Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės

 (74)
Žiūrovai Jevgenijų Leonovą dievino. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą.
© Stop kadras

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jevgenijus gimė ir gyveno visiškai paprastoje šeimoje, komunaliniame bute Maskvoje, kartu su tėvais ir vyresniuoju broliu. Jo mama buvo namų šeimininkė, auklėjo vaikus ir rūpinosi buitimi, o tėvas darbavosi aviacijos gamykloje, užėmė inžinieriaus pareigas. Šeima buvo svetinga, jų bute nuolat svečiavosi kažkas iš artimųjų ar tolimų giminaičių. Motina buvo labai paprasta moteris, tačiau mėgo bendrauti, pasižymėjo gerumu ir linksmumu. Ji daug skaitė sūnums, o tėvas pasakojo apie lakūnus-didvyrius, lėktuvus ir konstruktorius. Sūnūs svajojo, kad užaugs ir pasirinks aviaciją, taip pat skraidys. Penktoje klasėje Jevgenijus pradėjo lankyti dramos būrelį, kur vaikai savarankiškai parašė scenarijų ir ruošė pasirodymą. Nepaisant to, kad pasirodymas taip ir neįvyko, dramos būrelis visiems laikams būsimo aktoriaus širdyje uždegė meilę scenai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Kai prasidėjo karas, tėvai ir vyresnysis Jevgenijaus brolis dirbo aviacijos gamykloje. Pabaigęs septynmetę mokyklą, Leonovas, kaip ir visi šeimos nariai, nuėjo dirbti į tą pačią gamyklą, o rudenį tapo aviacijos technikumo studentu. Ten jis aktyviai dalyvavo saviveiklos užsiėmimuose, dėl ko eilinį kartą aplinkinių buvo pramintas „mūsų artistu“.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Mokydamasis trečiame kurse, jaunuolis nusprendė išbandyti laimę ir nuvyko į Maskvos teatro studiją. Būsimajam garsiam artistui teko perskaityti viską, ką tik jis žinojo. Jis sudarė pilko ir neišprususio žmogaus įspūdį, be to, vaikinas buvo apvalių formų, turėjo didelę galvą ir putlias lūpas. Jis kėlė ne šiaip sau simpatiją, o kažkokį graudulį ir apsalimą. Tačiau tai, kas jaudino kitus žmones, pačiam Leonovui kėlė nemažas kančias. Kai Jevgenijus Leonovas, drebėdamas iš susijaudinimo, deklamavo tragiškas eiles prieš Maskvos teatro studijos priėmimo komisiją, ši verkė… iš juoko. Leonovas buvo pasiruošęs prasmegti skradžiai žemę. Jau prie durų jis išgirdo: „Sveikas atvykęs į Studiją! Jūs priimtas“. Jevgenijus pradėjo entuziastingai mokytis, Teatro studijoje kartais išbūdavo iki dvyliktos nakties.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Studentiško gyvenimo su romantiškais pasimatymais ir vakarėliais Jevgenijus Leonovas neragavo. Jaunos aktorės neatsakė į jo jausmus. Jis išmoko priimti tai kaip duotybę: „Kaip galima įsimylėti tokį nevykėlį? Juk aplink šitiek gražuolių!“ Kai pagal paskyrimą Jevgenijus Leonovas pateko į Stanislavskio teatrą, su palengvėjimu atsiduso: „Pasinersiu į darbą visa galva ir būsiu laimingas!“ Tačiau režisieriai jo nepastebėjo. Jis vaidino vien bevardžius virėjus, vairuotojus ir tarnus.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Jevgenijus Leonovas susirinko lagaminus, nusprendęs visiems laikams išvažiuoti į gimtąjį kaimą, bet kaip tik tuo momentu Stanislavskio teatre pasikeitė vyriausias režisierius ir į šias pareigas buvo paskirtas Michailas Janšinas. Visiems netikėtai Janšinas Leonovui skyrė Lariosiko vaidmenį „Turbinų dienose“. Kitą dieną po premjeros Jevgenijus Leonovas ruošėsi blogiausiam. Jis drebančiomis rankomis atvertė naujausią laikraštį ir perskaitė: „Jevgenijus Leonovas genialiai vaidina meilę“. Vos po poros mėnesių aktorius meilę ne vaidino, o įsimylėjo iš tikrųjų. Jam buvo 31 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Leonovas kartu su teatru išvyko gastrolių į Sverdlovską. Atvykimo dieną nusprendė pavaikštinėti po miestą. Ji ėjo gatve, nutvieksta saulės ir su puokšte gėlių. Jis iš baimės prisimerkė ir užkirto jai kelią: „Jeigu Jūs nevažiuosite su manimi į Maskvą, aš numirsiu!“ Vanda jam buvo tarsi iš dangaus nužengusi deivė. „Ačiū, kad leidi mylėti save“, – vėliau kas rytą jai kartojo.

Iš šalies tai atrodė ideali šeima. Jis visą laiką kalbėjo apie žmoną, skubėjo pas ją, pakeliui namo būtinai nupirkdavo jai puokštę gėlių. Jis buvo veiksmų žmogus ir savo poelgiais rodė meilę. O pats Jevgenijus Leonovas buvo iš tų, kurie „myli ausimis“. Bandydamas neįkyrėti savo meile, stengėsi būti santūrus. Kad neatrodytų sentimentalus, jis maskavo savo jausmus...

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1959 metais režisierius Vladimiras Fetinas teatre pastebėjo Jevgenijų Leonovą ir pakvietė jį atlikti Šileikino vaidmenį. Šis vaidmuo filme „Dryžuotas reisas“ („Polosatyj reis“) atnešė Jevgenijui tikrą šlovę. 1959-ieji – patys laimingiausi jo gyvenimo metai. Tačiau su „Dryžuotu reisu“ tai neturėjo nieko bendro. Leonovui gimė sūnus. Šiandien Andrejus Leonovas vaidina tame pačiame teatre, kaip ir jo tėvas.

Po „Dryžuoto reiso“ pasiūlymai filmuotis pasipylė kaip iš gausybės rago. Aktorius rinkosi tik tuos vaidmenis, kurie suteikė jam galimybę būti tokiu, kokiu jis gėdijosi būti kasdieniniame gyvenime. Bejėgiu ir graudžiu Travkinu filme „33“, aistringai mylinčiu tėvu filme „Dono apysaka“ („Donskaja povest“), geraširdžiu fotografu Volodia Orešnikovu filme „Sėkmės zigzagas“ („Zigzag udači“).

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1975 metais Jevgenijus Leonovas skandalingai pasitraukė iš Majakovskio teatro. Tai buvo neeilinis įvykis. Režisierius Andrejus Gončarovas pamatė savo aktorių agitaciniame siužete: „Pirkite nototenijos žuvį!“ Režisierius surinko trupę ir tarė: „Kaulėta bado ranka visiškai prismaugė Jevgenijų Pavlovičių. Susimeskime, ar ką, paleiskime kepurę aplinkui, kad artistas nevalgytų vien nototenijų“. Jevgenijus Leonovas dėl skaudinančių teatro vyriausiojo režisieriaus žodžių galėjo bet kurią minutę apsiverkti. Jis nutraukė ryšius su Majakovskio teatru ir išėjo į „Lenkom“ pas Marką Zacharovą.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

Manoma, kad pačius stipriausius vaidmenis aktorius suvaidino aštuntame dešimtmetyje – tai jo vaidmenys kino filmuose „Baltarusių stotis“ („Beloruskij vokzal“), „Sėkmės džentelmenai“ („Džentelmeny udači“), „Afonia“ ir kituose.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
„Sėkmės džentelmenai“
© Stop kadras

1988 metais Leonovas išvažiavo į Vokietiją kartu su teatru „Lenkom“, į gastroles. Hamburge viešbučio numeryje aktorius staiga pasidarė bloga. Paskutinis dalykas, ką jis prisiminė – ligoninės koridorius ir veriantis skausmas krūtinėje.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po skubiai padarytos širdies operacijos jis niekaip neatgavo sąmonės. Komos būsenos Jevgenijus Leonovas išbuvo 28 dienas. Kai į Vokietiją atskrido jo žmona, gydytojai jai pasakė: „Kvieskite jį čia, į žemę, išgirs – sugrįš, neišgirs – nesugrįš...“ Žmona sėdėjo jam prie kojų ir pasakojo apie savo meilę. Ji kalbėjo su vyru paromis. Taip išsipildė jo svajonė – mylima Vanda sėdėjo šalia, laikė jo ranką ir kartojo, kad jį myli. Mažai kas žino, tačiau jam visada trūko šių žodžių. Už artisto šypsenos visada slėpėsi vienatvė, kompleksai, abejonės ir baimės. Likimas suteikė jam dar vieną šansą. Išsivaduoti iš baimių ir vienatvės jausmo. Tačiau vienas baimes pakeitė kitos.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
Filme „Užtarkite vargšą husarą“ J. Leonovas suvaidino savo mirtį
© Stop kadras

Jis bijojo staigios mirties, bijojo vienas likti namuose. Kai šalia nebuvo artimųjų, jis įsivaizduodavo, kad su juo gali nutikti kažkas siaubingo. 1989 metais Jevgenijus Leonovas tapo seneliu. Anūką jo garbei pavadino Jevgenijumi. Mylimas anūkas tapo dar vienu pretekstu bijoti. Aktorius bijojo, kad po mirties jo žmona, sūnus ir anūkas Jevgenijus (kuris taip pat tapo aktoriumi) liks be pinigų, todėl dirbo septynias dienas per savaitę.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

1994 metų sausio 29 dieną Jevgenijus Pavlovičius ruošėsi į spektaklį, vilkosi teatro kostiumą. Iš pradžių marškinius, paskui kelnes. Ir staiga nugriuvo. Vanda pagalvojo, kad jis užlipo ant kelniapusės. Sušuko: „Ženia, ką tu čia?“ Pribėgo prie jo, o jis išsitiesė – ir viskas. Per sekundę jo nebeliko. Iškviesti gydytojai sakė, kad mirties priežastis – pajudėję krešulys. Garsiajam aktoriui buvo 67 metai.

Už Jevgenijaus Leonovo šypsenos – vienatvė, meilės ilgesys, kompleksai ir baimės
© Stop kadras

Po Jevgenijaus Leonovo mirties tapo aišku, kad visos jo abejonės buvo nepagrįstos. Jis iš tiesų buvo ir yra mylimas ir nepakeičiamas. Spektakliai, kuriuose jis vaidino, buvo išimti iš „Lenkom“ repertuaro. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad kažkas kitas, o ne Jevgenijus Leonovas, šiuose spektakliuose išeis į sceną.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.