Pats Gintaras Abaravičius, esu tikra, apie apdovanojimus galvoja mažiausiai. Nė sykio neteko matyti jo kitokio nei skubančio: įvairūs projektai, derinimai, problemos, netylantis telefonas, ir viskas – apie Užutrakį. Šio restauravimas Gintarui buvo didžiausias iššūkis per pastaruosius du dešimtmečius. „Mes, paveldo saugotojai, esame nematomi žmonės, nuasmeninti, tarsi atsisakę patys savęs. Juk pačiam kurti ką nors – paveikslą, skulptūrą, knygą ir pan., pačiam save teigti yra nepalyginti matomiau, maloniau, nei sergėti kitų sukurtas vertybes. Štai dabar atvažiuoja žmonės į Užutrakį ir sako: „Taigi čia viskas taip ir buvo!“ Galiu patikinti, kad ne: dar ne taip seniai čia riogsojo griuvėsiai ir žėlė brūzgynai“, – primena Gintaras.
„1909 m. birželį pas Juozapą vyko kviestiniai pietūs trisdešimčiai asmenų; per juos moterys vilkėjo ilgomis elegantiškomis suknelėmis, vyrai buvo pasipuošę frakais, cilindrais ir baltomis pirštinėmis. Be Tiškevičių dalyvavo Lenskiai, Račinskai, Putkamerovai, Pliateriai. Pietūs buvo skirti kunigaikščiui Sviatopolk-Mirskui (buvusiam Kauno gubernatoriui), tuomet jis jau nebuvo ministras, bet galėjo vėl tapti ir buvo laikomas įtakingu asmeniu Sankt Peterburge. Jį lydėjo jaunas ir malonus Rusijos imperijos valdininkas. Platus stalas, grožis ir apdarai, ypač Rožės Tiškevičienės (Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus žmonos) ir namų šeimininkės Jadvygos, sienų stilius suteikė pietums ypatingo puošnumo, kartais primenančio scenos efektus, ir pririšdavo prie mūsų širdyse įsišaknijusios meilės viskam, kas prancūziška“, – apie vieną Užutrakyje rengtą priėmimą savo prisiminimuose rašo Janina Putkamerova-Žoltovska.
Užutrakio Tiškevičiai vertino uždarą gyvenimą, nemėgo viešumos, tačiau garsėjo labdara. Grafas buvo brolio Vladislovo įsteigtos Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos narys, finansiškai rėmė Trakų pilies restauravimo darbus. Grafienė Jadvyga, pasak grafo Vladislovo Tiškevičiaus dukros Zofijos Potockos, buvo elegantiška, rami, šeimai atsidavusi moteris. Turėjo dvi dukras ir du sūnus. Laisvalaikiu mėgo siuvinėti bažnytinius drabužius. 1904-aisiais kartu su kitomis Tiškevičių giminės moterimis ji rėmė vargstančioms siuvėjoms Vilniuje, Trakų gatvėje, įkurtą prieglaudą „Šv. Jadvygos namai“.
1915 m., artėjant vokiečių kariuomenei, Tiškevičiai išvyko į Sankt Peterburgą. Grafas Juozapas po poros metų mirė. Našlė su vaikais išvyko į Suomiją, vėliau – į Varšuvą, o 1921-aisiais grįžo į Užutrakį. Grafienė daugiau neištekėjo, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą. „Tai buvo labai į save įsigilinusi pora, jie vienas kitu džiaugėsi ir mylėjo taip, kad bažnyčioje melsdavosi su vienu rožiniu“, – pasakoja Gintaras. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafienė pasitraukė į Kretingos dvarą pas vyro brolį Aleksandrą, ten 1939 m. ir mirė.
Visi nori Užutrakio
1996 m. iš prancūziškos Užutrakio dvasios buvo likę tik liūdni prisiminimai. Baltoji belle epoque gražuolė stovėjo lentomis užkaltais langais, o jos aplinką „puošė“ sovietinės estetikos atributai – sandėliukai, šiukšlynai, duobės, piktžolynai, automobilių griaučiai. Sovietmečiu Užutrakio ansambliui teko atlaikyti Raudonosios armijos dalinį, čia buvo įrengta KGB poilsiavietė, pionierių stovykla, visos Sovietų Sąjungos turizmo bazė. O pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais rūmai ir ūkiniai pastatai imti nežabotai plėšti... Kai pagaliau ši kultūros vertybė buvo perduota Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, įvairūs apsukruoliai ėmė taikytis dvarvietėje įsirengti butus ar netgi privatizuoti jos pastatus. 1997-aisiais Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriumi paskirtas istorikas archeologas G. Abaravičius. Savo karjerą jis pradėjo ištraukdamas iš šiukšlyno Užutrakio ansamblio archyvą, išmestą ten likviduojamos turizmo bazės veikėjų.
Užsimojus atkurti buvusią Tiškevičių rezidencijos didybę, pirmiausia reikėjo surinkti istorijos audrų išblaškytą medžiagą apie tai, kas ir kaip čia kitados buvo. Jos ieškota Varšuvos, Krokuvos, Berlyno, Paryžiaus, Londono, Kauno archyvuose. Užutrakiui populiarinti direktorius pasitelkė žurnalistus. Tik štai po vieno rašinio jis sulaukė aukštesnės instancijos papeikimo – už tai, kad spaudoje pasirodė rūmuose telkšančios balos nuotrauka. Vėl – teismas, kad būtų panaikinta neteisinga nuobauda.
„Buvo laikas, kai prieš sėsdamas į automobilį pirmiausia pasižiūrėdavau, ar jo apačioje nėra kokių nors įdomių dalykėlių, – prisimena istorikas. – Kaip jaučiausi? Kaip ujamas žmogus, persekiojamas už tai, kad dirba valstybei. Po pusantrų įtampos metų parašiau pareiškimą išeiti iš darbo. Atkalbėjo bendradarbiai, sakė, kad palieku juos vilkams sudraskyti. Atsiėmiau pareiškimą nusprendęs: jei jau kautis – tai kautis! Esu egoistas, tad pagalvojau, kaip ateityje bus dorojamasi su mano vaikais, jei tai vyksta su manimi. Norėjau, kad užaugę jie liktų gyventi šitoje šalyje ir kad nebūtų terorizuojami naujo nomenklatūrinio elito. Deja, savo vaikams aš tapau pavyzdžiu, kokiu keliu nereikia eiti. Jie matė, kad toks darbas yra pavojingas, kad dėkingumo nesulauksi niekada, o kojų kišimo – visada. Visi trys pasirinko ne humanitarų kelią. Tiesa, šeimai visada galiu pasiguosti, kai Užutrakio reikalai įstringa, – ir vaikai, ir žmona Živilė, dailininkė iš profesijos, mane supranta.“
Vienu periodu darbo ir įtampos buvo tiek, kad neatlaikė jauno vyro sveikata – ištiko infarktas. Tada valdininkai kaip tik svarstė jiems pateiktą 20 mln. litų vertės Užutrakio restauravimo projektą. Suma sutirpo iki trijų, o galiausiai – ir iki vieno milijono. Reabilitacijoje gydomas Gintaras dėl šios naujos valdininkų „išdaigos“ griebė telefoną ir pareikalavo susitikimo su tuomečiu ūkio ministru Kęstučiu Daukšiu. Sako manęs, kad dėl sveikatos nebegalės grįžti į darbą, tad neturėjo ko prarasti ir buvo pasiryžęs kelti didžiulį skandalą. Ministras jį priėmė.
Pirmiausia restauratoriai įžengė į Tiškevičių rūmus ir ėmėsi sovietmečiu pakeistų erdvių. Interjerai švietė žalia, raudona, geltona spalvomis – pagal Sankt Peterburgo klasicizmo tradicijas. Tyrimai rodė, kad autentiški Užutrakio rūmai buvo išdažyti šviesiai. Iš pirmo žvilgsnio – baltai. Iš tikrųjų sienų spalva yra subtilių dramblio kaulo, žalsvos atspalvių. Interjerą puošė auksuoti baldai, veidrodžiai, krištoliniai šviestuvai, paveikslai, keramikos kūriniai. Zofijos Potockos atsiminimuose užfiksuota, kad svečiai čia netgi jausdavosi kiek nejaukiai, tarsi muziejuje: „Visi tie šedevrai, skoningai išdėstyti, traukė akį, bet sudarė šiek tiek dirbtinę atmosferą. Atvykėlis, žavėdamasis tais stebuklais, bijojo laisvai pajudėti ir sėdėti ant tų sofų, fotelių.“ Grafas ypač nenoriai ant gražiųjų baldų sodindavo arkliais atjojusius svečius. „Rūmų architektūra, interjerai, lauko skulptūros, parteriai rodo Tiškevičius buvus frankofilus, ankstyvojo prancūzų klasicizmo gerbėjus. Tai labai elegantiškas, neįkyrus stilius. Beje, jis siejasi ir su mano profesija, nes yra inspiruotas XVIII a. archeologinių kasinėjimų Pompėjoje, Romoje ir kituose antikiniuose paminkluose“, – tvirtina archeologas. Šalia rūmų buvo pastatyta atskira virtuvė, kad juose netvyrotų banalūs maisto kvapai. Okupacijos metais ši patalpa buvo perdaryta į tipišką sovietinį namą. Gintaras sako, kad Vilniaus archyvuose pavyko rasti buvusios virtuvės matmenis, o Varšuvoje – nuotrauką, tad šį pastatą iki 2015 metų ketinama atkurti. Jame planuojama įrengti cukrainę, kad Užutrakio svečiai galėtų pamaloninti visas savo jusles, skonio – taip pat.
Pagal istorines nuotraukas atkurtos parterius puošiančios skulptūros ir vazos. „Mes restauruojame Tiškevičius supusio rojaus įvaizdį. Tai unikali vieta, čia per vieną akimirką gali įvertinti Lietuvos gamtos grožį, jos istorijos didybę, Vakarų kultūros brandą ir įsitikinti, kad esame europietiška tauta, tik iš mūsų visa tai buvo atimta, – samprotauja Gintaras. – Galėjome sukti lengvesniu keliu. Pavyzdžiui, įsigyti metalinių baldų, tačiau nutarėme gaminti Liudviko XVI laikų kopijas. Pagal rastas nuotraukas ir senąsias technologijas atkuriame baldus, kokius turėjo grafai. Netgi kamšalai bus senoviniai. Taip elgiamės ne tik dėl vizualaus efekto, bet ir todėl, kad siekiame tęsti tradiciją. Jeigu mus, neduok Dieve, vėl nušluos koks nors istorinis tvanas, jei vėl prarasime vertybes, jau turėsime pakankamai duomenų joms atkurti.“
Kai nuoširdžiai nusistebiu, kad Gintaras vienodai autoritetingai gali kalbėti ir apie prancūzų klasicizmo ypatumus, ir apie viešuosius pirkimus, jis juokdamasis atsako, jog tokie pat universalūs yra ir jo vadovaujamos direkcijos darbuotojai. Mat nebuvo pinigų istorikams, menotyrininkams pasamdyti, tad patiems teko dirbti įvairius darbus: „Jeigu ne ši komanda, man tikrai nebūtų pavykę tiek padaryti.“ Dėl Užutrakio Gintarui jau ramiau, tačiau širdį skauda dėl kitų Tiškevičių giminės dvarų – Lentvario ir Trakų Vokės, kuriuos valdė grafo Juozapo broliai. Dabar jie yra apgailėtinos būklės. „O juk Užutrakis, Lentvaris ir Trakų Vokė su trimis E. André kurtais parkais – unikalus kultūrinis Vilniaus maršrutas. Nesuvokiama, kaip buvo galima leisti šitaip nugyventi tokios svarbos rezidencijas...“
Beveik dvidešimt Užutrakiui atiduotų metų, grasinimai, galingųjų abejingumas, infarktas, vis nauji vėjo malūnai... Ar buvo verta? „Po mažą žingsnelį pasiekėme rezultatą. Juo šiandien ir patys stebimės. Buvo žiauriai sunku, nes tekdavo aiškintis dėl kiekvienos eilutės, kiekvieno kablelio, bet verta! – užtikrina Gintaras. – Jeigu ne Užutrakis, galbūt jau nebedirbčiau šio darbo, nes būtų pasidarę nuobodu vien administruoti ir viską drausti.“
Pastaruoju metu parko direkcija šturmuoja naują aukštumą bandydama įrodyti, kad tokios vertės ansamblis turėtų vykdyti ne valgyklinę ar lietuvių taip mėgstamą pirtinę, bet kultūrinę misiją. Neatsitiktinai pradėti rengti kameriniai koncertai rūmų Baltojoje salėje – jos akustiką dar 1998-aisiais išgyrė maestro Saulius Sondeckis. Vėliau sumanytas vasaros festivalis „Užutrakio vakarai“. Istorikas didžiuojasi sniego baltumo itališku fortepijonu – tokių instrumentų Lietuvoje yra tik trys.
Iki šiol tebemanoma, kad dvarą atgaivinti galima tik įrengus jame viešbutį, restoraną ar SPA. „Nieko panašaus. Dvarai, pilys kuria kraštovaizdį. Tai vieta, kur kiekvienas gali nusipurtyti kasdienybę, pasijusti šventiškai, persikelti į kitą epochą ir galbūt netgi pasijusti aristokratu. Man kiekvieną kartą rėžia ausį rimtas pareigas einančių žmonių sakoma mintis, kad tuoj tuoj galėsime Užutrakį nuomoti. Tai nėra mišrainės valgymo vieta, ji netinkama triukšmingiems masiniams renginiams. Ši vieta kurta kaip šeimos lizdas. Todėl ir turime atverti ją visuomenei taip, kad svečiai pajustų būtent tą autentišką jos paskirtį, – aiškina Gintaras. – Kad prisimintų grafus Tiškevičius, įkvėptų gryno Užutrakio oru, pasiklausytų paukščių muzikavimo, palydėtų saulėlydį, pasišnekučiuotų apie malonius dalykus, o galbūt ir ištartų: „Aš tave myliu.“