Šėtoniškasis Paganini: siaubingai negražus, bet beprotiškai populiarus ir pasakiškai turtingas Napoleono sesers mylimasis

Europa, įaudrinta pasirodžiusio Goethes „Fausto“, buvo įsitikinusi – šis italas smuikininkas pardavė velniui sielą.

1782 m. spalio 28 d. Salvatore bazilikos knygoje atsirado įrašas: „Šiandien pakrikštijau Niccolo, Antonio ir Teresos Paganini sūnų.“

Niccolo Paganini gimė Genujoje, passo Gattamora (liet. „juodas katinas“) gatvėje, 38-ame name. Šiaip jau nekaltas pavadinimas skambėjo visose dermėse, kaip ir garsiojo smuikininko virtuozo pavardė. Na bet viskas susiję – ir juodas katinas, laikomas piktųjų jėgų simboliu, ir pavardė, kuri verčiama kaip „liežuvautojas, stabmeldys“. Ir jis pats – siaubingai negražus, liesas kaip skeletas, nervingas, dirglus, gąsdinantis, bet tuo pačiu kažkaip velniškai žavus. Visa tai ne šiaip sau. Europa, įaudrinta pasirodžiusio Goethes „Fausto“, buvo įsitikinusi – šis italas smuikininkas pardavė velniui sielą.

Vida Press

Stygos iš žarnų

Sarafaninis „nušvitusių“ sostinių radijas irgi įpylė žibalo. Ne šiaip, o su didžiuliu cinizmu. Pasirodo, iš pradžių mūsų herojus vadovavo plėšikų gaujai. Grobė kilmingas damas, o jų vyrus mirtinai nukankindavo. Buvo homoseksualus, bet pateko į katorgą už mylimosios nužudymą.

Tiesa, kažkokiu būdu sugebėjo prasinešti į kalėjimą smuiką, kurio stygos padarytos lyg iš katės žarnų, lyg iš jos sausgyslių. Antras faktas, pikantiškesnis. Ant smičiaus jis ištempė baltus plaukus, o vietoje kanifolijos naudojo jos riebalus. Kaip tokiu smuiku buvo galima groti, nieko nejaudino. Tiksliau, rado paaiškinimą – ano pasaulio kunigaikštis pasiūlė Paganini sandorį: tu man – sielą, aš tau – išsilaisvinimą iš kalėjimo ir stebuklingai skambantį smuiką, o svarbiausia – neprilygstamą meistriškumą ir beprotišką populiarumą ir pasakiškus pinigus. Be abejonės, čia Paganini buvo pirmas rokeris, apie tai ir rašo: „Roko muzika tarnaujant šėtonui.“

Vida Press

Griežtus, „teisingus“ muzikos kritikos erzino viskas. Ir publikos elgesys jo koncertuose: „Proto netekusių pavianų banda, apimta pačių žemiausių emocijų, kurias juose žadina velniška šito italo muzika.“ Ir jis pats – sudžiūvęs, išstypęs, negrabus, įžūliai nepaisantis pagrindinės padoraus elgesio scenoje taisyklės – visiško atlikėjo nejudėjimo. „Jis siūbavo į visas puses tarsi girtas. Jis trynė vieną koją į kitą, pastatydavo ją į priekį. Rankas tai iškeldavo į dangų, tai nuleisdavo iki žemės, tiesė jas į kulisus. Paskui sustingdavo su išskėstomis rankomis, apkabindavo save patį. Jis plačiai išsižiodavo...“ Žodžiu, padorūs muzikantai taip nesielgia.

Pop dievaitis

Labiausiai erzino jo populiarumas. Apie Paganini gastroles Vienoje rašė su prastai slepiamu pavydu. Suprantama – jis buvo pirmas muzikantas, kuris įsigudrino gauti papildomos naudos iš savo paties reklamos. Jei tada būtų dėvėję marškinėlius su paveikslėliais, galima teigti – visa Viena būtų ėjusi su maestro atvaizdu ant pilvo. Na, panašiai ir buvo: „Konditeriai darė Paganini biustus iš cukatų, kepė smuiko formos bandeles, restoranuose ant stalų dėdavo servetėles, sulankstytas Paganini silueto forma, damos ir panelės šukavosi „kaip Paganini“. Jo atvaizdai buvo ant pakabučių, segtukų, kandiklių, tabakinių ir netgi ant nosinių...“

Vida Press

Net jei šiandien ką nors erzina pop dievukų portretai ant rankinių ir marškinėlių, galima įsivaizduoti, kas dėjosi tada. O Paganini mokėjo išsišokti ne tik ant scenos. Varšuvoje, grodamas savo bendravardžio Nikolajaus I karūnavimo iškilmėse, priėmė iš jo žiedą su briliantu. Tačiau sulaukęs kvietimo apsilankyti Maskvoje ir Peterburge, „Europos žandarui“ jis atrėžė: „Nekeliausiu iki pačios Kinijos.“ Žinoma, skandalą užglaistė, tačiau Paganini nenurimo. Jau per kitą koncertą Airijoje, šalyje su turtinga muzikine kultūra, kur mylimas vaikiškų pasakų herojus buvo smuikininkas Rafteris, italą sutiko vėsiau. Bet jis sugebėjo sužavėti airius.

Vida Press

Viename koncerte keltų palikuonys jam šūktelėjo: „Neblogai grieži. Gurkštelk viskio ir sugrok ką nors mūsiško.“ Viskio Paganini atsisakė, bet prašymą išpildė – sugrojo iš anksto surepetuotą nepriklausomos Airijos himno „Šventojo Patriko diena“ variaciją. Koncerte buvę anglų karo jūreiviai, iš esmės okupantai, šeimininkaujantys anksčiau buvusioje nepriklausoma šalyje, pabandė nušvilpti maestro. Nesėkmingai. Airiai atsistojo ir sukėlė tokias ovacijas, kad švilpimas nutilo. O Paganini pripažino vos ne antruoju Rafteriu.

Vida Press

Beje, štai ką airiai pasakojo apie savo nacionalinį didvyrį: „Žmonės užmiršdavo alkį ir troškulį, karštį ir šaltį, kol skambėdavo jo užburianti muzika. Kiekvienoje žmogaus širdies kertelėje aidėjo jo smuiko garsai.“ Jie puikiai suprato, kad visas, kas pasakyta, tinka ir šiam italui vaikinui su keista pavarde Paganini.

Karštai mylimas Napoleono sesers

Kol buvo gyvas, Paganini neatskleidė savo grojimo paslapčių ir praktiškai nepublikavo savo kūrinių. Dabar, praėjus 231 metams po jo gimtadienio, žinome apie jį ne tiek jau daug.

11 faktų apie Niccolo Paganini

1. Kompozitorius gimė daugiavaikėje šeimoje (buvo trečias vaikas iš šešių). Jo tėvas iš pradžių dirbo kroviku, vėliau atidarė parduotuvėlę uoste. Tačiau surašant Genujos gyventojus užrašė, kad Antonio Paganini buvo mandolinų pardavėjas – taip nurodė pats Napoleonas.

2. Nuo 5 metų tėvas pradėjo mokyti sūnų groti mandolina, o nuo 6 m. – smuiku. Jei tikėsime Paganini gyvenimo tyrėjais, muzikantas vėliau prisimena – kai jis nebūdavo pakankamai stropus, tėvas jį bausdavo – todėl vėliau smuikininkas buvo silpnos sveikatos.

3. Pirmą kartą viešai muzikantas koncertavo 1795 m. liepos 31 d. Genujos Sant Agostino teatre – už surinktus pinigus (tada Niccolo buvo tik 13 metų) berniuką išsiuntė į Parmą, mokytis pas Alessandro Rollą (garsaus smuikininko ir pedagogo).

4. Kai tėvas ir sūnus atvyko pas A. Rollą, šis atsisakė juos priimti, nes sirgo. Bet šalia mokytojo kambario gulėjo smuikas ir tik vakar sukurto kūrinio natos. Tada Niccolo paėmė instrumentą ir čia pat sugrojo kūrinį – išgirdęs Paganini grojimą nustebęs pedagogas atėjo pas svečius ir pasakė, kad neturi ko išmokyti berniuko – jis pats jau viską moka.

6. Pirma (gal ir karščiausia) kompozitoriaus meile tapo garsi dama, kurios vardą jis visada slėpė ir su kuria trejus metus pragyveno jos dvare Toskanoje. Tais metais jis išmoko groti gitara ir parašė 12 sonatų smuikui ir gitarai, taip pat tapo aistringų lošėju kortomis.

7. N. Paganini teigė turėjęs santykių su Elisa Bonaparte – vyresne Napoleono seserimi. Muzikantas buvo asmeninės jos gvardijos kapitonas ir turėjo dvaro virtuozo titulą, koncertuodavo, buvo spektaklių vadovas.

Vida Press

8. Maestro galėdavo atlikti kūrinius, net jei smuikui trūkdavo vienos ar daugiau stygų (kartą per koncertą nutrūko styga, bet jis toliau grojo). O imperatoriaus gimtadieniui Paganini parašė sonatą „Napoleonas“ vienai stygai (sol).

9. Muzikantas aktyviai gastroliavo Europoje, jo koncertai visur sulaukdavo stulbinamo populiarumo. Po mirties 1840 m. jo turtas buvo keli milijonai frankų.

10. N. Paganini buvo masonas. Jis sukūrė masonų himną ir atliko jį Didžiųjų Italijos Rytų ložėje. Organizacijos dokumentai taip pat patvirtina, kad jis priklausė masonams.

Vida Press

11. Savo mėgstamą smuiką (Gvarneri darbo) smuikininkas testamentu paliko savo miestui Genujai. Jis nenorėjo, kad po jo mirties kas nors tuo smuiku grotų. Vėliau instrumentą pavadino Paganini našle. Virtuozo smuikų kolekcijoje buvo Stradivari ir Amati darbo smuikų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis