Susituokėme po chemoterapijos, rudeniop, ir iškart išvykome

 (21)
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė (44 m.) sako, kad nemoka būti griežta. Vis dėlto dalykiška vadovė puikiai valdo nedidelį moterų kolektyvą, bendram darbui buria įvairių valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovus bei pavienius specialistus. O ir privatus jos gyvenimas yra moteriškos stiprybės pavyzdys.
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

TRUMPA DOSJĖ

Gimė 1972 m. vasario 7 d. Kaune.
Mokėsi Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Vytauto Didžiojo universitete įgijo socialinių mokslų magistro laipsnį.
Darbinė veikla. Asta po 4-erius metus dirbo Tarptautinės Desjardins'o plėtros korporacijos (Société de développement international Desjardins) atstovybėje Lietuvoje ir Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamente, nuo 2001 m. pabaigos (su penkerių metų pertrauka) vadovauja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui.
Šeima. „Vyras Dainius Junevičius – diplomatas. Bendrų vaikų neturime, tačiau Dainius turi du sūnus. Mano šviesaus atminimo tėtis – aukštaitis, o mama kilusi iš Žemaitijos, dabar gyvena Kaune. Brolis Julius su šeima įsikūręs Briuselyje.“
Credo. „Darbas žmogų puošia, o laisvė daro laimingą.“
„Vertinu žmones ir kartais negaliu patikėti, kad sutikau tiek daug nepaprastai įdomių asmenybių. Jie daug ko mane išmokė.“
„Nemėgstu gaišti laiko su apsimetinėjančiais, nenatūraliais personažais. Mane erzina neprofesionalumas. Ko nors nežinoti – normalu, tačiau apsimesti, kad žinai, ydinga. Taip apgaudinėjantis save ir kitus žmogus užkerta sau daug kelių.“
„Esu… smalsi. Įdomiems dalykams galiu atiduoti daug laiko ir jėgų.“
„Mėgstu būti viena. Žinoma, visada gera būti su Dainiumi, giminaičiais ir draugais, tačiau nesu kompanijos žmogus.“
Tabu. „Stengiuosi laikytis universalių moralės dėsnių. Vis dėlto būti geresnei, riboti save arba, priešingai, išbandyti viską, kas tik įmanoma, nematau prasmės.“
„Meilė – vienas gražiausių jausmų kiekvieno žmogaus gyvenime, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Mylėti, jaustis mylimai, dalytis šiuo jausmu – išties didelė prabanga.“
Pomėgiai. „Mėgstu skaityti, klausytis muzikos, keliauti. Gyvendama Egipte atradau dar vieną aistrą – egiptologiją.“
Stilius. „Patinka elegantiški drabužiai, taip pat – džinsai ir tai, kuo vilkėdama galiu puikiai jaustis gamtoje.“
„Moteriškumas tikriausiai yra įgimtas. Manau, neprasminga mėginti nuneigti moteriškąją ir vyriškąją prigimtis. Man gražu vyro ir moters žaidimai, kai jie vienas kitą gerbia, papildo, trokšta vienas kitam patikti. Vyro ir moters santykiai – viena įdomiausių žmogaus gyvenimo patirčių.“

Šiais metais švenčiame Lietuvos įstojimo į UNESCO organizaciją 25-metį, kitais minėsime tokį patį Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos įsteigimo jubiliejų. Kaip tapote šios komisijos generaline sekretore?

Viename dienraštyje perskaičiau Kultūros ministerijos skelbimą apie šią darbo vietą. Beje, pateikusi dokumentus turėjau išvykti į Kosovą stebėti parlamento rinkimų. Vykau su broliu, – jis turi nemažai rinkimų stebėjimo patirties. Buvo įdomu ir nebaisu. Tuo metu šalį administravo Jungtinės Tautos (1999–2008 m.), čia buvo dislokuoti 35 jų valstybių narių kariai. Rinkimai buvo vieni pirmųjų žingsnių nepriklausomos Kosovo Respublikos link. Po poros savaičių, grįžusi į Vilnių, nuėjau į darbo susitikimą Kultūros ministerijoje. Pokalbyje dalyvavo ir tuometė kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė, – vėliau ji tapo ambasadore, Lietuvos nuolatine atstove prie UNESCO. Džiaugiuosi, kad mums drauge teko nuveikti nemažai gražių ir gerų darbų.

Vienas iš Lietuvos įsipareigojimų UNESCO yra nestatyti tilto per Kuršių marias. Taip siekiama apsaugoti šią vietą nuo neriboto mašinų kiekio ir tranzito iš Kaliningrado srities.

Kaip suvaldote savo kolektyvą?

Na, mūsų kolektyvas labai nedidelis – aš ir dar septynios merginos: Milda, Liliana, Aida, Renata, Miglė, Jurgita ir Rūta. Kiekviena turime savo veiklos sritis.

Visos moterys. Nepriimate vyrų?

Taip jau susiklostė. O gal ne kiekvienas vyras atlaikytų tokį darbo tempą (juokiasi). Mūsų komanda yra stabili, kelias motinystės atostogų išėjusias moteris pakeitė kitos, kelios išėjo į užtarnautą poilsį. Trys mano kolegės – Milda, Liliana ir Aida – dirba ilgiau nei aš, turi daug patirties, ir tai yra mūsų stiprybė.

Priminkite, koks Lietuvos paveldas įtrauktas į UNESCO sąrašus?

UNESCO pasaulio paveldo statusą turi Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinio lanko punktai. Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašyta kryždirbystė ir kryžių simbolika, sutartinės, dainų ir šokių švenčių tradicija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Baltijos kelią liudijančių dokumentų bei Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcijos įrašytos į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Ar tiesa, kad programą „Pasaulio atmintis“ inicijavo Lietuva?

Taip, Lietuvai tapus organizacijos nare, per 1991 m. vykusios Generalinės konferencijos iškilmingą ceremoniją tuometis mūsų švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys pasiūlė atkreipti dėmesį į dokumentinį paveldą, jo išsaugojimą ir viešinimą. Šią idėją subrandino trys žmonės – šviesaus atminimo Ugnė Karvelis, Henrikas Juškevičius ir pats Darius Kuolys. Ją UNESCO priėmė su džiaugsmu.

Ar teko bendrauti su literatūros kritike, rašytoja, vertėja, pirmąja Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis?

Deja, labai trumpai. Jos indėlis į UNESCO veiklą per pirmąjį mūsų šalies narystės joje dešimtmetį yra nepaprastai svarbus. Ugnė Karvelis asmeniškai pažinojo iškiliausius ir įtakingiausius Prancūzijos ir kitų šalių kultūros, meno, politikos veikėjus, globojo ir skatino mūsų menininkus, mokslininkus, valstybės ir visuomenės veikėjus, inicijavo M. K. Čiurlionio parodos Paryžiuje pristatymą 2000 m., 2001 m. – tarptautinę konferenciją „Civilizacijų dialogas“. U. Karvelis darbus tęsė ambasadoriai I. Marčiulionytė ir Arūnas Gelūnas.

Labai norėčiau, kad ši liga būtų buvęs mano didžiausias ir paskutinis išbandymas.

Šių metų pavasarį UNESCO taikos menininke tapusi pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmana spalio pabaigoje surengė nepamirštamą labdaros koncertą. Jo metu surinktos lėšos skirtos UNESCO vykdomoms mergaičių švietimo Afrikos šalyse programoms finansuoti.

Ar save laikytumėte karjeros moterimi?

Tikrai ne. Man tiesiog labai pasisekė, kad dirbu šį įdomų darbą. Manau, daug svarbiau yra mėgstama veikla nei ypatingas įrašas vizitinėje kortelėje. Mano darbinė biografija prasidėjo, kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete. Tada padėjau iš JAV į mūsų universitetą dėstyti atvykusiam prof. Jonui Geniui. Jo darbo kabinetas buvo tame pačiame pastate kaip ir Tarptautinės Desjardins'o plėtros korporacijos atstovybės Lietuvoje, ši pirmaisiais nepriklausomybės metais steigė kredito unijas. Vėliau, dirbdama Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamente, šias įstaigas prižiūrėjau. Vis dėlto greitai supratau, kad finansai nėra mano sritis.

Susituokėme po chemoterapijos, rudeniop, ir iškart išvykome
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Kas daugiausia nerimo kelia paveldo apsaugos srityje?

Vilniaus senamiestis ir Kuršių nerija. Pastaroji vietovė apskritai labai jautri žmogaus veiklai. Mūsų valstybė dar neapsisprendė, kokia turėtų būti jos plėtra: ar kaip vieno iš Lietuvos regionų, ar kaip kurorto, ar kaip gamtos rezervato, o gal, atsižvelgiant į šios teritorijos unikalumą, jautrumą ir pažeidžiamumą, būtų galima rasti kitą sprendimą? UNESCO nenurodinėja – sprendimus valstybės narės turi priimti pačios. Pavyzdžiui, vienas iš Lietuvos įsipareigojimų yra nestatyti tilto per Kuršių marias – taip siekiama apsaugoti šią vietą nuo neriboto mašinų kiekio ir tranzito iš Kaliningrado srities. Reikia numatyti teigiamus ir galimus neigiamus padarinius Kuršių nerijos ekosistemai, jos kultūriniam kraštovaizdžiui ir atliekant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto gilinimo bei plėtros darbus, atnaujinant Nidos oro uosto veiklą.

Kalbant apie Vilniaus istorinį centrą ir jo priemiesčius, situacija kitokia, nes tai centrinė valstybės sostinės dalis, ji negali būti muziejinė. Vis dėlto atrodo, kad už sostinės širdyje vykstančius procesus atsakingi asmenys dažnai ignoruoja architektūros kokybę ir suderintus urbanistinės erdvės formavimo principus. Nauji namai nei tūriu, nei medžiagiškumu, nei kitais parametrais dažnai nedera su šalia esančiais statiniais. O juk į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą Vilniaus senamiestis įtrauktas dėl gamtos ir architektūros darnos.

Esate Lietuvos ambasadoriaus Egipto Arabų Respublikoje žmona, beveik penkerius metus gyvenote šioje šalyje. Kur sutikote savo vyrą diplomatą Dainių Junevičių?

Susitikome labai gražiomis aplinkybėmis, per vienos parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarymą. Tai toli gražu nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pasikalbėjome, nes tuo metu Dainius buvo atsakingas už Lietuvos kultūros paveldo užsienyje klausimus, paskui kelis kartus susitikome darbo reikalais.

Didžiausia laimė buvo kartu su Lenkijos archeologais padirbėti faraonės Hačepsutos šventykloje.

Didelių gražių akių moteris, kurios negalima pamiršti?

Ne, ne, Dainius gana greitai išvyko dirbti į Afganistaną, pusantrų metų vadovavo specialiajai misijai. Mes nebuvome pora, gaudavau jo elektroninių laiškų, bet jis rašė visiems savo draugams. Afganistane yra ką pamatyti, kuo stebėtis, – čia būnant sunku sulaikyti įspūdžius. Dainiaus elektroniniai laiškai buvo nepaprastai įdomūs, atsiskleidė savita ir man artima asmenybė.

Kaip toliau vystėsi Jūsų santykiai?

Po gero pusmečio nuvažiavau pas jį į Afganistaną, pabuvau gerą savaitę Kabule. Kartu lankėmės ir Bamijane, ten 2001 m. talibai susprogdino IV ir V a. Bamijano slėnio olose iškaltas Budos statulas. Gėrėjomės įspūdingais Bande Amiro nacionalinio parko ežerais. Atrodė, viskas klostosi gražiai ir laimingai…

Kaip sužinojote, kad sergate onkologine liga?

Guzelį krūtyje apčiuopiau maudydamasi duše. Kasmet tikrindavausi, tačiau, matyt, taip turėjo būti. Nuėjau pas gydytojus spalio pabaigoje, o gruodžio pradžioje Kauno klinikose man atlikta operacija. Džiaugiuosi, kad vėžys laiku pagautas. Visas moteris skatinu rūpintis savo ir artimųjų sveikata, nedelsti kreiptis pas gydytojus. Visada gausu darbų ir sunku rasti laiko, tačiau, siekiant už akių užbėgti bet kokiai ligai, ypač – vėžiui, svarbu į gydytojus kreiptis kuo anksčiau.

Pooperacinis laikotarpis buvo nelengvas. Labai svarbus pasirodė sanatorinis gydymas. Patenki į profesionalų rankas, esi įstatomas į reikiamą režimą, susipažįsti su likimo seserimis ir broliais, įpranti mankštintis ir supranti, kad gyvenimas nesibaigia. Tada ir chemoterapija ar kitas tolesnio gydymo būdas tampa nebe tokie baisūs.

Man chemoterapija taikyta pusę metų. Buvau silpna, nuslinko kasos... Yra, kaip yra. Gyvenimas tęsiasi, tiesiog tuo metu išgyveni nelengvą etapą. Norėtųsi pasakyti, kad tokio žmogaus nereikia gailėtis, užtektų supratimo, reikia leisti jam gyventi lėtesniu tempu, jį tausoti, panešti ryšulius, niekur neskubinti… Palengva viskas grįžta į savo vietas.

Esu labai dėkinga Kauno klinikų prof. V. Boguševičiui, gydytojai onkologei chemoterapeutei dr. Sigitai Liutkauskienei ir visam klinikų personalui, Birštono sanatorijos „Tulpė“ gydytojams. Vis planuoju apsilankyti Birštone ir sanatorijos pacientams pasakyti, kad viskas praeina. Kaip sakė graikų filosofas Heraklitas, panta rei, lietuviškai – viskas teka.

Ligą įveikusieji sako, kad tai padaryti padeda meilė, artimųjų rūpestis ir globa...

Taip, žinoma. Ligos paliestas žmogus yra išsigandęs, itin jautrus, net irzlus. Su Dainiumi dar nebuvome susituokę, tad šis išbandymas teko ne man vienai, o mums abiem. Jo pagalba tą pusmetį man buvo nepaprastai didelė paskata pasveikti.

Dainius pasipiršo labai gražiai, visiškai netikėtai. Po chemoterapijos rudeniop mes susituokėme ir beveik iškart išvykome gyventi į Egiptą. Vaikų mums neduota. Gaila, bet taip yra. Iš ankstesnės santuokos Dainius turi du sūnus, juos labai myli.

Susituokėme po chemoterapijos, rudeniop, ir iškart išvykome
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Kaip sekėsi įsikurti Egipte, kaip jautėtės prasidėjus neramumams?

Ilgiau kitoje šalyje gyvenantis žmogus turi galimybę artimiau susipažinti su savimi, o jeigu yra ne vienas, dar sykį patikrinti jausmus ir santykius. Mums su Dainiumi Egipte tikrai buvo nesunku. Be to, Kaire, visiškai netoli mūsų, gyveno Aušra, Marius ir jųdviejų sūnus Matas Lukošiūnai. Marių – UNESCO biuro Kaire direktoriaus pavaduotoją – jau pažinojau, tad bendrauti su šia šeima mums buvo didelis malonumas ir atgaiva, ypač kai šalyje prasidėjo rimti neramumai. Su Dainiumi nostalgiškai prisimename savo nedidelį balkonėlį ir vaizdą į Nilą, čia su Mariais – ir ne tik – dažnai diskutuodavome, dalydavomės žiniomis, atsigaivindavome po dienos karščių…

Ambasadorių žmonos turi tam tikrų pareigų. Ką veikėte penkerius metus?

Kaire buvo net trys tarptautiniai moterų klubai, čia būrėsi vietos moterys ir diplomatų žmonos. Pažindinome vienos kitas su savo šalimis, kartu bandėme pažinti Egiptą. Viena pagrindinių diplomatų žmonų veiklos sričių yra labdara. Kasmet pirmąjį gruodžio šeštadienį rengdavome kalėdinę labdaros mugę, joje prekiaudavome savo šalių maisto produktais, suvenyrais, lietuvių bendruomenės Kaire moterų keptais sausainiais, megztais šalikais... Po mugės, suskaičiavusios pajamas, nuspręsdavome, kokiai labdaros organizacijai ir kiek lėšų skirti. Paskutinius dvejus metus ėjau mugės iždininkės pareigas, tad atsakomybė buvo tikrai didelė. Lėšos dažniausiai atitekdavo organizacijoms, globojančioms vaikų dienos centrus, ligonines, senelių prieglaudas. Reikėdavo jas aplankyti, pabendrauti, sužinoti poreikius. Dėl nestabilios politinės ir ekonominės situacijos, turistų srauto sumažėjimo Egipte darbo neturi labai daug žmonių. Sunku net įsivaizduoti jų skurdo mastą, sąlygas, kuriomis tenka gyventi. Kita vertus, šalyje nemažai turtingų, išsilavinusių žmonių, į akis krenta labai didelė turtinė ir išsilavinimo atskirtis. Apie 30 proc. gyventojų neraštingi.

Kaip susidomėjote egiptologija?

Svečioje šalyje pirmomis dienomis įdomu viskas, tačiau Egipte politinė padėtis kaito ne dienomis, o valandomis, Dainius buvo labai užsiėmęs, – Lietuvos ambasadoje Kaire tuo metu dirbo tik du diplomatai, o institucija buvo akredituota dar šešiose valstybėse. Nemoku arabų kalbos, tad neturėjau galimybių įsigilinti į šiandienį Egiptą. Nutariau prisiliesti prie to, kas amžina, t. y. prie Senovės Egipto, daugiau kaip tris tūkstančius metų skaičiuojančios civilizacijos. Sunku žodžiais apsakyti, kaip mane tai sužavėjo! Labai džiaugiuosi, kad per penkerius metus kartu su Dainiumi apsilankėme beveik visose istorinėse Senovės Egipto vietovėse, o didžiausia laimė buvo kartu su Lenkijos archeologais padirbėti faraonės Hačepsutos šventykloje, esančioje vakariniame Nilo krante, Luksore.

Grįžote prieš metus. Po spalvingo, saulėto gyvenimo – darganota tėvynės realybė…

Lietuva yra gražiausia žemė pasaulyje, nes čia – mūsų namai. Jos tikrai labai pasiilgome. Egipte nėra metų laikų kaitos, gražios baltos žiemos, beveik nelyja. Mielai kelioms savaitėms ten grįžčiau vien dėl egiptologijos, tačiau jokia pasaulio šalis negali prilygti tėvynei. Be to, tikriausiai esu nedidelių teritorijų žmogus. Lankiausi Niujorke, kituose dideliuose miestuose, – jie gražūs, man patiko, tačiau nuolat ten gyventi nenorėčiau.

Po ligos Egipte tikriausiai teko saugotis saulės?

Poilsiaudamas žmogus maudosi ir deginasi saulutėje. Gyvenimo ritmas sostinėje, kurioje gyvena ne mažiau kaip 20 milijonų žmonių, visiškai kitas. Taip, reikėjo pasisaugoti tiesioginių saulės spindulių, tačiau šiluma lepinausi. Be to, nereikėjo dirbti, skubėti, laikytis terminų… Todėl mano credo galėtų būti ir toks: „Darbas žmogų puošia, o tinginystė daro laimingą!“ (Juokiasi.)

Įveikėte didžiausią iššūkį – kovą su liga. Turbūt svarbu nusiteikti laimėti gyvenimą?

Nežinau, ar galiu sakyti, kad įveikiau ligą. Tai padariau kartu su savo vyru, mama, broliu, draugais, gydytojais, mane tausojusiomis bendradarbėmis. Sergantis gripu žmogus žino, kad maždaug po savaitės veikiausiai pasveiks. Kai sužinai, kad sergi onkologine liga, pasijunti priartėjęs prie tam tikros ribos ir staiga supranti, kad daug dalykų tavo gyvenime buvo ne tokie svarbūs, o tai, į ką nekreipei dėmesio, buvo labai svarbu. Grįžęs į normalų gyvenimą mažiau išgyveni dėl to, kas iš tikrųjų nėra taip aktualu, mažiau jaudiniesi dėl kitų žmonių nuomonės, nebenori gaišti laiko tam, kam ir anksčiau nenorėjai, bet buvo nepatogu atsisakyti… Labai norėčiau, kad ši liga būtų buvęs mano didžiausias ir paskutinis išbandymas.

Ar atiduodama savo širdį ir ranką vyrui, kurio dvi santuokos iširo, neabejojote dėl bendros ateities?

Neturėjau laiko abejoti (šypsosi). O jeigu kalbėsime atvirai ir sąžiningai, tai juk visi esame pridarę begales klaidų. Tai, kad iki to laiko nebuvau ištekėjusi, nereiškia, kad neturėjau santykių, kurie nutrūko ar baigėsi kaip nors liūdnai. Mums visiems gyvenimas dovanoja ir susitikimų, ir išsiskyrimų. Tai – patirtis, tam tikros paslaptys, dėl to smagu gyventi. Dainius yra nepaprastai geras, protingas ir sąžiningas žmogus. Galbūt esame kažkiek panašūs savo pomėgiais, gyvenimo ritmu. Mėgstame panašiai leisti laiką, eiti į tuos pačius renginius, skaityti panašias knygas. O gal mums tiesiog pasisekė?

Trumpai apie UNESCO
Veikla. Žmonijos išminčiai, humanistinėms vertybėms ginti ir įtvirtinti iškart po Antrojo pasaulinio karo įkurta UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Šiandien jos veikla apima švietimo, mokslo, kultūros, informacijos ir komunikacijos sritis, ji skatina taikų, darnų įvairių tautų ir bendruomenių bendradarbiavimą.
Struktūra. Šiandien UNESCO sudaro 195 valstybės narės ir 10 asocijuotųjų narių, 199-iose iš jų veikia nacionalinės UNESCO komisijos.
Lietuvos narystė. Pasaulio valstybėms pripažinus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo mėnesį Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare, o netrukus – spalio 7 d. – ir šios organizacijos specializuotos agentūros UNESCO nare.
Pirmąją Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sudėtį ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos įstatus Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 1992 m. spalio 20 d. Joje – visuomeniniais pagrindais dirbantys 25 švietimo, mokslo ir kultūros specialistai. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas yra biudžetinė įstaiga, jos asignavimų valdytojas – Kultūros ministerija.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Originaliai įamžintas muzikos žvaigždės Prince'o atminimas

Praėjus kiek daugiau nei metams po netikėtos muzikos legendos Prince'o mirties, vis dar netyla kalbos apie jo talentą. Siekiama įvairiais būdais įamžinti muzikanto atminimą. Metinių proga pasirodė jo buvusios žmonos atsiminimų knyga, o prieš keletą dienų kompanija „Pantone“ jo vardu pavadino vieną purpurinį atspalvį.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas (51)

Etnomuzikologė, televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailienė įsitikinusi, kad ir šiuolaikiniam žmogui Žolinės gali būti aktualia ir itin laukiama švente.

Selemonas Paltanavičius: koks gyvis Lietuvoje yra pavojingiausias (16)

Gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius (61 m.) įsitikinęs, kad su gamta lietuviams išskirtinai pasisekė. Svarbiausia nepamiršti: nors gamta yra mūsų namai, elgtis joje reikėtų kaip svečiuose.

LEGENDA. Rašytoja Birutė Mackonytė – lietuviškoji Agatha Christie (11)

Lietuva atsisveikino su liepos pabaigoje Anapilin iškeliavusia žurnaliste, 1967–1976 metais dirbusia „Tarybinės moters“ redaktore, rašytoja, penkiomis kalbomis laisvai kalbėjusia, enciklopedinę atmintį turėjusia intelektuale Birute Mackonyte (89 m.).

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu

Vandens čiurlenimas, žuvėdrų klyksmas ir... muzika. Vienišas pianistas ant marių skalaujamo molo. Kojas lyžteli ledinis vanduo. Sužvarbę pirštai klaidžioja klavišais. Pianistas Šarūnas Meškys (29 m.) po ketverių metų tylos grįžo prie savo instrumento su trenksmu – atliko prancūzo Yann'o Tiersen'o kūrinį „Penn ar Roc'h“, nuskynė šio kompozitoriaus paskelbto tarptautinio vaizdo klipų konkurso „Eusa“ laurus, pelnė geriausio atlikėjo titulą ir laimėjo specialų prizą už išskirtinį pasirodymą.

Knygos vaikams kūrėjai: jei nesame tėvai, nereiškia, kad širdyje neturime tėviškos meilės

Rinkodaros specialistė Viltė Sabalienė ir garsus dailininkas Vladas Mackevičius išbandė jėgas visiškai naujoje srityje – išleido knygą vaikams. Abu tvirtai tiki, kad jų sukurtas personažas sapniukas Liukas apsigyvens vaikų sapnuose ir išvaikys nakties košmarus.

Erika Umbrasaitė: kodėl „mėšlas“ prancūziškai skamba taip žaviai (17)

„Cocorico“ – šūkauja seksualiausiu pasaulyje (ar bent jau visame Buaso kaime) prancūzišku akcentu kaimynų gaidys jau nuo šešių valandų ryto ir neleidžia man užbaigti žavių prancūziškų sapnų...

Erika Umbrasaitė: liūdna ir nelabai prancūziška istorija apie teisę oriai mirti Prancūzijoje (21)

Tai pasakojimas apie drąsią ir ištvermingą moterį, kuri visą gyvenimą nemėgo emigrantų, tačiau tik tarp jų rado paguodą ir tvirčiausią ramstį.

10 princesės Dianos citatų, kurios įkvėps tapti geresniu žmogumi (41)

Sunku patikėti, bet rugpjūčio 31 d. minėsime dvidešimtąsias princesės Dianos žūties metines. Nors ši elegantiška moteris žmonių širdis pavergė savo grožiu, šilta asmenybe ir gerais darbais, įvairūs vieši pasisakymai atskleidė ir kitą Dianos pusę: ne pagal metus išmintingą ir turinčią kuo pasidalinti su pasauliu.

Airinė Palšytė: dabar puoselėti rimtus santykius būtų savižudybė (45)

Atletiškas kūnas, išlakūs žingsniai ir... svaigus skrydis virš kartelės, kai vienas centimetras lemia auksinę pergalę. Šuolių į aukštį Europos čempionė Airinė Palšytė (24 m.) sako, kad jos rungties sportininkų riba – tik dangus, bet iki jo – velniškai nelengvas kelias.