Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai

 (4)
Lietuvoje nėra kito tokio kaip Benas Šarka. Jis – vienas ryškiausiai Klaipėdą reprezentuojančių menininkų, nemėgstantis gyvenimo aprašymų, nuveiktų darbų katalogavimo. Tad sąrašus tenka sudarinėti kitiems. Juose – dešimtys spektaklių, pasirodymai festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Kaip visur užpučiantį uostamiesčio vėją, taip ir Beną Šarką galima sutikti visur: teatro scenoje, videomeno bei muzikos festivaliuose, dailės, skulptūros, fotografijos parodose, alternatyviuose literatūros renginiuose.

Nors B. Šarka dažniausiai pristatomas kaip aktorius ir režisierius, pats menininkas nemėgsta griežtų įvardijimų ir kalba apie visa ko vienovę. Iš tiesų – jo teatriniai projektai ir tapybos, skulptūros darbai turi kažką giminingo. B. Šarkos kuriami kostiumai, grimas, scenografija visada yra nepaprastai vizualūs, o spektakliai ir performansai, „įdarbinantys“ ugnį ar kitus gamtos elementus, gali būti prilyginami tapybai. Skirtumas tik tas, kad įvairias linijas brėžiantys ugnies, drobės, popieriaus ar dulkių potėpiai erdvėje nesustingsta nė minutei ir primena Tolimųjų Rytų vienuolius, tapančius vandeniu ar iš žiedadulkių kuriančius sudėtingus ornamentus. Lygiai taip ir B. Šarkos skulptūrose galima pastebėti jo spektakliuose jau įžvelgtas, tąkart kūnu kurtas figūras.

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Visa ko vienovė

Tarptautinės teatro dienos proga šį pavasarį Klaipėdoje buvo teikiamos juvelyro Vido Bizausko sukurtos Padėkos kaukės. Viena jų už nuopelnus teatro menui skirta B. Šarkai. Į sceną apdovanojimo atsiimti tąkart pakilo trys suaugusių vyrų dydžio ir apimčių Kiškučiai – baltos pėdkelnės ant galvų, tamsūs akiniai ir kartoninės lentelės ant jų krūtinių, skelbiančios JE SUIS BENAS ŠARKA (pranc. Aš esu Benas Šarka). Įdomi ir tradiciją laužanti deklaracija, mat paprastai tekstuose B. Šarka pristatomas kaip vienas, išskirtinis asmuo savoje kūrybinėje erdvėje. Beje, kuo sunkiau įvardijama, teoriniais skliaustais apglėbiama menininko veikla, tuo išmoningesni epitetai jį lydi: avangardinio teatro filosofas, kultūros revoliucionierius, marginalas, saviveiklininkas, teatro šamanas, gliukas. Pastarasis apibūdinimas – tiesioginė nuoroda į 1988 m. B. Šarkos įkurtą „Gliukų“ teatrą, kuris neturi nuolatinės sudėties ir iš esmės yra vieno žmogaus teatras. Jis pats kuria spektaklių scenarijų ir scenografiją, pats režisuoja, pats vaidina, muzikuoja ar šoka. Visa tai daro savaip.

Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...

B. Šarkai niekada nerūpėjo pritapti prie tradicinio meno kūrėjų. Žiūrovus jis gali sukviesti ir į teatro salę, ir į kokį apleistą pastatą ar tiesiog po atviru dangumi. Vietoje specialiųjų efektų spektakliuose veikia prijaukintos gamtos stichijos – ugnis, vanduo, vėjas, o paprasti buities įrankiai tampa savarankiškais personažais arba – menininko kūno tęsiniais, kaip kad milžiniški ant rankų užmauti ragai judesio spektaklyje „Vabi Sabi Vasabi“. Garsas pasirodymuose gali būti išgaunamas bet kuo: pasitelkiami keisti savadarbiai instrumentai (vienas žinomesnių – skardinė gelda su per ją ištempta styga), patobulinti tradiciniai instrumentai ar tiesiog išnaudojamas savo balso diapazonas. „Gali nebūti jokių priemonių. Nesvarbu, kas skleidžia garsą. Nėra priemonių – yra gerklė, nėra gerklės – yra ritmas. O dar yra tai, ko net negirdime ausimis, – dažniai,“ – sako menininkas. B. Šarkos spektakliuose dažnai nėra teksto. Jam svarbiau tai, kam nereikia vertimo, ką pats jis įvardija vibracijomis, atminties kodais. Menininkas atkreipia dėmesį tiek į flamenko ritmą, tiek į sutartines, prilygindamas juos slaptai kalbai, tam tikram atminties kodui. „Tai – erdvės, kuriose neegzistuoja mūsų sampratos, neegzistuoja spynos ir raktai. Archajiniai garsai saugo atmintį. Kol kas dar yra paslaptis. Kažkas saugoma nuo išnykimo. Gali nušluoti miestus, o tai yra nesunaikinama“, – svarsto B. Šarka. Gal dėl to jo kūryba taip lengvai transportuojama į įvairias pasaulio šalis, „susikalbanti“ su skirtingų kultūrų žmonėmis.

Svarbios ir B. Šarkos kūno galimybės. Kai žiūri į sudžiūvusiu, sutrūkinėjusiu moliu dengtą, keistus ritualus atliekantį kūną, atrodo, tuoj prisiminsi kažką seniai pamiršto, pirmapradžio. Ir supranti, kodėl „teatro šamanas“ – vienas populiariausių B. Šarkos apibūdinimų. Taip pat supranti ir kodėl bėgant metams susidomėjimas šio menininko kūryba nemažėja. Vis dar neatsiranda kūrėjų, kuriuos būtų galima matyti su juo vienoje gretoje. Kaip pastebėjo teatrologė Rasa Vasinauskaitė: „Benas Šarka, sakytum, alternatyviausias mūsų kūrėjas, bet toks jis štai jau dvidešimt metų, nes kito panašaus neatsirado. Tad Šarka tiesiog yra belaikis, jis nesensta, nors ir nejaunėja.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Svarbiausia – laisvė

Įdomu, kad net ir būdamas vienu žinomiausių Klaipėdos kultūriniu „brendu“, B. Šarka tuo pat metu yra tas menininkas, kurio pasirodymai parengiami minimaliomis sąnaudomis. Jo nuomone, baisiausia, kai menininkas nekuria tol, kol neturi patvirtinto projekto finansavimo. „Balio sala man yra vidinės laisvės pavyzdys. Dydžio tokio pat kaip Lietuva, gyventojų – panašiai. Aplink – 247 milijonai musulmonų. Ir niekas nesugeba Balio gyventojų paveikti – jų kalbos, tikėjimo. Menas nuo laisvės neatsiejamas – Van Goghas negalėjo netapyti. O dabar sakoma: aš nedarysiu, reikia projektą parašyti“, – samprotauja menininkas apie tai, kad aplinkybės neturėtų paveikti apsisprendimo, o patogus gyvenimas neturėtų tapti patogia nelaisve. Išlaikyti savo paties laisvę jam padeda priesakai, atklystantys iš jaunystėje perskaitytos Hermanno Hesse‘s knygos „Sidharta“. „Tuo metu apie patį Budą mažai težinojau. Ten yra trys kertiniai priesakai: mokėti laukti, pasninkauti, mąstyti. Daugiau nieko nereikia,“ – sako B. Šarka. Ir priduria: „Aišku, nesuprask to paraidžiui.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

„Ar žinai, kad kiškiai yra nepaprastai laisvi? Jie gali išsisukti iš bet kokios situacijos, nugalėti“ – pasakoja B. Šarka. Įvairių tautų pasakose, tarp jų ir lietuvių, galima užtikti ilgaausius. Kiškis tautosakoje – vienas iš ir nekalčiausiai atrodančių gyvūnų, drebantis vos krustelėjus vėjo sujudintiems lapams, bet taip pat gebantis pergalėti kur kas stipresnius priešininkus, išsprūstantis, nepavejamas. „Svarbiausia yra laisvė, – kartoja B. Šarka, prisimindamas laikus, kai Klaipėdos senamiestyje buvo tik viena kavinė „Kava-ledai“, ir lygindamas juos su šiandiena, – 1970–1980 metais mūsų menininkai įvairius kūrinius matydavo tik reprodukcijose, ir tai ne aukščiausios kokybės. Bet tai suteikdavo tokį užtaisą... Nebuvo džiazo, bet jo klausydavosi per radiją. Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...“

Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.

Viena iš laisvės deklaracijų – B. Šarkos kūrybai būdingas spontaniškumas. Pasirodymai kiekvieną kartą kinta pagal aplinkybes, dažnai įtraukiama publika (pavyzdžiui, spektaklyje „Topor sosi“ žiūrovams siūloma parūkyti jūros kopūstų suktinės, paragauti degtinės). Šioje vietoje derėtų prisiminti ir vieną seną B. Šarkos „draugą“ – amerikiečių poetą Charles‘ą Bukowski. Jo eilėraštį „Stilius“ (Style) menininkas vertina kaip talpinantį tai, kas turėtų būti aktualu šiandienos kūrėjams, kas svarbu ir jam pačiam. Pažodinis vertimas būtų toks: „Stilius yra atsakymas viskam. / Naujas būdas priartėti prie nuobodaus ar pavojingo dalyko / Geriau stilingai daryti nuobodų dalyką nei pavojingą be stiliaus / Stilingai daryti pavojingą dalyką – tai aš vadinu menu.“ (Style is the answer to everything. / A fresh way to approach a dull or dangerous thing / To do a dull thing with style is preferable to doing a dangerous thing without it / To do a dangerous thing with style is what I call art).

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Viskas yra viena

B. Šarka nemėgsta aprašų ar katalogavimo. Lygiai taip pat jis nenori į konkrečius rėmus sprausti ir savo įvairiapusės veiklos. Turbūt dėl to, kad tokie apibūdinimai yra per ankšti tam, kas iš tiesų rūpi menininkui. „Aš bandau prisiminti, – tvirtina B. Šarka, – jokių menų iš tiesų nėra. Įsivaizduok, išskristum atostogauti į negyvenamą salą, o pasaulyje įvyktų kataklizmas. Tu sėdi toje saloje ir neturi jokios informacijos. Sėdi ir lauki, kol kažkas atskris tavęs paimti, nežinai, kad kažkas įvyko. Bet kaip niekas neatskrenda, taip neatskrenda. Pripranti prie neatskridimo. Pamanai, kad belaukdamas imsi ką nors krapštinėti. Iš pradžių kokį pagaliuką. Paskui daug pagaliukų. Paskui juos sukabinsi. Gal svarbiausia – ne užsiiminėti menais, o bandyti prisiminti, kad kažkas ne taip atsitiko. Ir tokie pliūpsniai būna, lyg ir kažką sužinai, pajunti norą tuo dalintis, po kurio laiko vėl... Kad to iš tiesų nė nereikia žinoti“.

B. Šarka atidus žodžiams, jis atidžiai sveria ir patį meno terminą, svarsto, kada jis atsirado, kodėl jo prireikė, ar meno atsiradimas susijęs su pirmųjų dievų iškilimu. Atrodo, kad meno terminas nėra visai pakankamas, kad jis, kaip ir visa kalba, jau yra susiaurėjęs, neleidžiantis prisiliesti prie užmarštin nuslinkusių sąvokų. Kita vertus, tai, kas įvardijama menu, kartais yra vienintelis tiltas su tuo, kas pamiršta. Kaip vilties teikiantį pavyzdį B. Šarka prisimena Trojos atradimą: „Man menas ir jo terminas yra vienas problemiškiausių dalykų. Visi manė, kad pasakojimas apie Troją yra tiesiog meno kūrinys. O Heinrichas Schliemannas tikėjo, kad tai yra daugiau. Ne šiaip sau pasakojimai. Ne šiaip sau mitologija. Vienas dalykas: gali būti graži valtis, tačiau ja nepaplauksi. Bet valtis gali būti ir graži, ir plukdanti. Tai yra svarbu.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Kad ir ką darytų B. Šarka: atliktų performansą, tapytų, kurtų videomeną ar pats būtų fotografų modeliu – jis visur lieka atpažįstamas, bandantis prasiskverbti ten, kur net nežvilgteli tie, kurie, anot jo, gyvena lyg vandens čiuožėjai – neišsprūstantys už savo raibulio ribų. O feisbuke perskaitęs virtinę atsiliepimų apie patį save, lakoniškai pakomentuoja: „Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.“ Galvoju: jei šio, tik iš pirmo žvilgsnio paprasto, patarimo pavyktų laikytis daugeliui, gyvenimas pasaulyje taptų gerokai įdomesniu.

Nuotraukos – Pauliaus Sadausko

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Tikrasis d‘Artanjanas ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo (4)

Realus muškietininkas buvo laikomas abejotinu didiku, vaikystėje buvo maitinamas lašiniais, ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo su persirenginėjimo elementais.

D. Ulvydas: žinau, ką papasakoti apie lietuvius, kad užsieniečiams „stalčiai atsidarytų“

Donatas Ulvydas: lietuviams reikia sugebėti iš savęs pasijuokti, bet ir tuo pačiu suprasti, kodėl taip yra.

Po kelionės į Palestiną gimė restoranas, raginantis pažinti kitą kultūrą (112)

Tvirtai apsisprendusi būti ištikima savo sąžinei ir gyventi pagal deklaruojamas vertybes, Indrė Armalytė (31 m.) metė patogų, bet prasmės stokojantį gyvenimą sostinėje ir, intuicijos vedama, Druskininkuose įkūrė restoraną „Toli Toli“.

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: mūsų šeima netipiška (4)

Pristatome rugpjūčio mėnesio „Moters“ numerį, kurio viršelį puošia Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė.

Aneta Anra: žinau, kas yra paleistuvė

„Sveiki, lunatikai“, - vakar vakare baro „In Vino“ terasoje, iš kurios matosi Nidos pušų viršūnės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, sveikinosi aktorius Andrius Bialobžeskis.

Liūdna Radiko gyvenimo istorija: per pragaištingą priklausomybę neteko mylėtų moterų, turto, virto ligotu skurdžiumi (58)

„Žinote, kodėl mane priėmė? Nes visi buvo balti, o Radikas Muratovas – juodas“, – pasakojo R. Muratovas viename iš interviu.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič: Černobylis yra dar baisiau už gulagą, Osvencimą ir holokaustą (20)

„Černobylis – paslaptis, mes ją dar turėsime atskleisti. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja“, – atvirai sako ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (67 m.).

Besilaukianti Ieva Narkutė: netrukus kūryba įgis naują ir labai rimtą konkurentą

Švelni, gležna ir jauna mergina, žvelgiant iš išorės. Bet žvelgiant iš profesinės pusės – stipri ir kalnus verčianti moteris. Ieva Narkutė – visiems puikiai žinoma Lietuvos atlikėja, kurios repertuare daug nuostabių ir populiarių dainų.

Sveikatos specialistė R. Bogušienė: žinau, kodėl mama susirgo vėžiu (168)

Daugumai žmonių vėžys skamba kaip galutinė ir neginčijama diagnozė, tai tarsi nuosprendis be išeities. Ir kaip daugelis sako, o kodėl man? Mano Mama buvo ne išimtis! O buvo net 50-čio nepasiekusi.

Naujame istoriniame seriale – ir meilės peripetijos

Jau greitai LRT žiūrovai išvys naują, unikalų projektą – istorinį dokumentinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame filmuojasi įsimintinas Lietuvos kino, teatro ir televizijos žvaigždžių desantas.

7 vaikų mama: ar žinote, kas namuose užima svarbiausią vietą? (63)

Apie vaikus, gimusius iš nekuklių svajonių apie „ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.

Amelia Earhart: pirmosios lakūnės šlovė ir jos mįslingą dingimą apaugusios paslaptys (14)

Amelia Earhart buvo amerikiečių lakūnė, rašytoja ir kovotoja už moterų teises. Ji tapo pirmąja moterimi, savarankiškai perskridusia Atlantą. Jos dingimas 1937 metais mėginant apskristi pasaulį yra paslaptis, kuri ir toliau intriguoja žmones visame pasaulyje.

Džiunglėse gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė: indės laimę supranta kitaip (88)

Jos gyvenimas telpa į du lagaminus. Į vieną didelį ir vieną mažą. „O juk daugiau žmogui nereikia“, – sako tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė.

Neda: likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį (1)

Neda Malūnavičiūtė labiau žinoma kaip džiazo atlikėja, tačiau dėl koncertų su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu ją atpažįsta ir dainuojamosios poezijos mylėtojai.

Joms – per 50, tačiau jos seksualesnės už daugelį dvidešimtmečių! (76)

Daugelis galvoja, kad amžius yra tarsi nuosprendis. Tačiau, iš tikrųjų, jeigu nuolat prižiūrėsime savo išvaizdą ir tai, ką valgome, galima ir penkiasdešimties atrodyti taip kaip būnant 25 ar 30 metų! Ar netgi geriau!
Št lie. 30d.
15°...24°
Sk lie. 31d.
16°...23°
Pr rgp. 01d.
16°...23°
An rgp. 02d.
13°...22°
Tr rgp. 03d.
13°...21°