Šiaulietiška šnekta parašyto romano autorius: ne visi žodžiai yra gražūs, bet toks gyvenimas

 (8)
Literatūrologė Jūratė Čerškutė dėlioja rašytinį pokalbį su šiuo metu labiausiai aptarinėjamo ir skaitomo romano „Pietinia kronikas“ autoriumi Rimantu Kmita (39 m.).
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Rimantą Kmitą pažįstu jau bene gerą dešimtmetį – esame literatūros mokslo kolegos, nuolat susitinkame įvairaus rimtumo posėdžiuose, konferencijose ir susirinkimuose. Sykiais išpuola ir nedarbinių pasibuvimų – kartą keliaudama iš Klaipėdos į Vilnių iš Rimanto lūpų pusiau šiaulietiška šnekta ir išgirdau tikrąją legendos „jis – buvęs regbininkas“ versiją – apie šviesią buvusią sportininko karjerą ir kelią į literatūrą. Atsimenu užplūdusią nuostabą, kad taip racionaliai ir tvirtai ant žemės stovėjęs žmogus pasuko į visiškai nežemišką profesiją – perspektyvus regbininkas tapo poetu, literatūros mokslininku, humanitarinių mokslų daktaru, išleido tris poezijos knygas ir puikią monografiją „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“. Ir štai – 2016 m. lapkritis, pirmasis R. Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, pasakojantis vieno vaikino istoriją pirmaisiais Nepriklausomybės metais Šiauliuose. Anų laikų šiaulietiška šnekta parašytas romanas pelnė skaitytojų dėmesį ir dėl pirmos vietos perkamiausių knygų dešimtuke konkuruoja tik su Kristinos Sabaliauskaitės paskutiniąja romano „Silva rerum“ dalimi.

Mūsų pokalbį noriu pradėti nuo paprastos banalybės: ir koks velnias Tave, Rimantai Kmita, nešė į tą grožinės literatūros galerą? Kada ir kodėl sugalvojai, kad reikia parašyti romaną apie gyvenimą garsiaisiais džiunglių kapitalizmo laikais?

Aš šiaip kantrus, bet kad atsibodo laukt, kada kas parašys apie tuos laikus, pirmuosius metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Akivaizdu, kad tokio pasakojimo mums mirtinai reikėjo, o horizonte – jokių rimtų užmojų. Tai kas man liko?!

Galvoju – galėjai ramiausiai būti sau literatūros mokslininku už minimumą ir kritikuoti, analizuoti kitų knygas, bet ne – nėrei kiton barikadų pusėn. Tai dabar sakyk, kaip iš ten atrodo tas literatūrologų ir kritikų laukas?

Tai kad aš nardau visada, tik gal pastaruoju metu buvau kiek užsisėdėjęs toje mokslo pusėje. Juk smagu prasiblaškyt ir parašyt knygą, kai jos nerecenzuoja Lietuvos mokslo taryba, kai nereikia rašyti projekto ir ataskaitos, lankstytis prieš recenzentus, kai už bazarą pats ir atsakai. Prieš save ir skaitytojus. Smagu buvo. O šiaip tai esame vienoje barikadų pusėje, kaip sakoma viename Gintaro Grajausko eilėraštyje. Aš studentus įtikinėdavau savo baigiamuosius darbus rašyti kaip romanus – su intriga, charakterių plėtojimu, su siužeto judėjimu į jiems patiems netikėtą atomazgą. O rašytojai tikrai ne visi – nenušlifuoti deimantai, gimę su nesuvaldomu talentu. Jie turi dirbti, kaip ir mokslininkai: kantriai sėdėti ir skaityti, ieškoti, galvoti apie visų kūrinio sluoksnių dermę.

Kas dabar yra Rimantas Kmita – labiau literatūros mokslininkas ar rašytojas?

Jausmas, kad esu literatūros mokslininkas, pamažu blėso jau kelerius metus, susikūrus šeimai. Mokslininkas yra tokia veikla, kuriai turi skirti visą savo laiką, aistrą ir vaizduotę. Na, aistros gal dar turėtų likti ir žmonėms, bet… Iš esmės tai tikras mokslininkas turėtų būti bent truputį vienuolis. Aš save vadinu visokių raštų raštininku. Reikia ką padaryt ir darau, lipdau kažkaip. Iš kažkokio vidinio reikalo buvo ir romanas. Valdžiaus visaip, sakiau – gerai, pabandysiu, pamatysiu, kad nieko nebus, ir viskas, ramu, bet pradėjau ir nebesustojau.

Ne visi žodžiai yra gražūs, korektiški, norminiai, bet toks yra ir gyvenimas.

Ar tapti rašytoju netyčia (o gal tyčia) nepastūmėjo ta beviltiška, apgailėtina dabartinė mokslininkų, ypač humanitarų, situacija?

Atrodo, kad mūsų valstybei humanitarai sunkiai pakeliami, niekas nesupranta, kam jų apskritai reikia. Akmuo ant kaklo. Tik trūksta ryžto jo nusikratyti. Deja, mokslinį darbą dirbau ir Vokietijoje, tad žinau, kaip tas darbas turi atrodyti. Būtų čia pas mus taip, tai tikrai daryčiau sau karjerą ir švilpaučiau. Tai gal ir išties ta situacija pastūmėjo. Situacija tiek ir daro, kad stumia lauk, o tu kaip trečias brolis vis dar laikaisi.

Grįžkime prie sėkmingo Tavo pirmojo romano „Pietinia kronikas“. Pirmiausia rūpi paklausti, koks esminis ir emocinis skirtumas nuo poetinių ir mokslinių tekstų, kuriuos rašei anksčiau?

Eilėraščiai yra visai kas kita negu bet kokie kiti rašymai. Tai yra gyvenimo ritmas, kvėpavimas, tam tikras žvilgsnis į pasaulį, paprastai tariant, – gyvenimo būdas. O romano ir mokslinio darbo rašymas ne ypač skiriasi – sėdi, galvoji, skaitai, susitinki su žmonėm pakalbėt. Ir jeigu nepaleidžia jausmas, kad darai kažką nauja, ko ir kaip iki šiol nelabai kas darė, tai jautiesi pakylėtai.

Ar literatūrologo žinių bagažas padėjo, o gal kliudė kuriant romaną?

Aš tai sakyčiau, kad skaitymo patirtis padėjo. Tos patirties gal ir nebūtų, jeigu mano darbas nebūtų skaitymas, – mano moksliniai interesai sunkiai pritaikomi kuriant romaną, tačiau labai padėjo mokslininko įprotis dirbti prie ilgo teksto, kai sėdi nuo ryto iki vakaro, kai prie sakinio, žodžio ar išnašos patikslinimo gali praleisti dvi dienas, gali tai atidėti, grįžti po savaitės, ilgai aiškintis smulkmenas, niuansus. Ir abiem – tiek mokslinio teksto, tiek romano – atvejais tavęs laukia atradimai, nes niekada nežinai, kas yra už kito sakinio kampo.

Kokį žaidimą žaidžia literatūrologas Rimantas Kmita pavadindamas savo romano pasakotoją Rimants Kmita?

Gal šiek tiek erzinu, gal kiek provokuoju. O šiaip – šypsausi iš stereotipų. Galbūt tai ir yra mano literatūros teorijų ragavimas. Nes koks gi skirtumas, ar tą veikėją būčiau palikęs be vardo, ar pavadinęs Humbertu Humbertu, – visi personažai ir visos istorijos vis tiek yra vienaip ar kitaip sukonstruotos. Autobiografinės – taip pat. Ir bet kuriuo atveju skaitytojai linkę įžiūrėti autobiografiškumą. Tad kam sukti galvą dėl personažo vardo, jeigu galima pasismaginti su Rimants Kmita – personažu, su kuriuo tikrasis neturi praktiškai nieko bendra – nei ląstelių iš ano likę, nei aistrų, nei troškimų kokių.

Knygos epigrafas skaitytojams sako: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas.“ Tai kiek personažų save atpažino ir kaip reagavo?

Gavau keletą žinučių iš nepažįstamų žmonių, kad viskas taip ir buvo. Kai pagalvoji, kokie tie mūsų gyvenimai panašūs – iki vienodumo! O iš žmonių, iš kurių „skolinausi“ istorijas ar kokius bruožus, kol kas mažiausiai žinių.

Į romano „Pietinia kronikas“ antraštę drąsiai įsūdei tą baisų, rėksmingą žodį „popromanas“. Kas tau yra popromanas ir apskritai popsas literatūroje ir kultūroje?

Man pačiam tai yra aiškiai apibrėžtas žanras, į jį šiek tiek ir orientavausi. Tą žanrą yra apsibrėžę vokiečiai. Dažniausiai tai brendimo romanai, rodantys jauno žmogaus brendimą popkultūroje. Tokių popromanų veiksmo laikas dažniausiai irgi panašus – maždaug Berlyno sienos griuvimas. Žinoma, Lietuvoje šį terminą nedaugelis žino, todėl prasmė dėti jį ant viršelio buvo visai kita. Vienas vertus, tai nuoroda skaitytojams, kad knyga paskaitoma, kita vertus, – noras šiek tiek paerzinti literatūros kritikus, tai gal net toks tolimas Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magijos“ paantraštės „Tik ne intelektualams“ aidas. Nes to vargo dėl popso dar turim nemažai, nors, žinai, man po šios knygos daug kas išsisprendė. Kur anksčiau buvo teorinės problemos, dabar viskas aišku.

Šiaulietiška šnekta parašyto romano autorius: ne visi žodžiai yra gražūs, bet toks gyvenimas
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Tikrai tapo aišku? Tai paaiškink ir man, juk ne kartą esame vis kur prabėgomis persimetę apie tą popsą ir jo santykį su kultūra. Kaip manai, gal minkštesnis, popsiškesnis kalbėjimas labiau priartintų kultūrą prie žmonių?

Žinai, man atrodo, čia tikėjimo dalykas – arba tu tiki, kad tą kultūrą galima arčiau žmonių atnešti, arba ne. Arba manai, kad lengvesnių knygų skaitymas gali atvesti prie rimtesnės literatūros, arba ne. Mano kelias buvo nuo visiškų niekų pamažu atrandant vis rimtesnes knygas. Būtų papuolęs Algirdas Julius Greimas su savo semiotika, būtų nužudęs vietoj. O kad minkštesnis kalbėjimas žmones patraukia, kad jie išgirsta, ko nežinojo, ir susidomi, tai įsitikinau ne kartą. Taip kad poreikis yra, nors žiniasklaidai turbūt taip neatrodo, ir kol kas neturime kultūros priedų prie dienraščių, o interneto portalų kūrėjai vis dar nesiryžta investuoti į kultūros skilčių kokybę. Na, jiems geriau matyti.

Tavo „Pietinia kronikas“ man yra geriausias, kūrybiškiausias praėjusių metų lietuvių literatūros romanas ir vienas pirmųjų kūrybingų istorinės vaizduotės bandymų reflektuoti ir rekonstruoti tuos epochos lūžio metus, pačius pirmuosius atkurtosios Nepriklausomybės. Su kokiais iššūkiais susidūrei bandydamas atkurti ne tik bendrąsias to laiko realijas, bet ir labai konkrečias, tik Šiauliams ir Pietinio rajonui būdingas detales, kurias taip emocingai atpažįsta Pietinia augintiniai?

Čia irgi padėjo mokslininko įgūdžiai tiesiog nuosekliai rinkti medžiagą, kantriai ieškoti detalių. O šaltiniai buvo keli: anų laikų spauda, visokie interneto šiukšlynai su sentimentaliu 90-ųjų chlamu, pašnekovų ieškojimas, kurie galėtų nušviesti vieną ar kitą realiją, na, ir, žinoma, atmintis. Todėl pats procesas buvo labai panašus į disertacijos rašymą, tik kad rašant romaną gali šiek tiek laisviau elgtis su šaltiniais, faktais, o viena smulkmena gali tapti daug ką apimančia metafora.

Man rūpėjo daugybė dalykų – ir mūsų kartos lytinis švietimas, ir įvairiausi paaugliški prietarai, ir visuomenės kompleksai.

Ar sėsdamas rašyti romaną jau žinojai, kad rašysi jį ne bendrine lietuvių kalba, o stengsiesi atkurti ne tik Šiaulių miesto šnektą (dėl šios tikri šiauliečiai, užaugę Pietiniam, džiūgauja imdami tavo romaną, sako: „O! Mana gimta kalba! “), bet ir to laiko jaunimo žargoną, būdingiausius „trintukinius“ žodelius?

Žinojau, nes prieš tai buvo Pedro‘o Lenzo‘o romano „Čia aš varatarius“ vertimas (jį atlikau kartu su Markumi Roduneriu) į tą pačią kalbą, ir Šiauliai niekaip kitaip neskambėjo. Vikipedijoje atsirado straipsnis apie kronikas, ir jis prasideda labai linksmai: „Pietinia kronikas“ (liet. „Pietinio kronikos“). Pasirodo, parašiau nelietuviškai! Vertimas prasidėjo be didelių galvosūkių, ir tik įsibėgėjęs ėmiau galvoti, kodėl turime tiek kalbinių kompleksų – kad kalbame netaisyklingai, kad niekada neišmoksime taisyklingai kirčiuoti, o tos taisyklės dažnai yra tokios, kad žmonės nėra girdėję taip kirčiuojant ar taip vadinant kokio daikto. Man tai atrodo visiškai nenormalu. Ir apskritai kodėl turime kalbėti vienodai? Ne visi žodžiai yra gražūs, korektiški, norminiai, bet toks yra ir gyvenimas. O mes norime suvaryti save į kažkokius kalbinius getus, kur viskas būtų gražu ir gera, o jeigu ir yra koks blogis, tai toks senoviškas ir dvasingas.

Kokių sunkumų, o gal lengvumų patyrei rašydamas šiaulietiškai? Beje, ar rašydamas nenorėjai ir fiziškai būti Šiauliuose?

Sunkiausia ir buvo rašyti, tai yra užrašyti. Nes juk jokios rašybos nėra, o dialektologijos vadovėlis nelabai gelbėjo, nes jis yra ne žmonėms, o studentams. Todėl širdis plyšo kiekvieną kartą galvojant, ar čia rašyti UO ar O, nes dažniausiai garsas būdavo toks tarpinis. Ir buvimas Šiauliuose nė kiek nepadėjo, nes šnekamoji kalba pasikeitusi, viskas keičiasi, o aš rašiau apie anų laikų Šiaulius anų laikų kalba, todėl padėjo prisiminimai su bičiuliais.

Romane itin tiksliai atkuri pirmąsias kūniškosios meilės patirtis. Pats, būdamas literatūros tyrėjas ir kritikas, puikiai žinai, kaip dažnai romanai kritikuojami būtent dėl beviltiškų sekso scenų, tad kaip sekėsi jas kurti, nors tokių atvirų tavo romane ir nėra? Ar esu teisi manydama, kad nesubanalinti irgi padėjo grubi, tarsi atsaini šiaulietiška kalba?

Šiaulietiška kalba čia gal suteikė paprastumo ir natūralumo, bet iš tikrųjų labai reikėjo galvoti, iš kokios perspektyvos tas scenas kurti ir apskritai kam jos knygoje yra, ką keičia. Man rūpėjo daugybė dalykų – ir mūsų kartos lytinis švietimas, ir įvairūs paaugliški prietarai, ir visuomenės kompleksai. Daug ką norėjosi tomis scenomis papasakoti. Beje, rašytojas kurdamas bet kokią sceną – valgymo, miego ar grybavimo – turi galvoti, kam jam ta scena, ką jis tuo pasako, ar ji būtina. Tuščia erotika, seksas dėl sekso yra pornografija. Gali būti ir pornografija gerai padaryta, bet tada jau bus pasakyta kažkas daugiau, nes menas – toks jau daiktas: kad ir ką vaizduotų, kalba „visai ne apie tai“.

Žmonai esu dėkingas, kad apskritai leidžia žaisti tokius žaidimus, nes jie yra ne kas kita, o šeimos apvogimas.

O kaip sekėsi kurti mergičkų paveikslus?

Na, psichologiškai subtilūs tie moteriški charakteriai nėra ir nelabai turėjo būti. Nė vienas jų nėra savarankiškas. Kiekvienas turėjo parodyti vieną ar kitą pagrindinio herojaus briauną, kiekviena mergička turėjo jį nuvesti ten, kur kita nuvesti negali. Kiekviena turėjo papasakoti ir dalį to meto Šiaulių istorijos – kaip jos rengėsi, kokie buvo merginų grožio konkursai, kaip prasidėjo važiavimas į užsienio mokyklas. Visas tas andainykštes moksleivijos detales rinkau irgi iš to laiko spaudos, atminimų ir pasakojimų. Kalbu čia tokius labiau techninius dalykus, bet skaitytojai turi atkreipti dėmesį ir į tai, kitaip neišmoksi skaityti.

Tavo žmona – puiki knygų redaktorė, tikra vadinamoji editorial midwife. Ar buvai įtraukęs ją į savo romano kūrimo procesą? Davei skaityti? Gavai pastabų, reagavai į jas, dėkojai?

Daviau, gavau ir reagavau, bet labiausiai esu dėkingas, kad apskritai leidžia žaisti tokius žaidimus, nes jie yra ne kas kita, o šeimos apvogimas. Išvažiuoji kur į užsienius, užsidarai kambaryje, vakarais išbėgi į kiaurą parą veikiančią biblioteką arba tiesiog neskubi grįžti namo po darbų, sėdi dar kur, gurkšnoji ir rašai. Tie metai, kai su mažąja sėdėjau namuose, ir buvo pagrindinis rašymo laikas, nes kokio mokslo su vaiku ant rankų nepadarysi, o romaną… Tai vaikštai lauke ir rašai į telefoną. Be šios situacijos turbūt irgi nebūčiau parašęs, būčiau toliau mokslą daręs.

Kas tau yra moteris?

Visas gyvenimas – nei daugiau, nei mažiau. Augau tarp moterų, studijavau tarp moterų, dirbau ir dirbu tarp moterų, gyvenu vienas tarp moterų, laisvalaikiu daugiausia bendrauju su moterimis. Taigi pasaulis man yra moteris, vyrai tame pasaulyje gana reti, ne itin malonūs, ne itin būtini daiktai. Kažkaip nuo mažumės vyrų pokalbiai manęs beveik netraukė, buvo visiškai svetimi ir neįdomūs. Vyrai kalba apie problemas ir jų techninius sprendimus, o moterys – apie žmones ir santykius. Bent jau aš taip girdėdavau, tai mane ir formavo.

Tavo romanas sugrąžino skaitytojus į literatūrą – apie jį kalba ir skaito tie žmonės, kurie, regis, nelabai arti knygų. Ar galėjai nuspėti šį skaitymo skatinimo efektą? Už ką skaitytojai tau dėkoja?

Nuspėti tokių dalykų niekada negali. Prisipažinsiu, kad turėjau ambiciją parašyti tokią knygą, kurią norėtų skaityti ir tie, kurie knygų neskaito, bet nelabai tikėjau, kad pavyks. Rimtai. Galima sakyti, kad netikėjau, jog pavyks. Už ką skaitytojai dėkoja? Už laiko mašiną ir nostalgiją, už juoką, už melancholiją, už skaitymą per naktį, už perteiktą paauglio mąstymą, už detales, už kalbą, kokia žmonės šneka, už pažintį su regbiu, už sugrąžintą tikėjimą lietuvių literatūra, už pojūtį, kad Pietinis yra gimtinė, net už laiko pjūvį ir tikslią antropologiją.

Vyrai kalba apie problemas ir jų techninius sprendimus, o moterys – apie žmones ir santykius.

Abu puikiai atsimenam tą nuotrauką, kurią siunčiau tau iš „Vagos“ knygyno: tavo „Pietinia kronikas“ buvo padėtos greta Astrid‘os Lindgren knygų, nes vaikų ir paauglių literatūra, jaunuolio brendimo istorija. Kaip pats sakei, šiaip tai nejuokinga, tad klausimas – kokio amžiaus turėtų būti tavo romano skaitytojai?

Skaitytojams turbūt nesvarbu, apie ką rašytojas galvojo. Mintyse tarsi kalbėjausi ir su savo karta, ir su jaunesniais, jiems norėjau papasakoti, kaip žmonės galėjo gyventi akmens amžiuje, t.y. be interneto. O atsiliepimų esu gavęs praktiškai iš įvairiausių žmonių. Viename renginyje pardaviau dvi knygas vaikams, mat buvo regbio aplinka, man galvoj tik regbis, vaikai žaidžia regbį ir štai perka knygą apie regbį. Ir tik paskui man toptelėjo, kad gal jie dar per maži tai knygai. Vis dėlto pavyko išsiaiškinti, kad jų tėvai žino ir leidžia. Taip kad mano skaitytojai turbūt nuo 12-os iki 85-erių.

Tai koks gyvenimas po pirmojo romano? Kas pasikeitė?

Gyvenimas, laimei, nelabai pasikeitė. Tik daugiau važinėju po renginius ir sulaukiu daugybės atsiliepimų, komentarų, bet tai greit praeis. Vis dėlto pradėjo keistis kiti dalykai, ne mano gyvenimas. Žmonės tarsi įgauna daugiau drąsos kalbėti savo kalba, gal pamažu pradeda nebekompleksuoti, kad užaugo nykiose vietose, Šiauliuose po truputį daugiau dėmesio Pietiniam, naujo žvilgsnio į jį, šiauliečių tarmė atsiranda įvairių renginių pavadinimuose, anonsuose. Štai į Pietinį Kino pavasaris atvežė filmą apie „Rolling Stones“, vyko ekskursija po rajoną, yra planų tai tęsti. Gaunu daug laiškų, kad žmonės staiga pradėjo galvoti, ką jiems reiškia Pietinis, kuriame užaugo, tačiau iki šiol didelės reikšmės tam neteikė. Tokie džiuginami pokyčiai. Net ir šiaulietė Lina Žūtautė dabar „biškį“ gailisi, kad Kakė Makė – ne iš Pietinio, o Marijonas Mikutavičius – kad ne jis tokią knygą parašė. Tai va, jis turi dar daugiau kantrybės negu aš, kad vis dar nepapasakoja apie tuos laikus ir laukia, kol tai padarys kiti.

Romane grakščiai atkuri anų laikų skaitymo madas ir mokyklinės programos turinį. Ką dabar skaito savo malonumui Rimantas Kmita? Apskritai kaip ilsisi? Ar pažaidi dar sykiais regbį?

Regbio tai nesu žaidęs nuo mokyklos laikų. Klaipėdoj nebuvo su kuo, dabar jau galutinai susidirbau kelius, taip kad tik dviratį mint teliko, bet tai man patinka. Po Vilniaus pakraščius pasidraskyt, pasižiūrėt į tą miestelį nuo kokio bakūžių kaimelio. O skaitau įvairiausias knygas. Jeigu jų nereikia sieti su darbu, jos tikrai teikia malonumą ir yra dopingas. Vis vartau amerikiečių filosofo John‘o R. Searle‘io tomelius, vis norisi grįžti ir prie Hašek‘o, ir prie Cervantes’o, kalnas šiuolaikinių autorių – nuo amerikiečių iki ukrainiečių. Dar pasakų reikėtų daugiau skaityt ir mitų visokių.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.