Savaitės skaitomiausi:
- I. Norkutės-Žvinienės gulimoji dieta: per savaitę - minus 2 kg
- Turtingiausia amerikietė turėjo tik vieną suknelę
- Karalienių grožio paslaptys ir jaunystės receptai
- Kaip šiandien gyvena kadaise nudeginti Zdanių dvynukai
- Kokie džinsai madingi pavasarį
- Skanūs ir minkšti grietiniečiai
Paryžiaus Sen Žermeno (Saint-Germain) kvartalas iki šiol yra kultūros šventovė. Čia esančių žymių kavinių „Les Deux Magots“, „Café de Flore“ terasose laiką vis dar mėgsta leisti intelektualai. Kaklą atsainiai apsivynioję spalvingais švelnaus kašmyro šalikais, netvarkingas šukuosenas pridengę elegantiškomis skrybėlėmis, įsispyrę į madingus „Zizi“ modelio „Repetto“ batus, jie diskutuoja apie paskutinį Michelio Houellebecq‘o romaną ar prisimena žymiuosius filosofus.
Sostinės vakaruose, auksiniame Eliziejaus laukų (Champs-Elysées) trikampyje, sutiksi daugybę nuolat kažkur skubančių verslininkų. Jie būtinai vilki nepriekaištingo kirpimo kostiumus ir kone kiekvienas ryši „Hermès“ kaklaraištį, tarsi šis būtų jų uniformos dalis.
O štai rytiniai Paryžiaus rajonai yra bohemiškos buržuazijos, vadinamos „bobo“, karalystė. Šios grupės atstovai mėgsta važinėti dviračiais, vilkėti natūralių audinių drabužius, mėgaujasi sveiku maistu, nuolat samprotauja apie ekologiją ir nuostabų gyvenimą kaime. „Bobo“ – vyraujanti Paryžiaus tendencija, nors šio miesto mados pasaulis daug sudėtingesnis ir sunkiai apibrėžiamas.
ŠIUOLAIKINIS DENDIS
Mickaelis Le Loir, bankininkas
Gyvenimo draugė Marie-Camille – teatro darbuotoja.
Stilius – retro.
Aistra. 2012-aisiais įsteigė interneto svetainę leloirenpapillon.com.: pardavinėja savo kurtas peteliškes ir kitus smulkius vyriškus aksesuarus.
Pomėgiai: klasikinė muzika, literatūra, poezija, filosofija, istorija, biologija, vyriškos mados raida, antikvariniai daiktai, kolekcionuoja drugelius.
Transporto priemonės – du vintažiniai (1965-ųjų ir 1977-ųjų) anglų markės „MG“ kabrioletai.
Asmeninis stilius. „Prancūzų vyrų madą apibūdinčiau taip: santūrios tamsios spalvos, elegantiškas – ne griežtas – stilius, rūpestingai apgalvotos, nors to ir nematyti, detalės, kurios suteikia laisvumo, jausmingumo.
Kita svarbi ypatybė – individualumas, atspindintis meną gyventi (Art de Vivre). Išorinės elegancijos neužtenka, drabužiai pirmiausia turi išreikšti kiekvieno žmogaus gyvenimo būdą, pomėgius. XX a. pradžioje Anglijoje bei JAV atsiradę kostiumai Prancūzijos vyrų aprangai padarė ypač didelę įtaką. Šio periodo dvasią – rafinuotumą ir ekstravaganciją – atspindi ir šiuolaikinių dendžių išvaizda. Prie jų priskiriu ir save.
Iš kitų noriu išsiskirti elegantišku, gana griežtu ir aiškiu retro stiliumi. Šį, be kelių ekstravagantiškų ar modernių detalių – patrumpintų kelnių, emaliu dengtų meniškų sagų, rankų darbo rankogalių
sąsagų, galima apibrėžti kaip klasikinį: trijų dalių kostiumas, kaklaraištis, peteliškė. Mėgstu pakelti marškinių apykakles, dekoratyvinius švarkų atlapų kilpelių segtukus, primenančius Marcelio Prousto, Oscaro Wilde laikus. Toks rafinuotas tualetas diktuoja tam tikrą laikyseną, gestus, elgesį. Taigi susikūriau išvaizdą, kuri atitinka mano asmenybę, gyvenimo esmę, perteikia kultūrinės aplinkos svarbą. Turiu potraukį subtiliai provokuoti, tarkim, iš žurnalo puslapio pasigaminu peteliškę – taip originaliai parodau dėmesį literatūrai.
Specialiai iš Anglijos atsivežiau du vintažinius kabrioletus. Šios istorija dvelkiančios mašinos savaime perša elegantišką dendžio aprangos stilių. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau vairuoti tokius automobilius mūvėdamas džinsus“.
audinį, atrodo griežtas, senamadiškas, banalus, kaip dauguma biuro tarnautojų. Esmė yra vidinė kultūra. Pinigai niekada nebuvo elegancijos garantija.
Gatavų drabužių linijos suvienodėjo, pasidarė nuobodžios. Svarbiausia tapo ne kūryba, o verslas. Pastebėjau, kad garsių prekių ženklų daiktai ima atsibosi, vis daugiau žmonių ieško išskirtinių,
amatininkų darbo daiktų. Aš – irgi. Kostiumus ir kai kuriuos marškinius man pagal individualų užsakymą siuva jaunas talentingas kūrėjas Julienas Scavini. Atsegamas marškinių apykakles man asmeniškai – viena moteris. Mažų aksesuarų – rankogalių sąsagėlių, švarkų atlapų kilpelių papuošalų (boutonnière) – ieškau įvairiuose sendaikčių turguose, nes parduotuvėse įdomių ir naujų šiais laikais rasti sunku.
Labai patinka ispanų prekių ženklo „Carmina“ batai – gražūs, kokybiški, rankų darbo. Manau,
žmogus, rinkdamasis madingus daiktus, privalo atsižvelgti į tai, ar jie tinka jam. Pavyzdžiui, dabar labai populiarūs praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio siluetai man visai netinka. Daug įdomiau asmeninį stilių kurti papildant jį tam tikrais madingais elementais. Juk tie, kurie aklai seka tendencijomis, labai greitai išeina iš mados. Esu įsitikinęs, kad klasikinė rafinuota vyrų elegancija vėl taps dėmesio centre.“
Svarbiausias aksesuaras. „Tobulumą rodo detalės. Gražus rankų darbo atlapo segtukas tapo mano ženklu. Deja, jų, kaip ir išskirtinių peteliškių, įprastoje parduotuvėje nerasi. Nutariau šią
spragą užpildyti – įsteigiau prekių ženklą „Leloirenpapillon“: siūlau retus, rankų darbo, sunkiai randamus aksesuarus tikriems elegancijos mėgėjams. Pradėjau kurti peteliškes, dekoratyvinius švarkų atlapų kilpelių segtukus, nosinaites, rankogalių sąsagas. Ilgainiui pasiūlą ketinu paįvairinti. Jei pavyks šią veiklą išplėtoti, mesiu darbą finansų srityje. Labai svarbu vyrui ir kvepalai. Pats esu „Guerlain“ aromatų gerbėjas.“
Šiandienės moterys. „Jau kokius dešimt metų Paryžiaus moterų mada yra veikiama šiam miestui būdingos, deja, labai liūdnos realybės: patrauklios merginos yra labai grubiai ir įkyriai „kabinamos“ gatvėse, viešosiose vietose, visuomeniniame transporte. Reikia turėti stiprų charakterį, kad
pakeltum nuolatinį nemandagių vyrų dėmesį. Be to, tai ir pavojinga, todėl jos stengiasi atrodyti kukliai, nepastebimai.
Ši nenormali situacija formuoja kitą nemalonų fenomeną – moterys praranda norą gražiai rengtis, atpranta žavėti, užmiršta elementarius elegancijos kodus, apsileidžia, joms užtenka paprastų džinsų, ir tiek. Vakarėliuose dar gali pamatyti gražiai apsirengusią elegantišką moterį, bet gatvėje tokia – tarsi balta varna.
Nepaisant to, jaučiamas grįžimas į jausmingą Coco Chanel estetikos epochą. Man labai pasisekė, nes mano gyvenimo draugė yra išlaikiusi nuostabų moteriškumą, paryžietes išgarsinusį subtilumą. Gyventi su mergina, kuri į restoraną eina mūvėdama džinsus, būtų tikrai liūdna.“
NERŪPESTINGAI ELEGANTIŠKAS
Jérôme'as L'Huillier, drabužių dizaineris
Žmona Mette Pedersen – danų kilmės, irgi dizainerė, nuo pat pradžių dirba kartu. Augina sūnų.
Stilius – elegantiškai nerūpestingas.
Veikla. 1990-aisiais įsteigė savo vardo moteriškų gatavų drabužių liniją,
Paryžiuje, Karališkųjų rūmų (Jardin du Palais Royal) sode, turi butiką.
Pomėgiai: kinas, ypač autorinis, įvairių pakraipų roko muzika, džiazas, kalnų slidinėjimas, jūra, valgio ruošimas.
Asmeninis stilius. „Žmogaus išvaizda priklauso nuo socialinių, kultūrinių, geografinių kriterijų, amžiaus, todėl bendros schemos nėra. Be abejo, Prancūzijos provincijoje ir Paryžiuje rengiamasi skirtingai. Apskritai dauguma prancūzų vyrų, žinoma, išskyrus šiuolaikinius dendžius ir tuos, kurie seka mados tendencijomis, stengiasi sudaryti įspūdį, kad į savo išvaizdą nekreipia dėmesio, nors tai nėra tiesa.
Anglai mėgsta lengvą ekscentriškumą, labai prabangią eleganciją. Italų vyrų madą galima įvardyti taip: subtilios detalės, spalvų harmonija. Tai – puiku, bet mums per daug tobula. Prancūzai sukūrė lengvai apsileidusio vyro įvaizdį, ir to rezultatas – laisvas, vizualiai nebaigtas, savitas, bet visada rafinuotas stilius. Tokią nerūpestingą eleganciją puikiai įkūnijo garsus prancūzų kino judėjimo „Naujoji banga“ aktorius Jeanas Claude'as Brialy. Vis dėlto tobuliausiai vyrišką estetiką, mano manymu, atspindėjo XX a. 7–9-ojo dešimtmečių amerikiečių kino aktorius ir režisierius Johnas Cassavetesas. Visų jo filmų herojai yra stiprūs, drąsūs, labai patrauklūs gundytojai, kartu ir lengvai pažeidžiami, trapūs, romantiški. Tie vyrukai kažkuo ypatingi, ko taip trūksta dabartiniams. Laisvi judesiai, veido išraiška, patraukli elegancija... Ir nesvarbu, ką jie vilkėtų – paprastus marškinėlius ar stilingus kostiumus.
Mėgstu tikrus vyriškus kostiumus. Jie – garderobo pagrindas. Deja, dabartiniai kostiumai labai moteriški: be pečių, per siauri, rankovės ir kelnės patrumpinti. Normalaus sudėjimo žmogui –
tokiam kaip aš – Paryžiuje rasti reikiamo dydžio kostiumą sunku. Tinkami yra neįdomūs, banalūs, blogo kirpimo, kabo kaip maišai. Tenka dėvėti savo paties kurtus. Jie, sakyčiau, klasikinio stiliaus, pilkų atspalvių, puikaus kirpimo, gerai gula, išryškinta pečių linija.
Labai svarbi yra ir avalynė. Visada perku italų prekių ženklo „Premiata Uomo“ – rankų darbo, nepriekaištingos estetikos. Išskirtinėmis progomis mėgstu vilkėti smokingą. Kasdienius drabužius nešioju ilgai. Didžiuliai užtrauktuku užsegami kašmyro megztiniai, odinė striukė, dažniausiai
balti medvilniniai marškiniai, džinsai ir aksominis švarkas – gražu ir patogu. Nemėgstu kaklaraiščių, ypač klasikinių, todėl renkuosi ryškius italų mados namų „Missoni“ ar „Emilio Pucci“.
Mados tendencijos. „Prekių ženklai ir tendencijos manęs nedomina. Tai – dažnai tiesiog apgavystės, mados žurnalistų palaikoma vadyba, ir tiek. Patinka seni, autentiški mados namai, išlaikę amatininkiško darbo, kokybės tradicijas. Jie nebando pristatyti savo gaminių kaip naujų, madingiausių tendencijų – jie siūlo mados namų reputaciją seniai patvirtinusius modelius, pritaikytus dabartiniams laikams.
Svarbiausia yra apranga išreikšti savitą savo stilių, o ne kaip papūgai kvailai imituoti kitus. Paryžiaus
elegancijos beveik nebėra, šiuo metu dauguma rengiasi itin blogai. Daug geriau žmonės atrodo Niujorke, Romoje, Londone...“
Svarbiausias aksesuaras. „Kvepalai svarbūs ir moterims, ir vyrams. Aš pats labai mėgstu klasikinius odekolonus, pavyzdžiui, Florencijoje, vienoje seniausių pasaulio vaistinių „Santa Maria Novella“, pagal autentišką formulę gaminamą tualetinį vandenį, ypač „Acqua di Sicilia“. Nesiskiriu su didžiule sportinio stiliaus rankine, į ją prisidedu visokių būtinų darbui daiktų. Taip pripratau, kad ją nešuosi net eidamas į kokteilių vakarėlius ar priėmimus. Be šio aksesuaro negaliu apsieiti.“
Šiandienės moterys. „Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai karaliavo minimalistinis japonų dizainerių stilius, drąsiai pasiūliau moterims savitą, gana provokuojamą stilių – prabangų, jausmingą, ryškiaspalvį. Taip norėjau įkūnyti asmeninę moteriškos mados viziją – linksmą, unikalią, nesenstančią. Mano stilių būtų galima pavadinti hipiška prabanga arba glamūriniu roku. Verslininkės taip negali rengtis darbe, bet laisvalaikiu – kodėl gi ne?.. Moteris pirmiausia turi puikiai jaustis, pasitikėti savimi, išsirinkti aprangą, atitinkančią jos esybę. Plius lengvas makiažas, gražiai sutvarkyti nagai ir lašelis gerų kvepalų. Pats gražiausias drabužis, mano manymu, yra suknelė. Moteris turi atrodyti patraukliai, gundomai, bet jokiu būdu – ne vulgariai.
Deja, Prancūzija tapo laukinių šalimi: dabar gražiai rengtis yra tiesiog pavojinga. Paryžiaus gatvėse, transporte moterys yra agresyviai užgauliojamos, ir ši liūdna realybė niekam nerūpi. Vilkėti drabužius, kurie patinka, ir jaustis gerai nebijant vulgarių įžeidimų, būti tiesiog moterimi – labai sunku.“
BOHEMIŠKASIS „BOBO“
Thierry Chomelis, fotografas
Žmona Joanna – gydytoja anesteziologė. Augina sūnų.
Stilius – bohemiškas.
Pomėgiai: klasikinė muzika, literatūra, poezija, ekologija, maisto iš kokybiškų ir natūralių produktų gaminimas.
Transporto priemonė – elektrinis dviratis.
Asmeninis stilius. „Prancūzų vyrų madai įtaką visada darė kitos šalys, ypač anglosaksų, tačiau prancūzai sugebėjo subtiliai sujungti, suderinti įvairius stilius ir taip sukurti savitą, nepakartojamą įvaizdį.
Man patinka klasikinė elegancija, puikus drabužio kirpimas, natūralūs audiniai, paprastumas. Mados tendencijų neseku, nekenčiu garsių prekių ženklų brukamos komercinės mados. Geriau turėti mažiau, bet kokybiškų daiktų, o ne daug dabartinio šlamšto. Žavi naujos, įdomios audinių technologijos. Renkuosi kokybiškus drabužius: medvilnės kelnes, džinsus – tik „Levi's“ 501 modelį, kuklius pilkšvų atspalvių medvilnės marškinėlius, kartais ant pečių užsimetu kašmyrinį megztuką ar aksominį švarką. Tai paprasta ir elegantiška. Patinka smėlio, rusva, chaki spalvos. Taip pat – vyriškumą pabrėžianti karinio ir safario stiliaus apranga. Tokių drabužių randu butikuose „Doursoux“ ir „Anatomica“. Pastarajame perku ir JAV prekių ženklo „Alden“ batus – jie labai patogūs ir tvirti. Rankines renkuosi tik JAV kompanijos „Filson“ grubios medvilnės – nes yra labai kokybiškos.
Drabužius nešioju labai ilgai, ir kuo senesni, tuo labiau traukia. Juos derinu su naujais ir taip išsaugau savitą savo stilių.
Iškilmingomis progomis išsitraukiu gerai pasiūtą kostiumą. Paryžiuje vis sunkiau rasti norimų drabužių – ir kasdienių, ir išeiginių. Išliko vos kelios autentiškos prancūziškos prabangos parduotuvės, pavyzdžiui, „Charvet“ (Vandomo aikštėje (Place Vendôme). Čia nuo XIX a. pagal individualų užsakymą kostiumus siuvasi karaliai, princai, valstybių vadovai, daugybė kultūros pasaulio įžymybių. Nors ir labai brangu, bet perku joje kaklaraiščius.“
Išvaizda. „Manau, kad paryžiečių elegancija tampa mitu. Dabartinė masinė, standartizuota, dažnai blogo skonio mada žmones verčia rengtis vienodai. Labai gaila, bet dauguma po truputį nustoja rūpintis savo išvaizda. Aš irgi toks tampu, nes nebegaliu rasti tokių drabužių, kokius norėčiau vilkėti.
Jauniems žmonėms nesvarbu atrodyti elegantiškai, jie tampa įvairių prekių ženklų siūlomo komercinio stiliaus vergais. Gerai, kad atsidarė naujų krautuvėlių, pavyzdžiui, „Royal Cheese“, kuriose galima rasti įdomių, kokybiškų prekių iš viso pasaulio. Gal Paryžiuje vėl atgims jį šlovinęs geras skonis?!“
Svarbiausias aksesuaras. „Vyrai neturėtų užmiršti kvepalų. Žiemą mėgstu kvepintis „Guerlain“ aromatu „Habit Rouge“ arba „Chanel“ – „Allure Homme“, „Égoïste“, patinka ir kompanijų „Gyvenchy“ bei „Annick Goutal“ kvepalai. Odai prižiūrėti renkuosi ekologiškus kosmetikos produktus bei tradicinį Marselio muilą.“
Šiandienės moterys. „Elegantiškos moterys gatvėje – tikra palaima. Deja, tai jau – irgi retenybė. Paryžiečių išvaizda labai suprastėjo, nors vis dar galima sutikti tokių, kurios rūpinasi savimi: ieško gražių, stilingų drabužių, įvairių detalių, įdomių batelių, o ne žinomų prekių ženklų.
Nuostabu, kai kiekviena moteris savita, keri viliojama paslaptimi. Elegantiškumo įvaizdžiui suteikia subtilus makiažas, gražiai sutvarkyti nagai, lengvas kvepalų dvelksmas.
Jausmingi apatiniai, švelnaus šilko naktiniai, ryte ant pečių užsimestas dailus chalatas – irgi svarbu. Kalbu ne apie vulgarią erotiką, o apie nepaprastai moterišką žavesį, kurio jas mylintiems vyrams taip pradeda trūkti.“
