Užutrakis nėra mišrainės valgymo ir triukšmingų renginių vieta

Jeigu už istorinio paveldo išsaugojimą būtų teikiama Nacionalinė kultūros ir meno premija, ją reikėtų skirti Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriui Gintarui Abaravičiui. Jo pastangų, atsidavimo ir užsispyrimo dėka šiandien vėl gyvas Užutrakio ansamblis – prancūziško klasicizmo salelė ant Galvės ežero kranto, kurią taip mylėjo ir puoselėjo grafai Tiškevičiai.

Pats Gintaras Abaravičius, esu tikra, apie apdovanojimus galvoja mažiausiai. Nė sykio neteko matyti jo kitokio nei skubančio: įvairūs projektai, derinimai, problemos, netylantis telefonas, ir viskas – apie Užutrakį. Šio restauravimas Gintarui buvo didžiausias iššūkis per pastaruosius du dešimtmečius. „Mes, paveldo saugotojai, esame nematomi žmonės, nuasmeninti, tarsi atsisakę patys savęs. Juk pačiam kurti ką nors – paveikslą, skulptūrą, knygą ir pan., pačiam save teigti yra nepalyginti matomiau, maloniau, nei sergėti kitų sukurtas vertybes. Štai dabar atvažiuoja žmonės į Užutrakį ir sako: „Taigi čia viskas taip ir buvo!“ Galiu patikinti, kad ne: dar ne taip seniai čia riogsojo griuvėsiai ir žėlė brūzgynai“, – primena Gintaras.

Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius
Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)
Prancūziška idilija
„1909 m. birželį pas Juozapą vyko kviestiniai pietūs trisdešimčiai asmenų; per juos moterys vilkėjo ilgomis elegantiškomis suknelėmis, vyrai buvo pasipuošę frakais, cilindrais ir baltomis pirštinėmis. Be Tiškevičių dalyvavo Lenskiai, Račinskai, Putkamerovai, Pliateriai. Pietūs buvo skirti kunigaikščiui Sviatopolk-Mirskui (buvusiam Kauno gubernatoriui), tuomet jis jau nebuvo ministras, bet galėjo vėl tapti ir buvo laikomas įtakingu asmeniu Sankt Peterburge. Jį lydėjo jaunas ir malonus Rusijos imperijos valdininkas. Platus stalas, grožis ir apdarai, ypač Rožės Tiškevičienės (Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus žmonos) ir namų šeimininkės Jadvygos, sienų stilius suteikė pietums ypatingo puošnumo, kartais primenančio scenos efektus, ir pririšdavo prie mūsų širdyse įsišaknijusios meilės viskam, kas prancūziška“, – apie vieną Užutrakyje rengtą priėmimą savo prisiminimuose rašo Janina Putkamerova-Žoltovska.

Užutrakio šeimininkai – buvusi kunigaikštytė Jadvyga Sventopelk-Četvertinska ir grafas Juozapas Tiškevičius, iki 1915 m.
Žurnalas "Moteris"
Užutrakio šeimininkas grafas Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. Lentvaryje. Sankt Peterburge baigė pažų korpusą, įgijo kavalerijos leitenanto laipsnį ir ėmė tarnauti pas carienę Mariją Fiodorovną kamerheru ir šambelionu. 1897 m. Varšuvoje jis vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk-Četvertinską. Mirus tėvui, paveldėjo Užutrakį ir nutarė įkurti čia šeimos rezidenciją. Rūmai statyti 1896–1902 m. pagal Varšuvos architekto J. Husso projektą, o dekoruoti Liudviko XVI stiliumi. Įkurti parką grafas pasikvietė to laiko kraštovaizdžio architektūros žvaigždę prancūzą Édouardą André. Užutrakyje buvo užveisti vaisių sodai, daržai, gėlynai. Specialiose oranžerijose ir šiltnamiuose augo vynuogės, ananasai, persikai, abrikosai, figos. Dvaro palivarkuose augintos veislinės karvės, o jų pieną vežta parduoti į Vilnių.

Užutrakio Tiškevičiai vertino uždarą gyvenimą, nemėgo viešumos, tačiau garsėjo labdara. Grafas buvo brolio Vladislovo įsteigtos Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos narys, finansiškai rėmė Trakų pilies restauravimo darbus. Grafienė Jadvyga, pasak grafo Vladislovo Tiškevičiaus dukros Zofijos Potockos, buvo elegantiška, rami, šeimai atsidavusi moteris. Turėjo dvi dukras ir du sūnus. Laisvalaikiu mėgo siuvinėti bažnytinius drabužius. 1904-aisiais kartu su kitomis Tiškevičių giminės moterimis ji rėmė vargstančioms siuvėjoms Vilniuje, Trakų gatvėje, įkurtą prieglaudą „Šv. Jadvygos namai“.

Grafienė Jadvyga Tiškevičienė siuvinėja liturginį drabužį Trakų parapijos bažnyčiai rūmų buduare, iki 1915 m.
Žurnalas "Moteris"
Grafas Juozapas nemėgo svetimų, neleisdavo kam papuola vaikštinėti aplink rūmus, labai pykdavo, jei kas užlipdavo ant vejos. Ne todėl, kad būtų gaila, bet todėl, kad šią tobulą aplinką buvo sunku prižiūrėti. Nepažįstamų žmonių vengęs grafas sąmoningai nesirūpino geresniu susisiekimu su Užutrakiu, nenorėjo statyti tilto. Į Trakus vasarą dvariškiai plaukdavo valtimi, žiemą važiuodavo rogėmis per ežerą arba bulvių keliu vadintu aplinkkeliu. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje saugoma nuotrauka, kurioje įamžintas plaustu į Užutrakį atplaukiantis E. André. Žiemoti grafai vykdavo į užsienį – Varšuvą, Paryžių, Vieną. Vasaras leisdavo Užutrakyje, priiminėdavo svečius. Pas juos lankėsi ir carienė Marija Fiodorovna, ji šios vietos buvo apžavėta. Be giminaičių čia atvykdavo Vilniaus teatro mėgėjų draugijos narių, Vilniaus dailininkų.
1915 m., artėjant vokiečių kariuomenei, Tiškevičiai išvyko į Sankt Peterburgą. Grafas Juozapas po poros metų mirė. Našlė su vaikais išvyko į Suomiją, vėliau – į Varšuvą, o 1921-aisiais grįžo į Užutrakį. Grafienė daugiau neištekėjo, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą. „Tai buvo labai į save įsigilinusi pora, jie vienas kitu džiaugėsi ir mylėjo taip, kad bažnyčioje melsdavosi su vienu rožiniu“, – pasakoja Gintaras. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafienė pasitraukė į Kretingos dvarą pas vyro brolį Aleksandrą, ten 1939 m. ir mirė.
Grafai Jadvyga ir Juozapas Tiškevičiai su visomis keturiomis atžalomis Dianos parteryje, iki 1915 m.
Žurnalas "Moteris"
Ką šiai šeimai reiškė Užutrakis, galima suprasti iš Tiškevičių vaikų atsiminimų. Joana Tiškevičiūtė netgi parašė ilgesingą eilėraštį „Mielas mūsų name, kada tave pamatysiu?“ apie baltus rūmus ant ežero kranto. Jos brolis Andrius Tiškevičius per karą stengėsi laikytis šalia Užutrakio, tačiau po karo emigravo į Londoną. Kitas brolis Zdislovas pakliuvo į bolševikų nagus ir mirė tremtyje – Altajaus krašte. Joana ir jauniausioji dukra Marija pasitraukė į Prancūziją. Apgailestavo, kad baltąją vilą jų tėvas pastatė ne toje šalyje ir jos neturi laimės gyventi gimtuose namuose iki pat pabaigos...

Visi nori Užutrakio
1996 m. iš prancūziškos Užutrakio dvasios buvo likę tik liūdni prisiminimai. Baltoji belle epoque gražuolė stovėjo lentomis užkaltais langais, o jos aplinką „puošė“ sovietinės estetikos atributai – sandėliukai, šiukšlynai, duobės, piktžolynai, automobilių griaučiai. Sovietmečiu Užutrakio ansambliui teko atlaikyti Raudonosios armijos dalinį, čia buvo įrengta KGB poilsiavietė, pionierių stovykla, visos Sovietų Sąjungos turizmo bazė. O pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais rūmai ir ūkiniai pastatai imti nežabotai plėšti... Kai pagaliau ši kultūros vertybė buvo perduota Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, įvairūs apsukruoliai ėmė taikytis dvarvietėje įsirengti butus ar netgi privatizuoti jos pastatus. 1997-aisiais Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriumi paskirtas istorikas archeologas G. Abaravičius. Savo karjerą jis pradėjo ištraukdamas iš šiukšlyno Užutrakio ansamblio archyvą, išmestą ten likviduojamos turizmo bazės veikėjų.

Dianos parterio vaizdas pro grafienės miegamojo langą, iki 1915 m.
Žurnalas „Moteris“
Gintarui ir kitiems parko darbuotojams Užutrakio reikalai buvo papildomos pareigos. „Niekas tada nežinojo, koks tai objektas, ką su juo reikėtų daryti. Pirmiausia iškuopėme aplinką: išvežėme šiukšles, išvalėme želdinius, nugriovėme visokias pašiūres. Kartu teko plėšti šią vietą iš visokių gobšuolių nagų. Vos pradėjęs dirbti sužinojau, kad vietos valdžia jau parengusi Užutrakio privatizavimo dokumentus. Kelią tokiems kėslams teko užkirsti per teismą“, – pasakoja Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius.

Užsimojus atkurti buvusią Tiškevičių rezidencijos didybę, pirmiausia reikėjo surinkti istorijos audrų išblaškytą medžiagą apie tai, kas ir kaip čia kitados buvo. Jos ieškota Varšuvos, Krokuvos, Berlyno, Paryžiaus, Londono, Kauno archyvuose. Užutrakiui populiarinti direktorius pasitelkė žurnalistus. Tik štai po vieno rašinio jis sulaukė aukštesnės instancijos papeikimo – už tai, kad spaudoje pasirodė rūmuose telkšančios balos nuotrauka. Vėl – teismas, kad būtų panaikinta neteisinga nuobauda.

Fotografija „Grafų karieta Dianos parteryje (iki 1915 m.)“ – reikšmingas dokumentas parkui restauruoti
Žurnalas "Moteris"
Iš pradžių Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos veiklai smarkiai priešintasi. Atsilaikyti padėjo kolektyvas, žurnalistų dėmesys, menininkai. Ansamblis, net ir tapęs statybų aikštele, buvo atviras lankytojams. Rūmai dar tebestovėjo užkaltais langais, o čia jau koncertavo maestro Saulius Sondeckis – kad atkreiptų dėmesį, kokio grožio vertybę turi Lietuva. „Jeigu vyktų karas, būčiau kareivis, – juokiasi Gintaras. – Jau esu neblogai įgudęs kautis keliais frontais: dėl teisybės, dėl viešojo intereso, dėl idėjų, dėl leidimų, dėl lėšų.“ Sunku patikėti, bet netgi šiandien, kai Užutrakio ansamblis pripažintas nacionalinės svarbos vertybe, tebėra žmonių, svajojančių šioje vietoje susisukti privatų lizdelį. Buvusiems turizmo bazės darbuotojams sunku susitaikyti su mintimi, kad grafų Tiškevičių sukurtas grožis yra svarbesnis už sovietmečiu čia suręstus primityvius statinius. Įdomiausia, kad jie sulaukia užtarimo Seime. O direktorius džiūgauja dėl kiekvieno nuožmioje kovoje kritusio svetimkūnio. Jis užsibrėžė atkurti šią vietą tokią, kokia ji buvo klestėjimo laikais.

Grafienė Jadvyga Tiškevičienė su dukromis rūmų buduare varto šeimos albumus (iki 1915 m.)
Žurnalas "Moteris"
Ir vilkų dantys atšimpa
„Buvo laikas, kai prieš sėsdamas į automobilį pirmiausia pasižiūrėdavau, ar jo apačioje nėra kokių nors įdomių dalykėlių, – prisimena istorikas. – Kaip jaučiausi? Kaip ujamas žmogus, persekiojamas už tai, kad dirba valstybei. Po pusantrų įtampos metų parašiau pareiškimą išeiti iš darbo. Atkalbėjo bendradarbiai, sakė, kad palieku juos vilkams sudraskyti. Atsiėmiau pareiškimą nusprendęs: jei jau kautis – tai kautis! Esu egoistas, tad pagalvojau, kaip ateityje bus dorojamasi su mano vaikais, jei tai vyksta su manimi. Norėjau, kad užaugę jie liktų gyventi šitoje šalyje ir kad nebūtų terorizuojami naujo nomenklatūrinio elito. Deja, savo vaikams aš tapau pavyzdžiu, kokiu keliu nereikia eiti. Jie matė, kad toks darbas yra pavojingas, kad dėkingumo nesulauksi niekada, o kojų kišimo – visada. Visi trys pasirinko ne humanitarų kelią. Tiesa, šeimai visada galiu pasiguosti, kai Užutrakio reikalai įstringa, – ir vaikai, ir žmona Živilė, dailininkė iš profesijos, mane supranta.“
Vienu periodu darbo ir įtampos buvo tiek, kad neatlaikė jauno vyro sveikata – ištiko infarktas. Tada valdininkai kaip tik svarstė jiems pateiktą 20 mln. litų vertės Užutrakio restauravimo projektą. Suma sutirpo iki trijų, o galiausiai – ir iki vieno milijono. Reabilitacijoje gydomas Gintaras dėl šios naujos valdininkų „išdaigos“ griebė telefoną ir pareikalavo susitikimo su tuomečiu ūkio ministru Kęstučiu Daukšiu. Sako manęs, kad dėl sveikatos nebegalės grįžti į darbą, tad neturėjo ko prarasti ir buvo pasiryžęs kelti didžiulį skandalą. Ministras jį priėmė.

Bakcho skulptūra ir rūmai, 2013 m.
Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)
„Kad dirbtum tokį darbą, turi būti kuoktelėjęs, kažkiek praradęs savisaugos instinktą. Parodžiau jiems, kad durniai taip pat turi teisę į saviraišką. O jie suprato, kad esama ir kažkokių kitokių, jiems nesuvokiamų dimensijų, todėl geriau į tokią „nuodingą“ teritoriją nelįsti, – juokiasi archeologas. – Man net pinigai nėra labai svarbu, išskyrus reikalingus Užutrakiui. Kitas seniai būtų Trakuose butą, namą ar žemės lopinėlį susiorganizavęs, o aš nieko čia neturiu, po senovei važinėju į darbą iš Vilniaus. Taigi esu nepaveikiamas, nebent pagąsdinamas, bet prie to jau irgi pripratau. Sakyčiau, Užutrakis yra simbolis ir įrodymas, kad įmanoma pasipriešinti absurdui ir pasiekti savo.“

Liudviko XVI stiliaus veidrodis rūmų fumuare (rūkomajame), 2013 m.
Žurnalas "Moteris"
Čia nebus banalybės
Pirmiausia restauratoriai įžengė į Tiškevičių rūmus ir ėmėsi sovietmečiu pakeistų erdvių. Interjerai švietė žalia, raudona, geltona spalvomis – pagal Sankt Peterburgo klasicizmo tradicijas. Tyrimai rodė, kad autentiški Užutrakio rūmai buvo išdažyti šviesiai. Iš pirmo žvilgsnio – baltai. Iš tikrųjų sienų spalva yra subtilių dramblio kaulo, žalsvos atspalvių. Interjerą puošė auksuoti baldai, veidrodžiai, krištoliniai šviestuvai, paveikslai, keramikos kūriniai. Zofijos Potockos atsiminimuose užfiksuota, kad svečiai čia netgi jausdavosi kiek nejaukiai, tarsi muziejuje: „Visi tie šedevrai, skoningai išdėstyti, traukė akį, bet sudarė šiek tiek dirbtinę atmosferą. Atvykėlis, žavėdamasis tais stebuklais, bijojo laisvai pajudėti ir sėdėti ant tų sofų, fotelių.“ Grafas ypač nenoriai ant gražiųjų baldų sodindavo arkliais atjojusius svečius. „Rūmų architektūra, interjerai, lauko skulptūros, parteriai rodo Tiškevičius buvus frankofilus, ankstyvojo prancūzų klasicizmo gerbėjus. Tai labai elegantiškas, neįkyrus stilius. Beje, jis siejasi ir su mano profesija, nes yra inspiruotas XVIII a. archeologinių kasinėjimų Pompėjoje, Romoje ir kituose antikiniuose paminkluose“, – tvirtina archeologas. Šalia rūmų buvo pastatyta atskira virtuvė, kad juose netvyrotų banalūs maisto kvapai. Okupacijos metais ši patalpa buvo perdaryta į tipišką sovietinį namą. Gintaras sako, kad Vilniaus archyvuose pavyko rasti buvusios virtuvės matmenis, o Varšuvoje – nuotrauką, tad šį pastatą iki 2015 metų ketinama atkurti. Jame planuojama įrengti cukrainę, kad Užutrakio svečiai galėtų pamaloninti visas savo jusles, skonio – taip pat.

Baltojoje rūmų salėje ir vėl rengiami koncertai
Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)
Kai rūmai atgavo buvusias spalvas, autentišką interjero stilių ir vėl suspindo prancūzišku puošnumu, imtasi tvarkyti aplinką. Restauratoriai laikėsi to paties principo – kiekvienas metras turi būti restauruotas taip, kaip atrodė Tiškevičių laikais. „Tai pasakytina apie kiekvieną augalą. Ieškome ne bet kokio maumedžio, o tokio, koks augo čia iki parko autoriaus E. André mirties. Kodėl atsodinome senovines rožes? Nes jos čia visada augo, jos žiemoja nedengtos ir visiškai nebijo šalčių. O žydi tik kartą, tad vėlyvą pavasarį arba vasaros viduryje lauki tos akimirkos, kai apsipils žiedais. Ši veislė pasakoja Europos istoriją, mat yra žinoma dar nuo antikos laikų“, – aiškina Gintaras. Remiantis Tiškevičių atsiminimais, toje pačioje vietoje atsodintos ir persinės alyvos. Jos juoduoju Užutrakio istorijos laikotarpiu buvo tiesiog iškastos ir išsinešiotos po Trakus. Parko direkcijos darbuotojai rado ir vietinį, kuris prisimena, kuriame kampelyje jos kitados augo.
Pagal istorines nuotraukas atkurtos parterius puošiančios skulptūros ir vazos. „Mes restauruojame Tiškevičius supusio rojaus įvaizdį. Tai unikali vieta, čia per vieną akimirką gali įvertinti Lietuvos gamtos grožį, jos istorijos didybę, Vakarų kultūros brandą ir įsitikinti, kad esame europietiška tauta, tik iš mūsų visa tai buvo atimta, – samprotauja Gintaras. – Galėjome sukti lengvesniu keliu. Pavyzdžiui, įsigyti metalinių baldų, tačiau nutarėme gaminti Liudviko XVI laikų kopijas. Pagal rastas nuotraukas ir senąsias technologijas atkuriame baldus, kokius turėjo grafai. Netgi kamšalai bus senoviniai. Taip elgiamės ne tik dėl vizualaus efekto, bet ir todėl, kad siekiame tęsti tradiciją. Jeigu mus, neduok Dieve, vėl nušluos koks nors istorinis tvanas, jei vėl prarasime vertybes, jau turėsime pakankamai duomenų joms atkurti.“

Kai nuoširdžiai nusistebiu, kad Gintaras vienodai autoritetingai gali kalbėti ir apie prancūzų klasicizmo ypatumus, ir apie viešuosius pirkimus, jis juokdamasis atsako, jog tokie pat universalūs yra ir jo vadovaujamos direkcijos darbuotojai. Mat nebuvo pinigų istorikams, menotyrininkams pasamdyti, tad patiems teko dirbti įvairius darbus: „Jeigu ne ši komanda, man tikrai nebūtų pavykę tiek padaryti.“ Dėl Užutrakio Gintarui jau ramiau, tačiau širdį skauda dėl kitų Tiškevičių giminės dvarų – Lentvario ir Trakų Vokės, kuriuos valdė grafo Juozapo broliai. Dabar jie yra apgailėtinos būklės. „O juk Užutrakis, Lentvaris ir Trakų Vokė su trimis E. André kurtais parkais – unikalus kultūrinis Vilniaus maršrutas. Nesuvokiama, kaip buvo galima leisti šitaip nugyventi tokios svarbos rezidencijas...“

XIX–XX a. pr. tapybos ir interjero detalių paroda „Meilė ir epocha“ – grafų Tiškevičių stipendiato dailininko Voicecho Vaiso palikuonių dovana šiandieniam Užutrakiui
Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)
Nei dokumentų rašymas, nei valdiškų kabinetų varstymas nesunaikino humanitarinių Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus polėkių. Jis nė neslepia esantis romantikas, kad jam itin artimas daug įvairių stilių sugėręs XIX amžius. Studijuoti istoriją Gintaras pasirinko iš susižavėjimo 1831 ir 1863 metų sukilimais bei narsiais jų herojais. „Ir grafas Juozapas Tiškevičius man labai artimas. Jam buvo itin svarbu tėvynė ir šeima, man – taip pat. Persiėmiau grafo estetiniu skoniu, gėriuosi sugebėjimu saugoti tai, ką buvo sukūręs. Aš irgi griežtai sergėju tai, ką Užutrakyje pavyko atkurti. Burbantiems, kad esu piktas dėdė, kuris esą gaili vaikams pievelės, galiu pasakyti, jog per daug gerai žinau, ką reiškia tokią pievelę užauginti ir prižiūrėti“, – sako G. Abaravičius.
Beveik dvidešimt Užutrakiui atiduotų metų, grasinimai, galingųjų abejingumas, infarktas, vis nauji vėjo malūnai... Ar buvo verta? „Po mažą žingsnelį pasiekėme rezultatą. Juo šiandien ir patys stebimės. Buvo žiauriai sunku, nes tekdavo aiškintis dėl kiekvienos eilutės, kiekvieno kablelio, bet verta! – užtikrina Gintaras. – Jeigu ne Užutrakis, galbūt jau nebedirbčiau šio darbo, nes būtų pasidarę nuobodu vien administruoti ir viską drausti.“

Pastaruoju metu parko direkcija šturmuoja naują aukštumą bandydama įrodyti, kad tokios vertės ansamblis turėtų vykdyti ne valgyklinę ar lietuvių taip mėgstamą pirtinę, bet kultūrinę misiją. Neatsitiktinai pradėti rengti kameriniai koncertai rūmų Baltojoje salėje – jos akustiką dar 1998-aisiais išgyrė maestro Saulius Sondeckis. Vėliau sumanytas vasaros festivalis „Užutrakio vakarai“. Istorikas didžiuojasi sniego baltumo itališku fortepijonu – tokių instrumentų Lietuvoje yra tik trys.

Iki šiol tebemanoma, kad dvarą atgaivinti galima tik įrengus jame viešbutį, restoraną ar SPA. „Nieko panašaus. Dvarai, pilys kuria kraštovaizdį. Tai vieta, kur kiekvienas gali nusipurtyti kasdienybę, pasijusti šventiškai, persikelti į kitą epochą ir galbūt netgi pasijusti aristokratu. Man kiekvieną kartą rėžia ausį rimtas pareigas einančių žmonių sakoma mintis, kad tuoj tuoj galėsime Užutrakį nuomoti. Tai nėra mišrainės valgymo vieta, ji netinkama triukšmingiems masiniams renginiams. Ši vieta kurta kaip šeimos lizdas. Todėl ir turime atverti ją visuomenei taip, kad svečiai pajustų būtent tą autentišką jos paskirtį, – aiškina Gintaras. – Kad prisimintų grafus Tiškevičius, įkvėptų gryno Užutrakio oru, pasiklausytų paukščių muzikavimo, palydėtų saulėlydį, pasišnekučiuotų apie malonius dalykus, o galbūt ir ištartų: „Aš tave myliu.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis