Tiems, kam patinka skaityti svetimus laiškus...

Tiems, kam patinka skaityti svetimus laiškus...%
Iš žurnalo "Moteris" (nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas – Julijos Estko. Šukuosena – Julijos Tarvydienės)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jiedu sėdo rašyti vienas kitam laiško ir parašė... romaną. Gal epistolinis bendravimas niekada ir nebūtų pasibaigęs, bet Vyras prisiminė Marcelio Prousto mintį, kad nėra nieko švelnesnio už nebenorinčių susitikti draugų susirašinėjimą, ir šūktelėjo Moteriai: „Noriu su tavim susitikti, todėl atia!“ Ar romanas turi tęsinį? Jauna patrakusi kūrėja Akvilė Žilionytė (24 m.) ir poetas bei eseistas Kęstutis Navakas (48 m.) knyga „Visi laiškai – žirafos“ atsakys net ir į šį klausimą. Jei tik mokėsite skaityti tarp eilučių. 

Skiriatės amžiumi, patirtimi ir vis dėlto – panašūs: kūrybiškumu, provokatorių savybėmis, žaisme, intelektu. Kaip vienas kitą atradote? Kaip rašytojas atranda sau artimą sielą arba tą, kuris provokuoja parašyti Jam laišką?

Akvilė: Dar nepažinodama Kęstučio žinojau (skaičiau jo tekstus), kad vaikystės nuotraukose jis stovi su jurginais, aš vaikystės nuotraukose stoviu su rožėmis, paauglystėje jis prekiavo džinsais, auksiniais žiedais, aš paauglystėje prekiavau „Oriflame“ lūpų dažais, muilu ir kaimynes barsčiau aukso pudros dulkėmis. Taigi skiriamės floristika, muilistika ir dar nežinia kuo. Aš niekada nepriaugau prie jurginų ir aukso, jis niekada nepriaugo prie rožių, nebent – prie Rilke's rožių.

Susipažinome 2009 m. vykusiame literatūros festivalyje „Šiaurės vasara“, abu priklausėme naktinei publikai. Jis atsivežė patefoną, vinilinių plokštelių – vedė diskoteką. Aš atvažiavau su naktinėmis sukniomis – šokti, o muzika, kaip žinoma, turi savybę prišaukti šokančiuosius. Matyt, sutapo ir mūsų paros metas, ir decibelų stiprumas, ir dar nežinia kas. Tiek užtenka, kad rašytum laiškus.

Kęstutis: Skaičiau ir aš Akvilės tekstus „Šiaurės Atėnuose“ bei kitur. Kur nors pamatęs tokią organišką siurrealistę, tikrai įsiminsi. Toje diskotekoje ji nuolat malėsi prie didžėjaus pulto, o mano grojami vinilai labai nemėgsta, kai kas šalia patefono kojom trypia. Nuolat vaikiau ją kuo toliau, o ji vis grįždavo. Pykau, galvojau: „Ot tai višta“, vėl vijau kuo toliau, bet Akvilė – ne iš tų, kurias ilgam nuvysi. Vėliau pradėjo publikuoti savo ciklą „Fotografijos“, ir pamažu ėmiau manyti, kad su šita autore man gal ir pakeliui. Pernelyg panašūs buvo požiūriai į kūrybą, pasaulį, stilių, fantaziją ir sapnus. Beje, prieš lemtingąjį susitikimą diskotekoje Akvilė mėgino iš manęs imti interviu apie sapnus, vėliau jie tapo vienu kertinių mūsų estetikos stulpų. Kad skaitytojui būtų didesnė intriga, išduosiu, jog Akvilė turi gana retą bruožą: kartais gyvena miegodama. Ne tik vaikšto, bet ir bendrauja, važiuoja į miestą, šoka klubuose, vėliau grįžta, o nubudusi nieko neprisimena. Mano, kad sapnavo.

Akvilė: jei būčiau personažas, tikrai norėčiau susirasti sau lygų autorių

Vyro ir moters laiškai, o šiuo atveju – net laiškų romanas, asocijuotųsi su intymumu, besirutuliojančia aistra, pagaliau – meilės pažadu, o kuo baigiasi Judviejų istorija? Ar intelektas nepakiša kojos Vyrui ir Moteriai?

Akvilė: Nesikoncentruoju į protingumą, visada jaučiu palankumą žmonėms, kurie moka ir kiaušinius virti, ir sienas tapetuoti, ir A. A. Jonyno eilėraštį deklamuoti, ir vyną balkone gerti. Nemanau, kad intelektas kam kojas kaišiotų. Tiesa, knygius jis kartais nukreipia neteisinga linkme. Mačiau, kaip vienas toks taksistą klausinėjo apie Borgesą, Kafką, Dostojevskį, o už neišmanymą buvo pasiruošęs pamauti galvą ant kuolo. Man patinka taksistai, tad jų langų užuolaidėlių plėšymas už Kafkos neskaitymą – nuodėmė ir prakeiksmas kubu.

Kęstutis: Visų Jūsų minimų dalykų mūsų laiškuose kiek tik nori. Atidesnis skaitytojas tikrai pamatys, kas toje knygoje abiem adresatams ĮVYKSTA. Nors labiau rūpėjo ne siužetas, įvykiai, bet vidinė, kūrybinė aistra. O jos ten tiek, kad nors elektrą gamink iš visų tų įtampų. Be to, kiek atskiriame gyvenimą ir tekstą. Kartais mums gyvenimas virsta tekstu, kartais tekstas – gyvenimu, o kartais abu egzistuoja atskirai ir ilgisi kits kito.

Kęstutis: laiškai padeda apmąstyti ne tik žmogų, kuriam rašai, bet ir save patį

Kas Jums yra laiškas? Kokia jo vertė šiandien, kai elektroniniu paštu jų išsiunčiame, kiek tik širdis geidžia?

Akvilė: Esu minėjusi, kad vaikystėje laiškus rašydavau net popierinėms lėlėms, rašydavau pagal visas taisykles, o mano taisyklė buvo tokia, kad laišką reikia rašyti ilgai – valandą, savaitę, mėnesį. Kartais ir elektroninius rašau ilgai – valandą, savaitę. Nors jau keturiasdešimtieji interneto gyvavimo metai (lyg), gražiausius laiškus rašau pieštuku, nors jau šimtieji skalbimo mašinos gyvavimo metai (lyg), gražiausias sukneles skalbiu rankomis.

Kęstutis: Akvilė yra laiškų maniakė: intensyviausiu susirašinėjimo metu per pusketvirto mėnesio ji man parašė šimtą trisdešimt vieną. Mano atsakymai sudaro gal ketvirtadalį šio skaičiaus, kompensuodavausi siuntinėdamas „Vakaro lyriką“ – savo ar verstinius eilėraščius.

Laiškas yra labai svarbi bendravimo forma. Jis padeda sumažinti atstumą tarp žmonių, bet kartu ir primena, kad jis egzistuoja. O atstumas bendraujant irgi reikalingas, nederėtų sutapti vienam su kitu, virsti vienam kitu, imti kalbėti tais pačiais žodžiais. Toks susitapatinimas atrodo romantiškas, tačiau iš esmės tai – vergijos atmaina. Laiškai padeda apmąstyti ne tik žmogų, kuriam rašai, bet ir save patį. Be to, tai taip pat intymu ir jautru, kaip skalbti rankomis suknelę.

Įdomu, kokiu paros metu vienas kitam rašydavote? Ar įmanoma vienas kitą pažinti per beletristinius laiškus? Ar Judu norėjote vienas kitą pažinti?

Kęstutis: Mes – naktinės personos, tad aš dažniausiai rašydavau naktimis. Mūsų laiškai žirafos nėra įprastiniai, tad nebūtinai skirti išsipasakoti ar pažinti, o jei ir pastarajam, tai pažinti čia stengėmės ne vienas kito gyvenimą, o vienas kito stilių. Nes stilius yra žmogaus dvasia. Kaip kvėpuoji, taip ir rašai, anot Bulato Okudžavos.

Be to, literatūriniuose laiškuose ne vien tik atsivėrinėjama, bet ir slapstomasi, žaidžiama gaudynių, slėpynių, sekretais ir kitais iš vaikystės žinomais ritualais. Tuose laiškuose prisistatome ne tiek kasdienos kontekste, kiek kultūros. Jos reprezentantų ten susikvietėm visą pulką – su gera kompanija juk visada smagiau. O laiškas yra vienintelis būdas suderinti vienatvę ir gerą kompaniją, kaip sakė Lordas Byronas.

Akvilė: Sakoma ne tik „kaip kvėpuoji, taip ir rašai“, sakoma ir „meluoja, kaip kvėpuoja“. Kaip vienas Emiro Kusturicos veikėjas: „Ilgomis žiemos naktimis abu meluojam išsijuosę – prisigalvojam nebūtų istorijų, ir žiema akimirksniu praeina.“ Tik kad ir kaip sveika bei smagu meluoti, lietuviai turbūt neįpratę vidurnakčiais nei meluoti, nei vandens iš balų gerti, nei bregovičių klausytis.

Na, bet susizgrimbu, kad Kęstutis kaip koks vokiečių romantikas tuoj tarstels, jog kiekvienas ištartas žodis yra melas. Gerai, man irgi patinka sekretai ir masonai, patinka, kai turi ieškoti suslėptų raktų, rakinti spyną. Jei rastum raktą, spyną atrakintum be garso, o radom ne visada. Juk sveika bei smagu ir raktų nerast – kai kurie žmonės to nežino, ypač tie, kurie retai pameta raktus.

Koks jausmas, kai laiškų nebegauni? Tada reikia susitikti ir pažvelgti vienas kitam į akis?

Akvilė: Pažvelgiame, ir tada aš jam sakau, kad jo akys – kaip mano močiutės karoliai. Haa.

Kęstutis: Na štai, jos močiutė ant kaklo nešioja mano akis... Tikra siurrealistė. O Akvilės akys liepsnoja kaip Dali žirafa. Jei ją kas nutapytų, akys padegtų drobę.

Kodėl – žirafos?

Kęstutis: Visokių pavadinimų buvome prigalvoję. Juokingiausias: „Savo laiškų rankom aš tave pagausiu.“ Žirafos čia atsirado natūraliai, nes tai pats siurrealistiškiausias gyvūnas, vienintelis, kuris gali savo liežuviu išsivalyti ausis. O siurrealizmo mūsų knygoje daug. Tas žodis nereiškia kokių nors neperbrendamų abrakadabrų, išvertus tai – „virš tikrovės“. Mes ir mėginame žvelgti į tikrovę iš viršaus – žirafos žvilgsniu. Be to, siurrealizmas trina ribą tarp sapno ir realybės, o žirafa ir yra labiau susapnuotas gyvūnas nei realus. Gamta jį veikiausiai ir susapnavo.

Jūsų laiškai – puikus būdas pabėgti nuo tikrovės. Tik ar nuo jos bėgate? Ar paliesti vienas kitą rankomis, įsižiūrėti, įsiklausyti yra mažiau vertinga, nei atskleisti savo mintis raštu?

Akvilė: Man dažnai norisi užtiesti gražią staltiesę ir padėti vaisių, dažnai norisi ir nudrėksti staltiesę su visom lėkštėm. Kartais tikrovė ir fantazija taip susipina, kad nesuprasi, nuo kurio stalo staltiesė buvo nutraukta, ant kurio užtiesta. Na, jei tikrovėje stalas ir kėdės išvartytos, vaizduotė visada gali apdangstyti jas nosinėmis, kilimais ar plytelėmis.

Kęstutis: Knyga ar filmas man yra tokia pati tikrovė, kaip ir medis už lango. Tik medis už lango vis tas pats, o knygą galima perskaityti daugybe būdų. Kaip ir mūsų laiškus, kurie savaip pratęsia tikrovę šios neneigdami. Tad štai – tūkstantis receptų, kaip pabėgti nuo tikrovės ir vėl į ją grįžti.

Kodėl šį laiškų romaną turėtų perskaityti net tie, kuriems Jūsų laiškų turinys nėra įkandamas?

Akvilė: Pirmiausia turėtų perskaityti tie, kuriems rūpi ne tik milžinai, jų kapai ir paunksmės, bet ir šlubos antys, ir ispanės, duodančios paglostyti papūgos kaklą. Visada jaučiau švelnų palankumą laukinei faunai ir žmonėms, nugairintiems visai kitos saulės. Skaitykit, jei ilgitės ispanijų, juodžiausių plaukų ir veidų.

Kęstutis: Skaityti svetimus laiškus visada malonu, nes savaip pikantiška. Daug ten visko pripinkliavom, tačiau daug pasakėm ir apie save bei vienas kitą. O knyga sudėtinga tik iš pirmo žvilgsnio.

Kęstuti, esate atviresnis už Akvilę, ar pastebėjote? Ar rašytojas neturi bijoti savo nuogo atvirumo?

Kęstutis: Akvilė irgi atvira, tik tekstuose tą atvirumą koduoja, nes atvirumas nėra meninė kategorija. Tai kaip drabužiai. Juk nevaikštome nuogi, nors nuogi būtume „atviresni“. Ir, jei prašnekome apie drabužius, man patinka tokie, kurie skirti ne tik gintis nuo šalčio ar „gėdai“ pridengti. Mėgstu gražius, elegantiškus drabužius, žmones, tekstus. Tam tikra prasme grožis ir elegancija meluoja, nes pridengia mūsų silpnumą, pažeidžiamumą, vienatvę ir liūdesį. Elegantiški žmonės gyvena taip, lyg niekada neketintų mirti. Neelegantiški – lyg mirtų kiekvieną sekundę. Tas pats nutinka ir tekstams. Kad ir kokios svarbos dalykus jis fiksuotų, jei yra blogo stiliaus, man jis – miręs.

Akvilė: Murkšlinumas tam tikra prasme irgi meluoja, nes suslepia vidinę eleganciją ir grakštumą. Kartais sutinki murkšlinų asmenų, kurių vienintelė vidinės elegancijos išraiška – pirštinės arba kojinės su dryželiais. Čia viskas dėl to, kad kai kurio kirpimo žmonės beveik nekalba tiesmukai, visad – aplinkkeliais, metaforomis. Tokie nedėvi skrybėlių ar kelnių su kantais – vis tikisi, kad jų eleganciją atspės iš pirštinių, kojinių ar kitokių slepiamų elegancijos ženklų. Štai kur subtilumas!

Sakai, kad grožis meluoja, bet meluoja ir bjaurumas. Prisiminkime Stendhalį – gremėzdišką, nerangų, kaip pats save įvardijo, italų mėsininko veidą. Ir čia yra tikra kūno veidmainystė, tikras melas. Kad ir ką jis dėvėjo – korsetą, peruką, šilkines kelnes, viską užgoždavo nerangumas.

O Jūs, Akvile, tobulai slepiatės po crazy kauke. Raganiškai užkalbate dantis, kad tik neapnuogintumėte savęs?

Akvilė: Žmonės keisti: kai tik rodausi tokia, kokia esu, jiems atrodau nenatūrali, o kai rodausi tokia, kokia nesu, atrodau natūrali. Vaikystėje kiekvienai popierinei lėlei pripiešdavau po šešiolika skrybėlių ir keisdavau jas kas sekundę. Ir jei kas sekundę keičiu skrybėlę ar miegu su ja, jei meluoju, jei ant stalo palieku batus, jei makaronus verdu be vandens, tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Jei imčiau į šį klausimą atsakinėti sąžiningai, paaiškinčiau, kad vaikystėje makaronus viriau be vandens, labai daug meluodavau, išsidažydavau nuo galvos iki kojų, ir tai tikriausias nekaltumas, dorumas ir tikrumas. Esu išsaugojusi vaikiškos nekaltybės, todėl vis dar daug meluoju ir kitaip maklinėju.

Kęstutis: Akvilė čia pernelyg meluoja, kad meluoja. Melas jai – išraiškos priemonė, ji niekada nemeluoja svarbiais gyvenimo atvejais. Galėtume prisiminti Jimo Morrisono su koledžo studentais sukurtą įdomų sambūrį: šio nariai melą laikė būtinybe ir įvairiais melais bandė praturtinti tikrovę. Toks melas yra ne melas, o menas.

Kokie sau atrodote dabar – per atstumą pažvelgę į savo laiškus? Kokį Kęstučio portretą nupieštų Akvilė, kokį sapną apie Akvilę susapnuoti norėtų Kęstutis?

Akvilė: Kęstutis nelabai leidžiasi piešiamas ar fotografuojamas. Ir nuotraukose jis dažniausiai pagautas besimuistantis arba rodo tik tą rankos, akių kryptį, kurią sugalvojo. Pats sako: „Aš – žmogus be amžiaus.“ (Kad būtų dramatiškiau, norisi dar pridėti: „Ir be veido.“) Tad kaip nupieši tokį žmogų – be amžiaus ir be ausų? Jį reikia sugalvoti. Aš ir sugalvojau, bet čia prasideda veidrodžių karalystė, ir turiu paisyti uždarumo taisyklių – negaliu jums pasakinėti, nes jei pasakyčiau, kokį Kęstutį esu susigalvojusi, ne atverčiau jį, tik dar labiau užslėpčiau. Mūsų laiškų skaitytojas yra vienintelis dailininkas – laišką po laiško jis pieš vis kitokius Kęstučio ar mano portretus.

Kęstutis: O Akvilė itin mėgsta fotografuotis ir būti tapoma ar aprašinėjama. Indėnai mano, kad fotografuojant iš žmogaus pavagiama siela, vadinasi, jos sielų skaičius yra begalinis – kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Laiškai užfiksavo mus labai įdomiu laiku – kai abu manėme turį daugybę gyvybių, kiekvienas laiškas vis po kelias pridėdavo. Ta knyga – mūsų vidinis fotoalbumas. Be to, padėjo man atrasti labai gražų, jautrų, tikrą ir kūrybingą žmogų. Sapnuoti aš Akvilės visai nenoriu. Ji ir gyvenime – toks sapnas, kad stengiuosi nors miegodamas iš jos pabusti.

Akvile, kartą mestelėjote: „Turėjau planą tapti poete ar rašytoja, bet man nereikia rašyti, mane ir taip užrašys poetai.“ Išsipildė?

Akvilė: Jei būčiau personažas, tikrai norėčiau susirasti sau lygų autorių. Kaip, pavyzdžiui, Kabirija susirado Fellini, Svanas – Proustą, kronopai – Cortazarą. Kartais aš – personažas, kartais – autorius. Žinoma, nuoseklumas yra pravarti savybė, bet kad jau nuosekli nesu, tenka šokinėti kaip kengūrai: vienądien aš – Kabirija, kitą – Federico Fellini, vieną dieną – balta katytė, kitą – Jonas Biliūnas. Čia stovėk ir stebėk, žmogau, budria akimi metamorfozes.

Kęstuti, paskutiniame knygos laiške išsitariate: „Skaitydamas visus mūsų laiškus jaučiuosi kaip senas hipis, vėl važiuojantis į Vudstoką. (...) Noriu tau parašyti ką nors labai liūdno, nors vieną žodį, iš kurio ašara būtų išmušusi priebalsę...“ Apie ką Jūsų liūdesys? Nejau visi išsipildymai tėra fikcija, ateities miglos?

Kęstutis: Visi išsipildymai nėra fikcija, bet visi išsipildymai yra baigtiniai, tam tikru požiūriu – vienkartiniai. Dažnai liūdnoka, kai baigiasi kas gražaus, pvz., Vudstokas: į jį joks senas hipis nebenuvažiuos. Pvz., mūsų žirafų laiškai. O tam, kad neapsižliumbtume kaip kokia našlaitė Elenytė, pakanka žinoti, jog, pasibaigus vienam išsipildymui, prasideda kelias į kitą. Nesijaučiu nei senas hipis, nei sena žirafa. Žmogus, kuris turi ne tik praeitį, niekada ir nepasens. Teberašome su Akvile laiškus vienas kitam. Jei jie kada vėl sumanys iššokti iš asmeninių puslapių, bus ir vėl knyga. Tik jau visai kitokia. Kaip vadinsis? Gal: „Visos žirafos – kengūros“?

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.