Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai

 (4)
Lietuvoje nėra kito tokio kaip Benas Šarka. Jis – vienas ryškiausiai Klaipėdą reprezentuojančių menininkų, nemėgstantis gyvenimo aprašymų, nuveiktų darbų katalogavimo. Tad sąrašus tenka sudarinėti kitiems. Juose – dešimtys spektaklių, pasirodymai festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Kaip visur užpučiantį uostamiesčio vėją, taip ir Beną Šarką galima sutikti visur: teatro scenoje, videomeno bei muzikos festivaliuose, dailės, skulptūros, fotografijos parodose, alternatyviuose literatūros renginiuose.

Nors B. Šarka dažniausiai pristatomas kaip aktorius ir režisierius, pats menininkas nemėgsta griežtų įvardijimų ir kalba apie visa ko vienovę. Iš tiesų – jo teatriniai projektai ir tapybos, skulptūros darbai turi kažką giminingo. B. Šarkos kuriami kostiumai, grimas, scenografija visada yra nepaprastai vizualūs, o spektakliai ir performansai, „įdarbinantys“ ugnį ar kitus gamtos elementus, gali būti prilyginami tapybai. Skirtumas tik tas, kad įvairias linijas brėžiantys ugnies, drobės, popieriaus ar dulkių potėpiai erdvėje nesustingsta nė minutei ir primena Tolimųjų Rytų vienuolius, tapančius vandeniu ar iš žiedadulkių kuriančius sudėtingus ornamentus. Lygiai taip ir B. Šarkos skulptūrose galima pastebėti jo spektakliuose jau įžvelgtas, tąkart kūnu kurtas figūras.

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Visa ko vienovė

Tarptautinės teatro dienos proga šį pavasarį Klaipėdoje buvo teikiamos juvelyro Vido Bizausko sukurtos Padėkos kaukės. Viena jų už nuopelnus teatro menui skirta B. Šarkai. Į sceną apdovanojimo atsiimti tąkart pakilo trys suaugusių vyrų dydžio ir apimčių Kiškučiai – baltos pėdkelnės ant galvų, tamsūs akiniai ir kartoninės lentelės ant jų krūtinių, skelbiančios JE SUIS BENAS ŠARKA (pranc. Aš esu Benas Šarka). Įdomi ir tradiciją laužanti deklaracija, mat paprastai tekstuose B. Šarka pristatomas kaip vienas, išskirtinis asmuo savoje kūrybinėje erdvėje. Beje, kuo sunkiau įvardijama, teoriniais skliaustais apglėbiama menininko veikla, tuo išmoningesni epitetai jį lydi: avangardinio teatro filosofas, kultūros revoliucionierius, marginalas, saviveiklininkas, teatro šamanas, gliukas. Pastarasis apibūdinimas – tiesioginė nuoroda į 1988 m. B. Šarkos įkurtą „Gliukų“ teatrą, kuris neturi nuolatinės sudėties ir iš esmės yra vieno žmogaus teatras. Jis pats kuria spektaklių scenarijų ir scenografiją, pats režisuoja, pats vaidina, muzikuoja ar šoka. Visa tai daro savaip.

Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...

B. Šarkai niekada nerūpėjo pritapti prie tradicinio meno kūrėjų. Žiūrovus jis gali sukviesti ir į teatro salę, ir į kokį apleistą pastatą ar tiesiog po atviru dangumi. Vietoje specialiųjų efektų spektakliuose veikia prijaukintos gamtos stichijos – ugnis, vanduo, vėjas, o paprasti buities įrankiai tampa savarankiškais personažais arba – menininko kūno tęsiniais, kaip kad milžiniški ant rankų užmauti ragai judesio spektaklyje „Vabi Sabi Vasabi“. Garsas pasirodymuose gali būti išgaunamas bet kuo: pasitelkiami keisti savadarbiai instrumentai (vienas žinomesnių – skardinė gelda su per ją ištempta styga), patobulinti tradiciniai instrumentai ar tiesiog išnaudojamas savo balso diapazonas. „Gali nebūti jokių priemonių. Nesvarbu, kas skleidžia garsą. Nėra priemonių – yra gerklė, nėra gerklės – yra ritmas. O dar yra tai, ko net negirdime ausimis, – dažniai,“ – sako menininkas. B. Šarkos spektakliuose dažnai nėra teksto. Jam svarbiau tai, kam nereikia vertimo, ką pats jis įvardija vibracijomis, atminties kodais. Menininkas atkreipia dėmesį tiek į flamenko ritmą, tiek į sutartines, prilygindamas juos slaptai kalbai, tam tikram atminties kodui. „Tai – erdvės, kuriose neegzistuoja mūsų sampratos, neegzistuoja spynos ir raktai. Archajiniai garsai saugo atmintį. Kol kas dar yra paslaptis. Kažkas saugoma nuo išnykimo. Gali nušluoti miestus, o tai yra nesunaikinama“, – svarsto B. Šarka. Gal dėl to jo kūryba taip lengvai transportuojama į įvairias pasaulio šalis, „susikalbanti“ su skirtingų kultūrų žmonėmis.

Svarbios ir B. Šarkos kūno galimybės. Kai žiūri į sudžiūvusiu, sutrūkinėjusiu moliu dengtą, keistus ritualus atliekantį kūną, atrodo, tuoj prisiminsi kažką seniai pamiršto, pirmapradžio. Ir supranti, kodėl „teatro šamanas“ – vienas populiariausių B. Šarkos apibūdinimų. Taip pat supranti ir kodėl bėgant metams susidomėjimas šio menininko kūryba nemažėja. Vis dar neatsiranda kūrėjų, kuriuos būtų galima matyti su juo vienoje gretoje. Kaip pastebėjo teatrologė Rasa Vasinauskaitė: „Benas Šarka, sakytum, alternatyviausias mūsų kūrėjas, bet toks jis štai jau dvidešimt metų, nes kito panašaus neatsirado. Tad Šarka tiesiog yra belaikis, jis nesensta, nors ir nejaunėja.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Svarbiausia – laisvė

Įdomu, kad net ir būdamas vienu žinomiausių Klaipėdos kultūriniu „brendu“, B. Šarka tuo pat metu yra tas menininkas, kurio pasirodymai parengiami minimaliomis sąnaudomis. Jo nuomone, baisiausia, kai menininkas nekuria tol, kol neturi patvirtinto projekto finansavimo. „Balio sala man yra vidinės laisvės pavyzdys. Dydžio tokio pat kaip Lietuva, gyventojų – panašiai. Aplink – 247 milijonai musulmonų. Ir niekas nesugeba Balio gyventojų paveikti – jų kalbos, tikėjimo. Menas nuo laisvės neatsiejamas – Van Goghas negalėjo netapyti. O dabar sakoma: aš nedarysiu, reikia projektą parašyti“, – samprotauja menininkas apie tai, kad aplinkybės neturėtų paveikti apsisprendimo, o patogus gyvenimas neturėtų tapti patogia nelaisve. Išlaikyti savo paties laisvę jam padeda priesakai, atklystantys iš jaunystėje perskaitytos Hermanno Hesse‘s knygos „Sidharta“. „Tuo metu apie patį Budą mažai težinojau. Ten yra trys kertiniai priesakai: mokėti laukti, pasninkauti, mąstyti. Daugiau nieko nereikia,“ – sako B. Šarka. Ir priduria: „Aišku, nesuprask to paraidžiui.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

„Ar žinai, kad kiškiai yra nepaprastai laisvi? Jie gali išsisukti iš bet kokios situacijos, nugalėti“ – pasakoja B. Šarka. Įvairių tautų pasakose, tarp jų ir lietuvių, galima užtikti ilgaausius. Kiškis tautosakoje – vienas iš ir nekalčiausiai atrodančių gyvūnų, drebantis vos krustelėjus vėjo sujudintiems lapams, bet taip pat gebantis pergalėti kur kas stipresnius priešininkus, išsprūstantis, nepavejamas. „Svarbiausia yra laisvė, – kartoja B. Šarka, prisimindamas laikus, kai Klaipėdos senamiestyje buvo tik viena kavinė „Kava-ledai“, ir lygindamas juos su šiandiena, – 1970–1980 metais mūsų menininkai įvairius kūrinius matydavo tik reprodukcijose, ir tai ne aukščiausios kokybės. Bet tai suteikdavo tokį užtaisą... Nebuvo džiazo, bet jo klausydavosi per radiją. Tai, ko nėra, būdavo taškelis siekiamos laisvės. O dabar – viskas galima, bet...“

Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.

Viena iš laisvės deklaracijų – B. Šarkos kūrybai būdingas spontaniškumas. Pasirodymai kiekvieną kartą kinta pagal aplinkybes, dažnai įtraukiama publika (pavyzdžiui, spektaklyje „Topor sosi“ žiūrovams siūloma parūkyti jūros kopūstų suktinės, paragauti degtinės). Šioje vietoje derėtų prisiminti ir vieną seną B. Šarkos „draugą“ – amerikiečių poetą Charles‘ą Bukowski. Jo eilėraštį „Stilius“ (Style) menininkas vertina kaip talpinantį tai, kas turėtų būti aktualu šiandienos kūrėjams, kas svarbu ir jam pačiam. Pažodinis vertimas būtų toks: „Stilius yra atsakymas viskam. / Naujas būdas priartėti prie nuobodaus ar pavojingo dalyko / Geriau stilingai daryti nuobodų dalyką nei pavojingą be stiliaus / Stilingai daryti pavojingą dalyką – tai aš vadinu menu.“ (Style is the answer to everything. / A fresh way to approach a dull or dangerous thing / To do a dull thing with style is preferable to doing a dangerous thing without it / To do a dangerous thing with style is what I call art).

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Viskas yra viena

B. Šarka nemėgsta aprašų ar katalogavimo. Lygiai taip pat jis nenori į konkrečius rėmus sprausti ir savo įvairiapusės veiklos. Turbūt dėl to, kad tokie apibūdinimai yra per ankšti tam, kas iš tiesų rūpi menininkui. „Aš bandau prisiminti, – tvirtina B. Šarka, – jokių menų iš tiesų nėra. Įsivaizduok, išskristum atostogauti į negyvenamą salą, o pasaulyje įvyktų kataklizmas. Tu sėdi toje saloje ir neturi jokios informacijos. Sėdi ir lauki, kol kažkas atskris tavęs paimti, nežinai, kad kažkas įvyko. Bet kaip niekas neatskrenda, taip neatskrenda. Pripranti prie neatskridimo. Pamanai, kad belaukdamas imsi ką nors krapštinėti. Iš pradžių kokį pagaliuką. Paskui daug pagaliukų. Paskui juos sukabinsi. Gal svarbiausia – ne užsiiminėti menais, o bandyti prisiminti, kad kažkas ne taip atsitiko. Ir tokie pliūpsniai būna, lyg ir kažką sužinai, pajunti norą tuo dalintis, po kurio laiko vėl... Kad to iš tiesų nė nereikia žinoti“.

B. Šarka atidus žodžiams, jis atidžiai sveria ir patį meno terminą, svarsto, kada jis atsirado, kodėl jo prireikė, ar meno atsiradimas susijęs su pirmųjų dievų iškilimu. Atrodo, kad meno terminas nėra visai pakankamas, kad jis, kaip ir visa kalba, jau yra susiaurėjęs, neleidžiantis prisiliesti prie užmarštin nuslinkusių sąvokų. Kita vertus, tai, kas įvardijama menu, kartais yra vienintelis tiltas su tuo, kas pamiršta. Kaip vilties teikiantį pavyzdį B. Šarka prisimena Trojos atradimą: „Man menas ir jo terminas yra vienas problemiškiausių dalykų. Visi manė, kad pasakojimas apie Troją yra tiesiog meno kūrinys. O Heinrichas Schliemannas tikėjo, kad tai yra daugiau. Ne šiaip sau pasakojimai. Ne šiaip sau mitologija. Vienas dalykas: gali būti graži valtis, tačiau ja nepaplauksi. Bet valtis gali būti ir graži, ir plukdanti. Tai yra svarbu.“

Teatro šamanas Benas Šarka: nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai
© P. Sadausko nuotr.

Kad ir ką darytų B. Šarka: atliktų performansą, tapytų, kurtų videomeną ar pats būtų fotografų modeliu – jis visur lieka atpažįstamas, bandantis prasiskverbti ten, kur net nežvilgteli tie, kurie, anot jo, gyvena lyg vandens čiuožėjai – neišsprūstantys už savo raibulio ribų. O feisbuke perskaitęs virtinę atsiliepimų apie patį save, lakoniškai pakomentuoja: „Nežiūrėkim į save rimtai ir ypač tragiškai.“ Galvoju: jei šio, tik iš pirmo žvilgsnio paprasto, patarimo pavyktų laikytis daugeliui, gyvenimas pasaulyje taptų gerokai įdomesniu.

Nuotraukos – Pauliaus Sadausko

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Atgimstančiame „Otele“ šokantis M. Kavaliauskas: dažnai jaučiuosi, tarsi būčiau jau daug ką išgyvenęs

Po dešimties metų pertraukos, į Lietuvos teatrų scenas grįžta vienas ryškiausių Anželikos Cholinos pastatymų – šokio spektaklis „Otelas“, Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais.

Indrė Stonkuvienė: žinau, kokia yra sėkmingos šeimos paslaptis (24)

Su Indre Stonkuviene (30 m.) kalbame apie šeimą, darbą, laisvalaikį ir kitus gyvenimiškus dalykus: kaip viską spėti ir darbų apsupty nepamiršti savęs.

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (151)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (167)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.
An rgp. 30d.
13°...19°
Tr rgp. 31d.
11°...21°
Kt rgs. 01d.
13°...23°
Pn rgs. 02d.
15°...20°
Št rgs. 03d.
10°...19°