Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui

 (30)
Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ramune, kuo gyvenate šiandien?

Esu dėstytoja, Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstau studentams chemiją ir vandentieką. Gyvenu vandeninį gyvenimą. Esu trečiosios kartos vandentekietė, mano senelis dirbo ir mama tebedirba toje pačioje srityje. Mėgstu sakyti, jog mano gyslomis teka ne kraujas, o vanduo. Studijavau chemiją, geriamojo vandens laboratorijoje pradirbau trylika metų. Dirbdama laboratorijoje pamačiau, kad labai daug žmonių nieko nežino apie vandenį, tiki daugybę mitų, todėl turėjau svajonę šviesti visuomenę apie vandenį ir ypač tai daryti per vaikus. Todėl šiuo metu dėstau ne tik universitete studentams, bet ir važinėju po mokyklas vaikams skaitydama paskaitas apie vandenį.

Kaip iš valstybinio sektoriaus patekote į universitetą?

Manau, kad taip buvo Dievo paskirta. Dirbdama laboratorijoje visada praeidavau studentų miestelį Saulėtekyje ir svajodavau kaip vedu paskaitą, kaip pati ruošiuosi dėstymui ar kuriu klausimus egzaminui.

Kai su vyru kraustėmės iš bendrabučio į naujus namus, turėjome nereikalingą šaldytuvą, tad pasiūliau bendradarbiui pasiimti jį pas save į sodą. Atsiimti šaldytuvo jis atvažiavo kartu su žmona, o kai važiavome automobiliu ji manęs paklausė, ar nenorėčiau studentams vesti laboratorinius darbus. Sutapimas – ji pati dirba VGTU. Iš laimės neturėjau žodžių, negalvojau, kad pasitaikys tokia galimybė. Kai pradėjau dėstyti, dieną praleisdavau laboratorijoje, o vakare eidavau į universitetą vesti paskaitų. Nors po darbo ir būdavau labai pavargusi, atėjusi į universitetą pajusdavau didelį malonumą, tiesiog atgaivą.


O kaip darbas laboratorijoje?

Darbas laboratorijoje man sekėsi, vadovai matė manyje potencialą, tad neužilgo pasiūlė pavaduotojos, vėliau vadovės pareigas. Nors ir labai mylėjau savo darbą, jaučiau – būti vadove ne man. Esu jautri ir per stipriai širdyje išgyvenu dėl darbuotojų. Slėgė mintys, kad darau daug neprasmingo, popierinio darbo, o dar ta didžiulė atsakomybė už viso Vilniaus geriamojo vandens kokybės priežiūrą... Prie nepasitenkinimo darbu prisidėjo ir skyrybos su vyru. Vienos konferencijos metu sukilo visos nuoskaudos – asmeninio gyvenimo, darbo... Išvažiavau iš konferencijos apsiverkusi ir vos nepadariau avarijos.

Būtent tuo momentu nusprendžiau – turiu ką nors keisti. Parašiau prašymą dėl atleidimo iš darbo ir nusprendžiau vardan savo gerovės ir sveikatos mesti užsitarnautą statusą ir gerą atlyginimą. Atėjus pas vadovą su prašymu dėl atleidimo, manęs klausė: „Kur eisi? Ką darysi?“ Tiesa ta, kad aš nežinojau, bet ir likti ten negalėjau. Kaip tik tuo pat metu iš komunikacijos skyriaus išėjo darbuotoja, o man pasiūlė perimti jos darbą ir vesti vaikams edukacinius užsiėmimus apie geriamąjį vandenį mokyklose, darželiuose. Nuo to laiko nebedirbu, nes darbas tapo didžiausiu malonumu.


Daugelis pasakytų, kad svajonių darbas buvo tas, kurio atsisakėte. Ar ilgai važinėjote po mokyklas, savo noru pasirinkusi žemesnes pareigas toje pačioje darbovietėje?

Taip dirbau pusantrų metų, nors visada jaučiau, kad tai ilgai tose pareigose neužsibūsiu, nes man trūko naujų žinių apie vandenį. Lietuva šiuo atžvilgiu tapo per maža. Mano mintys pasiteisino. Į darbą atėjo nauji vadovai ir visi gavome atleidimo lapelius. Tuo metu supratau – dabar arba niekada, turiu siekti svajonių. Aplikavau į universitetą dėl darbo pilnam etatui ir visą save atidaviau dėstymui. Tai yra didelis džiaugsmas, kai kiekvieną dieną norisi keltis į darbą, matyti savo studentus, dirbti su jais. Iš laboratorijos grįždavau visokeriopai pavargusi, o iš universiteto grįžtu išvargusi tik fiziškai. Emociškai jaučiuosi „pasikrovusi“ ir laiminga.

Per tuos metus turėjau tiek juoko ir šypsenų, kiek per trylika metų dirbdama laboratorijoje neturėjau. Man patinka stebėti, kaip mąsto studentai, noriu jiems suteikti žinių ne tik apie chemiją, bet ir padėti atrasti savo unikalų gyvenimo kelią, klausyti savo širdies. Smagu, kai paskaitų metu studentai nejaučia streso ir baimės, stengiuosi juos sudominti ir padaryti mokslą įdomesnį, gyvesnį. Taip pat su atėjimu dirbt į universitetą išsipildė kita svajonė - keliauti. Dėka Erasmus+ programos galiu keliauti po visą pasaulį, vežti žinias apie Lietuvos geriamąjį vandenį į visus pasaulio kraštus ir parvežti žinias savo studentams apie vandens technologijas iš įvairių pasaulio kampelių.


Kaip psichologija įsipynė į jūsų gyvenimą?

Kai būdavo sunku darbe, visada norėjau sužinoti, kas daro įtaką žmonių mąstymui, elgesiui, jausmams. Pradėjau skaityti, domėtis psichologinėmis knygomis. Vienas skaudžiausių mano gyvenimo etapų buvo skyrybos su vyru. Su juo nugyvenau dešimt nuostabių metų, kol vieną dieną jis su manimi pasijautė nelaimingas. Disertacijos rašymo metu buvau labai užsiėmusi ir net nepastebėjau, kad per mažai laiko skiriu jam. Buvau jį pamiršusi. Skirtis nusprendėme abu, išsiskyrėme draugiškai. Visada maniau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir niekam nepriklauso, todėl negaliu savintis žmogaus.

Ar buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog esate išsiskyrusi moteris? Kiek laiko prireikė su tuo susitaikyti?

Trys metai buvo labai sunkūs. Viskas išslydo iš po kojų, buvau pripratusi viską daryti kartu su vyru, o likau visiškai viena. Antras didžiulis smūgis buvo išsikraustymas iš namų. Iš savo nuosavų namų į nuomojamą butą. Būdavo dienų, kai neišlipdavau iš lovos, nes neturėdavau nei jėgų, nei noro ką nors daryti. Lankiausi pas psichologus, du mėnesius gėriau raminamuosius vaistus, o nustojus juos
gerti visos blogos emocijos grįžo. Nusprendžiau, kad turiu pati save išgydyti, prikelti gyvenimui be medikamentų. Labai stengdavausi iš viso šito išsikapstyti, bet vis kas nors dar nutikdavo ir atrodydavo, kad esu lyg jūroje, bandau iškilti, įkvėpti oro, bet kažkas vėl ir vėl mane murkdo gylyn.


Būdavo, sėdžiu vonioj ir verkiu, meldžiuos ir klausiu, ką daryti? Atėjo mintis, kad tiesiog turiu tai išgyventi. Viskas po truputį ėjo gėryn – įvairūs kursai, šokių meditacija, dailės terapija padėjo atsitiesti ir judėti pirmyn. Studijos Psichologijos akademijoje labiausiai man padėjo išsikapstyti iš duobės. Gyvenimas pasidarė daug paprastesnis, šviesesnis, lengvesnis, linksmesnis, pasikeitė požiūris. Akademijos išleista D. Burns knyga „Geros nuotaikos vadovas“ išmokė dirbti su negatyviomis mintimis, susitvarkyti su nemaloniais jausmais. Pažinau save iš naujo, dabar priimu save tokią, kokia esu.

Kaip į skyrybas sureagavo artimieji? Ar jie bandė padėti?

Jie beprotiškai sunkiai tai išgyveno. Tėvai žino, kad esu ta, kuri įlenda į olą ir būna viena, pati su savo jausmais. Nenorėjau, kad jie jaudintųsi, pergyventų dėl manęs, dėl to išlaikiau atstumą ir prašiau jų nesikišti, leisti pačiai su viskuo susitvarkyti. Esu jiems labai dėkinga, kad jie manęs išklausė.
Šiais metais prieš pat Vėlykas buvau Ispanijoje, didįjį penktadienį užėjau į Valencijos bažnyčią ir pirmą kartą supratau tikrąją Vėlykų prasmę. Kristus prisikėlė trečią dieną – o man kaip tik praėjo trys metai, kupini sunkumų.


Supratau, kad dabar pagaliau ir aš prisikėliau, viską išgyvenau, atėjo šviesusis laikotarpis. Kai gyvenau name, žydėjo visos mano pasodintos gėlės, o kai persikėliau į butą – pusė jų numirė, per visus tris metus nei viena iš jų nežydėjo. Dabar atėjo laikas, kai visos mano gėlėspradėjo krauti pumpurus. Tai ženklas, kad viskas gyvenime atgimsta, visi sunkumai yra išgyvenami. Gyvenu pilnavertį, pilną džiaugsmo gyvenimą, na ir kas, kad kol kas tik nuomojame bute?

Savo gyvenime vadovaujuosi posakiu: „Dieve, suteik man jėgų padaryti tai, ką aš galiu padaryti, susitaikyti su tuo, ko aš negaliu pakeisti ir išminties atskirti vieną nuo kito.“ Jeigu patenku į kokią nors sudėtingą situaciją, visų pirmą galvoju, ar aš pati galiu ką nors pakeisti, nes jei ne – su tuo tiesiog susitaikiau ir priimu.


Su vyru nesusilaukėte vaikų, buvote susidūrę su nevaisingumo problema. Ar šios bėdos ir tapo skyrybų priežastimi?

Ne, nors dėl to abu stipriai išgyvenome. Perėjome begalę specialistų, iš kurių trūko empatijos ir supratimo jausmo. Buvo labai sunku psichologiškai ir dažnai jautėmės tarsi ne nevaisingumo problemą turintys žmonės, o vaikščiojončios piniginės, iš kurių už kiekvieną smulkmeną prašo sumokėti dideles sumas. Vis dėlto, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo – tą dieną, kai turėjo vykti inseminacija, kaip tik susirgo vyras, pakilo temperatūra, dėl ko ir atšaukėme visą procedūrą. Tai buvo vienos dienos susirgimas, kitą dieną jis jau buvo visiškai sveikas.

Pavasarį prasidėjo mano disertacijos gynimas ir buvau pernelyg užimta, tad nusprendėme, kad visų pirma baigsiu doktorantūrą, vasarą pailsėsime, o rudenį išbandysime inseminaciją. Deja, rudenį jau prasidėjo mūsų skyrybų etapas. Tai ženklas, kad taip turėjo būti. Kartais pagalvoju, kad jeigu turėčiau savo vaiką, „uždusinčiau“ jį savo meile. O dabar galiu ją dovanoti labai daug vaikų. Svarbu visose gyvenimo nutikimuose įžvelgti prasmę. Dievas - tai pats geriausias pokštininkas, kuris, sugalvoja labai keistus gyvenimo posūkius. Jeigu gyvenime turėčiau galimybę ką nors keisti – nieko nekeisčiau, viską daryčiau taip pat. Be didžiųjų pamokų, nebūtų didžiosios laimės.


Ar po skyrybų liko nusivylimas vyrais ar mintis, kad jau niekada daugiau nesutiksite mylimo žmogaus?

Pradžioje buvo labai nusivylusi vyrais ir galvojau, kad daugiau niekada gyvenime nebetikėsiu meile, bet po truputį viskas keičiasi, gėlės žydi, aš pati žydžiu ir galvoju, kad gal man gyvenimas suteis progą sutikti dar vieną gyvenimo meilę? Buvo momentas, kai reikėjo gelbėtojo, kuris padėtų susitvarkyti su esama situacija. Deja, tokie dalykai gyvenime nesuveikia. Kai nesi išgyvenęs savo skausmo iki galo, negali ir kitam dovanoti gražių jausmų. Dabar neturiu didelių lūkesčių, kad kas suteiks man laimę, ji tiesiog eina iš vidaus. Atėjo pilnatvės jausmas, kai turiu savyje daug džiaugsmo, kuriuo norisi su kažkuo dalintis. Nenoriu visą laiką gyventi vien tik sau. Norisi dalintis savo žiniomis, patirtimi ir galbūt visa tai kam nors bus naudinga.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.