Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės

 (74)
Žiūrovai Jevgenijų Leonovą dievino. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą.
© Stop kadras

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jevgenijus gimė ir gyveno visiškai paprastoje šeimoje, komunaliniame bute Maskvoje, kartu su tėvais ir vyresniuoju broliu. Jo mama buvo namų šeimininkė, auklėjo vaikus ir rūpinosi buitimi, o tėvas darbavosi aviacijos gamykloje, užėmė inžinieriaus pareigas. Šeima buvo svetinga, jų bute nuolat svečiavosi kažkas iš artimųjų ar tolimų giminaičių. Motina buvo labai paprasta moteris, tačiau mėgo bendrauti, pasižymėjo gerumu ir linksmumu. Ji daug skaitė sūnums, o tėvas pasakojo apie lakūnus-didvyrius, lėktuvus ir konstruktorius. Sūnūs svajojo, kad užaugs ir pasirinks aviaciją, taip pat skraidys. Penktoje klasėje Jevgenijus pradėjo lankyti dramos būrelį, kur vaikai savarankiškai parašė scenarijų ir ruošė pasirodymą. Nepaisant to, kad pasirodymas taip ir neįvyko, dramos būrelis visiems laikams būsimo aktoriaus širdyje uždegė meilę scenai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Kai prasidėjo karas, tėvai ir vyresnysis Jevgenijaus brolis dirbo aviacijos gamykloje. Pabaigęs septynmetę mokyklą, Leonovas, kaip ir visi šeimos nariai, nuėjo dirbti į tą pačią gamyklą, o rudenį tapo aviacijos technikumo studentu. Ten jis aktyviai dalyvavo saviveiklos užsiėmimuose, dėl ko eilinį kartą aplinkinių buvo pramintas „mūsų artistu“.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Mokydamasis trečiame kurse, jaunuolis nusprendė išbandyti laimę ir nuvyko į Maskvos teatro studiją. Būsimajam garsiam artistui teko perskaityti viską, ką tik jis žinojo. Jis sudarė pilko ir neišprususio žmogaus įspūdį, be to, vaikinas buvo apvalių formų, turėjo didelę galvą ir putlias lūpas. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą. Tačiau tai, kas jaudino kitus žmones, pačiam Leonovui kėlė nemažas kančias. Kai Jevgenijus Leonovas, drebėdamas iš susijaudinimo, deklamavo tragiškas eiles prieš Maskvos teatro studijos priėmimo komisiją, ši verkė… iš juoko. Leonovas buvo pasiruošęs prasmegti skradžiai žemę. Jau prie durų jis išgirdo: „Sveikas atvykęs į Studiją! Jūs priimtas“. Jevgenijus pradėjo entuziastingai mokytis, Teatro studijoje kartais išbūdavo iki dvyliktos nakties.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Studentiško gyvenimo su romantiškais pasimatymais ir vakarėliais Jevgenijus Leonovas neragavo. Jaunos aktorės neatsakė į jo jausmus. Jis išmoko priimti tai kaip duotybę: „Kaip galima įsimylėti tokį nevykėlį? Juk aplink šitiek gražuolių!“ Kai pagal paskyrimą Jevgenijus Leonovas pateko į Stanislavskio teatrą, su palengvėjimu atsiduso: „Pasinersiu į darbą visa galva ir būsiu laimingas!“ Tačiau režisieriai jo nepastebėjo. Jis vaidino vien bevardžius virėjus, vairuotojus ir tarnus.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Jevgenijus Leonovas susirinko lagaminus, nusprendęs visiems laikams išvažiuoti į gimtąjį kaimą, bet kaip tik tuo momentu Stanislavskio teatre pasikeitė vyriausias režisierius ir į šias pareigas buvo paskirtas Michailas Janšinas. Visiems netikėtai Janšinas Leonovui skyrė Lariosiko vaidmenį „Turbinų dienose“. Kitą dieną po premjeros Jevgenijus Leonovas ruošėsi blogiausiam. Jis drebančiomis rankomis atvertė naujausią laikraštį ir perskaitė: „Jevgenijus Leonovas genialiai vaidina meilę“. Vos po poros mėnesių aktorius meilę ne vaidino, o įsimylėjo iš tikrųjų. Jam buvo 31 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Leonovas kartu su teatru išvyko gastrolių į Sverdlovską. Atvykimo dieną nusprendė pavaikštinėti po miestą. Ji ėjo gatve, nutvieksta saulės ir su puokšte gėlių. Jis iš baimės prisimerkė ir užkirto jai kelią: „Jeigu Jūs nevažiuosite su manimi į Maskvą, aš numirsiu!“ Vanda jam buvo tarsi iš dangaus nužengusi deivė. „Ačiū, kad leidi mylėti save“, – vėliau kas rytą jai kartojo.

Iš šalies tai atrodė ideali šeima. Jis visą laiką kalbėjo apie žmoną, skubėjo pas ją, pakeliui namo būtinai nupirkdavo jai puokštę gėlių. Jis buvo veiksmų žmogus ir savo poelgiais rodė meilę. O pats Jevgenijus Leonovas buvo iš tų, kurie „myli ausimis“. Bandydamas neįkyrėti savo meile, stengėsi būti santūrus. Kad neatrodytų sentimentalus, jis maskavo savo jausmus...

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1959 metais režisierius Vladimiras Fetinas teatre pastebėjo Jevgenijų Leonovą ir pakvietė jį atlikti Šileikino vaidmenį. Šis vaidmuo filme „Dryžuotas reisas“ („Polosatyj reis“) atnešė Jevgenijui tikrą šlovę. 1959-ieji – patys laimingiausi jo gyvenimo metai. Tačiau su „Dryžuotu reisu“ tai neturėjo nieko bendro. Leonovui gimė sūnus. Šiandien Andrejus Leonovas vaidina tame pačiame teatre, kaip ir jo tėvas.

Po „Dryžuoto reiso“ pasiūlymai filmuotis pasipylė kaip iš gausybės rago. Aktorius rinkosi tik tuos vaidmenis, kurie suteikė jam galimybę būti tokiu, kokiu jis gėdijosi būti kasdieniniame gyvenime. Bejėgiu ir graudžiu Travkinu filme „33“, aistringai mylinčiu tėvu filme „Dono apysaka“ („Donskaja povest“), geraširdžiu fotografu Volodia Orešnikovu filme „Sėkmės zigzagas“ („Zigzag udači“).

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1975 metais Jevgenijus Leonovas skandalingai pasitraukė iš Majakovskio teatro. Tai buvo neeilinis įvykis. Režisierius Andrejus Gončarovas pamatė savo aktorių agitaciniame siužete: „Pirkite nototenijos žuvį!“ Režisierius surinko trupę ir tarė: „Kaulėta bado ranka visiškai prismaugė Jevgenijų Pavlovičių. Susimeskime, ar ką, paleiskime kepurę aplinkui, kad artistas nevalgytų vien nototenijų“. Jevgenijus Leonovas dėl skaudinančių teatro vyriausiojo režisieriaus žodžių galėjo bet kurią minutę apsiverkti. Jis nutraukė ryšius su Majakovskio teatru ir išėjo į „Lenkom“ pas Marką Zacharovą.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Manoma, kad pačius stipriausius vaidmenis aktorius suvaidino aštuntame dešimtmetyje – tai jo vaidmenys kino filmuose „Baltarusių stotis“ („Beloruskij vokzal“), „Sėkmės džentelmenai“ („Džentelmeny udači“), „Afonia“ ir kituose.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

1988 metais Leonovas išvažiavo į Vokietiją kartu su teatru „Lenkom“, į gastroles. Hamburge viešbučio numeryje aktorius staiga pasidarė bloga. Paskutinis dalykas, ką jis prisiminė – ligoninės koridorius ir veriantis skausmas krūtinėje.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po skubiai padarytos širdies operacijos jis niekaip neatgavo sąmonės. Komos būsenos Jevgenijus Leonovas išbuvo 28 dienas. Kai į Vokietiją atskrido jo žmona, gydytojai jai pasakė: „Kvieskite jį čia, į žemę, išgirs – sugrįš, neišgirs – nesugrįš...“ Žmona sėdėjo jam prie kojų ir pasakojo apie savo meilę. Ji kalbėjo su vyru paromis. Taip išsipildė jo svajonė – mylima Vanda sėdėjo šalia, laikė jo ranką ir kartojo, kad jį myli. Mažai kas žino, tačiau jam visada trūko šių žodžių. Už artisto šypsenos visada slėpėsi vienatvė, kompleksai, abejonės ir baimės. Likimas suteikė jam dar vieną šansą. Išsivaduoti iš baimių ir vienatvės jausmo. Tačiau vienas baimes pakeitė kitos.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
Filme „Užtarkite vargšą husarą“ J. Leonovas suvaidino savo mirtį
© Stop kadras

Jis bijojo staigios mirties, bijojo vienas likti namuose. Kai šalia nebuvo artimųjų, jis įsivaizduodavo, kad su juo gali nutikti kažkas siaubingo. 1989 metais Jevgenijus Leonovas tapo seneliu. Anūką jo garbei pavadino Jevgenijumi. Mylimas anūkas tapo dar vienu pretekstu bijoti. Aktorius bijojo, kad po mirties jo žmona, sūnus ir anūkas Jevgenijus (kuris taip pat tapo aktoriumi) liks be pinigų, todėl dirbo septynias dienas per savaitę.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1994 metų sausio 29 dieną Jevgenijus Pavlovičius ruošėsi į spektaklį, vilkosi teatro kostiumą. Iš pradžių marškinius, paskui kelnes. Ir staiga nugriuvo. Vanda pagalvojo, kad jis užlipo ant kelniapusės. Sušuko: „Ženia, ką tu čia?“ Pribėgo prie jo, o jis išsitiesė – ir viskas. Per sekundę jo nebeliko. Iškviesti gydytojai sakė, kad mirties priežastis – pajudėję krešulys. Garsiajam aktoriui buvo 67 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po Jevgenijaus Leonovo mirties tapo aišku, kad visos jo abejonės buvo nepagrįstos. Jis iš tiesų buvo ir yra mylimas ir nepakeičiamas. Spektakliai, kuriuose jis vaidino, buvo išimti iš „Lenkom“ repertuaro. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad kažkas kitas, o ne Jevgenijus Leonovas, šiuose spektakliuose išeis į sceną.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Tai, ką galime sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.

Jurga Lago: tie žili plaukai man gražūs. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. (21)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį šiemet švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais, pasikeitusiu stiliumi. Tikrumas yra ašis, jungianti jos kūrybą ir gyvenimą.

Pakaitinė motinystė – žvaigždžių įgeidžiai ir išpildytos svajonės (10)

Vienas žymiausių ir brangiausiai apmokamų pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo (32 m.) antrą kartą tapo tėvu. Prieš kelias dienas sporto žvaigždė socialiniuose tinkluose pasidalino surogatinės motinos pagimdytų dvynių nuotrauka. Tačiau tokių istorijų sporto ir šou pasaulyje – gausu.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka (10)

Lietuvos kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė, TV laidų ir renginių vedėja Redita Dominaitytė (44 m.) atvirai kalba apie jaunatviškumo puoselėjimą, ilgalaikės santuokos paslaptis, šeimą, šių dienų teatrą ir studijas vėlesniame amžiuje.