Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui

 (30)
Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ramune, kuo gyvenate šiandien?

Esu dėstytoja, Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstau studentams chemiją ir vandentieką. Gyvenu vandeninį gyvenimą. Esu trečiosios kartos vandentekietė, mano senelis dirbo ir mama tebedirba toje pačioje srityje. Mėgstu sakyti, jog mano gyslomis teka ne kraujas, o vanduo. Studijavau chemiją, geriamojo vandens laboratorijoje pradirbau trylika metų. Dirbdama laboratorijoje pamačiau, kad labai daug žmonių nieko nežino apie vandenį, tiki daugybę mitų, todėl turėjau svajonę šviesti visuomenę apie vandenį ir ypač tai daryti per vaikus. Todėl šiuo metu dėstau ne tik universitete studentams, bet ir važinėju po mokyklas vaikams skaitydama paskaitas apie vandenį.

Kaip iš valstybinio sektoriaus patekote į universitetą?

Manau, kad taip buvo Dievo paskirta. Dirbdama laboratorijoje visada praeidavau studentų miestelį Saulėtekyje ir svajodavau kaip vedu paskaitą, kaip pati ruošiuosi dėstymui ar kuriu klausimus egzaminui.

Kai su vyru kraustėmės iš bendrabučio į naujus namus, turėjome nereikalingą šaldytuvą, tad pasiūliau bendradarbiui pasiimti jį pas save į sodą. Atsiimti šaldytuvo jis atvažiavo kartu su žmona, o kai važiavome automobiliu ji manęs paklausė, ar nenorėčiau studentams vesti laboratorinius darbus. Sutapimas – ji pati dirba VGTU. Iš laimės neturėjau žodžių, negalvojau, kad pasitaikys tokia galimybė. Kai pradėjau dėstyti, dieną praleisdavau laboratorijoje, o vakare eidavau į universitetą vesti paskaitų. Nors po darbo ir būdavau labai pavargusi, atėjusi į universitetą pajusdavau didelį malonumą, tiesiog atgaivą.


O kaip darbas laboratorijoje?

Darbas laboratorijoje man sekėsi, vadovai matė manyje potencialą, tad neužilgo pasiūlė pavaduotojos, vėliau vadovės pareigas. Nors ir labai mylėjau savo darbą, jaučiau – būti vadove ne man. Esu jautri ir per stipriai širdyje išgyvenu dėl darbuotojų. Slėgė mintys, kad darau daug neprasmingo, popierinio darbo, o dar ta didžiulė atsakomybė už viso Vilniaus geriamojo vandens kokybės priežiūrą... Prie nepasitenkinimo darbu prisidėjo ir skyrybos su vyru. Vienos konferencijos metu sukilo visos nuoskaudos – asmeninio gyvenimo, darbo... Išvažiavau iš konferencijos apsiverkusi ir vos nepadariau avarijos.

Būtent tuo momentu nusprendžiau – turiu ką nors keisti. Parašiau prašymą dėl atleidimo iš darbo ir nusprendžiau vardan savo gerovės ir sveikatos mesti užsitarnautą statusą ir gerą atlyginimą. Atėjus pas vadovą su prašymu dėl atleidimo, manęs klausė: „Kur eisi? Ką darysi?“ Tiesa ta, kad aš nežinojau, bet ir likti ten negalėjau. Kaip tik tuo pat metu iš komunikacijos skyriaus išėjo darbuotoja, o man pasiūlė perimti jos darbą ir vesti vaikams edukacinius užsiėmimus apie geriamąjį vandenį mokyklose, darželiuose. Nuo to laiko nebedirbu, nes darbas tapo didžiausiu malonumu.


Daugelis pasakytų, kad svajonių darbas buvo tas, kurio atsisakėte. Ar ilgai važinėjote po mokyklas, savo noru pasirinkusi žemesnes pareigas toje pačioje darbovietėje?

Taip dirbau pusantrų metų, nors visada jaučiau, kad tai ilgai tose pareigose neužsibūsiu, nes man trūko naujų žinių apie vandenį. Lietuva šiuo atžvilgiu tapo per maža. Mano mintys pasiteisino. Į darbą atėjo nauji vadovai ir visi gavome atleidimo lapelius. Tuo metu supratau – dabar arba niekada, turiu siekti svajonių. Aplikavau į universitetą dėl darbo pilnam etatui ir visą save atidaviau dėstymui. Tai yra didelis džiaugsmas, kai kiekvieną dieną norisi keltis į darbą, matyti savo studentus, dirbti su jais. Iš laboratorijos grįždavau visokeriopai pavargusi, o iš universiteto grįžtu išvargusi tik fiziškai. Emociškai jaučiuosi „pasikrovusi“ ir laiminga.

Per tuos metus turėjau tiek juoko ir šypsenų, kiek per trylika metų dirbdama laboratorijoje neturėjau. Man patinka stebėti, kaip mąsto studentai, noriu jiems suteikti žinių ne tik apie chemiją, bet ir padėti atrasti savo unikalų gyvenimo kelią, klausyti savo širdies. Smagu, kai paskaitų metu studentai nejaučia streso ir baimės, stengiuosi juos sudominti ir padaryti mokslą įdomesnį, gyvesnį. Taip pat su atėjimu dirbt į universitetą išsipildė kita svajonė - keliauti. Dėka Erasmus+ programos galiu keliauti po visą pasaulį, vežti žinias apie Lietuvos geriamąjį vandenį į visus pasaulio kraštus ir parvežti žinias savo studentams apie vandens technologijas iš įvairių pasaulio kampelių.


Kaip psichologija įsipynė į jūsų gyvenimą?

Kai būdavo sunku darbe, visada norėjau sužinoti, kas daro įtaką žmonių mąstymui, elgesiui, jausmams. Pradėjau skaityti, domėtis psichologinėmis knygomis. Vienas skaudžiausių mano gyvenimo etapų buvo skyrybos su vyru. Su juo nugyvenau dešimt nuostabių metų, kol vieną dieną jis su manimi pasijautė nelaimingas. Disertacijos rašymo metu buvau labai užsiėmusi ir net nepastebėjau, kad per mažai laiko skiriu jam. Buvau jį pamiršusi. Skirtis nusprendėme abu, išsiskyrėme draugiškai. Visada maniau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir niekam nepriklauso, todėl negaliu savintis žmogaus.

Ar buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog esate išsiskyrusi moteris? Kiek laiko prireikė su tuo susitaikyti?

Trys metai buvo labai sunkūs. Viskas išslydo iš po kojų, buvau pripratusi viską daryti kartu su vyru, o likau visiškai viena. Antras didžiulis smūgis buvo išsikraustymas iš namų. Iš savo nuosavų namų į nuomojamą butą. Būdavo dienų, kai neišlipdavau iš lovos, nes neturėdavau nei jėgų, nei noro ką nors daryti. Lankiausi pas psichologus, du mėnesius gėriau raminamuosius vaistus, o nustojus juos
gerti visos blogos emocijos grįžo. Nusprendžiau, kad turiu pati save išgydyti, prikelti gyvenimui be medikamentų. Labai stengdavausi iš viso šito išsikapstyti, bet vis kas nors dar nutikdavo ir atrodydavo, kad esu lyg jūroje, bandau iškilti, įkvėpti oro, bet kažkas vėl ir vėl mane murkdo gylyn.


Būdavo, sėdžiu vonioj ir verkiu, meldžiuos ir klausiu, ką daryti? Atėjo mintis, kad tiesiog turiu tai išgyventi. Viskas po truputį ėjo gėryn – įvairūs kursai, šokių meditacija, dailės terapija padėjo atsitiesti ir judėti pirmyn. Studijos Psichologijos akademijoje labiausiai man padėjo išsikapstyti iš duobės. Gyvenimas pasidarė daug paprastesnis, šviesesnis, lengvesnis, linksmesnis, pasikeitė požiūris. Akademijos išleista D. Burns knyga „Geros nuotaikos vadovas“ išmokė dirbti su negatyviomis mintimis, susitvarkyti su nemaloniais jausmais. Pažinau save iš naujo, dabar priimu save tokią, kokia esu.

Kaip į skyrybas sureagavo artimieji? Ar jie bandė padėti?

Jie beprotiškai sunkiai tai išgyveno. Tėvai žino, kad esu ta, kuri įlenda į olą ir būna viena, pati su savo jausmais. Nenorėjau, kad jie jaudintųsi, pergyventų dėl manęs, dėl to išlaikiau atstumą ir prašiau jų nesikišti, leisti pačiai su viskuo susitvarkyti. Esu jiems labai dėkinga, kad jie manęs išklausė.
Šiais metais prieš pat Vėlykas buvau Ispanijoje, didįjį penktadienį užėjau į Valencijos bažnyčią ir pirmą kartą supratau tikrąją Vėlykų prasmę. Kristus prisikėlė trečią dieną – o man kaip tik praėjo trys metai, kupini sunkumų.


Supratau, kad dabar pagaliau ir aš prisikėliau, viską išgyvenau, atėjo šviesusis laikotarpis. Kai gyvenau name, žydėjo visos mano pasodintos gėlės, o kai persikėliau į butą – pusė jų numirė, per visus tris metus nei viena iš jų nežydėjo. Dabar atėjo laikas, kai visos mano gėlėspradėjo krauti pumpurus. Tai ženklas, kad viskas gyvenime atgimsta, visi sunkumai yra išgyvenami. Gyvenu pilnavertį, pilną džiaugsmo gyvenimą, na ir kas, kad kol kas tik nuomojame bute?

Savo gyvenime vadovaujuosi posakiu: „Dieve, suteik man jėgų padaryti tai, ką aš galiu padaryti, susitaikyti su tuo, ko aš negaliu pakeisti ir išminties atskirti vieną nuo kito.“ Jeigu patenku į kokią nors sudėtingą situaciją, visų pirmą galvoju, ar aš pati galiu ką nors pakeisti, nes jei ne – su tuo tiesiog susitaikiau ir priimu.


Su vyru nesusilaukėte vaikų, buvote susidūrę su nevaisingumo problema. Ar šios bėdos ir tapo skyrybų priežastimi?

Ne, nors dėl to abu stipriai išgyvenome. Perėjome begalę specialistų, iš kurių trūko empatijos ir supratimo jausmo. Buvo labai sunku psichologiškai ir dažnai jautėmės tarsi ne nevaisingumo problemą turintys žmonės, o vaikščiojončios piniginės, iš kurių už kiekvieną smulkmeną prašo sumokėti dideles sumas. Vis dėlto, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo – tą dieną, kai turėjo vykti inseminacija, kaip tik susirgo vyras, pakilo temperatūra, dėl ko ir atšaukėme visą procedūrą. Tai buvo vienos dienos susirgimas, kitą dieną jis jau buvo visiškai sveikas.

Pavasarį prasidėjo mano disertacijos gynimas ir buvau pernelyg užimta, tad nusprendėme, kad visų pirma baigsiu doktorantūrą, vasarą pailsėsime, o rudenį išbandysime inseminaciją. Deja, rudenį jau prasidėjo mūsų skyrybų etapas. Tai ženklas, kad taip turėjo būti. Kartais pagalvoju, kad jeigu turėčiau savo vaiką, „uždusinčiau“ jį savo meile. O dabar galiu ją dovanoti labai daug vaikų. Svarbu visose gyvenimo nutikimuose įžvelgti prasmę. Dievas - tai pats geriausias pokštininkas, kuris, sugalvoja labai keistus gyvenimo posūkius. Jeigu gyvenime turėčiau galimybę ką nors keisti – nieko nekeisčiau, viską daryčiau taip pat. Be didžiųjų pamokų, nebūtų didžiosios laimės.


Ar po skyrybų liko nusivylimas vyrais ar mintis, kad jau niekada daugiau nesutiksite mylimo žmogaus?

Pradžioje buvo labai nusivylusi vyrais ir galvojau, kad daugiau niekada gyvenime nebetikėsiu meile, bet po truputį viskas keičiasi, gėlės žydi, aš pati žydžiu ir galvoju, kad gal man gyvenimas suteis progą sutikti dar vieną gyvenimo meilę? Buvo momentas, kai reikėjo gelbėtojo, kuris padėtų susitvarkyti su esama situacija. Deja, tokie dalykai gyvenime nesuveikia. Kai nesi išgyvenęs savo skausmo iki galo, negali ir kitam dovanoti gražių jausmų. Dabar neturiu didelių lūkesčių, kad kas suteiks man laimę, ji tiesiog eina iš vidaus. Atėjo pilnatvės jausmas, kai turiu savyje daug džiaugsmo, kuriuo norisi su kažkuo dalintis. Nenoriu visą laiką gyventi vien tik sau. Norisi dalintis savo žiniomis, patirtimi ir galbūt visa tai kam nors bus naudinga.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti (13)

Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.

Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją (6)

Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Bertos Tilmantaitės fotoistorija: tai, ką žmonės gali sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

I. Drėgvienė: vyro onkologinė liga, prieš laiką gimę mūsų mažyliai – niekada neklausiau, kodėl man (7)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė (38 m.) mielai pamirštų tas dienas prieš devynerius metus, kai jos vyrui Kęstučiui buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Tąsyk jiedu abu surėmė pečius kovai už gyvenimą ir gyvybę. Agresyvus gydymas galėjo pakenkti vyro vaisingumui, tad pora iškart atliko lytinių ląstelių užšaldymo procedūrą. Dieną naktį prie sergančiojo ligoninėje leidusi moteris ryžosi pagalbiniam apvaisinimui, susilaukė dvynukų.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.