtės šeimoje – katalikiškų, musulmoniškų?
Viktoras: Mes labai gražiai tai suderindavom: švęsdavom ir Kalėdas, ir Velykas, ir ramadano laikėmės, ir dantukų fėja pas mus ateidavo, ir Kalėdų Senelis. Tėvai nutarė leisti mums patiems pasirinkti, kokio tikėjimo laikytis. Nekrikštijo vos gimusių. Sulaukęs 12 metų, aš pasirinkau katalikybę. Mokydamasis gimnazijoje ir pasikrikštijau, ir Pirmąją Komuniją priėmiau. Konfliktų dėl kultūros ar religijos mūsų šeimoje nebuvo. Veikiausiai todėl, kad abu tėvai – menininkai: mama Viktorija Prėskienytė-Diawara – teatro režisierė, dėstė vaidybą (dabar – Lietuvos garbės konsulė Vakarų Afrikoje – red. past.), tėvas Gaoussou Diawara – poetas, rašytojas, lingvistikos profesorius. Mano tėvo šeima tokia didelė, kad visos net nepažįstu. Senelis iš tėvo pusės turėjo 4 žmonas, vaikų – gal 18. Mūsų namuose rinkdavosi be galo bohemiška publika: aktoriai, dailininkai, rašytojai, režisieriai, muzikantai, diplomatai. Gyvenom skurdžiai, bet labai spalvingai ir įdomiai.
Atrodo, kad kultūrinis gyvenimas Malyje verda ne prasčiau nei Europoje?
Viktoras: Malis iš tikrųjų yra Afrikos perlas. Kiek Lietuvos muzikantų yra laimėję „Grammy“ apdovanojimų? Maliečių – net trys. Šios šalies muzikantai yra žinomi visame pasaulyje, jie groja su Stingu, Björk, dueto „Amadou & Mariam“ albumų parduodama milijonai. Nors 80 proc. gyventojų yra neraštingi, grojama, kuriama kiekvienoje šeimoje. Vaikai sugeba pasidaryti muzikos instrumentą iš to, ką randa po ranka. Nori žaisti futbolą? Pats pasigamini kamuolį. Tas skurdas skatina kūrybiškumą. Suktis iš padėties su tuo, ką turi, išmokau ir aš. Vis dėlto nenoriu piešti tos šalies vien gražiomis spalvomis ir sakyti, kad Malyje klesti tolerancija ir geranoriškumas – juk dabar ten vyksta karas dėl etninių dalykų. Kuo uždaresnį gyvenimą gyveni, tuo sunkiau priimi kitoniškumą.
Živilė: Mitas, kad svetimų kultūrų įtaka gali sumenkinti meilę tėvynei. Viktoras išmokė mane domėtis tuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, kasdien klausomės BBC radijo, o šeimoje švenčiame visas tautines šventes. 3,5 metų sūnus Kipras bėgioja po namus mojuodamas vėliavėle – žino, kas yra Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji.
Viktoras: Gražu, kai žmonės eina į gatves norėdami pasidžiaugti savo šalies nepriklausomybe. Ir aš taip darau. Tik šlykštu, kai mūsų politikai, Seimo nariai ploja per petį fašistinių idėjų kupiniems skustagalviams ir vadina juos tikraisiais šalies patriotais. Kad ir kuo tai dangstytume, kiekvienam idiotui aišku, kokia jų ideologija. Jų agresija neturi nieko bendra su meile Lietuvai. Kol kas tai tik saujelė, bet tokios nuotaikos stiprėja, kuriasi partijos, ir nė nepajusime, kaip jos atsidurs Seime. Turime užkirsti tam kelią. Nenoriu, kad jaunimas manytų, jog būtent tai ir yra patriotizmas. Kai buvome okupuoti, šūkis „Lietuva – lietuviams“ turėjo kitokią prasmę, jis buvo svarbus. O ką tai reiškia dabar? Represijas prieš kitataučius?
Spėju, Viktorai, neatsiliepėte į viešą Seimo nario Algirdo Patacko kvietimą dalyvauti Vasario 16-osios eitynėse Kaune?
Viktoras: Sužinojau apie tai tik kitą dieną, bet nemanau, kad būčiau dalyvavęs.
Sako, kad nacionalistinės nuotaikos stiprėja visoje Europoje?
Viktoras: Vakarų Europoje tolerancija jau yra tapusi norma, pagarba multikultūrai diegiama nuo mažens. Tokią visuomenę sunkiau destabilizuoti, primesti kitokias vertybes, bet nesakau, kad jie visus priima išskėstom rankom. Aš irgi nesu toks žmogus, kuris sakytų: „Toleruokim viską.“ Man labai svarbus yra žmogaus noras integruotis. Nesuprantu žmonių, kurie atvykę gyventi į kitą šalį nesistengia įsilieti į jos gyvenimą, nesimoko tos šalies kalbos, negerbia kultūros, kurie susikuria tokį mini getą ir reikalauja, kad visi taikytųsi prie tavęs. Man sunku tai pateisinti. Tolerancija irgi turi ribas.
Lietuvoje labai daug strėlių sulaukia netradicinės seksualinės orientacijos atstovai. Girdėjau, kad ir Jūs pasisakote prieš homoseksualų santuokas, šių žmonių galimybes įsivaikinti?
Viktoras: Na, ištraukus tai iš konteksto, skamba gana kategoriškai. Iš tikrųjų aš nesu nusistatęs prieš gėjus. Manau, būtų teisinga leisti jiems juridiškai įteisinti partnerystę, kad jaustųsi saugesni, galėtų vienas kitam palikti turtą, bet santuokos institucija man atrodo labiau susijusi su religija. Tradiciškai tai yra vyro ir moters sąjunga, iš jos gimsta vaikai. Visai nebūtina suplakti šiuos dalykus su teisės aktais. Taip, Lietuva labai homofobiška šalis, bet pastebėjau, kad ta homofobija nėra aklas pyktis kitokios seksualinės orientacijos žmonėms. Bendraudamas susidariau įspūdį, kad dauguma lietuvių nesiekia diskriminuoti ar naikinti gėjų – žmones tiesiog erzina pernelyg aktyvi homoseksualų savireklama. Ir negali sakyti, kad toks požiūris yra visiškai nepagrįstas. Gal tikrai gėjams labiau reikėtų rūpintis ne eitynėmis, o kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus, jei tokių yra?
Tolerancijos pamokos prasideda šeimoje. Ne manifestais, o tėvų pavyzdžiu, jų pagarba aplinkiniams, vienas kitam, vaikams, gebėjimu girdėti ir priimti kitokią nuomonę. Kaip jūs, užaugę gana skirtingose šeimose, suderinate šią patirtį auklėdami savo vaikus?
Živilė: Vaikai – lyg lakmuso popierėlis, jie greitai patikrina, ar tavo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Stengiamės auklėti juos labai atsakingai. Neretai pagalvoju – jei Viktoro tėvai, atėję iš tokių skirtingų kultūrų, sugebėjo rasti kompromisą, tai ir mes iš jo, iš mano auklėjimo sistemų galim sukurti bendrą. Reikia paisyti vaikų poreikių, tačiau ne mažiau svarbu, kad tėvai vaikui būtų autoritetas. Tiek Viktoro, tiek mano šeimose atžalų nuomonė buvo gerbiama. Viktorą auklėjo, aišku, liberaliau, nors jo mama labai kieta. Tokia tvirto charakterio, kovotoja, bet kartu ir labai tolerantiška, išmintinga moteris. Aš užaugau Vilniuje, inteligentų šeimoje. Mano tėtis – universiteto profesorius, matematikos mokslų daktaras, mama dirba Karo akademijoje, taigi tvarka mūsų namuose – kariška (juokiasi). Mes su vyresne seserimi turėjome laikytis tam tikrų taisyklių: visada laiku grįžti namo, pirma – mokslai, paskui – pramogos, jokių berniukų, geriau knygą paskaityti. Jei ir išeidavau į pasimatymą, tai labai retai ir labai slapta. Buvau labai gera mergaitė, puikiai mokiausi, turėjau daug papildomos veiklos, tėvams problemų nekėliau. Laisvę pajutau tik pradėjusi mokytis universitete.
Viktoras: Mano santykiai su tėvais grįsti visišku pasitikėjimu. Kita vertus, kai tavo 10-ies metų vaikas pradeda gyventi savarankiškai kitame žemyne, kitos išeities lyg ir nėra. Nebuvau toks gerietis kaip Živilė. Mokiausi neblogai, bet ne todėl, kad kontroliavo tėvai, o todėl, kad kitaip būčiau netekęs stipendijos. Buvau skautas, klasės seniūnas, mokyklos tarybos pirmininkas, dalyvaudavau visuose talentų vakaruose, vesdavau diskotekas, žaisdavau futbolą, kiekvieną sekmadienį bažnyčioje grodavau mišiose, o nuo 15–16 metų savaitgaliais dirbdavau. Yra ir kita mano pusė – pati prigimtis priešinosi toms griežtoms katalikiškos mokyklos taisyklėms. Ką veikti 17-mečiui, kai bendrabučio durys užrakinamos 20 valandą? Buvo ir baliukų, pagaudavo ir merginų bendrabučiuose. Važiuodavom autostopu po visą Europą: Olandija, Prancūzija, Italija... Mes su mama kalbėdavomės apie viską: alkoholį, narkotikus, merginas. Geriau žinoti, ką tavo vaikas daro ir tai toleruoti, nei dėl perdėtos kontrolės prarasti su juo ryšį. Prisimenu, man buvo 13 metų, labai norėjau į „AC/DC“ koncertą, paprašiau mamą parašyti raštą, kad mane išleidžia. Ji parašė, bet direktorius neišleido. Aš vis tiek nuvažiavau į tą koncertą. Tada vos neišmetė iš mokyklos, bet mama buvo mano pusėje. Ji matė, kad esu muzikantas ir kad man tai svarbu, tikėjo manimi ir tomis vertybėmis, kurias skiepijo iki 10 metų. Tiesą sakant, tos vertybės išliko iki šiol.
Živilė: Iš tiesų su Kipru eidavom beveik visur, su Izabele išeinam rečiau. Neatsimenu, kad būčiau susidūrusi su kokiu nors nepakantumu. Manau, reikia klausyti intuicijos. Jei su savo vaikais tam tikroje aplinkoje jauti komfortą, tai kodėl jų nepasiimti kartu? Reikia įvertinti ir tai, ar tavo atžala netrukdo kitiems. Suprantu, kad vakarieniaujančiuosius kokiame nors elegantiškame restorane ar žiūrinčiuosius suaugusiems skirtą spektaklį aplink bėgiojantys, verkiantys ir šūkaujantys vaikai gali erzinti. Pagarba turi būti abipusė.
Viktoras: Suprantu mamų nuoskaudas, kai jos nesulaukia aplinkinių dėmesio, paslaugumo. Aš ir pats, kol neturėjau vaikų, jų tiesiog nepastebėdavau. Dabar apsidairau – oho, kiek tų nėščių moterų, vežimėlių, vaikų! Visas klanas! Žmogus, kol pats su tuo nesusiduria, negali įvertinti, kaip kitas jaučiasi.
Živilė: Tarkim, ilgai Lietuvoje tarsi nebuvo neįgalių žmonių. Turiu labai artimą ir brangią giminaitę, kuri buvo tokia. Kaskart pasirodžiusi viešumoje ji sulaukdavo patyčių, nepakantumo. Dabar visur privalomi nuolydžiai vežimėliams nuvažiuoti, specialios jiems skirtos stovėjimo vietos, neįgalūs vaikai integruojami į normalias mokyklas. Visuomenė priprato. Išmoko ne tik pastebėti, toleruoti, bet ir padėti. Tai rodo, kad nereikia laukti, kol tolerancija atsiras savaime, – kai kurie dalykai gali būti nuleidžiami iš viršaus, ir pamažu jie tampa savaime suprantami.
Viktoras: Manau, gerai, kad jaunimas išvažiuoja, pastudijuoja, pamato. Atsiranda globalesnis požiūris – tai praverčia ir mene, ir versle, ir asmeniniuose santykiuose.
Živilė: Mano senelis buvo girininkas, tad tėtis iki trejų metų, galima sakyti, augo miške. Ir kai jis iš to miško išėjo – ohoho, koks pasaulis jam atsivėrė. Manau, taip nutinka visiems, kurie išdrįsta peržengti sau įprastas geografines ar kitokias ribas.
Dabar, kai kone kiekvienam lietuviui visas pasaulis pasiekiamas tiek virtualiai, tiek realiai, tokių išėjimų iš miško turbūt retai pasitaiko. Jauni žmonės atrodo kur kas pakantesni. Viktorai, Lietuvoje gyvenate jau 20 metų. Palyginkit, kokia situacija buvo tada, kai atvykote, ir kokia yra dabar.
Viktoras: Lietuva nuo 1991 metų taip pasikeitė, kad lietuviai patys, man atrodo, nelabai supranta, kas čia įvyko. Tada, kai atvykau, čia nieko nebuvo. Kalbu ne tik apie daiktus – „nebuvo“ gėjų, neįgaliųjų, juodaodžių. Žinojau, kad kai kuriuose sostinės rajonuose sutemus geriau nesirodyti, ir to nedarydavau. Buvau ne tik daugybę kartų išvadintas beždžione, bet ir apspjautas, ir muštynių teko patirti. Viskas baigėsi pasirodžius pirmajam „Skamp“ singlui „Summertime“.
Živilė: Jei dabar mus ir nulydi kas nors žvilgsniais, tai, manau, ne todėl, kad mano vyras tamsesnės odos nei čia įprasta, o todėl, kad tai – Viktoras iš „Skamp“.
Ir niekada neteko susidurti su negatyviais vertinimais, replikomis? Kaip Viktorą priėmė tavo šeima, draugai?
Živilė: Mano tėvai Viktorą tiesiog dievina. Mama iki šiol jaudinasi, ar tinkamai juo rūpinuosi, ar jis pavalgęs (juokiasi). Mudu kartu – jau 10 metų, bet tėvams jis patiko dar tada, kai nedraugavome. Darė įspūdį Viktoro nuoširdumas, atvirumas, teisingumas, tvirta nuomonė ir drąsa ją išsakyti. O mūsų draugai jau seniai yra bendri, taigi pažindinti jo nereikėjo. Gal tik draugės atkalbinėjo – esą menininkas, muzikantas, stabilumo neturėsiu.
Viktoras: Bet...
Živilė: ...tapome puikiais partneriais ne tik šeimoje, bet ir darbe.
Sako, kad bendras verslas – didžiulis išbandymas bet kokiai porai. O jūs lyg ir skirtingi: bohemiškas menininkas ir interneto projektų bendrovės direktorė.
Viktoras: Didžiausia mūsų problema – vėlavimas. Jei aš nevėluoju, tai vėluoja Živilė, jei ji susiruošia laiku, tai man kas nors sutrukdo. Jau darosi sunku toleruoti patiems save, bet niekaip negalim šito trūkumo atsikratyti. Ir tas nervų karas tikrai erzina.
Živilė: Kai pradedi kurti bendrą verslą, viskas atrodo labai romantiška, bet paskui supranti, kad turi išmokti tam tikras pamokas, pavyzdžiui, atskirti darbo ir šeimos santykius. Darbe gali būti griežtesnis, šeimoje dėl tokio tono įsižeistum. Vis dėlto mes, manau, puikiai vienas kitą papildome. Viktoras – menininkas, kupinas kūrybinių idėjų, o aš žinau, kaip jas įgyvendinti.
Viktoras: Pramogų versle dirbu jau 15 metų, bet patikėkit – geresnės vadybininkės už Živilę nesu sutikęs, nors jų mačiau tikrai daug. Būna, mūsų nuomonės išsiskiria. Tada kalbame argumentų kalba, ir laimi tas, kuris jų pateikia daugiau ir svaresnių.
O gal kartais verta paklusti ne vyriškai logikai, o moteriškai intuicijai?
Živilė: Tai kad intuicija pas mus yra Viktoras, o logikai atstovauju aš. Šiaip jau nesu visai sausa verslo vadybininkė – nuo vaikystės domėjausi menais, net norėjau stoti į Dailės akademiją, bet tėvai atkalbėjo – siūlė pasirinkti praktiškesnę specialybę. Baigiau universitete verslo vadybą. Studijuodama kurį laiką savo pasirinkimu abejojau, bet dabar viskas išėjo į gera – galiu derinti ir meną, ir vadybą.
Kam turėtumėte dėkoti už tokią „Lofto“ sėkmę – geram verslo planui, uoslei ar širdžiai? Ar kuopdami šitas apgriuvusias patalpas tikėjote kad jau po poros metų pas jus gros pasaulinio garso atlikėjai?
Viktoras: Jei prieš trejus metus kas nors būtų pasakęs, kad pas mane gros tokie atlikėjai kaip Jamie Woonas, Nicolas Jaaras, Chinawoman, būčiau pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Kai atidarėm „Loftą“, buvo pats krizės įkarštis, o mes tikėjomės surinkti visą 1000 žiūrovų salę grodami alternatyvią muziką.
Živilė: Turėjome aiškų verslo planą, nors beveik niekas netikėjo, kad jį pavyks įgyvendinti.
Viktoras: Užtat tikėjom savo publika. Visi kartojo, kad lietuvių skonis provincialus, kad jie klausosi tik banalaus popso ir rusiškos muzikos. Mes žinojom, jog tai netiesa – mūsų jaunimas yra toks pat, kaip ir visame pasaulyje, jis vertinta kokybiškus dalykus. Internetas mums leidžia pasiekti visas muzikos ir kultūros naujoves.
Vis dėlto esame maža šalis. Ar nesusiduriat su garsių atlikėjų arogancija? Ar jie nenusivilia Lietuva?
Viktoras: Aišku, kai kurie net neatsako į tavo laiškus, bet tie, kurie atvyksta, būna labai patenkinti. Kai kurie net svarsto atvažiuoti gyventi. Kuo daugiau patenkintų atlikėjų, tuo lengviau skintis kelius toliau. Dabar siunčiu laišką su reziumė, kas pas mus grojo, – atrodom kaip normalus Europos klubas. Labai svarbu ir tai, kad aš pats esu iš muzikos pasaulio. Viskas, ko atlikėjai prašo, man yra šventa.
Živilė: Labai stengiamės, kad mūsų šalis, Vilnius iš svetur atvykusiems muzikantams paliktų kuo geresnį įspūdį. Neatrodo, kad kas nors būtų nusivylęs.
Turbūt neverta nė klausti, ar jums patiems nešauna minčių išvykti?..
Viktoras: Vienintelis dalykas, kurį man sunku čia toleruoti, – šaltos ir ilgos žiemos. Tada tikrai ilgiuosi Malio šilumos, norisi bent 3 mėnesius per metus pagyventi šiltuose kraštuose. Būtų visai šaunu ištrūkti metams ar dviem, tarkim, į Australiją. Bet kalbant apie nuolatinį gyvenimą, Lietuva man atrodo didelių galimybių šalis.
Nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosenos ir grimas – Vaidos Venckutės. Drabužiai – iš parduotuvių „Zara“, „Monton“, „Vero Moda“, „Mango“.
