Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės

 (74)
Žiūrovai Jevgenijų Leonovą dievino. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą.
© Stop kadras

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jevgenijus gimė ir gyveno visiškai paprastoje šeimoje, komunaliniame bute Maskvoje, kartu su tėvais ir vyresniuoju broliu. Jo mama buvo namų šeimininkė, auklėjo vaikus ir rūpinosi buitimi, o tėvas darbavosi aviacijos gamykloje, užėmė inžinieriaus pareigas. Šeima buvo svetinga, jų bute nuolat svečiavosi kažkas iš artimųjų ar tolimų giminaičių. Motina buvo labai paprasta moteris, tačiau mėgo bendrauti, pasižymėjo gerumu ir linksmumu. Ji daug skaitė sūnums, o tėvas pasakojo apie lakūnus-didvyrius, lėktuvus ir konstruktorius. Sūnūs svajojo, kad užaugs ir pasirinks aviaciją, taip pat skraidys. Penktoje klasėje Jevgenijus pradėjo lankyti dramos būrelį, kur vaikai savarankiškai parašė scenarijų ir ruošė pasirodymą. Nepaisant to, kad pasirodymas taip ir neįvyko, dramos būrelis visiems laikams būsimo aktoriaus širdyje uždegė meilę scenai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Kai prasidėjo karas, tėvai ir vyresnysis Jevgenijaus brolis dirbo aviacijos gamykloje. Pabaigęs septynmetę mokyklą, Leonovas, kaip ir visi šeimos nariai, nuėjo dirbti į tą pačią gamyklą, o rudenį tapo aviacijos technikumo studentu. Ten jis aktyviai dalyvavo saviveiklos užsiėmimuose, dėl ko eilinį kartą aplinkinių buvo pramintas „mūsų artistu“.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Mokydamasis trečiame kurse, jaunuolis nusprendė išbandyti laimę ir nuvyko į Maskvos teatro studiją. Būsimajam garsiam artistui teko perskaityti viską, ką tik jis žinojo. Jis sudarė pilko ir neišprususio žmogaus įspūdį, be to, vaikinas buvo apvalių formų, turėjo didelę galvą ir putlias lūpas. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą. Tačiau tai, kas jaudino kitus žmones, pačiam Leonovui kėlė nemažas kančias. Kai Jevgenijus Leonovas, drebėdamas iš susijaudinimo, deklamavo tragiškas eiles prieš Maskvos teatro studijos priėmimo komisiją, ši verkė… iš juoko. Leonovas buvo pasiruošęs prasmegti skradžiai žemę. Jau prie durų jis išgirdo: „Sveikas atvykęs į Studiją! Jūs priimtas“. Jevgenijus pradėjo entuziastingai mokytis, Teatro studijoje kartais išbūdavo iki dvyliktos nakties.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Studentiško gyvenimo su romantiškais pasimatymais ir vakarėliais Jevgenijus Leonovas neragavo. Jaunos aktorės neatsakė į jo jausmus. Jis išmoko priimti tai kaip duotybę: „Kaip galima įsimylėti tokį nevykėlį? Juk aplink šitiek gražuolių!“ Kai pagal paskyrimą Jevgenijus Leonovas pateko į Stanislavskio teatrą, su palengvėjimu atsiduso: „Pasinersiu į darbą visa galva ir būsiu laimingas!“ Tačiau režisieriai jo nepastebėjo. Jis vaidino vien bevardžius virėjus, vairuotojus ir tarnus.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Jevgenijus Leonovas susirinko lagaminus, nusprendęs visiems laikams išvažiuoti į gimtąjį kaimą, bet kaip tik tuo momentu Stanislavskio teatre pasikeitė vyriausias režisierius ir į šias pareigas buvo paskirtas Michailas Janšinas. Visiems netikėtai Janšinas Leonovui skyrė Lariosiko vaidmenį „Turbinų dienose“. Kitą dieną po premjeros Jevgenijus Leonovas ruošėsi blogiausiam. Jis drebančiomis rankomis atvertė naujausią laikraštį ir perskaitė: „Jevgenijus Leonovas genialiai vaidina meilę“. Vos po poros mėnesių aktorius meilę ne vaidino, o įsimylėjo iš tikrųjų. Jam buvo 31 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Leonovas kartu su teatru išvyko gastrolių į Sverdlovską. Atvykimo dieną nusprendė pavaikštinėti po miestą. Ji ėjo gatve, nutvieksta saulės ir su puokšte gėlių. Jis iš baimės prisimerkė ir užkirto jai kelią: „Jeigu Jūs nevažiuosite su manimi į Maskvą, aš numirsiu!“ Vanda jam buvo tarsi iš dangaus nužengusi deivė. „Ačiū, kad leidi mylėti save“, – vėliau kas rytą jai kartojo.

Iš šalies tai atrodė ideali šeima. Jis visą laiką kalbėjo apie žmoną, skubėjo pas ją, pakeliui namo būtinai nupirkdavo jai puokštę gėlių. Jis buvo veiksmų žmogus ir savo poelgiais rodė meilę. O pats Jevgenijus Leonovas buvo iš tų, kurie „myli ausimis“. Bandydamas neįkyrėti savo meile, stengėsi būti santūrus. Kad neatrodytų sentimentalus, jis maskavo savo jausmus...

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1959 metais režisierius Vladimiras Fetinas teatre pastebėjo Jevgenijų Leonovą ir pakvietė jį atlikti Šileikino vaidmenį. Šis vaidmuo filme „Dryžuotas reisas“ („Polosatyj reis“) atnešė Jevgenijui tikrą šlovę. 1959-ieji – patys laimingiausi jo gyvenimo metai. Tačiau su „Dryžuotu reisu“ tai neturėjo nieko bendro. Leonovui gimė sūnus. Šiandien Andrejus Leonovas vaidina tame pačiame teatre, kaip ir jo tėvas.

Po „Dryžuoto reiso“ pasiūlymai filmuotis pasipylė kaip iš gausybės rago. Aktorius rinkosi tik tuos vaidmenis, kurie suteikė jam galimybę būti tokiu, kokiu jis gėdijosi būti kasdieniniame gyvenime. Bejėgiu ir graudžiu Travkinu filme „33“, aistringai mylinčiu tėvu filme „Dono apysaka“ („Donskaja povest“), geraširdžiu fotografu Volodia Orešnikovu filme „Sėkmės zigzagas“ („Zigzag udači“).

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1975 metais Jevgenijus Leonovas skandalingai pasitraukė iš Majakovskio teatro. Tai buvo neeilinis įvykis. Režisierius Andrejus Gončarovas pamatė savo aktorių agitaciniame siužete: „Pirkite nototenijos žuvį!“ Režisierius surinko trupę ir tarė: „Kaulėta bado ranka visiškai prismaugė Jevgenijų Pavlovičių. Susimeskime, ar ką, paleiskime kepurę aplinkui, kad artistas nevalgytų vien nototenijų“. Jevgenijus Leonovas dėl skaudinančių teatro vyriausiojo režisieriaus žodžių galėjo bet kurią minutę apsiverkti. Jis nutraukė ryšius su Majakovskio teatru ir išėjo į „Lenkom“ pas Marką Zacharovą.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Manoma, kad pačius stipriausius vaidmenis aktorius suvaidino aštuntame dešimtmetyje – tai jo vaidmenys kino filmuose „Baltarusių stotis“ („Beloruskij vokzal“), „Sėkmės džentelmenai“ („Džentelmeny udači“), „Afonia“ ir kituose.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

1988 metais Leonovas išvažiavo į Vokietiją kartu su teatru „Lenkom“, į gastroles. Hamburge viešbučio numeryje aktorius staiga pasidarė bloga. Paskutinis dalykas, ką jis prisiminė – ligoninės koridorius ir veriantis skausmas krūtinėje.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po skubiai padarytos širdies operacijos jis niekaip neatgavo sąmonės. Komos būsenos Jevgenijus Leonovas išbuvo 28 dienas. Kai į Vokietiją atskrido jo žmona, gydytojai jai pasakė: „Kvieskite jį čia, į žemę, išgirs – sugrįš, neišgirs – nesugrįš...“ Žmona sėdėjo jam prie kojų ir pasakojo apie savo meilę. Ji kalbėjo su vyru paromis. Taip išsipildė jo svajonė – mylima Vanda sėdėjo šalia, laikė jo ranką ir kartojo, kad jį myli. Mažai kas žino, tačiau jam visada trūko šių žodžių. Už artisto šypsenos visada slėpėsi vienatvė, kompleksai, abejonės ir baimės. Likimas suteikė jam dar vieną šansą. Išsivaduoti iš baimių ir vienatvės jausmo. Tačiau vienas baimes pakeitė kitos.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
Filme „Užtarkite vargšą husarą“ J. Leonovas suvaidino savo mirtį
© Stop kadras

Jis bijojo staigios mirties, bijojo vienas likti namuose. Kai šalia nebuvo artimųjų, jis įsivaizduodavo, kad su juo gali nutikti kažkas siaubingo. 1989 metais Jevgenijus Leonovas tapo seneliu. Anūką jo garbei pavadino Jevgenijumi. Mylimas anūkas tapo dar vienu pretekstu bijoti. Aktorius bijojo, kad po mirties jo žmona, sūnus ir anūkas Jevgenijus (kuris taip pat tapo aktoriumi) liks be pinigų, todėl dirbo septynias dienas per savaitę.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1994 metų sausio 29 dieną Jevgenijus Pavlovičius ruošėsi į spektaklį, vilkosi teatro kostiumą. Iš pradžių marškinius, paskui kelnes. Ir staiga nugriuvo. Vanda pagalvojo, kad jis užlipo ant kelniapusės. Sušuko: „Ženia, ką tu čia?“ Pribėgo prie jo, o jis išsitiesė – ir viskas. Per sekundę jo nebeliko. Iškviesti gydytojai sakė, kad mirties priežastis – pajudėję krešulys. Garsiajam aktoriui buvo 67 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po Jevgenijaus Leonovo mirties tapo aišku, kad visos jo abejonės buvo nepagrįstos. Jis iš tiesų buvo ir yra mylimas ir nepakeičiamas. Spektakliai, kuriuose jis vaidino, buvo išimti iš „Lenkom“ repertuaro. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad kažkas kitas, o ne Jevgenijus Leonovas, šiuose spektakliuose išeis į sceną.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.