Tekstilininkė E.Bogdanienė: aš net savo antkapį esu nusiaudusi

Tarp profesorės Eglės Gandos Bogdanienės darbų - ir menstruacijų krauju tapytas kūrinys „All is Full of Love“, iš namų dulkių suveltas triušis, Linkėjimų juosta su užrašu: „Eglute, aš vis tiek myliu tave labiau negu Jakubauskas. Katinėlis Linas“...

Trumpas dosjė

Gimė 1962 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje.
Studijos. Baigė Vilniaus 9-ąją mokyklą, Lietuvos valstybinį dailės instituto tekstilės specialybę. Stažavosi Helsinkio industrinio meno universitete, West Deano meno koledže (Didžioji Britanija), Tasaros audimo centre (Indija) ir kitur.
Credo. „Menas išgelbės pasaulį.“
Pomėgiai. „Šokio aistra užsikrėčiau mokykloje lankydama Adomo ir Valentinos Gineičių studiją. Mano vyras nekenčia šokti, tad esu dėkinga šokių mokytojui Kęstučiui, kad jis sutinka kartais būti mano šokių partneriu, nors pati esu nepatikima partnerė.“
Tabu. „Močiutė mokė: „Niekada nesakyk „niekada“, nes likimas taip apsiverčia, kad būtinai tave į išsižadėtą kampą įspraus.“
Nemėgsta. Labiausiai - klastos. „Klastą suprantu vienpusiškai – tai ilgalaikis, apgalvotas veikimas, dūris iš nugaros.“

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Aukštosios mokyklos prorektorė išradingai, švelniai, moteriškai protestuoja prieš biurokratiją. Menininkė nugali administratorę?
Pasigirdo kalbų, esą gal savo pasirašytus įsakymus siuvinėti gėlėmis, širdelėmis ar į bučinius apeliuojančiomis lūpomis nėra etiška. Esu menininkė, ir tvarkingai atlieku administracines pareigas – prorektorės studijoms. Mūsų aukštoji mokykla ugdo menininkus, tad skatinti studentų kūrybiškumą, netikėtu žvilgsniu pagauti net kasdienės rutinos akimirkas yra svarbu ir būtina. Norisi, kad žmogus būtų tolerantiškas, mokėtų klausyti kitų, kalbėti taip, kad jį išgirstų, toleruoti kito nuomonę. Kūryboje, kaip ir gyvenime, stengiuosi suderinti priešpriešas, kontrastus, dinamiškumą ir nekintančias vertybes.
Žinoma, norėčiau kitaip gyventi: ramiai miegoti, turėti atostogas su šeima. Bet kažkoks prakeikimas: nuolat galvoje sukasi mintys, kad turiu vis ką nors padaryti... Su kolegomis juokais bandėme apibrėžti, kas yra tekstilė. Na, rezga, audžia, mezga, privelia, supina ką nors. Tekstilė ir kulinarija nuo senų senovės yra moterų gyvenimo ir būrimo sritys. Žmogus visą laiką yra su tekstile: gimęs įvyniojamas į audinį, ir į karstą guldomas apvilktas audiniu. Esu sukūrusi penkių metrų ilgio „Krikšto rūbą“. Surinkau savo močiučių, promočiučių, propromočiučių suknelių, palaidinių liekanas, patalynės bei kitokius nėrinius, nertas pirštinaites ir padariau krikšto suknelę. Mūsų protėviai tikėjo: kuo ilgesniu krikšto drabužiu vaiką aprengsi, tuo ilgesnis ir laimingesnis bus jo gyvenimas.
Panašiai esate būrusi ir kavos tirščiais, plaukais.
Pirmosios kavos staltiesės idėja kilo vadovaujant Šiuolaikinio meno centro kavinei. Kartu su grafike Danute Jonkaityte tuo metu turėjome drąsos tapti verslininkėmis, įkūrėme kavinę. Menininkai čia kibirais gerdavo kavą, diskutuodavo. Nemaniau, kad jie gali būti tokie nedraugiški ir brutalūs vieni kitiems. Man atrodė, kad harmoningai sudėjusi jų išgertos kavos tirščius sutaikysiu tuos žmones; užbursiu tą konfliktą, kad jis išsispręstų. Apie harmoniją mąsčiau ir iš žmonių plaukų darydama natiurmortus. Draugavau su kirpėja Vilija, savaitgaliais jos kirpykloje dažydavau plaukus – buvo įdomi kūrybinė tekstilės laboratorija, juk plaukai yra kaip tekstilės pluoštas. Pas Vilę kirpdavosi įdomūs žmonės: Seimo nariai, iškilūs visuomenės veikėjai, marginalai menininkai. Tai buvo ne vien kirpykla, o ir stiliaus namai, prichoterapijos kabinetas. Prisiminiau subtilius, plačios spalvų skalės XVIII, XIX a. Nyderlandų dailininkų natiurmortus – kai šimtais pustonių sukuriamas tobulos harmonijos įvaizdis. Nukirptus plaukus kaupdavau atskiruose stiklainiukuose – kaip tapybos paletę. Paskui karpydavau, darydavau bemaž miltelius, juos maišiau ir kūriau natiurmortus.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
1998 m. Jūsų dėka susikūrė menininkių grupė „Baltosios kandys“, Lietuvoje išpopuliarinote veltinį, pati iš jo darote stebuklus.

Kandžių grupė – kolektyvinio kūrybiško darbo rezultatas. Jos buvo antro kurso studentės, aš – jų kurso dėstytoja. Netrukdžiau. Kartais pakanka įkvėpti situaciją ir leisti jai kūrybiškai vystytis. Organizavome pirmąjį Lietuvoje Tarptautinį veltinio simpoziumą, nuo tada veltinis išpopuliarėjo, tekstilė ir veltinys dabar dėstomas mokyklose. „Baltosios kandys“ iki šiol sėkmingai veikia, kūrybiški jų projektai Lietuvoje mažiau žinomi nei užsienyje. Aš dabar dirbu su klubu „Vilniaus vilnelės“, jį lanko Vilniaus miesto technologijų mokytojai, kitų profesijų kūrybingos moterys.
Ar tekstilės galerija-dirbtuvė „Artefax“ taip pat Jūsų iniciatyva įkurta?
Vienas žmogus nieko nepadarytų. Ačiū Lietuvos tekstilės patriarchui Antanui Tamošaičiui ir jo žmonai Anastazijai, kad pagal ilgalaikės panaudos sutartį Vilniaus dailės akademijai paliko didelį pastatą. Idėjai jos gabaliuką skirti šiuolaikinei tekstilei plėtoti pritarė A. Tamošaičio testamento vykdytoja Laimutė Lukoševičienė, tuometinis VDA rektorius profesorius Adomas Butrimas. Aš tada buvau Tekstilės katedros vedėja. „Artefax“ išlaikoma iš A. ir A. Tamošaičių pinigų, kitaip jos nebūtų. Puikiai vadybininkės darbą atlieka ir galerijos direktorė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Šiemet IV Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘13“ galerija buvo pripažinta geriausia Lietuvoje.
25-eri kūrybos metai. Kaip jie prabėgo?
Tas skaičius skamba tragiškai. Lyg amžinybė, o iš tikrųjų tai – kosmoso akimirka. Žvelgdama į suaugusius savo sūnus matau, kad per tiek metų subręsta žmogus. Žinau, kiek daug aš žinau, moku ir kiek daug nemoku bei nežinau. Bauginantis suvokimas, kad daug ko nebesužinosiu...
Kuo išskirtinis menininkas? Kuo jo gyvenimas yra kitoks?
Nėra atostogų, poilsio nakties. Darbas tampa visu gyvenimu. Net ne darbas, o nuolatinė būsena. Rytas, vakaras, vasara, žiema, atostogos, darbo dienos – pastovi kūrybos stigma. Tai kaip voratinklis, kuris apipina kiekvieną tavo sekundę.
Eglė sako, kad santykiai su savo vaikais dabar, kai jie užaugo, tapo mano draugai, yra didžiausias stebuklas.
Eglė sako, kad santykiai su savo vaikais dabar, kai jie užaugo, tapo mano draugai, yra didžiausias stebuklas.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kas yra Jūsų didžiausia vertybė?

Didžiausias mano turtas yra mano šeima. Vaikus myliu taip, kad net baisu, mano meilė jiems panaši į nuodėmingą. Bet paradoksalu: brangiausiems žmonėms skiriu mažiausiai dėmesio. Tekstilės menas yra kaip burtai, prakeiksmas. Kai pagalvoju, kiek valandų praleidau su tekstile, baisu darosi. Sūnums, šeimai mano laiko teko kur kas mažiau. Ar vaikams buvo gera augti šalia nuolat kuriančios mamos? Nežinau. Jie klausia: „Kada tu valgyti skaniai padarysi, kada į parduotuvę kartu nueisim?“ Mudu su vyru esame menininkai, o sūnūs pasirinko apčiuopiamas profesijas. Manau, jie matė mūsų vargus, nes menininko būtis yra sudėtinga. Visą laiką – keistas saldžios kančios jausmas. Lyg ir norėtum kaip nors kitaip gyventi, bet negali. Esi nuolat įtrauktas į kūrybos procesą. Ir jautiesi kaltas dėl artimųjų, nes jie gal visai kitaip įsivaizduoja laimę. Dažnai pagalvoju: „Dieve, kaip gerai, mano vaikai kažkokiu stebuklingu būdu ir mano amžinatilsį mamos vedini nenuklydo klystkeliais, užaugo dori, darbštūs, pareigingi.“
Savo kūryboje plėtojate moters ir vyro temą.
Kiekvienas mano darbas turi savo istoriją. Pavyzdžiui, „Pieta“ – išvelta didelė moters figūra. Šį kūrinį inspiravo lankymasis Lietuvos moterų krizių centruose. Važiuodavau vesti užsiėmimus moterims, patyrusioms vyrų smurtą. Mokiau jas amato, daug kalbėdavomės. Mintis tokia: jei tu gali iš pluošto sukurti ką nors, tu gali kontroliuoti situaciją, keisti save ir objektą; yra vilties, kad ir tavo gyvenimas, ir kito žmogaus požiūris į tave gali pakeisti. Projektas tęsėsi dvejus metus, aštuonios valandos, kurias praleisdavome kartu, prabėgdavo greitai, atviri dialogai buvo labai naudingi moterims ir man. Manau, jos sugebėjo pakeisti asmeninį gyvenimą, o aš permąsčiau kančios temą. Kančią dažniausiai siejame su Kristumi. Aš mačiau moterį. Ji ne nukryžiuota, o sėdinti ramiai ir laukianti. Ji laukiasi vaiko, gražiai putli it vaisingumo deivė. Ir persmelkta kančios, mirties nuojautos, nes žino, kas bus. Vyrai neturi intuicijos, o ja apdovanota moteris gali nujausti ateitį.
Kaip atsirado veltinys „Vestuvinė suknelė“?
Per Tarptautinį veltinio simpoziumą Alantos dvaro bibliotekoje apžiūrinėdama senovines buvusių dvaro savininkų nuotraukas pastebėjau, kad daugelio jų fone šmėžuoja ta pati moteris. Vyrų daug, o ji viena ir keistai svetima. Vieni kalbėjo, kad tai – dvaro savininko mylimoji, kiti – kad dukra. Vaiduokliškas paslaptingos moters buvimas, keistas dvaras, keista nuotaika skatino padaryti atvirkštinio vaizdo paveikslą – ištirpdžiau vienoje nuotraukų matytus vyrus ir išryškinau tą moterį. O paskui dvaro palėpėje išvėliau vestuvinę suknelę.
Aš nuolat palaikau dialogą su Josephu Beuysu – iškiliu postmodernistu, jis irgi naudojo veltinį. Pasakojama, kad per Antrąjį pasaulinį karą Kaukaze buvo numuštas jo pilotuojamas lėktuvas. Vietiniai, suradę Beuysą – smarkiai apdegusį, leisgyvį, ištepė taukais, įvyniojo į veltinį ir taip grąžino gyvybę. Galima suprasti, kad natūrali vilna ir taukai apdegusį kūną gydo. Grįžęs į civilizuotą gyvenimą, Beuysas ėmė kurti naudodamas taukus, veltinį – medžiagas, atsivežtas iš antrojo gimimo vietos. Tad Lietuvoje sakantiesiems, kad tekstilė – ne menas, kad veltinys – tik tekstilės technika, mes tvirtiname, kad garsusis menininkas Beuysas veltinį perskaitė kaip turintį labai daug prasmių ir konceptų. Juolab kad mes dargi mokame jį pasidaryti! J. Beuysas pasisiuvo veltinio kostiumą – grubų kaip skulptūra, o aš išsivėliau vestuvinę suknelę, joje nėra nė vienos siūlės! Tai – mano įsivaizduojamos jungtuvės su Beuysu.
Bogdanė: meilė yra ne jausmas, o gyvenimo darbas, būvis, įpareigojanti būtis. Daug pastangų reikia, kad apskritai sugebėtum būti kartu.
Bogdanė: meilė yra ne jausmas, o gyvenimo darbas, būvis, įpareigojanti būtis. Daug pastangų reikia, kad apskritai sugebėtum būti kartu.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Pernai instaliacija „Įsivaizdavimai“ – tekstilės kūrinių ciklu apie moterų fantazijas, siekį būti mylimomis ir mylėti – teigėte: „Ne gėda, kad esi besotė, pasileidusi, atvira, silpna, sentimentali...“ Norite mums įkvėpti drąsos?

Noriu pasakyti, kaip gera yra turėti svajonių, mokėti fantazuoti, įsivaizduoti. Fantazijose galiu susituokti su J. Beuysu, kas man neleidžia? Polemizuoju su grupės „The Tiger Lilles“ vokalistu Martynu Jaquesu. Kūryba su juo draugauju, jis yra mano slaptas meilužis.
Vyras apie tai žino?
Na, nežinau ar žino...
Kokių Jūsų paskyrimų turtingas menininkas konceptualistas Konstantinas Bogdanas – Jūsų sutuoktinis?
Jam skirtas kūrinys „Dedikacija“. Tai medvilninė vyriška kojinė subtiliai suadyta kulnimi. Daug ką stebina mudviejų nuotrauka su užrašu „Happiness/less“. Du išsišiepę veikėjai. Tai nėra mūsų šeimos portretas. Provokuoju. Kalbu apie žmones. Kartais išorinis gyvenimas atrodo vienoks, o iš tikrųjų yra visai kitoks. Klausiate apie veltinį pavadinimu „Kaip aš norėjau būti vyru“. Tuo metu Lietuvoje buvau pirmoji prorektorė moteris. Patriarchalinės visuomenės tradicijos mūsų šalyje vis dar stiprios, nors padėtis keičiasi. Vyrai kartais pasako: „Ot, boba su kiaušais. Boba kazokas.“ Tai lyg ir priekaištas moteriai, kad ji praranda savo moteriškumą ir tampa situacijos valdytoja.
O meilės jausmas, ar juo galima pasikliauti?
Meilė yra ne jausmas, o gyvenimo darbas, būvis, įpareigojanti būtis. Dažnai meilę tapatinome su aistra. Na, įsimylėjai. Daug kartų gyvenime nutinka blic atvejų. Pamatai, širdis užverda. Bet tai nieko bendra neturi su meile. Niekas neabejoja, kad meilė vaikui yra kasdienis darbas, o štai vyro ir moters meilė esą turi savaime atsirasti ir niekada nesibaigti. Daug pastangų reikia, kad apskritai sugebėtum būti kartu. Suprasti, toleruoti, nesistengti pakeisti. Jei pradėsi projektuoti savo įsivaizdavimus į kitą, bus sudėtinga. Verčiau fantazijose pasidaryti, kaip nori, o tikrovėje tenka prisitaikyti prie to, ką turi.
Per 25 kūrybos metus nusiaudėte ne tik karjeros, bet ir gražaus šeiminio gyvenimo kilimą?
Nežinau, kokio gražumo yra mano šeima. Džiaugiuosi keturiais vyrais, nes turiu ne tik du puikius sūnus, sutuoktinį, bet ir gražų, išmintingą savo tėtį. Mano tėtis Vincentas Aleknavičius ir mama Milita Bazevičiūtė buvo Irenos Vaišytės kurso aktoriai ir režisieriai. Tėčio hobis – įgarsinti filmus. Iš vaikystės gražiausi atsiminimai, kaip jis yra tarsi pasakų herojus Mauglis, šuo Fikas, Bonifacijus, Undinėlės princas...
Augote teatre, o nusekėte paskui raudoną siūlelį – tai sufleruoja Jūsų retrospektyvinės parodos pavadinimas „Red tape“?
Sovietmečiu visos merginos nėrė, siuvinėjo. Mano mama nepaprastai gražiai mezgė. Mokiausi puikiai, mąsčiau apie biochemiją, žurnalistiką arba tekstilę. Tėvai patarė rinktis pastarąją – labai gerą, moterišką specialybę. Tais laikais tekstilė buvo vertinama. Kiekvienas save gerbiantis įstaigos vadovas biuro fojė privalėjo pakabinti didelį klasikinį gobeleną. Baigusi studijas dirbau Dailės kombinate. Užsakymų būdavo daugiau negu galinčių austi menininkų. Pirmasis mano savarankiškas gobelenas „Miestas“ iki šiol kabo Nacionalinėje filharmonijoje.
Kaip įmanoma išglostyti siūlą, kad šis pradėtų alsuoti?
Reikia tikėti tuo, ką darai. Jausmas, kai ką nors sugalvoji, nei žodžiais apibūdinamas, nei dainomis išdainuojamas. Tiesiog pasijunti taip gerai, tarsi skristum padebesiais ir staiga suvoktum: štai jau sėdžiu Dievo tėvo dešinėje. Trumpa palaimos akimirka. O kai pradedi įgyvendinti, rezultatas niekada nepateisina patirto jausmo. Bet vis tiek verta gyventi dėl tų kelių euforijos sekundžių.
Akimirka, kai vagi iš Dievo? Blyksnis, nušvitimas, iš aukščiau siųsta mintis?
Būsiu vaikiškai naivi, bet tikiu tuo, kad kai kas mums yra siunčiama. Nemažai keliaudama išgyvenau kitą laiko sampratą, mąsčiau apie pareigą atlikti visus savo darbus, kurie man skirti šiame gyvenime. Tikiu egzistavimu absoliuto, kuris kaip spindulį nuleidžia informaciją. Jei esi pasirengęs visa pamatyti – tai tavo laimė.
Būsiu vaikiškai naivi, bet tikiu tuo, kad kai kas mums yra siunčiama, sako menininkė
Būsiu vaikiškai naivi, bet tikiu tuo, kad kai kas mums yra siunčiama, sako menininkėr
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Šilkverpė, sukanti savo kokoną. Kas tame viso gyvenimo darbe Jums yra svarbiausia?

Šeima. Tai ne tik vaikai, tai ir vyras, tėvai, giminė. Ir namai, pagaliau.
Namus, į kuriuos norisi grįžti, mūsų šeimoje kuriame visi. Mūsų šeima šiuolaikinė, galioja susitarimo principas. Pats griežčiausias mano meno kritikas yra mano vyras. Labai gerbiu jo nuomonę, ne visada su ja sutinku, tada Kostas pyksta: „Tai kodėl klausei?“ Man patinka, kaip jis mane vertina, jo kritika skatina dar labiau būti apsisprendusiai daryti tai, ką darau.
Įsivaizduoju, kad Jūsų namuose yra daug kilimėlių, staltiesėlių, Jūsų rankų darbo gobelenų?
Taip, kilimas ant kilimo. Man pavyko užkrėsti šia aistra vyrą, jis yra didžiausias rankų darbo kilimų – persiškų, turkiškų, iranietiškų, azarbaidžaniškų – medžiotojas. Aš tingiu savaitgaliais keltis šeštą valandą ryto ir važiuoti į blusų turgų, o jis tai daro. Kai randa ką vertinga, mane vežasi arba pasitiki savo žiniomis, gebėjimais atskirti vertingą kilimą nuo nevertingo.
Tarp daugybės Jūsų darbų yra menstruacijų krauju tapytas kūrinys „All is Full of Love“, iš namų dulkių suveltas triušis, Linkėjimų juosta su užrašu: „Eglute, aš vis tiek myliu tave labiau negu Jakubauskas. Katinėlis Linas“...
Esu nusiaudusi net savo antkapį (juokiasi)! Dėl tos juostos – buvo paroda, visi man rašė linkėjimus, juos audžiau į ilgą rietimą. To audinio istorija savotiška. Augau prieš akis matydama Gedimino, Trijų kryžių kalnus, o vėliau apsigyvenome Pašilaičiuose. Vieną dieną pajutau, kad turiu grįžti į miestą, negaliu naujame rajone pritapti. Dvejus metus vaikščiojau po visokius senamiesčio butus, bandžiau iškeisti kotedžą. Kartą Didžiojoje gatvėje užėjome į parduodamą palėpę. Pilnutėlė vinių! Tonos vinių! Nuostabi instaliacija. Pasirodo, anapilin iškeliavęs merginos tėvelis, dirbęs vinis bei varžtus gaminusioje gamykloje, matyt, vogė. Kiekvieną dieną po saują kišenėse parsinešdavo šio gėrio, per 40 metų sukrovė „turto“. Duktė dejavo: „Noriu parduoti palėpę, bet kaip išgabenti tonas vinių?“ Ir tada staiga pagalvojau: „Dieve, o kiek aš turiu siūlų!? Jeigu dabar mirsiu, ką mano vaikai su jais turės daryti? Privalau susitvarkyti.“ Įkvėpta atsakomybės savo vaikams ir baimės, ką jie darys po mano mirties, jei nespėsiu susitvarkyti, parlėkiau namo ir visus savo siūlus dėl viso pikto suaudžiau. Išėjo didžiulė juosta, 50 metrų. Tai dabar jau yra ritinys.
Parlėkėte ir išaudėte 50 metrų? Kiek laiko tai truko?
Ilgai. Audžiama rankinėmis staklėmis. Tekstilininkai laiko neskaičiuoja. Tekstilė yra liga, ne profesija. Nebūna taip, kad tu ko nors nedarytum. Gal tai šizofrenijos požymis? Kaip psichių klubas: negali neverpti, neausti, nenerti, nevelti.
Ar svarbu, kur gyvena Jūsų kūriniai?
Visai nesvarbu. Kai kada jų ilgiuosi. Pavyzdžiui, kūrinio „Akis“, tiksliau, jo istorijos. Kai mano vaikai buvo maži, juos galėjome auginti iki trejų metų. Taip ir padariau: Kostukui sukako treji, gimė Mikalojus, maniau, iki mokyklos abu ir auginsiu pati. 1985 m gimęs vyresnėlis buvo labai protingas. Dabar jis – matematikas. O jaunėlis (dabar – būsimasis inžinierius) atrodė keistai, palyginti ne toks gudrutis, kaip brolis. Mes labai susijaudinome, nuėjome pas gydytoją, ir paaiškėjo, kad jis beveik nemato. Astigmatizmas, akys tinginės... Prirašė storo stiklo akinius ir liepė klijuoti vieną akį, kad tinginė pradėtų dirbti. Užklijuojame, vaikas išeina į kiemą, grįžta apsiverkęs – bendraamžiai iš jo juokiasi ir pravardžiuoja. Kategoriškai atsisakė dėvėti akinius bei klijuoti tą akį. Reikėjo ką nors daryti. Susitarėme, kad aš jam kasdien ant įklijos ką nors piešiu. Vaikai kieme apžiūrinėja tuos piešinukus, net laukia naujų. Vieną dieną pamaniau: reikia įpiešti tikrąją akį. Pasisodinau prieš save ir akvarele nupiešiau tikslią sūnaus akies kopiją. Įklijavome ją į akinius. Išeina vaikas į kiemą, niekas nepastebi, kad akis netikra. Kai progresas buvo akivaizdus, nutariau įsiamžinti šią istoriją. Išaudžiau sūnaus akį – miniatiūrą klasikinio gobeleno technika. Eksponavau kūrinį parodoje, ir jį nupirko. Sūnus augo, vis apie tą akį pagalvodavau, ilgėdavausi. O šį pavasarį internetu gavau laišką. Moteris iš Kanados rašė, kad ji prieš 20 metų už 10 dolerių nusipirko mano darbą. Jos vyras diplomatas, šeima keliauja po pasaulį ir visur vežasi šį mylimiausią darbą. „Bet nesuprantu, kodėl, žiūrėdama į tą akį, visą laiką jaučiu keistą kaltės jausmą“, – rašė moteris. Kai laiške papasakojau „Akies“ istoriją, gavau atsakymą: „Jūsų darbas turi sugrįžti į jūsų šeimą, nes tai – per daug asmeniška...“ Gražiai į šarminį popierių įrėminta „Akis“ kaip ikona grįžo namo.
Kokius savo išgyvenimus laikytumėte vertingiausiais?
Santykiai su savo vaikais dabar, kai jie užaugo, tapo mano draugai, yra didžiausias stebuklas. Kai juos apsikabinu, jaučiu per nugarą nubėgantį šiurpą iš meilės, džiaugsmo, kad jie yra, kad mes gražiai bendraujame. Gera, kad štai sėdžiu čia, esu sąlygiškai sveika, galiu daryti ką noriu ir jausti saviraiškos teikiamą pasitenkinimą. Gal būtų naivu pasakyti, kad didžiausias potyris dar laukia?

Nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas – Tatjanos Kaminskienės

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis