Šokėjų pora: gatvės šokiai - savotiška nusikaltimų prevencijos forma

Jis šoko breiką gatvėse, skveruose, požeminėse perėjose; ji hiphopu išreiškė protestą prieš klasikinio šokio, kurio mokėsi nuo vaikystės, sustabarėjimą.

Tapę pora, choreografai ir šokėjai Airida Gudaitė–Žakevičienė (30 m.) ir Laurynas Žakevičius (28 m.) įkūrė urbanistinio šokio teatrą „Low Air“, laimėjo LRT projekte „Šok!“, įgyvendino savo svajonę gatvės šokį perkelti į teatro sceną. Jų pirmasis spektaklis „Feel Link“ nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.

Iš pradžių buvo patiltė... Panašiomis frazėmis prasideda į laimę vedančios vargo istorijos. Kodėl gerą berniuką ir gerą mergaitę patraukė būtent gatvės, o ne „teisingi“ liaudies, pramoginiai šokiai?

Laurynas: Kai lankiau darželį, šokau ir liaudies, ir pramoginius šokius, bet jie manęs neuždegė. Man, vaikui, niekas nesakė, kad šokis galėtų tapti laisvalaikio leidimo būdu ar net profesija, pragyvenimo šaltiniu. Šokti tai, kas man įdomu, pradėjau vėlai – penkiolikos. Breiku užsidegiau pamatęs per televizorių. Tada pats užsiiminėjau lengvąja atletika, bet mane sužavėjo tai, ką žmonės išdarinėja, kaip sukasi ant galvos, atlieka, regis, neįmanomus judesius. Pasišoviau sužinoti, kaip tai padaryti. Išstumdžiau į pasienius baldus ir pradėjau treniruotis. Prisijungė ir vyresnysis brolis, jo draugai. Ėmėme domėtis gatvės kultūra, istorija. Buvo įdomu sužinoti, kad gatvės šokis gimė Amerikoje tuo laikotarpiu, kai siautėjo gaujos, vyko jų narių tarpusavio žudynės. Tai – savaime susiformavusi nusikaltimų prevencijos forma. Vėliau prie mūsų prisijungė ir draugai riedutininkai. Visa jungėme į viena, mums patiko šokti po tiltais, požeminėse perėjose – visur. Gatvė nebuvo mūsų gyvenimo būdas, gyvenome, kaip gyvenę, tik ieškojome vietų, kur galėtume treniruotis.

Airida: Amerikoje hiphopu buvo išreiškiamas protestas prieš rasizmą, politinę situaciją, socialinę nelygybę. Aš hiphopą atradau kaip protestą prieš kitus šokio stilius, kitokią pedagogiką, klasikinių šokių sustabarėjimą, įrėminimą, kai svarbiausia yra taisyklingai atlikti judesį, – improvizacijos laisvė čia ribota. Choreografijos mokykloje mokiausi įvairių šokių: liaudies, pramoginių, baleto – visų stilių, išskyrus gatvės. Toliau mokytis pramoginių šokių neturėjau pinigų. Gatvės šokis užkabina gatvės vaikus. Mums, nepasiturinčių šeimų atžaloms, hiphopas buvo geriausia galimybė išreikšti save. Norėjome parodyti, kad šis šokis nėra prastesnis nei didesnių piniginių investicijų reikalaujantys pramoginiai. Gatvės šokis, kai pradėjo skintis kelią Lietuvoje, buvo pats laisviausias, saviraiškai palankiausias improvizacinis šokis.

Lietuvių hiphopas skiriasi nuo Amerikos juodaodžių, tiesa? Kokie žmonės Lietuvoje šoka hiphopą, breiką? Ar jie nori išlieti agresiją – juk breiko judesiai imituoja smūgius, peilio dūrius, kitus gatvės muštynių elementus?

Laurynas: Mūsų komandoje yra du mokslų daktarai, kiti – magistrai. Mano mokiniai (yra dvi jų grupės) – šviesūs, šaunūs, pozityvūs. Sakoma, mokytojas pritraukia panašius į save. Vieni atėję iš darnių šeimų, kiti – iš globos namų ar kitaip socialiai pažeidžiami. Bet jie tarpusavyje labai gerai sutaria. Vaikai, kurie gyvena sunkesnėmis sąlygomis, eina va banque: jie nieko nebijo, aktyviai siekia visko, ko galima siekti. Galbūt savivertė, pasitikėjimas savimi yra menkesni, bet noras veikti, dirbti, atsidavimas kartais net stipresni nei pasiturinčių šeimų vaikų.

Nuo Amerikos šokėjų skirsimės visada. Gimusieji šio šokio tėvynėje puikiai suvokia, dėl ko šoka, kokią žinutę siunčia. Mes dažnai imituojame judesius, juos išmokstame, bet perteikti socialinio protesto dvasią – kas kita. Lietuviams gatvės šokis yra neformalaus ugdymo bei užimtumo priemonė. Gatvės kultūros elementuose įžvelgiu ir beribį prevencijos, socializacijos bei resocializacijos potencialą. Visa tai stengiuosi integruoti į šokių pamokų turinį.

Jūsų minėtus simbolius pasitelkiu dirbdamas su įkalinimo įstaigų auklėtiniais. Pasakoju jiems apie breiko šaknis, gaujų kovas, kai vienos kitas skersdavo, tačiau laikui bėgant tarp gaujų ėmė formuotis šokėjų grupelės. Peilio smūgiai tapo simbolika. Ir jaunam žmogui sakai, kad nebūtina smogti kitam į veidą, kad savo jauseną gali sušokti. Charakterį įvaldai, pyktį parodai, išsilieji, bet... šokdamas. Kartais atrodo, kad dauguma šokėjų scenoje mušasi, bet taip nėra, baigę šokį, jie paspaudžia vieni kitiems rankas. Dažnai formuojasi rateliai, jie toliau šoka, bet tai yra sveikas savęs įtvirtinimas. Dėl to ir vadinu tai natūraliai susiformavusia prevencijos priemone, kuri turi kriminalinio sunkumo – kovos, išsigelbėjimo – pagrindą. Pastebiu, kad ir šokti sekasi geriau tiems paaugliams, kurie turi tų sunkumų ir gali susitapatinti su šokiu.

Airida: Mano hiphopo mokiniai panašūs į Lauryno. Mūsų studiją lanko nemažai pasiturinčių ar vidutiniškai gyvenančių šeimų atžalų – paauglių ir vaikų nuo 11 iki 18 metų. Yra ir suaugusių žmonių. Tik labai norime, kad jų būtų daugiau, kad jie nebijotų mokytis hiphopo. Hiphopą, priešingai nei baletą, gali šokti ir apkūnesni vaikai. Nereikia daug dėmesio skirti drabužiams ar išvaizdai. Nors kalbame ir apie rengimosi stilių, estetiką, mitybą. Šokėjas turi prisižiūrėti, sveikai gyventi. Sveikas kūnas lengviau transliuoja informaciją, bet hiphopas šokėjui leidžia daugiau nei klasikiniai šokiai.

Ką norite pasakyti savo gatvės šokiu?

Laurynas: Mudu su Airida siekiame sudominti vaikus gatvės šokiu: mokome judesių, pasakojame, iš kur ir kaip atsirado tas šokis, kaip vystėsi, kad tai gali būti savotiškas prieglobstis, kai neturi ką veikti. Gatvės šokio kultūra ugdo bendruomeniškumo jausmą, čia taip pat svarbu mokytojo ir mokinio santykis. Kiekvienu šokio pastatymu žiūrovui perduodame kokią nors žinutę; kiekvienas judesys ką nors simbolizuoja. Kai vaikas supranta tam tikrų gestų reikšmę, jo šokis įgyja prasmę.

Dirbate patyčių prevencijos, smurto mokyklose mažinimo labui. Ar menas auklėja paauglius?

Laurynas: Yra nemažai hiperaktyvių vaikų, jiems reikia tvarkos, kontrolės. Labai svarbu yra idėjiniai lyderiai, sektini pavyzdžiai, žmonės, kurie gali ugdyti paauglį, daryti jam gerą poveikį. Jaunas žmogus rinkdamasis mokytoją neretai apsirinka, dėl to formuojasi stereotipai, kad gatvės šokėjai elgiasi provokuojamai, yra maištininkai. Mano pamokas pradėjo lankyti keli vaikai iš globos įstaigos. Matau, kaip jie keičiasi: kitaip elgiasi, mąsto, laiko mane pavyzdžiu, o tai įkvepia mane patį. Kelis iš jų esu nusivežęs ir į įkalinimo įstaigą man paasistuoti – kai mokiau ten esančius paauglius. Kartu tai ir užslėpta žinutė, kaip gali būti, jeigu... Šių vaikų aplinkoje yra daug smurto. Pamatę, kaip nusikaltus patenkama į kitą barikadų pusę, jie turi progą susimąstyti.

Airida: Užuot bastęsi gatvėmis, tie vaikai mielai važiuoja su Laurynu į breiko čempionatus. Pedagoginio darbo prasmė – įkvėpti žmogų toliau judėti teisingu keliu. Ir nesvarbu, ar tai – šokio kelias, ar kitas pasirinktas.

Siekėte suartėti su teatru ir suartėjote. Prieš porą metų „Menų spaustuvėje“ pastatėte šokio spektaklį „Feel Link“ apie jausmus ir iškart buvote pastebėti. Iš lietuviško šiuolaikinio šokio konteksto išsiskiriate drąsiu emocingumu. Meilė, jos nebuvimas, atradimas ir praradimas, jausmų sumaištis... Spektaklis – Jūsų meilės ryšio vaisius?

Airida: Menininkui yra svarbu pasakoti tai, ką jis išgyvena šiuo metu, dabar. Spektaklių temas diktuoja mūsų pačių patirtys, jausmai, išgyvenimai. Nepasakojame savo meilės santykių – siekiame atskleisti dviejų žmonių ėjimo vienas kito link, ryšio ieškojimo temą.

Laurynas: Tema susiklosto savaime, ieškome būdų, kaip ją išreikšti. Padarome darbą ir staiga pamatome: „Juk mes išgyvenome tai tikrovėje!“ Vienas personažas – patyręs ir praradęs meilės jausmą – tai Airida; kitas – šių jausmų niekada nepatyręs – tai aš. Jų vidinė emocija panaši, abu kankina klausimas: „Ką aš blogai darau, dariau?“ Galima įžvelgti, kad abu išgyvena panašių jausmų paletę.

Praėjusių metų spalį vyko kito Jūsų spektaklio „Kelionė namo“ (režisierius Vidas Bareikis) premjera.

Airida: Tai šokį, vaidybą, muziką ir literatūrą jungiantis kūrinys apie suaugusių vaikų ir tėvų santykius, apie mūsų vaikystės namus: kokie jie yra, kada iš jų išeiname ir kodėl grįžtame.

Laurynas: Tais metais daug keliavome. Airida vis užsimindavo, kad nori sukurti šokio spektaklį apie keliones. Pradėjome ieškoti pagrindo – literatūros kūrinio. Prisiminėme Richardo Bacho alegorinę apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, nuo jos atsispyrėme. Vėliau dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, remdamasis mūsų temomis, situacijomis, parašė pjesę. Tai spektaklis apie mus visus.

Pajutote teatro skonį? Koks jis?

Laurynas: Pajutome, ir dabar teatras traukia dar labiau. Čia jaučiamės ramūs, dingsta konkurencija.

Airida: Ramybė, kuri nuteikia įsigilinti pačiam į save, į judesį. Esame dėkingi „Menų spaustuvei“ už palaikymą. Ten yra puiki techninė bazė. Mums pavyko išvesti hiphopą iš kovų ringo ir parodyti, kad šokis gali turėti ir meninę reikšmę.

Kada supratote, kad norite būti kartu ne tik šokių aikštelėje?

Laurynas: Turime būti dėkingi TV3 projektui „Tu gali šokti“. Pirmais metais aš dalyvavau, o Airida man padėjo. Antrais metais ji dalyvavo, ir aš jai padėjau. Trečiais metais jau šokome abu. Pradėjome draugauti po pirmo projekto. Neturėjau salės, tad eidavau pas Airidą repetuoti. O rudenį susiporavome. Norėjau pasipiršti jai vasarį: per jos gimtadienį padovanojau bilietus į Londoną – ten ketinau užmauti sužadėtuvių žiedą, bet Airida padovanojo man bilietus į Helsinkį – į gatvės šokių renginį, kuriame svajojau dalyvauti. Tad nusprendėme abu važiuoti į Suomiją, o kelionę į Londoną atidėjome spaliui. Taigi vieną spalio vakarą Londone, parkelyje netoli Šv. Petro bažnyčios, prie Big Beno, mušant laikrodžio varpui penkiolika minučių po vidurnakčio, priklaupiau ant kelio ir paprašiau Airidos būti mano žmona.

Kartu šokti bendro gyvenimo šokį – tai ne trumpą kompoziciją atlikti, tiesa? Kokia Jūsų šeima?

Laurynas: Abu esame tvirto charakterio, raguoti. Gal šeimoje sutarti būtų paprasčiau, jei nekamuotų kūrybinė energija. Darbas susipina su namais, buitimi. Visada esame kartu. Kai reikia ilsėtis, pradeda lįsti darbo iššūkiai, ir priešingai. Iki galo nesu įsisąmoninęs, kad esame sutuoktiniai. Pasižiūriu į žiedą ant piršto ir pagalvoju: „O, aš juk vedęs...“ Gal tada, kai sulauksime vaikų, suprasiu, kas yra šeima. Bet jau dabar žinau, kad šeima yra geras dalykas.

Airida: Jaučiu šalia tvirtą partnerį. Laimingiausi ir ramiausi mūsų šeimos laikotarpiai – kai neturime projektų. Tai būna, deja, nedažnai.

Savo šokių spektakliais žiūrovams pasakojate nebanalias meilės istorijas. Ką duoda šis jausmas?

Airida: Meilę labai idealizavau. Gražiai prisimenu savo pirmuosius santykius – su buvusiu draugu gyvenome dešimt metų, bet išsiskyrėme. Tiesiog atėjo laikas, kai supratome, kad kažko nebėra, nesusikalbame, pasikeitė interesai, vertybės. Vėliau mano gyvenime atsirado Laurynas. Kai mudu planavome tuoktis, lankėme paskaitas Šeimos centre. Man įstrigo kunigo žodžiai, kad meilė yra auka. Būdamas nebe vienas, turi taikytis prie kito, suprasti ir žinoti, kad santuoka – pati didžiausia gyvenimo mokykla, o meilė – visa ko variklis. Jei išmoksti ne vien naudotis meile, bet ir atiduoti, dalintis ja, pasijunti laimingas, ramus ir stipresnis už Visagalį.

Kokia Airida yra šokėja ir kokia – moteris?

Laurynas: Airida yra ryški, charakteringa šokėja, aiškiai žinanti, ką nori perteikti šokiu. Ji yra estetė, jai gražus, išgrynintas judesys, išvaizda. Jos kūno linijos ir tai, kaip ji šoka, susilieja į gražią visumą. Airida – labai jautri, jausminga moteris. Jai svarbi aplinka, tvarka, kad būtų malonu ir gera gyventi pačiai ir jos artimiesiems. Energinga, išsiblaškiusi, užmarši... Šios savybės jai, menininkei, atleistinos.

Koks Laurynas yra šokėjas ir koks – vyras?

Airida: Laurynas yra pedagogiškas, reiklus, labai darbštus. Stipri asmenybė. Viena vertus – kategoriškas, kita vertus – gana taktiškas, ieškantis aukso vidurio, mokantis kontroliuoti situaciją, ir tai mane žavi. Kai susipažinome, jam pasakiau: „Aš būsiu emocija, o tu būsi šaltas protas. Mes abu ieškosime aukso vidurio, tobulo rezultato.“ Taip ir yra. Jaučiu: kartais mano emocijos išsiveržtų per kraštus, jei šalia nebūtų ramybę spinduliuojančio Lauryno. Jo tvirtumas ir geranoriškumas spręsti viską ramiai, nuolat kalbėtis man padeda jaustis saugiai, nevienišai ir mylimai. 

Trumpa Airidos dosjė:
Gimė 1984 m. sausio 5 d. Rokiškio mieste.
Mokslai. Airida baigė Lietuvos edukologijos universiteto šokio edukologijos magistrantūrą.
Darbas.
Šiuo metu šokio mokykloje „Low Air“ moko hiphopo ir džiazo šokių;
Vilniaus privačioje gimnazijoje dirba šokių mokytoja; Edukologijos
universitete dėsto hiphopą.
Veikla. „Siekiu užkariauti žmonių
širdis šokiu, skatinu linksmus ir liūdnus vaikus, jaunuolius,
suaugusiuosius šokti. Dalyvauju tarptautiniuose šokių festivaliuose,
konkursuose: šoku, neretai ir teisėjauju.“
Credo. „Reikia tik labai norėti, stengtis ir tikėti.“
Pomėgiai. „Domiuosi fotografija, interjeru, dizainu, sveika mityba. Labiausiai mėgstu teatrą, jis man visada turėjo sakralinę reikšmę.“
„Esu...
Ožiaragė. Labai užsispyrusi. Darboholikė. Ambicinga. Šiek tiek –
vienišė. Kol nepažinau Lauryno, mėgau dirbti viena. Individualumą saugau
net ir poroje.“
Vertina žmonių nuoširdumą ir atsidavimą savo darbui.
Šeima.
„Šeima, kurioje užaugau, yra darni, tėvai gražiai sugyvena visą amžių.
Turiu ketveriais metais jaunesnę seserį Dovilę, ji – kostiumų dizainerė,
geriausia mano draugė. Norėčiau, kad prisijungtų prie mūsų komandos.
Mama yra tvirto charakterio, o tėtis – labai jautrus, geros širdies. Mąstydavau:
„Jei norėčiau vyro, tai panašaus į tėtį.“ Laurynas išoriškai atrodo
tvirtas, savimi pasitikintis, bet ir labai jautrus žmogus.“
Svarbiausia.
„Kol kas svarbiausia yra šokio teatras. Žengiame pirmuosius žingsnius,
stengiamės pasiekti platesnę auditoriją. Mano slapta svajonė buvo
atnešti šokį į teatrą. Laiptelį peržengėme, dabar yra dar sunkiau – nes
visa tai reikia išlaikyti ir auginti, judėti į priekį, rasti įkvėpimo,
kad darbai būtų novatoriški, įdomūs.“
Tabu. „Niekada nesakyk „niekada“. Esu šiek tiek konservatyvi, man daug kas yra tabu – nuogybė, pigus paviršutiniškumas, tuštybė...“
Yda.
„Nepasitikėjimas savimi. Nepasitenkinimas rezultatu. Esu savigrauža,
išgyvenu dėl detalių, smulkmenų... Norėčiau išsivaduoti iš
perfekcionizmo – jis veda į priekį, bet kartais ir stabdo.“

Trumpa Lauryno dosjė:
Gimė
1985 m. balandžio 1 d. Vilniuje.
Mokslai. Laurynas
baigė Vilniaus kolegiją – socialinės pedagogikos specialybę, studijuoja
M. Romerio universitete teisės edukologiją (yra magistrantas).
Darbas.
„Šokio mokykloje „Low Air“ mokau hauso ir breiko šokių, dirbu
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre, esu „Olweus“ patyčių
prevencijos programos vyriausiasis instruktorius; M. K. Čiurlionio menų
mokykloje vedu gatvės ir šiuolaikinio šokio pamokas.“
Veikla. „Ne
kartą vedžiau breiko užsiėmimus Kauno nepilnamečių tardymo
izoliatoriuje-pataisos namuose esantiems paaugliams – Edukologijos
universiteto dėstytojai pakvietė prisijungti prie projekto „Menai
kalėjimuose“ plėtojimo.“
Laimėjimai. „Esu laimėjęs ne vieną gatvės
šokių turnyrą („Urban Dance“, „Kings & Queens“ ir kt.) – ir
Lietuvoje, ir užsienyje (solinėse breiko rungtyse). Prestižiniame
tarptautiniame renginyje „Juste Debout“ (Suomija) du kartus šokau
finaliniuose pasirodymuose. Dažnai teisėjauju gatvės šokių kovose.“
Credo. „Jei darai, tai daryk gerai.“
Pomėgiai. „Domiuosi architektūra, fotografija, žmogaus fiziologija, anatomija, sveika mityba.“
Šeima.
„Turiu du brolius. Su vyresnėliu Martynu – biofizikos mokslų daktaru –
šokome breiką vienoje komandoje „Left City 54“. Jaunėlis Dominykas
studijuoja fotografiją. Mama yra pašto skyriaus viršininkės pavaduotoja,
tėtis – elektrikas. Jis mus vaikystėje kiekvieną savaitgalį vesdavosi į
muziejus, mama skatino sportuoti, nes pati jaunystėje užsiiminėjo
lengvąja atletika.“
„Esu... Avino ženklo atstovas – labai
užsispyręs, intravertiškas, bet kartu atviras, analitinio būdo, jautrus.
Kategoriškas, bet visada palieku vietos kitokiai galimybei.“
Vertina žmonių atvirumą ir nuoširdumą.
Tabu.
„Draudžiu sau elgtis nederamai, statau sau vidinius barjerus, nedarau
to, kas būtų blogas pavyzdys. Nevartoju alkoholio, nerūkau.“
Yda.
„Priekabumas. Kartais būnu per daug pedagogiškas. Bandau įtikinti,
išmokyti, įdiegti, pasakyti, kas yra teisinga, o kas – ne. Kartais į
viską reikėtų žvelgti laisviau.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis