Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai

 (4)
Lietuvoje nėra kito tokio kaip Benas Šarka. Jis – vienas ryškiausiai Klaipėdą reprezentuojančių menininkų, nemėgstantis gyvenimo aprašymų, nuveiktų darbų katalogavimo. Tad sąrašus tenka sudarinėti kitiems. Juose – dešimtys spektaklių, pasirodymai festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
© P. Sadausko nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kaip visur užpučiantį uostamiesčio vėją, taip ir Beną Šarką galima sutikti visur: teatro scenoje, videomeno bei muzikos festivaliuose, dailės, skulptūros, fotografijos parodose, alternatyviuose literatūros renginiuose.

Nors B. Šarka dažniausiai pristatomas kaip aktorius ir režisierius, pats menininkas nemėgsta griežtų įvardijimų ir kalba apie visa ko vienovę. Iš tiesų – jo teatriniai projektai ir tapybos, skulptūros darbai turi kažką giminingo. B. Šarkos kuriami kostiumai, grimas, scenografija visada yra nepaprastai vizualūs, o spektakliai ir performansai, „įdarbinantys“ ugnį ar kitus gamtos elementus, gali būti prilyginami tapybai. Skirtumas tik tas, kad įvairias linijas brėžiantys ugnies, drobės, popieriaus ar dulkių potėpiai erdvėje nesustingsta nė minutei ir primena Tolimųjų Rytų vienuolius, tapančius vandeniu ar iš žiedadulkių kuriančius sudėtingus ornamentus. Lygiai taip ir B. Šarkos skulptūrose galima pastebėti jo spektakliuose jau įžvelgtas, tąkart kūnu kurtas figūras.

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Visa ko vienovė

Tarptautinės teatro dienos proga šį pavasarį Klaipėdoje buvo teikiamos juvelyro Vido Bizausko sukurtos Padėkos kaukės. Viena jų už nuopelnus teatro menui skirta B. Šarkai. Į sceną apdovanojimo atsiimti tąkart pakilo trys suaugusių vyrų dydžio ir apimčių Kiškučiai – baltos pėdkelnės ant galvų, tamsūs akiniai ir kartoninės lentelės ant jų krūtinių, skelbiančios JE SUIS BENAS ŠARKA (pranc. Aš esu Benas Šarka). Įdomi ir tradiciją laužanti deklaracija, mat paprastai tekstuose B. Šarka pristatomas kaip vienas, išskirtinis asmuo savoje kūrybinėje erdvėje. Beje, kuo sunkiau įvardijama, teoriniais skliaustais apglėbiama menininko veikla, tuo išmoningesni epitetai jį lydi: avangardinio teatro filosofas, kultūros revoliucionierius, marginalas, saviveiklininkas, teatro šamanas, gliukas. Pastarasis apibūdinimas – tiesioginė nuoroda į 1988 m. B. Šarkos įkurtą „Gliukų“ teatrą, kuris neturi nuolatinės sudėties ir iš esmės yra vieno žmogaus teatras. Jis pats kuria spektaklių scenarijų ir scenografiją, pats režisuoja, pats vaidina, muzikuoja ar šoka. Visa tai daro savaip.

Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...

B. Šarkai niekada nerūpėjo pritapti prie tradicinio meno kūrėjų. Žiūrovus jis gali sukviesti ir į teatro salę, ir į kokį apleistą pastatą ar tiesiog po atviru dangumi. Vietoje specialiųjų efektų spektakliuose veikia prijaukintos gamtos stichijos – ugnis, vanduo, vėjas, o paprasti buities įrankiai tampa savarankiškais personažais arba – menininko kūno tęsiniais, kaip kad milžiniški ant rankų užmauti ragai judesio spektaklyje „Vabi Sabi Vasabi“. Garsas pasirodymuose gali būti išgaunamas bet kuo: pasitelkiami keisti savadarbiai instrumentai (vienas žinomesnių – skardinė gelda su per ją ištempta styga), patobulinti tradiciniai instrumentai ar tiesiog išnaudojamas savo balso diapazonas. „Gali nebūti jokių priemonių. Nesvarbu, kas skleidžia garsą. Nėra priemonių – yra gerklė, nėra gerklės – yra ritmas. O dar yra tai, ko net negirdime ausimis, – dažniai,“ – sako menininkas. B. Šarkos spektakliuose dažnai nėra teksto. Jam svarbiau tai, kam nereikia vertimo, ką pats jis įvardija vibracijomis, atminties kodais. Menininkas atkreipia dėmesį tiek į flamenko ritmą, tiek į sutartines, prilygindamas juos slaptai kalbai, tam tikram atminties kodui. „Tai – erdvės, kuriose neegzistuoja mūsų sampratos, neegzistuoja spynos ir raktai. Archajiniai garsai saugo atmintį. Kol kas dar yra paslaptis. Kažkas saugoma nuo išnykimo. Gali nušluoti miestus, o tai yra nesunaikinama“, – svarsto B. Šarka. Gal dėl to jo kūryba taip lengvai transportuojama į įvairias pasaulio šalis, „susikalbanti“ su skirtingų kultūrų žmonėmis.

Svarbios ir B. Šarkos kūno galimybės. Kai žiūri į sudžiūvusiu, sutrūkinėjusiu moliu dengtą, keistus ritualus atliekantį kūną, atrodo, tuoj prisiminsi kažką seniai pamiršto, pirmapradžio. Ir supranti, kodėl „teatro šamanas“ – vienas populiariausių B. Šarkos apibūdinimų. Taip pat supranti ir kodėl bėgant metams susidomėjimas šio menininko kūryba nemažėja. Vis dar neatsiranda kūrėjų, kuriuos būtų galima matyti su juo vienoje gretoje. Kaip pastebėjo teatrologė Rasa Vasinauskaitė: „Benas Šarka, sakytum, alternatyviausias mūsų kūrėjas, bet toks jis štai jau dvidešimt metų, nes kito panašaus neatsirado. Tad Šarka tiesiog yra belaikis, jis nesensta, nors ir nejaunėja.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Svarbiausia – laisvė

Įdomu, kad net ir būdamas vienu žinomiausių Klaipėdos kultūriniu „brendu“, B. Šarka tuo pat metu yra tas menininkas, kurio pasirodymai parengiami minimaliomis sąnaudomis. Jo nuomone, baisiausia, kai menininkas nekuria tol, kol neturi patvirtinto projekto finansavimo. „Balio sala man yra vidinės laisvės pavyzdys. Dydžio tokio pat kaip Lietuva, gyventojų – panašiai. Aplink – 247 milijonai musulmonų. Ir niekas nesugeba Balio gyventojų paveikti – jų kalbos, tikėjimo. Menas nuo laisvės neatsiejamas – Van Goghas negalėjo netapyti. O dabar sakoma: aš nedarysiu, reikia projektą parašyti“, – samprotauja menininkas apie tai, kad aplinkybės neturėtų paveikti apsisprendimo, o patogus gyvenimas neturėtų tapti patogia nelaisve. Išlaikyti savo paties laisvę jam padeda priesakai, atklystantys iš jaunystėje perskaitytos Hermanno Hesse‘s knygos „Sidharta“. „Tuo metu apie patį Budą mažai težinojau. Ten yra trys kertiniai priesakai: mokėti laukti, pasninkauti, mąstyti. Daugiau nieko nereikia,“ – sako B. Šarka. Ir priduria: „Aišku, nesuprask to paraidžiui.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

„Ar žinai, kad kiškiai yra nepaprastai laisvi? Jie gali išsisukti iš bet kokios situacijos, nugalėti“ – pasakoja B. Šarka. Įvairių tautų pasakose, tarp jų ir lietuvių, galima užtikti ilgaausius. Kiškis tautosakoje – vienas iš ir nekalčiausiai atrodančių gyvūnų, drebantis vos krustelėjus vėjo sujudintiems lapams, bet taip pat gebantis pergalėti kur kas stipresnius priešininkus, išsprūstantis, nepavejamas. „Svarbiausia yra laisvė, – kartoja B. Šarka, prisimindamas laikus, kai Klaipėdos senamiestyje buvo tik viena kavinė „Kava-ledai“, ir lygindamas juos su šiandiena, – 1970–1980 metais mūsų menininkai įvairius kūrinius matydavo tik reprodukcijose, ir tai ne aukščiausios kokybės. Bet tai suteikdavo tokį užtaisą... Nebuvo džiazo, bet jo klausydavosi per radiją. Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...“

Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.

Viena iš laisvės deklaracijų – B. Šarkos kūrybai būdingas spontaniškumas. Pasirodymai kiekvieną kartą kinta pagal aplinkybes, dažnai įtraukiama publika (pavyzdžiui, spektaklyje „Topor sosi“ žiūrovams siūloma parūkyti jūros kopūstų suktinės, paragauti degtinės). Šioje vietoje derėtų prisiminti ir vieną seną B. Šarkos „draugą“ – amerikiečių poetą Charles‘ą Bukowski. Jo eilėraštį „Stilius“ (Style) menininkas vertina kaip talpinantį tai, kas turėtų būti aktualu šiandienos kūrėjams, kas svarbu ir jam pačiam. Pažodinis vertimas būtų toks: „Stilius yra atsakymas viskam. / Naujas būdas priartėti prie nuobodaus ar pavojingo dalyko / Geriau stilingai daryti nuobodų dalyką nei pavojingą be stiliaus / Stilingai daryti pavojingą dalyką – tai aš vadinu menu.“ (Style is the answer to everything. / A fresh way to approach a dull or dangerous thing / To do a dull thing with style is preferable to doing a dangerous thing without it / To do a dangerous thing with style is what I call art).

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Viskas yra viena

B. Šarka nemėgsta aprašų ar katalogavimo. Lygiai taip pat jis nenori į konkrečius rėmus sprausti ir savo įvairiapusės veiklos. Turbūt dėl to, kad tokie apibūdinimai yra per ankšti tam, kas iš tiesų rūpi menininkui. „Aš bandau prisiminti, – tvirtina B. Šarka, – jokių menų iš tiesų nėra. Įsivaizduok, išskristum atostogauti į negyvenamą salą, o pasaulyje įvyktų kataklizmas. Tu sėdi toje saloje ir neturi jokios informacijos. Sėdi ir lauki, kol kažkas atskris tavęs paimti, nežinai, kad kažkas įvyko. Bet kaip niekas neatskrenda, taip neatskrenda. Pripranti prie neatskridimo. Pamanai, kad belaukdamas imsi ką nors krapštinėti. Iš pradžių kokį pagaliuką. Paskui daug pagaliukų. Paskui juos sukabinsi. Gal svarbiausia – ne užsiiminėti menais, o bandyti prisiminti, kad kažkas ne taip atsitiko. Ir tokie pliūpsniai būna, lyg ir kažką sužinai, pajunti norą tuo dalintis, po kurio laiko vėl... Kad to iš tiesų nė nereikia žinoti“.

B. Šarka atidus žodžiams, jis atidžiai sveria ir patį meno terminą, svarsto, kada jis atsirado, kodėl jo prireikė, ar meno atsiradimas susijęs su pirmųjų dievų iškilimu. Atrodo, kad meno terminas nėra visai pakankamas, kad jis, kaip ir visa kalba, jau yra susiaurėjęs, neleidžiantis prisiliesti prie užmarštin nuslinkusių sąvokų. Kita vertus, tai, kas įvardijama menu, kartais yra vienintelis tiltas su tuo, kas pamiršta. Kaip vilties teikiantį pavyzdį B. Šarka prisimena Trojos atradimą: „Man menas ir jo terminas yra vienas problemiškiausių dalykų. Visi manė, kad pasakojimas apie Troją yra tiesiog meno kūrinys. O Heinrichas Schliemannas tikėjo, kad tai yra daugiau. Ne šiaip sau pasakojimai. Ne šiaip sau mitologija. Vienas dalykas: gali būti graži valtis, tačiau ja nepaplauksi. Bet valtis gali būti ir graži, ir plukdanti. Tai yra svarbu.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Kad ir ką darytų B. Šarka: atliktų performansą, tapytų, kurtų videomeną ar pats būtų fotografų modeliu – jis visur lieka atpažįstamas, bandantis prasiskverbti ten, kur net nežvilgteli tie, kurie, anot jo, gyvena lyg vandens čiuožėjai – neišsprūstantys už savo raibulio ribų. O feisbuke perskaitęs virtinę atsiliepimų apie patį save, lakoniškai pakomentuoja: „Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.“ Galvoju: jei šio, tik iš pirmo žvilgsnio paprasto, patarimo pavyktų laikytis daugeliui, gyvenimas pasaulyje taptų gerokai įdomesniu.

Nuotraukos – Pauliaus Sadausko

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Tai, ką galime sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.

Jurga Lago: tie žili plaukai man gražūs. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. (21)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį šiemet švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais, pasikeitusiu stiliumi. Tikrumas yra ašis, jungianti jos kūrybą ir gyvenimą.

Pakaitinė motinystė – žvaigždžių įgeidžiai ir išpildytos svajonės (10)

Vienas žymiausių ir brangiausiai apmokamų pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo (32 m.) antrą kartą tapo tėvu. Prieš kelias dienas sporto žvaigždė socialiniuose tinkluose pasidalino surogatinės motinos pagimdytų dvynių nuotrauka. Tačiau tokių istorijų sporto ir šou pasaulyje – gausu.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka (10)

Lietuvos kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė, TV laidų ir renginių vedėja Redita Dominaitytė (44 m.) atvirai kalba apie jaunatviškumo puoselėjimą, ilgalaikės santuokos paslaptis, šeimą, šių dienų teatrą ir studijas vėlesniame amžiuje.