V. Baublienė: ar besišypsantis žmogus - tikrai laimingesnis?

Kaip š...do kandus? Atsimenat frazę?

Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Niekada nenorėjau vaikų ir be jų esu labai laiminga
- Ką turėtumėte žinoti apie priauginamas blakstienas
- Savaitės horoskopas: nepanikuokite, tik sulaukite savaitės galo
- Savaitės ikona. E. Ghaoui išmokys visas moteris dažytis
- Kokius simptomus sukelia gimdos mioma? Kaip ji gydoma?
- Varškiniai sausainiai "Vokeliai"

Bent man ji įstrigo linksmai ir ilgam. Pasinaudojau, nes jei antraštėje praneščiau – šypsotis verta – ar atkreiptumėt dėmesį. Abejoju.

Taigi šypsomės mažai. Nors nuotraukose viską darome teisingai. Žinau. Gyvenimas sunkus. Tik nuo surūgimo jis nė kiek ir negerėja.

Kai buvau Amerikoje, seniai, bet ten bendravimo normos nekinta, o pas mus tada dar beveik niekas nesišypsodavo. Ir nei parduotuvėse, nei laiptinėse nesisveikindavo. Ten žmonės šypsojo visi ir visur, su reikalu ir be jo. Tik mes tada sakydavome, amerikonų šypsenos ir „how are you“ – dirbtinis dalykas. Ko gero. Tik nuo to niekam neblogiau.

AP/Scanpix

Ne tik Amerikoje, pas mus jau irgi – labai populiaru save ugdyti. O saviugdos treneriai žada gyvenimą pakeisti vos per savaitę. Nelabai tikiu, bet kodėl nepamėginti?

Pvz., kasdien galima įtvirtinti vieną naują nuostatą. Šypsotis bet kurioje situacijoje. Pradžioje toks titaniškas darbas atrodys neįmanomas. O po septynių dienų, žiūrėk, ir nors kiek šyptelėsime :)

Visokie veido mimikos ir hormonų tyrimai rodo jų tarpusavio sąsajas. Ir tie patys gyvenimo kokybės treneriai tikina, jog besišypsantis žmogus jaučiasi gerokai laimingesnis. Sako, dažnai besijuokiančiam ir klojasi geriau. Krizendamas jis pats nejučia pasigamina džiaugsmo hormonų, mat linksmai tampomi veido raumenys išsireikalauja smegenyse naudingų pakitimų.

Kūnas – dalykas ir protingas, ir kvailas. Pasirodo, net nuostabus protas ir smegenys nežino, kada mes nuoširdžiai linksminamės ir juokiamės, o kada šypseną ir linksmumą imituojame. Judantys veido raumenys į viršų perduoda impulsus ir galvelėje ima gamintis endorfinai, o nuo šių ir linksmėjame. Juo dažniau išsišiepiame, juo linksmiau gyvename ir rečiau pykstame. Streso hormonas kortizolis nuo tokių linksmybių tyliai sėdi persigandęs ir net nedrįsta galvoti, jog laikas jam daugintis.

Tiek šypsenų teorijos. O dabar pasižiūrėkime kaip yra gyvenime.

Kai sutinku naujų žmonių, juos sau susiskirstau į du tipus: linksmuosius ir niūriuosius. Su pirmaisiais viskas einasi paprasčiau, greičiau, įdomiau, net ir liūdni dalykai. Su antraisiais daug kas stringa, neišeina, o nuo jų pačių dar ir užsikreti rūgesiu.

Atsimenat seną posakį – kaip kvailys išsišiepęs? Taip buvo anksčiau, dabar, po atrasto endorfinų ir šypsenos ryšio, vertėtų sakyti – susiraukęs kaip kvailys, pats save kala prie kryžiaus.

Taigi ties šiuo reikalu greitai apklausiau keletą ryškių ponių, mano akimis, VISADA skleidžiančių gerą nuotaiką ir optimizmą.

Beata Nicholson lankosi Italijoje
Beata Nicholson lankosi Italijoje
Asmeninio archyvo nuotr.

Beata Nicholson, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė, laidų vedėja

Kaip tau pavyksta nuolatos spinduliuoti ir atsikratyti slogių minčių?

Hmmmm… Na manau, reikia su savim dirbti, nepasiduoti sau ir savo blogoms nuotaikoms. Žmogus gali save valdyti. Aišku, yra prigimtis. Ji anaiptol – ne visų vienoda. Vieni tiesiog gimę būti laimingi ir džiaugsmingi, kiti – priešingai. Sakyčiau, esu iš tų lengvesnių žmonių, nuo pat mažens buvau linkusi verčiau taikytis nei pyktis.

Neslepiu, man taip pat būna visokių dienų, bet aš visada sau primenu – IR TAI PRAEIS. Ir stengiuosi nesikoncentruoti į neigiamus dalykus, net juodas spalvas.
Tiesa sakant, jau daug metų beveik neturiu juodų drabužių, jie mane slegia, o spalvos įkvepia…..
Mano juoda yra pilka… Tikiu, kiekvienas gali pasirinkti spinduliuoti, bet spinduliuoti visų pirma SAU.

Ką darai su blogomis mintimis? Ypač dabar tvyrančiomis apie karą…

Ką darau, ką darau…..užsiimu kuo nors. Padeda tvarkymasis ir kitokie buitiniai dalykai, kartais specialiai einu paskaityti kokį nors įkvėpianti pozityvų tekstą. Kalbų apie karą į mano orbitą patenka nedaug. Aišku, man jos nepatinka, kai turi vaikų, tokios kalbos varo į paniką ir sėja baimę, o baimė – labai neigiamas jausmas, kuris nieko nesukuria…

Šiaip visada sakau, jei nėra nuotaikos, tai praverčia ramiai pagulėti ant grindų arba jas tiesiog išsiplauti… Man padeda.
Bet šiaip nuo blogos nuotaikos apsisaugoti padeda ir kasdienis dėkingumas, visada reikia priminti sau už ką esi dėkingas gyvenimui ir tave supantiems žmonėms. Ir nebūtina apie tai rašyti facebooke, ir girtis, svarbu nuolat palaikyti stiprinantį, drąsinantį ir džiaugsmingą pokalbį su savimi.

Asmeninio albumo nuotr.

Jolanta Miškinytė, žurnalistė, kovojanti su vaikų atiminėjimu iš tėvų

Kokiais ritualais užsiimi, kad švytėtum gera nuotaika?

Kažin ar patikėsi, bet mano nuotaika visą gyvenimą būna gera jau nuo pat ryto, kai tik prasimerkiu. Aš nežinau, kas yra bloga nuotaika. Kai kas nors nesiseka, tai ištinka toks momentinis susinervinimas ir viskas. Man atrodo, viskas taip įdomu, o gyvenimas toks trumpas, kad reikia viskuo labai džiaugtis. Jaunesnė būdavau gal kiek jautri pilkam orui, bet dabar jau ir jis nuotaikos nebegadina.

Ritualas mano yra kasdien sparčiu žingsniu žygiuoti su šunimi valandą grynam ore. Kažkada buvau labai persidirbusi ir prasidėjo kažkas panašaus į perdegimo sindromą ar kaip jis ten vadinamas. Vos išvilkau kojas į lauką be jokio tikslo, bet nuėjusi gabaliuką kelio pastebėjau, kad jau geriau jaučiuosi. Nuo tada tai pasidarė ritualu.

Kokių priemonių imiesi, kad mintys apie karą nevestų iš proto?

Skaitinėju dabar S.Zweigo “Vakarykštį pasaulį”, tai dabartiniai įvykiai analogiški tiems dviems prieškariams, kuriuos jis aprašo. Tikrai nejauku. Bet galvok apie karą negalvojęs, mes juk nieko pakeisti negalim… Stengiuosi būti užimta, turėti profesinio darbo ar šiaip veiklos ūkyje, tai nepastebiu, kada vakaras ateina. Na ir stengiuosi mažiau skaityti žiniasklaidos, žiūrėti TV, nepasiduoti psichozei.

Beata Tiškevič-Hasanova
Beata Tiškevič-Hasanova
DELFI / Orestas Gurevičius

Beata Tiškevič – Hasanova, aktorė, publicistė, renginių ir laidų vedėja

Kaip tau pavyksta spinduliuoti?

Labai nustebau, kad toks klausimas nuskambėjo mano pusėn.

Tikrai nesu tas visą laiką pozityvus, besišypsantis žmogus. Aš gal labiau net esu linkusi į melancholiją, nerimą ir baimę. Bet suprantu, kad taip gyvenimas tęstis nebegali, dėl to stengiuosi keisti save ir savo mintis. Tai sunkus darbas.
Bet visada, kai žinau, kad reikės kalbėti prieš auditoriją, ar vesti renginį, ar laidą, aš jaučiuosi atsakingą už tą eterio laiką, kurį užimu ir visada duoti kažką žmonėms. Kažką gero, papasakoti kažką, ką supratau neseniai, ko išmokau, tai, kas galėtų ir jiems praversti.

Man gyvybiškai svarbu yra dalintis. Man nesiskaito jokia gera knyga ar geras filmas ar juokingas nutikimas gyvenime, jeigu jį pasilieku tik sau. Kažkodėl jaučiu, kad viską, ką patiriu, patiriu tam, kad pasidalinčiau tuo su kitais. Toks savotiškas laidininkas.

Bet ar aš – šviesos šaltinis? Dar ne, turbūt.

Ką darai kai neturi nuotaikos ir kaip išvaikai blogas mintis? Kad ir apie karinę įtampą…

Na, man šis laikas sunkus. Sausis susitinka su vasariu. Daug abejonių, minčių, kad žinokit, apie karą aš jau beveik neskaitau ir blokuoju mintis apie tai.

Jautriai išgyvenau Paryžiuje įvykusią tragediją, vėliau kilusią islamofobiją. Turiu daug draugų musulmonų ir man skaudu, kai išgirstu, kai žmonės atsiliepia blogai apie musulmonus. Labai daug galvojau apie viską, kas įvyko ten, kad net emociškai išsekau.

Dabar toks gyvenimas – viskas vyksta labai greitai, informacijos srautas – milžiniškas. Pamatei gražų kadrą, nufotografavai iphone’u, uždėjai filtrą, nuotrauka tapo dar gražesnė, per kelias sekundes ji jau internete, keli šimtai like’ų ir viskas – kas toliau?

Geriausios akimirkos, mintys, išgaruoja ir nusitrina per dvi minutes. Tai irgi neprideda jokio stabilumo ar komforto.

Todėl aš nusipirkau siūlų ir pradėjau megzti.

Visą vakarą kartais praleisdavau “scrollindama” feisbuke, dabar – megzdama ir tai labai panašus veiksmas, toks automatinis, bet “prascrolinusi” feisbuką vakaro pabaigoje aš neturiu nieko apčiuopiamo, o kai mezgu, aš turiu tą mažytį lopinėlį, kurį galiu pačiupinėti ir tiesiog – pasidžiaugti juo.

Manau, kad reikia ieškoti mažų džiaugsmų. Dar man padeda juostinis fotoaparatas. Tas rezultato laukimas primena Kalėdas vaikystėje, žiūriu į skanerį kaip į Kalėdų senelį ir tada jis man parodo mano kadrus, – tai aš net šokinėju iš laimės, būna.
Labai gaila, kad dabar žiema ir aš negaliu važinėti dviračiu. Tai man – didžiausia laimė.

Tai štai tokie visuotinai vertinamų moterų savigynos ir saviugdos būdai.

Greta viso to dar verta patyrinėti visai naudingą tinklaraštį, kurį pažiūrinėju vos tik ima kauptis niurzguma. Jame dėstomas ryto ritualas irgi siūlo nepasiduoti.

„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis