Solistė V. Kaminskaitė: Nesu patogus žmogus. Režisieriams sunku su manimi dirbti

Šį vakarą operoje „Visos jos tokios“ dainuoja ir Vokietijoje pripažinta operos žvaigždė - lietuvaitė Viktorija Kaminskaitė. Šiltame interviu - apie meilę, draugystę ir muziką.

Vitališkasis sopranas Viktorija Kaminskaitė Leipcigo operos teatre atlieka pagrindinius vaidmenis. Per trylika kūrybos metų Vokietijoje ji sudainavo bemaž visas žymiausias partijas. Tarp jų – ir W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ Fiordilidžės. Šią solistė įkūnys ir šiuolaikiškame Vilniaus operos teatro spektaklyje.

Puikiu humoro jausmu apdovanota Viktorija per visą pokalbį nuoširdžiai juokiasi arba kvatoja. Jos gražus, gyvybingas, lyg kalnų varpelis balsas vėlų vakarą užkrečia nesuvokiamu džiaugsmu. Kiekvieną sezoną po dešimt naujų vaidmenų Leipcigo operos teatre kurianti solistė nepasakoja apie nuovargį, tik tarsi šmaikštaudama užsimena, kad kasmet gegužę jai „supuola penkiolika spektaklių“. Prisipažįsta vengianti viešumos, o mūsų pokalbį vadina debiutu, nuotykiu.

Vokietijoje esate garsi operos dainininkė. Keista, kad Lietuvoje apie Jus žinome mažai.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigiau chorinio dirigavimo bakalauro ir magistro studijas, o dainavimo bakalauro ir magistro diplomus įgijau Vokietijoje, tad gimtinėje manęs kaip dainininkės niekas ir nepažįsta.

Viktorijos mama apie dukros atliekamą Grytutės (E. Humperdincko opera „Jonukas ir Grytutė“) vaidmenį sakė: „Kaip tu sugebi persikūnyti? Tavo Grytutė – lyg būtum penkerių metų...“
Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip pradėjote lavinti savo balsą klasikinei muzikai atlikti?
Visi atsakymai – vaikystėje. Būdama ketverių metų paišiau, dainavau, vaidinau. Tėvai nežinojo, ką daryti, – toks vaikas kėlė daug neramumų. Krikšto mama perskaitė spaudoje, kad ieškomi gabūs vaikai į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Tėvai mane, ketverių metų pyplę, nuvedė, ir įstojau. Jie buvo susikūrę tvirtą viziją (mama yra matematikos mokytoja, o tėtis apskritai nelinkęs į menus) – turėčiau išmokti groti pianinu. Svarstė apie smuiką, bet suprato: vaikas nuo ryto iki vakaro čirpins namuose. Visai to pianino nenorėjau, bet mama griežtai pažvelgė į mane ir pasakė: „Na, tada įkišime tave į chorą. Grosi pianinu ir dainuosi, kad būtų smagiau.“ Taip atsidūriau chorinio dirigavimo skyriuje.
Nuo šešiolikos dainavau kameriniuose choruose „Aidija“, „Jauna muzika“. Tada žengiau pirmąjį žingsnį ir kaip solistė. Nemėgau ir iki šiol nemėgstu būti dėmesio centre. Nors gaudavau vokalo pamokų, apie dainininkės karjerą niekada negalvojau – manęs tai nedomino.

Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos. Kodėl – į Vokietiją?
Baigiant studijas LMTA, dirigentas profesorius Povilas Gylys pasiūlė pasinaudoti studentų mainų programa „Erasmus“. Atsidūriau Leipcige. Svarsčiau: „Moteris chorvedė. Kur veda šis kelias? Į muzikos mokyklą.“ Norėjau tobulėti, mokytis kalbų, bandyti ką nors nauja. Nusprendžiau išvažiuoti į Vokietiją, į Leipcigą, mokytis toliau. Įstojau į dainavimo specialybę, paraleliai dirbau operos teatruose. 2005 m., būdama trečiakursė, laimėjau konkursą ir gavau stipendiją tris mėnesius kurti Berlyno komiškajame operos teatre (čia dabar dainuoja Asmik Grigorian). 2006–2007 m. dirbau Anhalto Dessau teatre. 2008 m. pasirašiau darbo sutartį su Leipcigo operos teatru, čia dirbu iki šiol. Norėčiau būti laisvai samdoma dainininkė, išmėginti kitas galimybes.

Kuo savitas Leipcigo operos teatras? Kaip sekėsi įsilieti į kolektyvą?
Šiame teatre dirba tarptautinė publika, groja „Gewandhaus“ – seniausias pasaulyje koncertuojantis miesto orkestras. Teatro vadovybė įvertino mano talentą – per sezoną dainuoju devynis ar dešimt vaidmenų, o tai yra labai daug. Nemažai išmokau, kita vertus, žinau, kiek man tai kainavo fizinių ir emocinių jėgų. Gerai, kad teatro vadovai mano, jog galiu sudainuoti tiek įvairių partijų vienu metu, bet kyla klausimas: „ Ar tai įmanoma, o gal įmanoma ir daugiau?“ Pernai vasarą Berlyne dainavau G. Bizet operoje „Karmen“ – Michaelos partiją. Likau be atostogų, dirbau du sezonus be pauzių.

G. Rossini operos „Turkas Italijoje“ Donos Fiorilos vaidmuo Leipcigo operos teatre prilipo kaip išskirtinis Viktorijos Kaminskaitės ženklas
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokius vaidmenis vadintumėte karjeros viršūne?
Mano požiūris į užduotis, kurias turiu atlikti, susiformavo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Esu dėkinga pedagogams, kad nealpstu dėl autoritetų ir vaidmenų. Kiekviena užduotis yra svarbi, kiekvienas kompozitorius – įdomus, jo muzika tampa idealu, kai mokausi. Esu sukūrusi labai sunkų, bet įdomų pagrindinį vaidmenį – G. Rossini operos „Turkas Italijoje“( „Il Turco in Italia“) Doną Fiorilą, šis prie manęs prilipo kaip išskirtinis ženklas. Kartais sudėtingas yra ir mažas vaidmuo. Esu dainavusi G. Verdi „Aidos“ aukojamos vaidilutės (Sacerdotesa) partiją. Treniravausi pusę metų: pasaulyje garsus režisierius Peteris Konwitschny norėjo, kad visą partiją dainuočiau kabodama žemyn galva.

Leipcigo operos meno vadovas P. Konwitschny žinomas kaip originalus, moderniai eksperimentuojantis režisierius. Kokių savybių jis reikalauja iš dainininkų? Ar paprasta kartu dirbti?
Leipcigo operos teatrui šis režisierius vadovavo 2009–2012 metais. Su juo dirbti gana sudėtinga – genialūs žmonės yra netoli išprotėjimo ribos. Kita vertus, turiu pripažinti, kad P. Konwitschny – vienas geriausių režisierių. Puikiai išmano muziką, jaučia jos spalvas, emociją, žino kiekvieną partitūros taktą, o tai šiais laikais nėra normalu. Be to, jį, kaip ir kino režisierių Ingmarą Bergmaną, labiausiai domina vyro bei moters santykiai, jų dramos. P. Konwitschny reikalauja, kad artistai liestų, stumtų, griautų vienas kitą. Aš būdavau visa nusėta mėlynėmis.
Statėme Ch. W. Glucko operą „Alkesta“, repetavome po aštuonias valandas per dieną šešias savaites ir kasdien visas tas valandas turėjome klūpėti. Nebegalėdavau eiti. Grįždama namo galvodavau: „Viskas, mano gyvenimas baigėsi.“ Kartą kolegai tenorui klūpėdama tyliai į ausį pašnabždėjau, kad skauda kelius ir kad noriu atsigerti kavos. Režisieriui pasirodė, kad jį apkalbinėju. Įvyko baisus skandalas. Jis puolė rėkti: „Pasakyk, ką jam sakei!“
Su Peteriu Konwitschny esu sukūrusi nuostabių vaidmenų. Vienas gražiausių – G. Puccini operos „Bohema“ Miuzetė, šiam parengti turėjau tik 4 dienas, per savaitę išmokau žodžius ir muzikinį raštą. Kaip įmanoma? Tokį krūvį galėjau vežti tik todėl, kad esu baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Šios mokyklos pedagogai įdiegė daug puikių dalykų, pavyzdžiui, gebėjimą greitai mokytis, susitelkti. O P. Konwitschny sugeba priimti tai, ką dainininkas gali pasiūlyti.

Ar psichologiniu atžvilgiu vokalisto charakterio savybės yra svarbios režisieriui, dirigentui?
Labai mėgstu stebėti žmones. Žaviuosi vokalistais, kurie sugeba nutylėti, su viskuo sutikti. Aš tokia nesu. Nesu patogus žmogus. Režisieriams, dirigentams sunku su manimi dirbti, o man – su jais, bet rezultatas būna geras, kai abi pusės tiki tuo, ką daro scenoje. Su Peteriu Konwitschny buvo ir toks ekscesas: repetavome spektaklį „Visos jos tokios“, šis trunka 4 valandas. Dirbome, paskui iki vidurnakčio klausėmės (visi su rokoko stiliaus kostiumais, aukštais perukais, murzini, suprakaitavę) režisieriaus kritikos. Septynios minutės po dvyliktos spektaklio pianistas atsistojo ir pasakė: „Aš pavargau – einu namo.“ P. Konwitschny puolė jį kaip žvėris, krepšį išmetė pro duris, natos skrido įkandin. Rėkė per visą salę. Pianistas grįžo ir tarė: „Jūs norėjote man kažką pasakyti?“ – „Taip, norėjau. Apsidairykite, čia sėdi šeši pagrindiniai solistai. Manote, jie nepavargę? Jie yra čia, kad mes priartėtume prie idealo, kad muzika įgautų tinkamą kryptį. Jūs nesuprantate, ką čia veikiate. Lauk!“ Pianistas išėjo, o mes, solistai, buvome sukrėsti, iki pirmos nakties diskutavome, kad pianistas buvo neteisus. Menas gyvas tada, kai visi vienu metu siekia to paties tikslo – idealo.

S. Prokofjevo operoje „Meilė trims apelsinams“ Viktorija kuria Princesės vaidmenį
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokios teatrališkos tos užkulisių scenos! Rašykite prisiminimus.
Juokauju, kad jau galėčiau rašyti knygą apie divą vyrą. Manau, solistai yra didesni divos nei solistės. Sutikau daug partnerių narcizų. Tarkim, vienas tenoras, S. Prokofjevo operos „Meilė trims apelsinams“ Princas (buvau jo didžioji Princesė), yra nutraukęs repeticiją teatrališkai sušukdamas: „Šitas paltas! Aš su juo negaliu dainuoti! Paltas užgožia mano kūno skambesį!“ O paltas buvo karališkas, su didžiuliu lapės kailiu. Visi susižvalgė. Pradėjau juoktis, jis piktai dėbtelėjo. Po trijų minučių asistentai lakstė ieškodami naujo palto. Arba vienas Don Žuaną (W. A. Mozarto „Don Žuanas“) dainavęs bosas taip įsigyveno į vaidmenį, kad pradėjo manyti, jog visi jį yra įsimylėję ne tik scenoje. Buvau jo Zerlina, tada dar – itin liekna. Don Žuanas, pats apkūnus, toks buliukas, turėjo mane nešti ant rankų. Staiga pradėjo režisieriui rėkti: „Ji per stora, aš jos nešti negaliu!“ O režisierius jam, nešančiam mane: „Aš nematau jūsų džiaugsmo ir laimės!“ Prašo, kad atmesčiau ranką. Atmetu. Tada bosas numeta mane ir sako: „Ji, kai atmeta ranką, sveria dešimčia kilogramų daugiau.“

Na, va, o norėjau paklausti, ko tikitės iš scenos partnerių...
Gerą scenos partnerį rasti sunku. Ant pirštų galėčiau suskaičiuoti tuos, su kuriais jautėmės tarsi brolis ir sesuo. Buvo puikių dainininkų, bet jie troško pirmauti, stengdavosi mane nustumti į šoną. Turėjau nuostabų partnerį spektaklyje „Bohema“. P. Konwitschny sumąstė padaryti takelį virš orkestro duobės, tad veiksmas vyko visai prie pat publikos. Marčelą vaidinęs scenos partneris bučiavo mane iš tikrųjų – tai daro ne kiekvienas. Kartą kolegė man sako: „Žinai, aš su juo keistai jaučiuosi. Įspūdis toks, kad publika privalo jį matyti, žavėtis.“ Buvau naivi, tik po trejų metų supratau: jis visada bučiuoja mane iš dešinės pusės, nes taip žiūrovai mato tik jį. Tad vieną kartą, kai puolė mane bučiuoti, nusprendžiau: dabar aš būsiu iš dešinės, ir suėmiau jo galvą. Oi, kaip jis trūkčiojo, bandė išsprūsti iš mano gniaužtų!

Vokietijoje esate viena ar turite gyvenimo partnerį?
Turėjau, bet šiuo metu neturiu. Mūsų profesijos atstovams nėra paprasta rasti draugą – ne kiekvienas ištveria tokią darbo įtampą, supranta svarbą. Kelionės, lagaminai, šuo... Turiu „auklę“, jam patikiu prižiūrėti terjerę Luną.
Keičiu darbo profilį, tačiau noriu likti gyventi Leipcige. Per trylika metų esu užgyvenusi draugų, kuriais pasitikiu. Per tiek metų susitapatinau su teatru: čia yra mano namai, esu teatro dalis. Manęs nedomina žinomumas. Šią profesiją priimu kaip darbą. Atsikeliu anksti, pasivaikštau su Luna, papusryčiauju, einu į teatrą. Gyvenu uždarai. Po spektaklių traukiu namo, manęs laukia šuo, einame pavaikštinėti. Būdama gamtoje atsipalaiduoju, pailsiu nuo žmonių, natų, dirbtinės šviesos, scenos dulkių. Girdžiu, kaip paukščiai šneka, medžiai šnara. Gyvenu miesto centre, čia yra trys parkai. Ieškojau žalios vietos, panašios į Vilnių. Prisimenu, kaip, pabėgę iš pamokų, laiką leisdavome Kalnų parke. Ten mokėmės bučiuotis, rūkyti (aš rūkyti nebandžiau). O šalia Muzikos akademijos – Tauro kalnas. Nuo jo su geriausia studijų drauge, pasidėjusios po užpakaliu J. S. Bacho klavyrą maišelyje, čiuožinėdavome...

Viktorijos numylėtinė terjerė Luna
Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje turbūt palikote ir sužeistų širdžių?
Prisipažinsiu – bendravau tik su vokiečiais. Lietuvoje pirmosios draugystės jausmą patyriau su vokiečiu diplomatu. Kai susipažinome, man buvo devyniolika. Jis dirbo Vilniuje. Pirmoji meilė. Atstumas sukuria daug iliuzijų, bet trina ryšį. Jį praradome.

Kas Jums yra scena?
Scena man yra smėlio dėžė. Jaučiuosi kaip žaidžiantis penkerių metų vaikas. Gyvenu nuostabiame senoviniame name, čia yra kiemas ir sodas. Stebiu vaikus – smėlio dėžėje jie vis ką nors stato. Taip ir aš scenoje – vis ką nors statau. Prisimenu, mama iš mokyklos grįždavo pavargusi, sakydavo: „Man reikia prigulti.“ Tada aš nueidavau į kitą kambarį, apsiaudavau gražiausius jos batelius, iš antklodės pasidarydavau sijoną, ant galvos užsidėdavau užuolaidą ir vaidindavau princesę. Didelė dovana scenoje būti princese arba negražiai, purvinai, mirti, būti nudurtai... Tai netikra – kaip smėlio pilis, kurią pasistatai: ateis banga ir ją nuneš. Panašiai su mumis žaidžia laikas: kai ką nušlavė, ir vėl bus kas nors nauja.

Ar Jūsų mene svarbu teatrališkumas?
Daugelis manęs klausia, kaip sugebu įsikūnyti į įvairius personažus. Mano tėvai gyvena Niujorke, retai matausi su šeima. Prieš trejus metus mama buvo atvažiavusi, žiūrėjo operas „Turkas Italijoje“, „Bohema“, „Jonukas ir Grytutė“. Stebėjosi: „Kaip tu sugebi persikūnyti? Tavo Grytutė – lyg būtum penkerių metų...“ Kiekvieną kartą scenoje kuriu tarsi asmeninę gyvenimo istoriją, susitapatinu su personažu.

Nors Lietuvoje šeimos nebėra, o Vokietijoje neturite su kuo pasišnekėti lietuviškai, gražiai kalbate gimtąja kalba.
Labai bijojau šio interviu – maniau, nesugebėsiu sakinio suregzti. Kalbėdama jau verčiu iš vokiečių į lietuvių. Vokiškai ne tik mąstau, bet ir sapnuoju. Kai 1996 m. tėvai emigravo į Ameriką, išgyvenau baisią vidinę dramą: kur mano vieta, kur mano namai? Šeima išsibarsčiusi po pasaulį. Vokietijoje daug ko esu išmokusi, bet ten man viskas svetima. O grįžusi į Lietuvą suprantu, kad jau per ilgai nebuvau gimtinėje. Nusiperku čia dėžę knygų – Vokietijoje skaitydama stengiuosi palaikyti savo kalbos žinias.

Leipcigo operos teatre statyta garsaus režisieriaus Peterio Konwitschny opera „Visos jos tokios“, kurioje Viktorija įkūnija Fiordilidžės vaidmenį, trunka 4 valandas ir alsuoja rokoko dvasia
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar Jums svarbu dainuoti Lietuvos klausytojams?
Dalios Ibelhauptaitės projektas mane sužavėjo. Režisierės tikslas – sukviesti žmones, kurie dirba ir gyvena užsienyje. Tai mane pozityviai sukrėtė. Daugelis lietuvių, kaip ir mano tėvai, mano pažįstami menininkai, gyvena svajone grįžti namo. Mes visi kažkodėl norime parvažiuoti į Lietuvą, ilgimės didžkukulių, jūros, smėlio, Vilniaus. Yra baisi nostalgija ir patriotizmas, šių jausmų daugelis užsieniečių neturi. Aš labai noriu grįžti namo. Gal tam, kad vėl pajusčiau ryšį su itin aktyviu Lietuvos kultūriniu gyvenimu? Man įdomu atsivežti tai, ką įgijau užsienyje. Visą gyvenimą būsiu dėkinga man dėsčiusiems LMTA profesoriams: Antanui Andrijauskui, Vaclovui Augustinui, Mindaugui Urbaičiui, Adeodatui Tauragiui ir daugeliui kitų. Arba M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje dėstė toks jaunas pedagogas Albinas Galinis. Tai pirmas žmogus, atvėręs mano galvos dureles. Nuostabus mokytojas, pats mylimiausias. Jis mane, keturiolikmetę, išmokė mąstyti. Vyresni pedagogai mus laikė ypatingomis šiltnamio gėlelėmis, o A. Galinis atėjo ir pasakė: „Dabar sustatysime suolus ratu. Kas nepasiruošęs, tas atsakinėja.“ Paklausė manęs: „Na, kaip vyksta Persijos karas?“ – „Iš kur aš žinau?“ – „Mąstyk, ką darytum, jei būtum prezidentas.“ Jis provokuodavo mąstyti, mane, dar vaiką, daug kam įkvėpė.
Keista, kad didelių šalių žmonės ne taip dažnai žvelgia už savo krašto ribų, o mes galime ir norime naudotis visomis žiniomis, galimybėmis, kurias teikia užsienio šalys. Tad Dalios idėja yra nuostabi.

Turite ir lietuviškos patirties, ir muzikiniu, buitiniu aspektais pažįstate vokiečių aplinką. Ką Jums suteikia skirtingų kultūrų patyrimas?
Esame kaimo kultūros žmonės, nesmulkmeniški, nelinkę į detales. Apie vokiečius to nepasakyčiau. Jie yra per daug intelektualūs, mėgsta viską apmąstyti ir visada viską atlikti labai teisingai. Pirmas punktas, antras, trečias, ketvirtas... Praktiški lietuviai visada galvoja, kaip greičiau nuo pirmo peršokti į ketvirtą. Esame stabilūs. Žinome, ką darome, realiai vertiname savo galimybes, mažai analizuojame. Gerbiu amerikiečius, Leipcigo operos teatre jų yra dvylika. Norėčiau perimti jų frazes: „Be problemų! Nuostabu, žavu, fantastiška!“ Tai, kas man atrodo absurdas, jiems – jokių problemų.

Lietuvoje prisistatysite dainuodama W. A. Mozarto operoje. Ar Jums artimas šis kompozitorius?
Mozarto esu dainavusi labai daug. Tikiuosi, mano repertuare jis išliks. Tai genialus kompozitorius. Dešimt metų dainuoju operos „Užburtoji fleita“ Paminą. Kiekvieną kartą einu į sceną virpančia širdimi. Dešimt dienų prieš spektaklį pradedu kartotis partiją, kad personažas grįžtų į kūną, kad raumenys priprastų, – ieškau idealo. Siaubingai bijojau klausimo, ar dainuoju lietuviškai. Lietuviškai skaitau knygas, bet dainavusi beveik nesu.

„Visos jos tokios“ – komedinė opera, bet šios libretas, pasak režisierės, paslėpė daug tamsių, dramatiškų dalykų. Kaip vertinate savo vaidmenį? Kokią esminę mintį norite perteikti?
Tai labai komplikuotas vaidmuo. Yra šeši pagrindiniai veikėjai. Tipiškas, idealus Mozarto kūrinys, kai visi personažai dalyvauja viename procese. Šis autorius visada iškelia kokią nors svarbią mintį. Man patinka, kad ne didaktinę. Žiūrovai turi gerai pamąstyti, ką jiems sako Mozartas. Šioje operoje liečiamos amžinai aktualios neištikimybės ir meilės temos. Autorius stengiasi parodyti, kad ne vien vyrai yra neištikimi. Moterys – taip pat. Man ši opera patinka tuo, kad nėra aiškaus finalo.

Nesu patogus žmogus. Režisieriams, dirigentams sunku su manimi dirbti, o man – su jais (S. Ballhause nuotr.)
Asmeninio archyvo nuotr.
O kas Jums, Viktorija, yra meilė?
Tai svarbiausias jausmas, už jį esu pasirengusi kovoti. Meilė – tai ir skausmas, ir džiaugsmas, ji yra visa ko simbiozė, suteikianti žmonėms galimybę išeiti iš už savo ribų. Meilė – lyg šydas, užkritęs ant tavo veido. Nematai realybės, bet meilė suteikia sparnus, jais gali patekti ten, kur net negalėtum įsivaizduoti.

Ar turite ypatingų gerbėjų?
Oi, visko yra buvę. Yra krūva laiškų, yra prašančiųjų autografo, yra būrelis žmonių, kurie laukia po spektaklio, dėkoja. Yra ir negatyvių patyrimų. Po spektaklio „Bohema“ jaunas vyras padovanojo puokštę rožių. Paskui mėtydavo laiškus į pašto dėžutę, kasdien stovėdavo prie mano durų. Per kiekvieną spektaklį sėdėdavo antroje eilėje, net sugebėdavo įsibrauti į mano persirengimo kambarį. Buvau išsigandusi.

O jei tai – nevaldoma meilė?
Aš norėjau ją suvaldyti, o kai nesugebėjau, paprašiau policijos, kad padėtų. Beje, vaikinas buvo labai patrauklus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis