Sofija Smetonienė – pirmoji Lietuvos prezidentienė, laikiusi vyrą po padu?

„Geltona, žalia ir raudona – tai mūsų brangi vėliava, Antanas Smetona su žmona – tai mūsų valstybės galva.“ Taip tarpukario spaudoje humoristinis personažas Pupų Dėdė pašiepė Lietuvos prezidento žmonos įtaka savo vyrui. Tuometė spauda gana dažnai spausdindavo karikatūras, kuriose Sofija Smetonienė vaizduota kaip itin valdinga moteris, laikanti savo vyrą po padu. Tačiau tikrovėje Sofija buvo itin įdomi ir veikli moteris, turėjusi savų paslapčių ir keistų pomėgių.

Užsiauginta nuotaka

Sofija Chodakauskaitė gimė lenkiškai kalbančių bajorų šeimoje. Tačiau mergaitė dar vaikystėje namuose kalbėdavo lenkiškai, o su valstiečiais lietuviškai. Jaunystėje ji dar stipriau simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui ir save laikė lietuve. Tam įtakos, matyt, turėjo tai, kad mergaitės krikšto mama buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, šeima draugavo su kalbininku Jonu Jablonskiu. Savo lietuviškumą Sofija itin pabrėždavo ir vėliau – Lenkijos pasiuntinys Kaune yra pasakojęs, kad prezidentas su juo bendraudavo lenkiškai, o jo žmona prancūziškai.

Kalboms būsima prezidentienė buvo itin gabi. Ji mokėjo ne tik lenkiškai, lietuviškai ir prancūziškai, bet ir vokiškai. Beje, per kalbų mokymąsi ji sutiko savo būsimą vyrą Antaną Smetoną. Jauną studentą mokyti lietuvių kalbos tuomet Sofijos šeimai rekomendavo Jonas Jablonskis. Tada Sofijai buvo vos dešimt metų, o Antanui 21-neri. Tarp mergaitės ir jaunuolio užsimezgė graži draugystė, kuri metams bėgant virto simpatija ir , tikriausiai, meile. Gimnazistei Sofijai Antanas net davė pažadą, kad vos tik ji baigs gimnaziją jis atvažiuos ir pasipirš jai.

Antanas savo pažadą ištesėjo ir 1904 metais devyniolikmetė mergina ištekėjo už 30 metų Žemės banko darbuotojo. Vienuolika metų jaunesnė žmona tais laikais laikyta geru tonu. Tačiau vos prieš kelis dešimtmečius tokia santuoka būtu buvusi neįmanoma, nes Antanas buvo kilęs iš nepasiturinčių ūkininkų. Ėmus vertinti mokslą ir žinias, išsilavinęs Smetona bajoraitės Sofijos tėvams atrodė tinkama žento kandidatūra.

Motinystės sunkumai ir laiminga santuoka

Susituokusi pora persikėlė gyventi į Vilnių. Čia netrukus gimė dukra Marija Danutė, dar po metų – Birutė. Deja, mergaitės nebuvo stiprios sveikatos: pirmagimę net teko vežti gydyti į Peterburgą, o antroji mirė nuo smegenų uždegimo sulaukusi vos trejų metų. Dukterų ligos vargino šeimą ir finansiškai, ir emociškai. Antanas Smetona guodėsi draugams, kad nuolat sėdi tuščiomis kišenėmis, o vaikų ligos jį ėste ėda. Sofija kaltino likimą ir genetiką, mat jos tėvai buvo pusbrolis ir pusseserė, o artimų giminaičių vaikai ir vaikaičiai būna silpnesnės sveikatos.

Vis dėlto sutuoktiniai buvo laimingi vienas su kitu. Pirmo pasaulinio karo išvakarėse Smetonų šeima susilaukė trečio vaiko – sūnaus Juliaus. Iš finansinių duobių juos traukdavo Sofijos kraitis ir gautos lėšos iš jai priklausančio dvaro. Moteris nesijautė itin nuskriausta net kai Antanas atsisakė tarnybos banke ir atsidėjo visuomeninei veiklai ir teko susitaikyti su gana kuklia buitimi. Ji visuomet rėmė ir palaikė savo vyrą, o jų namai tapo vienu svarbiausiu lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkosi to meto žymūs lietuvių rašytojai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Sofija ir pati buvo ne pėsčia – ėmė rūpintis labdara, lietuvybės puoselėjimu.

Apie stiprų sutuoktinių ryšį liudija ir tai, kad vyras su žmona tardavosi ne tik buities ar ūkio klausimais, bet ir tapęs prezidentu paisydavo Sofijos nuomonės ir patarimų. Be to, vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms vyras savo šeimą išsiuntė į Šveicariją. Iš čia Sofija kasdien savo sutuoktiniui rašydavo ilgiausius laiškus, kuriuose buvo ir daug meilės, ir smulkiai atpasakota vaikų sveikata, buities rūpesčiai ir kaip leidžia pinigus. Iki pat gyvenimo pabaigos ji ant kaklo nešiojo pakabutį, kuriame buvo jos ir Antano nuotraukos.

Būti prezidento žmona

Pirmą kartą prezidento žmona Sofija tapo būdama Šveicarijoje. Iš pradžių kuklinosi ir net bandė slėpti šį faktą. Paklausta, ar nėra Lietuvos prezidento žmona, ji atsakydavo, kad Lietuvoje Smetonų daug. Tokio kuklumo priežastimi galėjo būti ir tai, kad į svetimą šalį moteris buvo atvykusi paprastais drabužiais ir turėjo pasiėmusi nedidelę pinigų sumą, todėl atrodė tarsi eilinė namų šeimininkė. Tai sužinojusi jos sesuo liepė baigti šveicarams šnekėti nesąmones ir nusipirkus tinkamų drabužių deramai atstovauti Lietuvą užsienyje.

Grįžusi į Kauną prezidentienė ėmėsi aktyvios veiklos - kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje, kuri buvo perpildyta nepriklausomybės kovose sužeistų kareivių. Moteris aktyvi išliko ir sutuoktiniui baigus pirmą Prezidento kadenciją: tapo Kūdikių gelbėjimo draugijos steigėja, ilgą laiką rėmė valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą, bendravo su užsienio diplomatais ir lankydavosi jų žmonų rengiamose arbatėlėse. Ji pati savo namuose dažnai rengdavo kortų lošimo vakarus, kuriuose dalyvaudavo aukšti kitų šalių ir Lietuvos pareigūnai. Ji itin mėgo lošti bridžą ir proferansą. JAV konsulas Kaune savo užrašuose rašė, kad ponia Smetonienė mėgo lošti iš stambių sumų. Tais laikais kortų lošimo vakarai buvo gana madingi ir gera priemonė susibičiuliauti ar pašnipinėti reikiamus asmenis.

Sofija turėjo ir daugiau nuodėmių – ji buvo užkietėjusi rūkorė, mėgusi rusiškas cigaretes (nors mėgo skųstis , kad per daug rūko jos vyras.). Rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus rašė, kad moteris dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės rankos pirštų, nuo ko šie pageltę. Taip pat ji nebuvo itin maloni jai nepatinkantiems žmonėms: atvirai išsakydavo savo nuomonę, mėtydavo kandžias replikas ar būdavo gana šalta. Tačiau artimiau ją pažinoję žmonės savo atsiminimuose ją minėjo kaip šiltą ir atjaučiančią asmenybę, o bičiuliai ir užsienio šalių diplomatai ją apibūdindavo kaip žavingą pašnekovę ir protingą moterį.

1926 m. pabaigoje vėl tapus prezidentiene ji, pasak užsienio šalių diplomatų, nė kiek nepasikeitė – išliko tokia pat linksma ir atvira. Yra išlikusių prisiminimų, kad dėl bičiulių ji galėdavo paaukoti ir įsipareigojimus. Pavyzdžiui, kartą ji iškeitė oficialų susitikimą su sovietų atstovais į vakarienę su amerikiečių diplomatais. Iki pat 1940 metų birželio 15 d., kai teko su šeima pasitraukti į Vakarus, Sofija buvo iškiliausia Kauno ponia ir visuomenės veikėja. Amerikoje ji pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Iki pat mirties 1968 metų ji gyveno su sūnaus šeima – padėjo auginti anūkus, rūpinosi namais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis