Skamba neįtikėtinai, bet po vieno mano koncerto ėmė piešti aklas berniukas

„Smėliu galima gydyti. Juo galima groti. Galima ir piešti, tapyti nuostabiausias meilės, džiaugsmo arba liūdesio istorijas, nors šios, tiesa, išnyksta tuojau pat kaip dūmas. Kita vertus, juk ir pats gyvenimas – laikinas“, – sako vienintelio Baltijos šalyse meninio muzikos projekto „Smėlio džiazas“ sumanytoja Jurgita Minderytė (34 m.).

Jei manęs paklaustų, kas yra tarp pirštų byrantis smėlis, atsakyčiau, kad – galbūt graži metafora, vartojama kokio nors reiškinio laikinumui apibūdinti. O Jūs įrodėte, kad iš smėlio galima sukurti meną...
Ir ne tik iš smėlio. Aplink – daugybė dalykų, iš kurių galima sukurti ką nors nuostabaus, reikia tik apsidairyti. Pavyzdžiui, veltinis, molis. Visada žinojau, kad daugelis žmonių mėgsta, tarkim, žaislinius meškius, todėl kilo mintis pradėti juos kurti iš veltinio. Šie rankdarbiai tapo mano naujos aistros pradžia. Pradėjusi velti meškiukus, ėmiau vis labiau gilintis į pačią medžiagą – vilną. Supratau, kiek daug gražių dalykų galima iš jos daryti: riešines, kepures, apykakles, paltus... Dirbu ir su moliu. Užsiimu keramika, mokau to ir vaikus, ir suaugusiuosius. Tapau, siuvu. Kuriu scenos kostiumus. Dar rengiu vaikų gimtadienius, esu parašiusi jiems pasakų, pastačiusi spektaklių. Vienas sėkmingiausių – „Muzikinė žiemos pasaka“. Esu sukūrusi ir miuziklą apie Marilyn Monroe. Planuoju jį artimiausiu metu atgaivinti... Turiu šimtus idėjų. Galbūt nuo kitų žmonių skiriuosi tuo, kad nebijau tų idėjų įgyvendinti. Smėlio menas yra dabar mane labiausiai užvaldžiusi aistra.

Dauguma piešėjų smėliu naudoja įvairius pagaliukus, priedus, o J. Minderytė piešia tik pirštais. Ir ne ant smėlio, o juo
Dauguma piešėjų smėliu naudoja įvairius pagaliukus, priedus, o J. Minderytė piešia tik pirštais. Ir ne ant smėlio, o juo
Žurnalas "Moteris"
Kaip sukūrėte projektą „Smėlio džiazas“?
Buvau kelių muzikos projektų – „Blondy“, „Džiazo perlai“ – prodiuserė. Kartą per džiazo standartų repeticiją nuobodžiavau, o ant stalo buvo indas su smėliu. Ėmiau instinktyviai jį pilstyti. Ir staiga į galvą šovė mintis – taigi tai visai įdomus dalykas! Muzikantams pasakiau: „Sugalvokite, kaip būtų galima perkelti nupieštą vaizdą.“ Penktą ryto jie man paskambino: „Turime smėlio dėžę!“ Mano gyvenime viskas vyksta labai greitai, man visko reikia čia ir dabar. Jei jau sugalvoju, tai naktimis nemiegu ir visiems ausis išzyziu, kol pasiekiu tikslą. Toks jau mano būdas. Panaršiusi po internetą daug sužinojau apie smėlio meną. Supratau, kad piešiu kitaip negu visi, matyt, todėl, kad šią techniką atradau pati. Dauguma piešėjų smėliu naudoja įvairius pagaliukus, priedus, įrankius. Aš piešiu tik pirštais ir ne ant smėlio, o juo. Visada improvizuoju. Žinau savo galimybių ribas ir niekada neapgaudinėju žiūrovų. Ne kartą esu stebėjusi, kaip kiti menininkai, norėdami sustiprinti įspūdį, naudoja net juodąsias technologijas. Aš apgaudinėti žmonių nesu linkusi. Džiaugiuosi, kad man nereikia eiti į kompromisus su savo sąžine ne tik tada, kai kuriu, – nesiekiu pigaus populiarumo pasitelkusi geltonąją spaudą. Galiu sau leisti prabangą turėti savigarbos ir rinktis darbo pasiūlymus – koncertuoju tik su tais atlikėjais, kurie patinka.
Ar tiesa, kad piešiate ne tik pagal džiazo muziką – pagal pačią įvairiausią?
Smėlio džiazo esmė – tikrai ne džiazo muzika, džiazas yra piešimo improvizacija. Žinoma, kaskart ieškau ir įdomesnės muzikos, atlikėjų. Pernai Palangoje per kurorto sezono atidarymą piešiau pagal pankroką – tai buvo iššūkis. Aišku, kai sužinojau, kokia staigmena laukia, net akys ant kaktos iššoko. Patyriau šoką. Tačiau eksperimentas buvo įdomus. Labai smagu piešti pagal multiinstrumentalisto ir perkusininko Tomo Dobrovolskio improvizacijas. Įspūdinga, smagu ir malonu drauge kurti su maestro Vytautu Labučiu. Pagal popsą stengiuosi nepiešti. Visada labai kruopščiai įsigilinu į kiekvieną kūrinį, kiekvieną istoriją. Neišvengiu ir kuriozų. Kartais piešiu ir per vestuves: jaunosios gyvenimo istoriją pagal jos mėgstamiausią dainą, jaunojo istoriją. Paskui jie abu nupiešia bendrą piešinį. Kartą vestuvių planuotoja paskutinę dieną prieš vestuves atsiuntė mėgstamiausią nuotakos dainą švedų kalba. Išsiverčiu žodžius į lietuvių kalbą: „Aš vis mažiau ilgiuosi tavęs...“ Skambinu vestuvių planuotojai – ką daryti?! Suprantu, žmogaus norą reikia gerbti, bet tokie žodžiai gali ir nelaimę atnešti. Dainą spėjome pakeisti.
Smėlio piešinys „Kelias į Saulę“
Smėlio piešinys „Kelias į Saulę“
Žurnalas "Moteris"
Jūsų smėlio piešiniai naudoti ir režisieriaus Raimundo Banionio norvegams statytoje G. Puccini operoje „Turandot“...

Užsienyje scenografai mielai naudoja piešimą smėliu, Lietuvoje – ne. Kai mane pakvietė piešti kuriant Baltarusijos dainininkės Veronikos Gordijevskajos vaizdo klipą, prodiuseris pasakė, kad jų šalyje šis menas labai populiarus, jo kūrėjai pasitelkiami statant vaizdo klipus, rengiant televizijos projektus, įvairius viešus renginius. Aš Lietuvoje labai norėjau pastatyti muzikinį spektaklį, kurio istorija būtų pasakojama smėliu. Rusijoje tokia idėja jau įgyvendinta, o pas mus neradau žmonių, kuriems tai būtų įdomu. Kita vertus, prieš kelias dienas mane pakvietė piešti kalėdinio miuziklo vaikams. Svarstau, galbūt tai – mano svajonės įgyvendinimo pradžia? Galbūt daugiau žmonių supras, kad tai tikrai unikalu, įdomu?
Vaikus piešimas smėliu tiesiog užburia…
Skamba neįtikėtinai, bet po vieno mano koncerto ėmė piešti aklas berniukas. Kitas vaikas, sergantis cerebriniu paralyžiumi, negalintis savarankiškai stovėti, valdyti rankyčių, negirdintis, beveik nematantis, irgi nustebino tėvus pradėjęs pats piešti. Pamačiau, kokį įspūdį vaikams – net turintiems raidos sutrikimų – daro piešimas smėliu: iš laimės ima drebėti rankutės, degti akutės. Supratau, kad smėlio ir muzikos sintezė padeda atsipalaiduoti, užburia, ji tiesiog magiška. Pati turiu problemų su stuburu. Kai pradeda labai skaudėti, ne vaistų imuosi, o stoju prie savo smėlio dėžės. Praeina visi skausmai. Taigi kilo mintis raidos sutrikimų turintiems vaikams įkurti smėlio meno terapijos centrą. Štai autistai yra tikri genijai. Autizmo sindromas – ne liga, tačiau tokius vaikus reikia lavinti, o jie yra atstumti. Pradėjau gilintis, domėtis. Sužinojau, kad užsienyje raidos sutrikimų turintiems vaikams taikoma smėlio terapija, o Lietuvoje jie palikti likimo valiai. Kodėl man tai rūpi? Ilgai dirbau televizijoje, buvau socialinių laidų „Nomeda“, „Dainius“, „Tėvai ir vaikai“, „TV pagalba“, „Lietuviškos grožybės“ projektų vadovė, redaktorė. Iš tikrųjų realiai padėdavau žmonėms. Nebuvau iš tų, kurie sukuria laidą ir viską pamiršta. Man rūpėjo ne tik pasikalbėti ir paviešinti žmogaus bėdą. Gal todėl ir smėlio meno terapijos centrą kuriu su dideliu užsidegimu. Jau turime patalpas. Dar galiu pasidžiaugti, kad gaminamos ir tam tikros smėlio dėžės specialių poreikių turintiems žmonėms – ne tik vaikams, bet ir tiems, kurie mėgina atsigauti po traumų, avarijų, sunkių ligų. Smėlio meno terapijos panaudojimo galimybės labai plačios. Ją galima taikyti, pavyzdžiui, nėščioms moterims. Vienas gydytojas net mestelėjo mintį, kad ji tiktų ir gimdymo metu.
Projekto „Smėlio džiazas“ įkūrėja J. Minderytė sako, kad jo esmė – ne džiazo muzika, džiazas yra piešimo improvizacija
Projekto „Smėlio džiazas“ įkūrėja J. Minderytė sako, kad jo esmė – ne džiazo muzika, džiazas yra piešimo improvizacija
Žurnalas "Moteris"
Kaskart sukuriate naują meilės, netekties ar džiaugsmo istoriją. Iš kur semiatės idėjų?

Esu ieškantis žmogus. Mano galvoje nuolat sukasi kokia nors idée fix. Visą laiką noriu ko nors nauja. Pavyzdžiui, atsibudau Naujųjų metų rytą ir savo gyvenimo draugui bei vadybininkui Arūnui sakau: „Viskas, dedame tašką – su džiazo standartais baigta. Noriu ko nors nauja.“ Taip pradėjau bendradarbiauti su Tomu Dobrovolskiu. Jis – multiinstrumentalistas, groja kokia dvidešimčia instrumentų: varpais, muzikinėmis saldainių dėžutėmis, oru, vandeniu ir kt., yra išradęs varinį gaublį. Mūsų bendri pasirodymai būna tikrai galingo užtaiso. Po pirmo nuo scenos nulipome nė nepastebėję, kad ant jos praleidome daugiau kaip valandą. O žiūrovai visą koncertą sėdėjo užgniaužę kvapą, išplėstomis akimis: mums pavyko sukurti galingą meditacijos seansą. Dabar planuojame koncertą, kuriame aš piešiu smėliu ir grosiu, Tomas gros vandeniu, ir dar įtrauksime kvapų terapiją. Manau, tai bus tikrai stipru – ir garsas, ir vaizdas, ir kvapas.
Ar jaudinatės prieš pasirodymus?
Be abejo. Tai normalu. Sakoma, jei prieš koncertą nebejauti nerimo, laikas eiti į pensiją. Visada jaučiu atsakomybę už tai, ką darau. Kartais ji būna didelė. Pavyzdžiui, šiemet, per Tarptautinės Vilniaus knygų mugės atidarymą, Neda su džiazo virtuozu V. Labučiu improvizavo Maironio eilių „Lietuva brangi“ tema, o aš piešiau smėlio piešinį, ant kurio turėjo pasirašyti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Jurgita pasakoja, kad įgyvendinti idėją įkurti smėlio terapijos centrą jai padeda dukra Ugnė
Jurgita pasakoja, kad įgyvendinti idėją įkurti smėlio terapijos centrą jai padeda dukra Ugnė
Žurnalas "Moteris"
Bandydama įsijausti į Jūsų kūrybą, pagalvojau, kad kiekviena improvizacija, nors atrodo žaisminga ir lengva, kaskart atima nemažai jėgų…

Na, taip, tai tiesa. Kai kurie stebisi: „Kas yra tas penkias minutes papiešti? Kodėl taip brangiai kainuoja?“ Sakau: „Todėl, kad nepiešiu standartinių piešinių kaip kai kurie kūrėjai: aš viską atlieku gyvai.“ Iš šalies atrodo, kad tai, ką darau, reikalauja nedaug pastangų. Ką gi, po savo pasirodymo visada leidžiu žiūrovams pasireikšti patiems. Visi nustemba – pamato, kad tai yra labai nelengva. Pavyzdžiui, po savo solinio numerio viename architektų vakarėlyje pakviečiau visus papiešti. Žmonės – menininkai. Mėgina, mėgina, tačiau nelabai pavyksta. Klausia, gal galima tą smėlio dėžę pakratyti? Sakau: „Ne, brangieji, jos purtyti neleisiu, juolab kad tai nepadės.“ Žinoma, kritikuoti yra lengviausia. Daugeliui kyla klausimas, kaip neatsiranda konkurentų? O neatsiranda todėl, kad ne akademinį piešimą reikia būti perpratus – reikia mokėti sapnuoti, perkeisti vaizdus iš vieno į kitą.
Ar neliūdna, kad Jūsų sukurti kūriniai tokie trumpalaikiai?
O mūsų gyvenimas? Nuo mūsų pokalbio pradžios prabėgo kažkiek laiko, ir jo jau nebėra. Gyvenimas – akimirka, smėlio piešiniai – taip pat. Kas gi lieka? Tik horizontas, kaip mano sukurtame haiku: „Smėlio audros krūtinėje, jūra akys.“ Tiesa, smėlio paveikslus dar įmanoma fotobūdu perkelti ant drobės. Taigi akimirką kartais įmanoma trumpam sustabdyti. Labai džiaugiuosi bent tuo, kad nereikia būti darbe, kad galiu daryti tai, ką mėgstu. Kiekviena mano diena, galima sakyti, yra laisvalaikis. Užtat ir turiu idėją smėlio meno terapijos centro patalpose atidaryti parduotuvę, kurioje būtų galima ne tik įsigyti gražių daiktų, bet ir pasidaryti ką nors pačiam, kūrybiškai atšvęsti gimtadienį. Norėčiau, kad tai būtų vieta, kurioje tėvai su vaikais galėtų smagiai praleisti laiką. Bendras darbas, bendras siekis padeda gimdytojams atrasti, atskleisti savo atžalų savybes, o ir vaikai visai kitomis akimis pamato tėvus. Ir pati su savo atžalomis visur kartu kaip čigonė važinėju. Nors sūnui Radvilui – jau šešiolika, juokauju, kad jis – mano mažiausias kūdikėlis: visur vaikšto iš paskos mamos sijono įsikibęs. O su dešimtmete dukrele Ugne kartu dalyvavome televizijos projekte „Lietuvos talentai“, drauge piešėme per Mamos dienai skirtą koncertą, ji dar ir dainavo su atlikėju Vladu Kovaliovu. Smėlio meno terapijos centrą irgi kuriame abi.
Epizodas iš J. Minderytės pasirodymo
Epizodas iš J. Minderytės pasirodymo
Žurnalas "Moteris"
Jurgita, iš kur apskritai Jūs tokia atsiradote?

Nuo mažens buvau lavinama visomis įmanomomis kryptimi: grojau pianinu, lankiau B. Dvariono muzikos mokyklą, turėjau stoti ir į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, lankiau parengiamuosius kursus. Atėjo stojamųjų diena. Eidama laikyti egzaminų Sereikiškių parke kažkodėl sustojau ir susimąsčiau: „O gal, jei tikrai norėsiu, įstosiu kitą kartą, bet savo jėgomis?“ Mano mama tada dirbo čiurlionkėje rekvizitore, ir man atrodė, kad gali padaryti įtaką egzaminų rezultatams. Taigi nusprendžiau: jei ateityje stosiu, tai tik niekam nežinant. Nutariau pirma baigti normalius mokslus, o vėliau, jei norėsiu, studijuoti menus. Ir tikrai jau daug vėliau, baigusi Vilniaus universitete verslo administravimą, o Vilniaus kolegijoje – komerciją, buvau įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, bet neturėjau laiko mokytis, nes dirbau televizijoje.
O kaip atsidūrėte ten?
Mano pažįstamų ratas visada buvo labai platus, keli dirbo televizijoje. Buvau užsirekomendavusi kaip daug bendraujantis, pažinčių turintis žmogus. Dirbau „Veido periodikos leidyklos“ rinkodaros atstove, ir mane gal porą metų kalbino ateiti į televiziją. Vieną dieną ir prikalbino…
Jurgita sako, kad piešiant smėliu reikia mokėti sapnuoti, perkeisti vaizdus iš vieno į kitą
Jurgita sako, kad piešiant smėliu reikia mokėti sapnuoti, perkeisti vaizdus iš vieno į kitą
Žurnalas "Moteris"
Akivaizdu, kad darote tik tai, kas Jums patinka. O kaip buities reikalai?

Anksčiau tai buvo mano kasdienybė. Dabar maisto gaminimas – gyvenimo draugo Arūno pareiga ir darbas. Kažkuo skaniai nustebinti – mano pramoga, laisvalaikis, hobis. Kai važiuojame atostogauti, į lagaminą įsidedu ir savo keptuvę… Buvo taip: kartą, kai atostogavome Ispanijoje, įėjau į parduotuvę ir pamačiau didelę pailgą elektrinę keptuvę. Pamačiau ir supratau: noriu! Arūnas visaip mane atkalbinėjo: „Na, kam ji tau? Ir taip pilnas lagaminas visokių šmutkių. Kam tau Ispanijoje keptuvė, tu tik pagalvok?!“ Tačiau aš užsispyriau, ir viskas. Nuėjau ir nusipirkau. Vakare viešbutyje surengėme vakarėlį, ruošėme jūrų gėrybes. Tada Arūno pyktis atlėgo, jis nusprendė, kad mano investicija atsipirko. Dabar su ta keptuve keliaujame visur. Kiekvienoje šalyje stengiamės paskanauti vietos patiekalų ir namo parsivežti naujų receptų. Nuomojamės apartamentus, kad galėtume patys gaminti valgį, mums virtuvė – didžiausia pramoga, maisto gaminimas – tiesiog nežmoniškas malonumas. Taigi su Arūnu kartu ir dirbame, ir gyvename. Mūsų laisvalaikis – kelionės ir, žinoma, sodyba. Labai mėgstu kapstytis po žemę, nors Arūnas ir paburba ant manęs, nes ją juk reikia sukasti, o aš dėl stuburo to daryti negaliu... Beje, gamtoje ne tik pailsi, bet ir pasisemi įkvėpimo. Po kiekvienos kelionės į gamtą, į kitą šalį mano smėlio kūriniai įgyja vis naujų motyvų.

Nuotraukos – Raimundo Adžgausko ir iš herojės asmeninio albumo. Makiažas – Lilijos Bytautaitės

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis