Stulbinamai atvira poetė V. Palčinskaitė: jis buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos, atsisakiau ir gimdyti jo kūdikį

 (113)
Poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja Violeta Palčinskaitė (72 m.) yra sakiusi, kad niekada nerašys savo atsiminimų, tačiau neseniai pasirodė jos stulbinamai atviros, autoironiškos akistatos su praeitimi knyga „Atminties babilonai arba aš vejuos vasarą“ (leidykla „Tyto alba“).
Stulbinamai atvira poetė V. Palčinskaitė: jis buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos, atsisakiau ir gimdyti jo kūdikį
© Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

„Mane reikia prispausti, paimti už gerklės, nes savo noru aš į tokį darbą neįsikinkyčiau“, – juokėsi poetė kviesdama užeiti į gėlių puokštėse skęstančius namus, tarsi vasara būtų čia pat, už lango.

Nusiritinote dalį prisiminimų, bet jie plaukia lyg srauni upė, atmintis – laki, nenutrūkstanti grandinė. Gal gimsta ir kita Jūsų biografinė knyga?

Oi, ne! Jokių dienoraščių nerašiau, o lapukus, kur pasižymėdavau kelionių įspūdžius, išmėčiau, tad man buvo labai sunku surikiuoti savo prisiminimus. Ne be reikalo knygą pavadinau „Atminties babilonai“. Man nepaprastai graži legenda apie Babelio bokšto statymą, ir tas sugriuvimas į nieką, kai toks nesusikalbėjimas prasideda, sumaištis... Pamaniau, kad ir mano prisiminimai gali būti babiloniški – neturintys griežtos struktūros, nebūtinai chronologine tvarka išdėstyti, tiesiog užrašyti spontaniškai, taip, kaip plaukia iš galvos. Ir tada rašyti knygą pasidarė smagu.

Jeruzalėje, akmenų sienos plyšelyje, esate įspraudusi raštelį su prašymu ir slaptu noru. Kas tai buvo: meldimas meilės, sveikatos?

Šiandien prašyčiau sveikatos, o tada buvau jauna ir apie sveikatą negalvojau. Tai – labai asmeniški moteriški norai. Matyt, nerimti, – ėjo, nuėjo... Dabar juokinga apie tai kalbėti. Dievas neišpildė mano prašymo. Tik vėliau supratau, kad didysis norų išsipildymas ir yra, kai Dievas jų neišpildo, nes jis vienintelis žino, kaip geriau.

Didysis norų išsipildymas ir yra tai, kai Dievas jų neišpildo. Nes jis vienintelis žino, kaip geriau.

„Galimybė įdomiai gyventi man visada buvo svarbiau už rašymą. Tačiau būtent rašymas, suteikęs galimybę įdomiai gyventi, nesuteikė galimybės būti mylimai visą gyvenimą.“ Prisipažįstate, kad jausmų pagauti kai kurie žinomi vyrai Jums skyrė eilėraščius, o tiems, kurie eilėraščių nerašė, rašėte Jūs. Ar ilgai gyvenote santuokoje su pianistu Juliumi Andrejevu?

Ištekėjau anksti, abu buvome studentai. Aš mokiausi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, jis – Lietuvos konservatorijoje. Mane jau buvo apėmusi rašymo manija, jam reikėdavo skambinti fortepijonu daug valandų per dieną. Aktyviai ištekėjusi buvau gal trejus metus. Gyvenome po vienu stogu – dviejų kambarių butelyje pas mano mamą. Vėliau iki skyrybų tam tikrą laikotarpį dar ir atskirai pabuvome, bet bendravome, nesipykome, neturėjome priekaištų ar begalinių nuoskaudų, kai vienas kitam „labas“ nesinori sakyti. Negalėčiau įvardyti svarios priežasties, kodėl išsiskyrėme. Taip jau išėjo. Iki šiol esame geri draugai.

Daugelis lietuvių poečių, kaip ir Jūsų draugė Judita Vaičiūnaitė, ilgiau gyveno vienišos nei su kuo nors. O štai rašytojai vyrai sėkmingai laikosi antrųjų pusių, yra jų aptarnaujami, globojami. Gal būtų buvę paranku ir Jums turėti namų ūkį apeinantį sutuoktinį?

Aš seniai sakau, kad plunksnos broliams yra patogu – jų buitimi žmonos pasirūpina, bet toks vyras, kuris tik apeitų namų ūkį, man, ko gero, būtų neįdomus, o su kitokiu – nežinau, ar sutartume. Na, yra, kaip yra. Beje, Judita buvo ištekėjusi už latvių poeto, be to, turėjo gyvenimo meilę, dukrytės susilaukė. Judita, manau, vieniša nesijautė, bet kad iš to nevienišumo irgi nieko neišėjo.

Kaip kam krenta likimo korta. Keista taip sakyti, bet rimti, brandūs jausmai mane aplankė vėliau. Kol esi jauna, studentauji, neša polėkis, viskas atrodo lengva, įveikiama, o vėliau prasideda visokios likimo peripetijos. Būta gražių akimirkų, gražių istorijų. Viena tokia paliko nepaprastai šviesų jausmą, bet ir daug skausmingų išgyvenimų. Žmogus buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos – netikėjau, kad tai atneš man laimės. Atsisakiau ir galimybės gimdyti jo kūdikį – turėjau šalia pavyzdžių, mačiau, kaip vaikai, gimę ne santuokoje, kankinasi ieškodami savo gimdytojų. Nežinau, ar būčiau tai pakėlusi, o ir kaip paaiškinti atžalai? Buvau per silpna tokiam žingsniui, net jei tėvelis ir būtų sutikęs pripažinti vaiką, bendrauti su juo. Dabar moterys tokio visuomenės spaudimo nebepatiria ir pačios atsako už savo likimus. Tas vyras – jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų – kartais ateina į mano sapnus apsivilkęs savo baltu chalatu, sėdi ant kėdės sapno kamputyje ir sprendžia man iškilusią sunkią problemą. Ypač kai sergu.

Jausmus vaikams išreiškėte stipriau nei bet kuri motina, parašėte tiek nuostabių eilėraščių mažiesiems, su Jūsų eilėmis, pjesėmis užaugo ne viena karta.

Čia, žinot, yra tokia vienuolystė. Sėdi, esi viena su savimi, su kompiuteriu, anksčiau būdavai su popieriaus lapu, ir dirbi – dienomis, naktimis, mėnesiais. Po kurio laiko atsiranda toks baisus poreikis žmonių, spalvų, garsų, kad atrodo – sėstum į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir skristum bet kur. Beje, ir minioje jaučiu man labai svarbią, malonią vienatvę. Daug žmonių aplink, tačiau aš viena. Net rašyti galėčiau kokioje nors kavinėje. Dabar jau daugelis atpažįsta, tai tarsi nepatogu.

Turbūt ne vienas galvoja, kad rašau vaikams, nes jų neturiu, – taip išreiškiu savo nostalgiją, sublimuoju nelaimę, kad gal negalėjau jų turėti. Visa tai yra netiesa. Aš pradėjau rašyti vaikams pati būdama dar vaikas. Kai buvau vos trylikos, pluoštas mano eilėraščių, palydėtų šiltu Janinos Degutytės žodžiu, pasirodė „Moksleivio“ žurnale. Septyniolikos, aš išleidau pirmąją eilėraščių suaugusiesiems knygą „Žemė kėlė žolę“. Tada buvo labai gerų poetų, labai stiprių knygų – Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Vlado Šimkaus. Žavėdamasi jais staiga pamaniau: „Ką nauja aš pasakysiu?“ Juditos eilėraščiai man darė stiprų įspūdį, bijojau nesąmoningai pakartoti jos eilutes, kad, gink Dieve, nepasirodytų koks plagiatas. Skambindavau jai, skaitydavau savo eiles, klausdavau: „Klausyk, ar tikrai nesi taip rašiusi?“ – „Eik tu, išėjai iš proto.“ Paskui ėmiausi vaikų literatūros. Nesigailiu, bet tikroji priežastis buvo ta, kad maniau, jog yra geriau už mane rašančiųjų suaugusiesiems.

Žmogus buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos – netikėjau, kad tai atneš man laimės. Atsisakiau ir galimybės gimdyti jo kūdikį.

Juokais pati savęs klausiate, ar nenormali moteris gali tikėtis rasti normalų vyrą. O man atrodė, kad tik nenormalios ir randa normalius. Ir priešingai. O jei abu nenormalūs, juk tai nepalaužiama sąjunga, tikra bomba!

Vadinasi, neradau tokio, kuris būtų pasiekęs mano nenormalumo laipsnį (kvatoja)!

Ne tas kontingentas – perdėm lietuviškas. Jus nusipirkti už 40 kupranugarių troško turtingas Anglijos rašytojas, emigravęs į Afriką. It magnetas traukdavote neeilinius vyrus.

Cha, cha, cha, buvo! Nežinau, ar būtų ten jau taip įdomu ganyti tuos keturiasdešimt kupranugarių. Nežinau, kokiu tikslu jis norėjo mane nusipirkti (kvatoja)! Oi, tai visa istorija apie mano anglų kalbos tobulinimą! 1974 metais Rašytojų sąjungos vadovai rekomendavo mane vykti į Londoną, į tarptautinį poezijos festivalį. Nusisamdžiau privatų anglų kalbos mokytoją, kortelių sistemos šalininką.

Svarbiausius žodžius, frazes, posakius turėjau užsirašyti ant kartoninių kortelių ir išmėtyti jas kur papuolė, net vonioje ir tualete. Supratęs, kad laiko nebėra, mokytojas patarė įsiminti kelias kelionėje į „aukštąją visuomenę“ būtinas frazes. Lietuviškai jos skambėjo taip: „Siaubingai lyja – katėmis ir šunimis“, „Niekur nėra taip gerai kaip tėvynėje“, „Jei žmogus pavargsta nuo Londono, vadinasi, jis apskritai pavargęs nuo gyvenimo“, „Kūryba visada yra pasąmoninė“. Taigi įsikaliau tas frazes ir atrodžiau protinga. Vieną vakarą buvome pakviesti į uždarą rašytojų klubą „Mėlynoji Rožė“. Prasidėjo intelektualus pokalbis – toks, apie kokį įžvalgiai ir tiksliai Vilniuje buvo papasakojęs mano mokytojas. Aš pasakydavau savo išmoktas frazes, o pagyvenęs vyriškis su pypke, primenantis Hemingway’ų, neatitraukė nuo manęs akių. Šalia sėdinti ponia pasakė, kad tai – garsus anglų rašytojas, gyvenantis Afrikoje, ten turintis daug turtų ir daug žemių. Staiga jis prisimerkė, pypkės galu dūrė į mano pusę ir tarė: „Aš perku šitą moterį. Duodu už ją keturiasdešimt kupranugarių.“ Grupės vadovas sumojo reikalą paversti juokais – pareikalavo ne mažiau nei šešiasdešimties: „Poetės kainuoja daugiau už paprastas moteris.“ Absurdiškos derybos tęsėsi kurį laiką...

Stulbinamai atvira poetė V. Palčinskaitė: jis buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos, atsisakiau ir gimdyti jo kūdikį
© Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

Juozas Miltinis grasinosi užtaisyti Jums vaiką, vėliau piršosi Jūsų mamai, žadėjo Jus įsivaikinti, nusipjovė peiliu kaklaraištį, kai pasakėte, kad šis nedera prie jo dryžuotų marškinių.

Tebeturiu tą kaklaraiščio galą. Kartą su Onute Banioniene ir Vaclovu Blėdžiu vakarojome Miltinio namuose. Staiga šeimininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir sušuko: „Dieve! Palčinskaite! Visada maniau, kad tu – prancūziško skonio moteris, o dabar... Pažiūrėk, kaip atrodai. Iš kur ištraukei tą skudurą? Provincialus puošnumas. Štai kaip pavadinčiau tą tavo apdarą. Baisu.“

Reikėjo žūtbūt ištverti tokį „komplimentą“, nepasiduoti. Nužvelgiau Miltinį ir, įtraukusi į plaučius oro, pasakiau: „Na, jei manot, kad šis languotas kaklaraištis dera prie jūsų dryžuotų marškinių, tai labai smarkiai klystate. Irgi toli nuo Paryžiaus.“ Dabar toks derinys būtų mados šūksmas, o tada...

Miltinis iš lėto pakėlė prie akių galiuką savo kaklaraiščio, įdėmiai nužvelgė jį ir pakraipęs galvą tarė: „Blėdi, atnešk peilį.“ Vaclovas iš virtuvės atnešė peilį. Vienu užsimojimu per pusę nurėžtą kaklaraištį pasidalijome su Onute. Man teko viršutinė dalis, kuri arčiau kaklo... Grįžusi apie nutikimą pas Miltinį papasakojau mamai. Tokios jos reakcijos tikrai nesitikėjau: „Ir po to tu nenusirėžei nuo savo provincialaus puošnumo bent vienos rankovės? Na, dukra, tu mane nuvylei. Visai praradai humoro jausmą. Aš tikrai būčiau taip padariusi.“

Miltinis mane mėgo, nes mokėdavau jam atsikirsti, – pats mane to ir išmokė. Mačiau, kaip aplink sėdinčias drauges ar pažįstamas jis negailestingai doroja į miltus. Miltinis buvo meistras valiūkiškai sumauti pašnekovus. Supratau: jeigu noriu toliau bendradarbiauti su tuo teatru, turiu kalbėti jo kalba. Neturėjau ko prarasti. Įėjau į vaidmenį. Gal dėl to ir bendravo kaip su lygia. Įsivaizduojat, jauna pana išgirsta: „Palčinskaite, esi velnių priėdusi, aš tau vaiką užtaisysiu, tada apsiraminsi!“ Privalai sukaupti visą savo smegeninę, kad atsikirstum. Aš ramiai paklausiau: „O kas augins?“ Kaip šiandien matau: Broniaus Babkausko galva išlenda iš už durų ir teatrališku balsu taria: „Panevėžio dramos teatras.“ Viskas, žaidimas baigėsi.

J. Miltinis Jums davė puikių bendravimo, taip pat ir kūrybos pamokų?

Pajuokavimai, ironija, humoro jausmas – savo keliu, bet svarbiausia buvo labai rimtos dramaturgijos pamokos. Kiekvienas mano statomos pjesės žodis būdavo išnarstomas, būdavo ieškoma priežasčių, pasekmių, nors kalbama apie spyruoklinį kareivėlį. Juokas, bet pasimokai, kaip turi būti. Dažnai viešėdavau Panevėžyje. Miltinis labai pavydėdavo savo autorės. Atvykusi privalėdavau bendrauti tik su juo. Gerokai vėliau buvo įteisinta mano nakvynė Banionių namuose. Iki to laiko režisierius net žinoti neturėjo, kad bendrauju dar su kuo nors. Tik su juo. Porą kartų esu nakvojusi Miltinio namuose – ant sudedamosios lovelės, ant pasoginės Vacio Blėdžio mamos staltiesės. Neturėjo paklodės, tai patiesė staltiesę. Atvykusi ilgesniam laikui, apsistodavau Panevėžio viešbutyje „Nevėžis“. Kartą peršalau, susirgau, pakilo temperatūra. Atėjo Onutė Banionienė ir pasakė: „Nėr čia ko, tegul jis galvoja, ką nori, – mes pasiimame tave į savo namus.“ Ir tada Miltinis susitaikė su mintimi, kad man jau galima ten būti.

Staiga jis prisimerkė, pypkės galu dūrė į mano pusę ir tarė: „Aš perku šitą moterį. Duodu už ją keturiasdešimt kupranugarių.“

Atsimenu, atvažiavusi į vieną repeticiją, užsukau į bufetėlį kavos. Žiūriu, nė vienas aktorius (o jie tokie draugiški buvo) prie manęs neprieina. Galvoju: „Kas čia dabar?“ Taip ir likau nesupratusi. Po repeticijos A. Paulavičiaus paklausiau: „Klausyk, gal dėl ko nors visi ant manęs pyksta, gal aš ką nors ne taip padariau?“ – „Eik tu, tai ką, nesupranti? Kai yra Miltinis, mes niekada prie tavęs neprieisim draugauti. Reikia tik apie teatrą galvoti, o ne visokius šurum burum varinėti.“ Suprask, dar boba čia pradės flirtuoti su aktoriais. Miltinis buvo savininkiškas.

Su Judita Vaičiūnaite mėgote pasėdėti prie kavutės ir žvakių. Manau, patyrėte nuotykių, kokių neatlaikytų joks Babelio bokštas. Kodėl nedrįsote pasakoti apie tai atviriau?

Taip, tie mūsų pasisėdėjimai buvo labai jau nesovietiška. Dieve, o kokios tada kavinės buvo! Mėgome „Neringą“, nes ten mums užtekdavo kapeikų kavai ar bulviniams rageliams su grybais nusipirkti. O mėgstamiausia mūsų susitikimų vieta – maža kavinukė netoli Operos ir baleto teatro, mes ją pavadinome „Pjero“. Languotomis staltiesėmis apdengti apvalūs staliukai... Ten būdavo karšto raudonojo vyno.

Mudvi vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, su gatvės grindiniu susijusi vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis... Jo gatvėmis kaukšėdavome avėdamos aukštakulniais, su juodomis kojinėmis ir juodomis skaromis, blyškiai dažytomis lūpomis – pagal tuometę madą. Kai kam atrodydavo – baisi bohema, bet tik tiek tos bohemos ir buvo. Judita negėrė ir nerūkė. Aš kartais užtraukdavau ilgą juodą moterišką cigaretę. Aušra Sluckaitė-Jurašienė iš Vokietijos man buvo atvežusi ilgą ilgą kandiklį, tai man ne cigarečių, o to fasono reikėjo.

Jūsų motina dainuodavo dainą, kuri baigdavosi žodžiais „man tavęs nereikia“. Rašote, kad ši frazė tarsi neištrinamas refrenas lydi Jus visą gyvenimą. Labiausiai bijojote būti palikta. Ar dažnai atsitinka tai, ko baiminatės?

Taip, būna. Jaučiu kažkokią nepamatuotą baimę, patiriu momentinių panikos priepuolių. Net mama pripažino, kad per menkai pasitikiu savimi. Baimė netekti, būti nereikalingai. Iki šiol dažnai sapnuoju vieną ir tą patį sapną: mane palieka mylimi žmonės, draugai, traukiniai... Stoviu tuščiame perone, ir šalia nėra nieko. Neturiu kur grįžti. Neviltis, perauganti į siaubą. Mama sakydavo: „Nieko nuostabaus, turint galvoje, kokiomis sąlygomis gimei ir kaip aš tave nešiojau. Baimė, baimė, baimė...“

Kai kas nors primindavo man žydišką kilmę, sakydavau: „Palaukit, bet aš turėjau lietuvį tėvą. Ir dar kokį! Tokį, kuris 1940 metais ryžosi vesti žydaitę, iš Kauno geto išgelbėjo ją ir jos gimines!“

Vienatvė? Gulėjau ligoninėje prieš operaciją, paskambino bičiulis Alanas. Apsiverkiau, sakiau: „Nebijau operacijos, man baisu dėl kitko. Čia visi visus guodžia, atėję namiškiai palaiko už rankų. Aš viena...“ – „Kur esi? Koridoriuje? Atsisuk. Ten, koridoriaus gale, stoviu aš. O už tavo pečių – Škotija...“

Taigi visada yra labai gerų draugų. Kol yra kūryba, kol esu reikalinga (kasdien atsakinėju į begales skambučių), kol esu prašoma parašyti, išversti, tol nejaučiu vienatvės. Jei neturėčiau ką veikti, gal ir apniktų nykuma. Beldžiu į stalą...

Labai atvirai pasakojate, kad mama, pastojusi karo metais ir jau patyrusi getą, norėjo nėštumą nutraukti, tačiau to padaryti neleido Jūsų lietuvė močiutė, tėčio mama. Ir Jus, vos gimusią, slėpdavo skrynioje po skalbiniais, kad pašaliniai ir esesininkai neišgirstų kūdikio verksmo.

Iš tos skrynios nieko prisiminti negaliu – buvau kūdikis, bet kai ūgtelėjau, močiutė, tegul ir nenoriai, vis dėlto kai ką papasakojo. Mama nelabai norėjo apie tai kalbėti, ir aš pati daug neklausinėjau. Niekada neslėpiau, kas yra mano motina, bet kai kas nors tiesmukai primindavo man žydišką kilmę, sakydavau: „Palaukit, bet aš turėjau lietuvį tėvą. Ir dar kokį! Tokį, kuris 1940 metais ryžosi vesti žydaitę, iš Kauno geto išgelbėjo ją ir jos gimines!“ Knygoje nutariau kloti viską atvirai. Užduotis buvo negraudinti, nedaryti dramos, norėjau šviesios knygos. Mano tėvai buvo labai šviesūs, šilti, pozityvūs, mėgdavo juokauti.

Kuo dabar gyvenate?

Kai knyga išeina, laukia susitikimai su skaitytojais. Draugai klausia: „Ar bent vieną mėnesį sugebėsi nieko nedaryti?“ Manau, taip. Sugebėčiau ir du, ir tris, bet guli vertimas, yra kitų nebaigtų darbų, literatūrinių skolų. Niekas neleidžia rašytojui išeiti į pensiją.

Pamatėte nemažai pasaulio, turite bičiulių įvairiose šalyse.

Keliauti troškau visą gyvenimą. Kai ilgiau pasėdžiu namie, man pasidaro neramu. Kelios pačios artimiausios draugės emigravo, didelė skriauda, kad jų nėra šalia, bet yra telefonas, skaipas, dažnai pasiskambiname, susitinkame. Geri bičiuliai gyvena Škotijoje, aplankome vieni kitus. Man ir vienai patinka keliauti. Esu pripratusi suktis viena.

Post Scriptum

Violeta: Yra toks anekdotas. Atkėblina pas Dievulį sudžiūvusi, susiraukšlėjusi moteriškutė, skundžiasi: „Nei gėriau, nei rūkiau, nei linksminausi, visą gyvenimą vargau, daug dirbau, šviesios dienos nemačiau...“ – „Moterie, tu man neįdomi.“ Ateina putlutė, linksmutė moterytė, kišenėje – plyta šokolado, rankoje – taurė raudonojo vyno. Šypsodamasi prisipažįsta: „Aš nevengiau visokių malonumų, nuėjau neilgą gyvenimo kelią, bet užtat koookia tai buvo kelionė!“

Keliais sakiniais

Zodiakas. „Turiu Skorpiono bruožų: kas jau draugas, tai iki mirties, bet jei nepatinki, nebandyk užkariauti Skorpiono simpatijų – nepavyks.“
Mėgstamiausios gėlės – pakalnutės.
Patinka kvepintis parfumerijos namų „Caron“ kvepalais „Narcisse Noir“.
Stalo knygos. „Iš naujo skaitau savo mėgstamo britų literatūros klasiko Williamo Somerseto Maughamo kūrybą ir vis ką nors joje atrandu. Nors kai kurios jo knygos išverstos į lietuvių kalbą, man patinka skaityti originalo kalba.“
Muzika. „Esu W. A. Mozarto gerbėja.“
„Mano spalvos – tamsiai raudona, burgundiška, arba raudonojo vyno, ir juoda.“
„Vertinu geranoriškumą ir sąžiningumą.“
„Nekenčiu melo ir veidmainystės.“
„Niekada negalėčiau išduoti artimųjų.“
„Gyvenime man padeda optimizmas, humoro jausmas, o kliudo menkavertiškumo kompleksai.“
Darbingiausias laikas. „Jaunystėje rašydavau tik naktimis, o dabar – kartais ir naktimis, bet rytais – geriau.“
Meilė. „Kai išblėsta aistra ir lieka tobulas abipusis supratimas, atjauta, švelnumas, tai ir yra tikroji meilė.“
„Laimingiausia jaučiuosi keliaudama.“
Metų laikai. „Nors vejuosi vasarą, man artimesnis ruduo, nes esu gimusi rudenį.“

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Atgimstančiame „Otele“ šokantis M. Kavaliauskas: dažnai jaučiuosi, tarsi būčiau jau daug ką išgyvenęs

Po dešimties metų pertraukos, į Lietuvos teatrų scenas grįžta vienas ryškiausių Anželikos Cholinos pastatymų – šokio spektaklis „Otelas“, Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais.

Indrė Stonkuvienė bando įminti sėkmingos šeimos paslaptį (71)

Su Indre Stonkuviene (30 m.) kalbame apie šeimą, darbą, laisvalaikį ir kitus gyvenimiškus dalykus: kaip viską spėti ir darbų apsupty nepamiršti savęs.

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (152)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (167)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.
Kt rgs. 01d.
13°...23°
Pn rgs. 02d.
14°...20°
Št rgs. 03d.
11°...19°
Sk rgs. 04d.
14°...22°
Pr rgs. 05d.
14°...21°