1968 metų kovo mėnesio „Tarybinės moters“ viršelis neįprastas: jame – iš tyvuliuojančio vandens išnirusios skirtingų spalvų plaukimo kepuraitėmis pasidabinusios trys gražių bruožų, saikingai besišypsančios paauglės. Viršuje – užrašas: „Trys seserys – Zita, Birutė ir Dalia Užkuraitytės – sporto meistrės. Daliai teko ypatinga garbė – ji yra 1000-oji Tarybų Lietuvos sporto meistrė.“ Nors viršeliui – 46-eri metai, šias moteris – Zitą Bičkauskienę, Birutę Statkevičienę ir Dalę Krasauskienę, savo gyvenimu rašančias mūsų šalies plaukimo istoriją, Kaune rasti buvo nesunku.

Zita Bičkauskienė: Baseine sutikau ir būsimą savo vyrą

Gimė 1946 m. liepos 18 d. Kaune. Lietuvos plaukimo čempionė ir rekordininkė, plaukimo krūtine meistrė. Baigė Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). 45-erius metus dirba Kauno plaukimo mokykloje trenere.

Jokių kitų pagundų

„Esame iš pirmųjų Lietuvos plaukikų, pradėjusių plaukti baseine. Buvau J. Jablonskio mokyklos trečios klasės mokinė, kai treneris Zigmas Navickas atėjo kviesti vaikų lankyti šuolių į vandenį treniruotes. Medinukas dviejų 25 m ilgio takų baseinas Kaune įkurtas netoli Sporto halės (dabar čia yra lauko teniso kortai). Kol jame nebuvo vandens, su treneriu vaikščiojome į sporto salę.

Žaliakalniu žygiuodavome dainuodami. Mūsų maršrutas driekėsi per Aušros, Aukštaičių gatves, Savanorių prospekte – iškart po dešine – buvo „Pasakos“ kino teatras ir didžiulė sporto salė, ten darydavome mankštą. Pagaliau baseiną atidarė. Atsimenu rudą vandenį ir cementinius kraštus. Jokių baltų keraminių plytelių! Ateinu į pirmą treniruotę, treneris man sako: „Šok.“ – „Ką jūs, aš plaukti nemoku. Nešoksiu.“ Ten buvo tokia gili vieta. Jis įspraudė man į ranką virvę, ir... šokau. Kaip dabar matau kylančius burbuliukus, drumstą vandenį. Išnirau, ir daugiau Z. Navickas manęs nematė – pabėgau.

Po kelių dienų į klasę atėjo trenerė Marija Korienė. Pasakiau, kad noriu išmokti plaukti. Taigi rudenį surinko grupelę merginų, o vasarą išvežė į Trakus. Prie Galvės ežero buvo irklavimo bazė ir mūsų stovykla. Ten jau reikėjo išmokti starto šuolį nuo bokštelio. Baimė – didžiulė, kojos – lyg medinės. Nei aš, nei draugė nešokam. Trenerė sako: „Na, ką, teks atsisveikinti su plaukimu. Jei nenušoksite, treniruotis nebegalėsite.“ Ir aš, nežinau kaip, nušokau. Draugė pabijojo, tad plaukike netapo. Treneris Z. Navickas padėjo man ištobulinti startinį šuolį. Mano startas ir posūkiai, panašiai kaip dabar Rūtos Meilutytės, buvo idealūs. Visas priešininkes „ant starto“ paimdavau.

Kokia mergaitės, susiejusios savo ateitį su plaukimu, vaikystė ir paauglystė? Mačiau tik baseiną ir treniruotes. Jei jau pasirinkai šią sporto šaką, niekam kitam laiko nelieka. Mokiausi puikiai, vidurinę baigiau labai gerais pažymiais. Pamokas visada, net jei tekdavo praleisti dėl sporto, išmokdavau. Kitaip man būtų buvę gėda. Tikslo siekimas yra geras dalykas – nėra pagundų kur nors nuklysti. Manęs niekas nevertė sportuoti – pati degiau noru. Plaukti sugundžiau ir septyneriais metais jaunesnes sesutes dvynes – Birutę ir Dalę. Buvau jų auklė, antra mama. Brolis Gvidas dėl sveikatos rūpesčių plaukiku netapo, bet plaukti išmoko. Sesės treniravosi labai entuziastingai. Laisvo laiko beveik neturėjome. Kol nueini, pareini, nusiprausi, apsirengi, užtrunki mažiausiai porą valandų, treniruotė – tiek pat. O vasarą vykdavome į stovyklas.

Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo sovietmečiu, bet aš buvau laiminga. Augome gausioje šeimoje. Mama, tėveliui anksti mirus, glaudė du jo, našlio, vaikus – Reginą ir Povilą, bei mus keturis. Jai nebuvo lengva verstis (mus nuolat paremdavo kaime gyvenusi močiutė), kartais ir maisto trūkdavo, bet aš širdyje nesijaučiu kuo nors nuskriausta, nes turėjau turiningą gyvenimą vien dėl plaukimo. Dabar vaikai į stovyklą vežami už tėvų pinigus, o mes, rinktiniai plaukikai, viską, įskaitant ir maitinimą, gaudavome nemokamai. Koks pastiprinimas mamai būdavo, kai virtuvės šefė už maisto talonus prikraudavo mums namo neštis tais laikais deficitinių produktų: sviesto, grietinės, žirnelių, majonezo... Dabar jaunimui sunku suprasti, kad nebūdavo kur nusipirkti pėdkelnių, drabužių. Ką mama pasiūdavo, tuo ir apsirengdavome.

1961 metais pirmą kartą tapau Lietuvos plaukimo čempione. Aplenkiau trenerę Daną Banytę, ji iki šiol veteranų varžybose dalyvauja, nors yra už mane vyresnė. Tada man buvo 16 metų, kiek dabar – R. Meilutytei.

Kai pradėjau skinti laurus, tapau sporto žvaigžde. Pati tokia nesijaučiau, bet mokytojai, mokiniai žinojo, nes visi laikraščiai rašė, kad įvykdžiau meistrės normatyvą. Turiu nemažą albumą iškarpų iš laikraščių, žurnalų, jose – visas mano sportinis kelias ir net vestuvės... Prisimenu, kaip mus, tris seses plaukikes, 1968 m. fotografavo žurnalo „Tarybinė moteris“ kovo numerio viršeliui.

Tuškenomės baseine, paskui vaikščiojome po Ąžuolyną, laidėmės sniego gniūžtėmis, bet nuotrauką publikavo iš baseino. Vieną dieną užsuko mamos draugė. Sako: „Einu pro spaudos kioską, žiūriu – kažkokie kosmonautai žurnalo viršelyje. Paimu, Jėzau, taigi – Užkuraitytės!“

Vyras iš to paties baseino

Mokiausi Kūno kultūros institute (KKI, dabar – Lietuvos sporto universitetas – aut. past.), gyvenau Aušros gatvėje, pėstute iki instituto – dešimt minučių kelio. Lyja ar sninga, aš žygiuoju sau per Ąžuolyną kampą kirsdama. Žvalgytis į šalis nebuvo kada: pusę septynių ryte – pirma treniruotė, paskui – paskaitos, po jų – vėl treniruotė. Baseine sutikau ir savo būsimą vyrą. Treniruotės, varžybos, stovyklos – visur kartu. Iš daugelio simpatijų Romas Bičkauskas (šalies plaukimo čempionas, rekordininkas – aut. past.) labiausiai krito į akį.

Baseine vyrai plaukikai mus paprastai matydavo natūralias – dažus nuplautų vanduo, su guminėmis kepuraitėmis, bet vis tiek gražindavomės. Anūkė, žiūrinėdama mano mokyklines nuotraukas, stebėjosi: „Močiute, kokios pravodkės čia pas tave aplink akis?“ Dabar yra permanentinis makiažas, o seniau reikėjo išradingumo.

Negalvojau, kaip mes – du plaukimo čempionai – išsiteksime po vienu stogu. Visko buvo, kaip ir visose šeimose, bet vis dar esame kartu. Nemėgstu širdyje laikyti piktumo, kaip iš šiukšlių dėžės išmetu tai, kas nereikalinga.

Mano dukra Rasa Mažutaitienė yra kandidatė į plaukimo sporto meistres, Kauno plaukimo mokyklos trenerė. Ji sako: „Smagiausia matyti spindinčias vaikų akis.“ Pritariu. Ateina mokytis plaukti tokių bailiukų... Tiesiog siaubas. Ir dabar turiu porą vaikelių, kurie nesitraukia nuo sienos, tarsi būtų prilipę. Kol įtikinu, kad jau plaukia, kad vanduo juos laiko... Reikia turėti liežuvį, šypsotis, pamaloninti saldainiais. Nuolat dirbu su pirmokais, antrokais. Man tai – pati įdomiausia veikla. Vyresni siekia meistriškumo. Gerai, kad yra motyvuotų, žinančių, ko nori, ir dirbančių. Negaliu pakęsti tinginių, kurie ateina ir veltui gaišta laiką.

Šiuo metu treniruoju 21 vaikelį. Akį turiu – iš karto matau, kuris lengvai slys vandeniu, o kuriam nelabai seksis, bet ir tokius vaikučius treniruoju.

Ir darbe, ir namuose, ir apskritai gyvenime reikia kantrybės. Negalima nervintis, psichuoti, šokti į akis, šnekėti, ko nereikia.

Plaukikės nesensta

Tris kartus per savaitę nuplaukiu kilometrą. Tiesiog krentu į vandenį dėl geresnės organizmo būklės, dėl kraujotakos, naudingo judėjimo. Sako, plaukikės nesensta. Gal dėl to, kad dirbame drėgnoje aplinkoje, mūsų veido oda neišdžiūsta? O kad šalia išlaikytum jaunimą, vaikus, turi juos mylėti, turėti humoro. Ant mano – pirmosios mokytojos – rankų jie pradeda plaukti, tad turi manimi pasitikėti. Padedu pamatus būsimam olimpiečiui, rinktinės nariui. Mano išaugintų plaukikų – nuo pirmos dienos prie baseino pripratintų, plaukimu sugundytų vaikučių – jau visas būrys. Mano šešiolikmetė anūkė Ugnė Mažutaitytė (Lietuvos moterų 200 m plaukimo nugara ir kombinuotoje estafetėje rekordininkė – aut. past.) plaukimo abėcėlę išmoko pas mane, būdama penkerių, jau dalyvavo varžybose. Dabar ją treniruoja mano dukra Rasa ir Rimvydas Šalčius. Beje, šį plaukti mokė mano sesuo Dalė.

Neringa Statkevičiūtė, mano sesers Birutės dukra, Lietuvos plaukimo čempionė, irgi pas mane plaukti pradėjo. Ir savo sūnų Andrių nuo mažens plaukti mokiau. Mūsų, trenerių, darbas prasidėdavo ryte, dienos vidurys būdavo laisvas, po pietų – vėl į baseiną. Taigi ir vediesi vaiką už rankelės į darbą. Pasėdi, pabūna. Kai jau darosi į žmogų panašus, įmeti į vandenį, mokai plaukti.

Taip Dievulis davė, kad Pekine vykusių parolimpinių žaidynių vyrų 50 m plaukimo nugara varžybose (S1 grupė – pačių silpniausiųjų) mūsų sūnus Andrius pelnė penktą vietą. Jis nevaldo daugiau nei pusės kūno, net rankų pirštų nelanksto, plaukia tik alkūnėmis ir pečiais. Dabar Andriui – 41-eri. Būdamas 23 metų, jis nėrė į upę galva žemyn ir susilaužė 5 bei 6 stuburo slankstelius. Po sunkios traumos pats net ant nugaros neapsiversdavo, yra visiškai priklausomas nuo mūsų slaugos, dienas leidžia vežimėlyje. Kas nebūna šalia tokių žmonių, negali įsivaizduoti, kokia tai tragedija.

Sūnų treniruoja tėtis. Jis dėl Andriaus traumos iš vaikų trenerio persikvalifikavo į neįgalių plaukikų. Vyras dirba ypač sunkų darbą. Įsivaizduokite, ką reiškia treniruoti žmones, kurie patys nepakyla iš neįgaliųjų vežimėlių. Kartais pusryčiaudamas pasiguodžia: „Ojei, šiandien bus keturi, kuriuos reikės nešioti.“ Nelengva žmogų vien iš vežimėlio iškelti ir įkelti.

Plaukimas ugdo valią, stiprumą, kantrybę, užsispyrimą. Ištižėliai nieko nepasiekia. Anūkė Ugnė man sako: „Galėtum jau ir nedirbti.“ Galėčiau, bet norisi iš namų išeiti – kad neužsitupėčiau.“

Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė: Mano čempionas – neregys plaukikas

Gimė 1953 m. vasario 22 d. Kaune. Lietuvos sporto universiteto Treniravimo mokslo katedros docentė, mokslininkė, teisėja, trenerė. Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė. Tarptautinė plaukimo sporto meistrė, Lietuvos čempionė, rekordininkė, Pasaulio ir Europos daugkartinė veteranų plaukimo čempionė. Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė. 2012 metais B. Statkevičienei suteikta garbė nešti Londono olimpinių žaidynių ugnį.

Ištikima plaukimui

„Mums su dvyne sese Dale buvo po aštuonerius, kai vyriausioji sesuo Zita nusivedė į ką tik atidarytą Kūno kultūros instituto plaukimo baseiną. Gyvenome Žaliakalnyje, mediniame namelyje, šilto vandens namuose nebuvo. Patekome į drėgną, šiltą aplinką, pas gerą trenerę, ir man labai patiko. Atsirado tikslingas užsiėmimas. Būdamas vaikas, negalvoji apie meistriškumą – baseine daug šilčiau nei namuose, smagu išmokti plaukti. Kartą net apsiverkiau, kai neleido to daryti: paskiepijo, ir ranka supūliavo. Sesei Dalei viskas gerai, o aš atėjau į baseiną ir verkiu, trenerę tikinu, kad noriu plaukti ir plauksiu, o ji ramina: „Negalima, tu dabar verčiau pasižiūrėk.“
Nuo mažens buvome pratinamos: jei pradedi ką daryti, tai daryk iki galo ir gerai.

Plaukimas mums sekėsi, mama pradėjo artimai bendrauti su trenere M. Koriene, nė minties nebuvo sukti į kitą sritį. Kadangi buvau aukšta ir stipri, kūno kultūros mokytoja norėjo pasiimti mane į krepšinį, bet pasakiau, kad neturiu laiko – lankau plaukimo treniruotes. Mokytoja supyko, o aš trenerei pasiskundžiau, kad mane per jėgą nori į krepšinį įtraukti. Aštuntoje, o ir vėliau, buvau gundoma irklavimu, bet savo trenerės neišdaviau. 1971 m., mokydamasi KKI pirmame kurse, dalyvavau Tautų spartakiadoje, užėmiau prizinę vietą, mane pakvietė į Tarybų Sąjungos rinktinę. Po metų, būdama devyniolikos, laimėjau Tarybų Sąjungos čempionatą, 1972 m. patekau į Miuncheno olimpines žaidynes. Taigi pirma iš Lietuvos plaukikų dalyvavau olimpinėse žaidynėse.

Per Londono olimpinių žaidynių atidarymą man teko garbė nešti olimpinę ugnį. Jutau begalinę atsakomybę ir džiaugsmą. Tai – didelė visuotinė šventė. Olimpinė ugnis yra ne šiaip sau (tik rusai gali sau leisti įžiebti užgesusį deglą žiebtuvėliu) ugnis – ji įžiebta Olimpijoje nuo saulės spindulio, jos negalima užgesinti. Saulės šviesą, šilumą neši. Esi žaidynių dalelė. Visi šypsosi, mojuoja, fotografuojasi. Ir kai matai virš stadiono degančią ugnį, žinai – ji tavo rankose buvo.

Nematoma pagalbos ranka

Baigusi studijas pasilikau KKI dėstyti. Taigi nuo 1975 metų dirbu Lietuvos sporto universitete, o savo laisvalaikį praleidžiu baseine – treniruoju neįgaliuosius. Studentai, pasirinkę su sportu susijusias specialybes, turi išmokti plaukti. Nuolat atsiranda ir neįgalių, juos taip pat mokinu plaukti. Pirmasis mano neįgalus studentas Kęstutis Skučas dabar sėkmingai dalyvauja parolimpinėse žaidynėse, yra laimėjęs sidabro medalį. Baigęs universitetą, pradėjo treniruotis savarankiškai. O aš, neįgaliųjų varžybose pirmą kartą pamačiusi, kaip netaisyklingai žmonės plaukia, pagalvojau: „Reikia tuo užsiimti“. Ir netyčia man vis atsirasdavo tokios veiklos. Dabar, kai kolegės per pietų pertrauką eina gerti kavos ar valgyti, aš einu plaukti su neįgaliais studentais.

Laisvalaikiu treniruoju aklą vaikinuką Mindaugą Dvylaitį. Kartą paskambino to berniuko mama: „Žinot, „Dainavos“ baseine jūsų sesers dukra pasakė, kad mokote plaukti fiziškai neįgalius asmenis, patarė į jus kreiptis.“ Buvau nutarusi daugiau nebedirbti, maniau, ta moteris tikrai nebeskambins, bet ji buvo atkakli. Dabar mudu su neregiu Mindaugu smagiai dirbame. Nėra literatūros, kaip išmokyti akluosius plaukti. Man pačiai pasidarė labai įdomu, be to, tas vaikas rodė didžiulį norą. Dabar Mindaugui – 17 metų, jis jau yra tapęs Europos jaunių parolimpinių žaidynių čempionu, visi Lietuvos aklųjų rekordai priklauso jam.

Galima parašyti atskirą straipsnį, kaip mokinau Mindaugą plaukti. Iš pradžių tai buvo žaidimas, bet po truputį jis pradėjo tobulėti. O tada teko nerti gilyn, juk nepaliksi žmogaus pusiaukelėje. Beje, Mindaugas dar ir gražiai groja akordeonu. Prašiau, kad pasirinktų, kam skirs daugiau dėmesio – muzikai ar plaukimui, bet jis spėja ir čia, ir ten. Dabar mūsų tikslas – dalyvauti 2016 m. Rio de Žaneire vyksiančiose parolimpinėse žaidynėse. M. Dvylaičio rezultatas – vienuoliktas pasaulyje.

Taigi toks yra mano smagus laisvalaikis. Tik nemanykite, kad viskas čia labai paprasta: esą pasakai sportininkui, kaip reikia plaukti, susidedi rankas ir sėdi. Nieko panašaus. Treneris dalinasi su sportininkais savo energija. Turiu dar kelis aklus ir silpnaregius mokinius. Kiek mano auklėtinis nuplaukia per treniruotę, o nuplaukia po keturis kilometrus, tiek aš nubėgu. Mat būtinai reikia atbėgti iki sienelės ir specialia lazdele minkštu galu paliesti neregio plaukiko galvą, kad jis žinotų: vienas gribšnis, ir jau reikės daryti posūkį, kad neatsimuštų galva į tą sienelę. Taigi jo treniruotės man atstoja krosą.

Satisfakcija

Dirbdama su neįgaliais vaikais matau, kaip jie keičiasi. Ateina žmogutis apimtas baimės, nežino, kaip judesius daryti, į kurią pusę rankas sukti, o paskui įgyja drąsos, tampa savimi pasitikintis, socialus. Žiūrovai stebisi: „Negali būti, kad aklasis taip užtikrintai plaukia.“ Pavyzdžiui, Mindaugas į treniruotę iš namų atvažiuoja vienas. Stotelėje pasitinku, po treniruotės palydžiu, įsodinu į autobusą, ir jis grįžta sau į namus. Džiaugsmas yra suteikti džiaugsmą kitam. Berlyne su Mindaugu gyvenome gretimuose kambariuose, o higienai skirtas kambarys buvo bendras.

Nustebau, kad jo daiktai surikiuoti idealiai tvarkingai: muiliukas čia, dantų šepetukas čia, drabužiai gražiai sulankstyti, vienas ant kito sudėti. Grįžtu į savo kambarį – viskas išmėtyta! Sakau: „Mindaugai, negaliu atsidžiaugti, koks tu tvarkingas.“ – „Kitaip nerasčiau.“ Jis turi labai gerą ir protingą mamą. Pasakojo iš pradžių verkdavęs, kad mama viską liepia pačiam pasidaryti, bet taip ji išmokė sūnų verstis savarankiškai.

Studentai klausia: „Kodėl pasirenkate patį sunkiausią darbą?“ O kas kitas imsis? Turiu patirties, man pačiai įdomu su neįgaliaisiais dirbti. Reikia visiems parodyti, kad ir tie fiziškai neįgalūs, ir nematantys žmonės yra tokie patys, tik kai ko neturi.

Nepailstanti plaukti

Į veteranų sportą atėjau 1990 metų pabaigoje. Pasaulyje jis yra aukšto lygio. Praėjusių metų rugsėjį dalyvavau Europos veteranų čempionate, tapau čempione. Į varžybas susirenka po 4 tūkstančius dalyvių. Šiemet Monrealyje (Kanada) vyks pasaulio čempionatas. Neketinau rungtis Europoje, bet mano neregys plaukikas Mindaugas paklausė: „Trenere, kodėl neinate plaukti? Juk jums šiemet – veteranų čempionatas.“ – „Gal jau nebedalyvausiu.“ – „Kaip nedalyvausite? Einate ir plaukiate!“ Prišnekino.

Laimėjusi 200 m kompleksiniо plaukimо rungtį, parašiau: „Mindaugai, tas medalis – tau. Tik per tave aš čia esu.“ Kas rytą nuplaukiu po keturis kilometrus. Nors prisiversti nelengva, pasportavusi visą dieną jaučiuosi žvali, kupina energijos. O jei nepaplaukioju, atrodo, lyg būčiau kažko negavusi. Vakar sporto salėje su treniruokliais dariau jėgos pratimus. Aplink – „dvidešimtmetės pionierės“, o čia įraudusi 60-metė bobulka bėga...

Smagu pajudėti. Jei raumenų neišjudini, vidaus organai maurais tarsi pelkė užsitraukia. Reikia sportuoti, kad kraujas kūne lyg upelis čiurlentų. Nors man ir pasėdėti tenka – esu parašiusi ne vieną mokslinę knygą. Netrukus išeis nauja – „Plaukimas šiuolaikiškai“. Visą gyvenimą studentams dėsčiau, kaip reikia mokyti žmones plaukti. Atsiranda naujų mokymo būdų (pavyzdžiui, nuotolinis), norėjosi tas metodikas susisteminti, pateikti tiems, kurie domisi plaukimu.

Mano 37-erių sūnus Algis gyvena Kanadoje. Jis – puikus plaukikas, Kanados veteranų rekordininkas, savo laisvalaikį skiria šiai sporto šakai. Turi šešerių dukrelę Silviją. Liūdna, kad kol kas vienintelė mano anūkė yra taip toli.

31-erių duktė Neringa baigė universitetą Amerikoje, ten ištekėjo ir gyvena. Neringa buvo Lietuvos plaukimo čempionė, rekordininkė, o dabar visai nenori plaukti. Sportuoja, užsiima joga, yra fotomenininkė. Kadangi mano vaikai – toli toli ir labai užsiėmę, juos atstoja mano sportininkai. Jie man tokie pat mieli kaip maniškiai.

Esu laiminga, kad turiu dvi seseris, du brolius, kad visi puikiai sutariame. Sūnui ir dukrai sakau: „Vaikai, turėkite daugiau atžalų – jiems gyvenime bus labai smagu.“ Su sesėmis dirbame tokį pat darbą, mūsų ryšys labai stiprus. Dažnai pabūname kartu. Susirinkusi visa mūsų plaukikų giminė kalbasi vien apie plaukimą. Aš mėgstu duonos iškepti, šiaip ką skanaus pagaminti. Skambinu: „Sesės, norite plovo?“ – „Norime!“ Ir einame visos kartu valgyti. Iškepu duonos, nunešu abiem po kepaliuką.“

Dalė Krasauskienė: Išmokau būti reikli sau

Gimė 1953 m. vasario 22 d. Kaune. Plaukimo sporto meistrė, Lietuvos čempionė, rekordininkė, nusipelniusi trenerė. Baigusi KKI, dirbo Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos (dabar – „Girstutis“) baseine trenere, vėliau perėjo į Kauno plaukimo mokyklą, čia trenere dirba iki šiol.

Maloni pareiga

„Mūsų mama Ona Užkuraitienė gražiai bendravo su sesės Zitos trenere KKI dėstytoja M. Koriene. Kartą ši pamatė mus, dvynukes, ir paprašė leisti plaukti. Prisimenu, kaip Zita nuvedė mus į baseiną. Dar – kaip susirgau vėjaraupiais ir man neleido plaukti. Blioviau lyg pjaunama – taip veržiausi į vandenį!

Tais laikais parduotuvėje net batono negalėjai nusipirkti, o mes gaudavome maitinimo talonų. Taigi parnešdavome mamai tą batoną. Koks džiaugsmas būdavo, kad turime ant stalo kitokio maisto, nes kasdienis būdavo toks: bulvė ir kopūstai, kopūstai ir bulvė. Mama mus viena augino – buvau dvejų, kai tėvelis mirė. 1953 metai... Zita gimusi 1946 m., brolis Gvidas – 1948 m. Pokario vaikai. Mamytė dirbo gamyklėlėje, o kai mes su Birute atsiradome, pradėjo siūti namuose.

Kas, jei ne plaukimas? Ką aš žinau. Man patiko dainuoti. Ir dabar namuose kartais užtraukiu pati sau viena. Visas dienas būdavome užsiėmusios mokslais ir plaukimu. Kai ruošdavomės varžyboms, treniruotės vykdavo du kartus per dieną. Į mokyklą iš treniruotės ateidavome su į ledą sustingusiomis kasytėmis. Buvome užsigrūdinusios, bet aš vis tiek šaldavau.

Vasaros parduotos plaukimo stovyklose. Dažniausiai važiuodavome į Zarasus. Mama, kiek galėdavo, mus apsiūdavo. Kartą, atsimenu, neturėjome, kuo apsirengti, o reikėjo važiuoti į stovyklą. Tai mama greitai pasiuvo drabužėlių ir perdavė mums per kitą mamą.

Zarasuose ruošdavomės Maskvoje vyksiančioms varžyboms. Treniruodavomės atvirame, ežere įrengtame 50 m ilgio baseine. Man visada būdavo šalta. Ežere daug sunkiau plaukti. Ar bangos, ar lietus, oda pašiurpusi, drebi, bet vis tiek plauki. O Maskvoje baseinas šiltas. Tikras rojus.
Būdama keturiolikos, pasiekiau sporto meistrės normatyvą. Esu tūkstantoji Tarybų Lietuvos sporto meistrė (iš įvairių šakų sporto meistrų). Tada aš irgi plaukiau vadinamuoju bras (krūtine) stiliumi, kaip kad dabar – mūsų R. Meilutytė. Mano rezultatas 1967 m. Maskvoje buvo minutė ir 24 sekundės. Rūtos rezultatai – fantastiški, nėra ko lyginti. Vietoje nestovime.

Širdies vaikai

Jei nori sportuoti, reikia turėti sveikatos. Sakoma, dvynukai silpnesni, bet mudvi su Birute, priešingai, augome stiprios. Svarstau: dabar ar anksčiau vaikai sveikesni buvo? Man regis, anksčiau. Neretai matau, kad vaikas galėtų plaukti – turi duomenis, bet neturi sveikatos: tai stuburas iškrypęs, tai širdies problemos. Jei randi kokį perliuką, užsikabini, saugai.

Turėjau plaukiką Rimvydą Šalčių. 2003 m. jis tapo Europos čempionu, jaunių amžiaus grupės rekordininku. Tada už jo ugdymą gavau nusipelniusios trenerio vardą. Dvejus metus išlaikė rekordą – toks stiprus berniukas buvo! Jį kalbino ir į futbolą, ir į lengvąją atletiką, o jis užsispyrė: „Ne, aš plauksiu, ir viskas.“ Dešimt metų kartu dirbome. Jis dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – Atėnų ir Pekino. Dabar mokau plaukti mažiukus, esu pensininkė. Gabesnius auklėtinius atiduodu jaunesniems treneriams.

Kaip sutikau savo vyrą? Pirmiausia susipažinau su Onute Krasauskiene (dabar jai – 97-eri) – savo anyta. Ji dirbo baseine medicinos seserimi. Parsivedė mane namo ir supažindino su savo sūnumi Jonu. Jau buvau baigusi KKI, pradėjusi dirbti. Ištekėjau 22-ejų. Jonas nebuvo plaukikas, jis netgi labai nemėgo sporto. O jo brolis Povilas, priešingai, – sporto aistruolis, visada mane palaikydavo. Jonas buvo gražus, labai darbštus, nagingas, visų galų meistras. Mokydamasis Politechnikos institute, šokiuose grodavo. Pats pasigamindavo gitarų. Susitaupydavo kelis rublius (mamai nesakydavo) ir važiuodavo į tuometinį Leningradą stygų pirkti.

Turiu dvi dukras ir tris anūkus. Dukros, kol buvo mažos, plaukė. Vėliau žaidė tenisą, dainavo, o sportuoja tik savo malonumui. 37-erių Asta jau šešiolika metų gyvena Toronte. Penkiolikmetis mano anūkas Martynas taip pat sportuoja. 34-erių dukra Sigita gyvena Kaune, turi du vaikučius: penkerių Gabrielių ir dvejų metukų Ievutę. Oi, kaip gražiai mes su anūkiukais kariaujame... Tikras džiaugsmas! Kas anūkų neturi, nesupras.

Valingos ir darbščios

Plaukimas suteikė mums galimybę pavažinėti po pasaulį. Apkeliavome visas sovietines respublikas. Lenkija ir Vokietija tais laikais buvo superšalys. Su R. Šalčiumi pasaulio pamačiau jau daugiau – rungėmės Madride, Barselonoje, Liuksemburge, Škotijoje ir kitur.

13 metų treniravausi pati ir jau 40 metų treniruoju kitus. Baseino mačiau, visokių nuotykių patyriau! Dirbtinio pluošto gamyklos (dabar „Girstutis“) baseine kartu dirbo treneris Sigitas Rudokas. Niekada nepamiršiu, kaip jis užkėlė savo vaikus ant balkono ir leido jiems nuo turėklų šokti į vandenį. Mes apačioje stovėdami iš siaubo kratėmės, prašėme to daryti. Treneris buvo apskaičiavęs, kad gylio pakaks, tad leido. Tik netikėjo, kad vaikai šoks, o jie nušoko. Ačiū Dievui, nieko bloga nenutiko.
Dabar dirbu „Šilainių“ plaukimo baseine. Čia plaukti pradėjo ir R. Meilutytė. Be mamos augusi, močiutės, brolių globota, neišlepusi, darbšti mergaitė, pati malkas skaldydavo...

Plaukimas – valingųjų sportas, jis reikalauja daug kantrybės ir nuoseklaus kasdienio triūso. Sportuodamos mes, visos trys seserys, tapome stiprios, reiklios sau. Jei užsibrėšime tikslą, būtinai pasieksime. Ir dabar neverkšlenu dėl jokio buities darbo. Reikia malkų atsinešti, atsinešu. Reikia medžių nusipjauti, nusipjaunu. Reikia tvorą nudažyti ar griovį iškasti – prašom.

Dirbdama su vaikais baseine, matau: kartais vaikiukas, vos tik sunkiau pasidaro, nori numoti ranka: „Ai, nebelankysiu...“ Pirmiausia reikia pažvelgti į tėvus, ar jie turi valios. Kai kuriems pakanka, kad atžala išmoko plaukti, o rezultatų siekti neva nebūtina. Yra iš ko rinktis: muzika, futbolas, karatė, krepšinis... Visko po truputį ir nieko giliai. O mes, trenerės, džiaugiamės kiekvienu baseiną lankančiu vaikučiu.“