Šių dienų skaitomiausi:
- Joms 50+, 60+, 70+, tačiau laikas jų neveikia (FOTO)
- Įvairius lieknėjimo būdus išbandžiusi Rūta rado, kaip atsikratyti nemenko viršsvorio + DIETA
- Pratimai gražiam užpakaliukui suformuoti ir celiulitui panaikinti
- Madingiausia nagų forma ir populiariausios nagų lako spalvos šią vasarą
- 9 dalykai, kurių vyrai trokšta lovoje
- 5 tikros istorijos, įkvėpusios garsiausius siaubo filmus
- Grietininis mėlynių pyragas

Duetas

Simonas: Su Juste pasikalbėdavome, kad didžiausias stimulas yra daryti tai, kas tau labiausiai patinka, prie ko linksta širdis. Abu esame baigę Vilniaus dailės akademiją, perėję tą pačią estetikos mokyklą. Profesorius A. Andrijauskas, dėstytojas A. Andriuškevičius ir kiti teoretikai įskiepijo pagarbą filosofijai, į auditorijas įpūtė Rytų estetikos vėjų.

Justė: Meno istorijos bei filosofijos teorijos žinios yra kuriančios asmenybės pagrindas. Negali kurti paviršutiniškų dalykų. Darydami tvarius dizaino objektus, galvojame apie atsakingą vartojimą, stengiamės būti draugiški aplinkai, naudoti perdirbtą žaliavą. Tai aplinką švarinanti kūryba.

Simonas: Tvarus – ilgaamžis, formą ir funkciją keičiantis švarus daiktas. Dizaino objektus kuriame iš vietos medžiagų, nes jei medis nukertamas Brazilijoje, atgabenamas iki mūsų, sunaudojama nemažai kuro, taigi gamtai nusikalstama. Linų pluoštas – vietinis. Laikraščiai – jie yra pagrindinė vienos serijos šviestuvų žaliava – visada po ranka.

Esu pasiilgęs tapybos. Daugiau nei trylika metų dirbau reklamos versle, tai pribaigė mane kaip kūrėją. Pavargau. Daugelis reklamos žmonių įsivaizduoja, kad jie yra dideli kūrėjai, bet iš tikrųjų šioje srityje tiek daug rėmų, takelių, įtakų, nurodytų krypčių... Ir nuo jų nelabai gali pabėgti. Dabar esu savarankiškas kūrėjas, kas mano galvoje gimė, tą ir darau. Išsitraukiau drobę, pasistačiau molbertą, turiu dažų. Kai per ilgai užsibūnu prie dizaino objektų, imu teptuką. Paveikslas yra to paties interjero dalis.

Moto

Simonas: Daryk tai, kas artima tavo sielai. Matau šimtus nelaimingų, nemėgstamą darbą dirbančių žmonių. Kodėl taip yra? Mąstau apie edukacinę sistemą: bendrojo lavinimo mokyklos rengia vidutinybes, tad pajusti, ką geriausiai moki, nėra paprasta, nes niekas nepadeda susiorientuoti. Vėliau pakliūni į išorinio komforto zoną, pasidaro nelengva kardinaliai keisti kryptį.

Justė: Dažnai girdžiu sakant: „Kaip norėčiau daryti tą ar aną!“ Tik daugeliui trūksta drąsos eiti savo keliu, bijoma, kad nebus iš ko duonos valgyti. Koks mano moto? A. Hitchcocko frazę: „Geriausias būdas atsikratyti savo baimių – kurti filmus“, juokaudama perfrazuoju: „Geriausias būdas atsikratyti senų laikraščių – kurti iš jų šviestuvus.“

Idėja

Justė: Viskas prasidėjo nuo šviesos, tiksliau – jos trūkumo. Lietuvoje šaltuoju metų laiku dienos itin trumpos, trūksta saulės, todėl namų šviesos šaltiniai ypač svarbūs. Pamatėme, kad šviestuvų pasiūla nėra reikiama, vis neradome tinkamų, patinkančių. Šis poreikis mūsų šeimoje įžiebė kūrybinį procesą. Ką galime, stengiamės pasidaryti patys.

Pirmąjį šviestuvo gaubtą numezgiau iš stambių siūlų. Mano mintis – interjero detales jungti su drabužių siluetais. Kartą paėmiau dirbtinio veltinio gabalą, jį sulenkiau taip, kad panėšėtų į vienuolės gaubtą. Taigi šviestuvas „Nun“ („Vienuolė“) gimė mąstant apie galvos apdangalą ir šviesą, skleidžiamą aukštesnei idėjai atsidavusių moterų. Abito motyvas atrodo paprastas, bet tokiu principu sukurtas šviestuvas, manau, yra unikalus ne tik Lietuvos kontekste.

Simonas: Žodžiai „spauda“ ir „šviesa“ yra tarsi sinonimai. Religiniai tekstai, knygos, laikraščiai tarnauja švietimo tikslais. Tad mums gimė idėja įprasminti šią mintį – nereikalingą spaudos popierių panaudoti šviestuvams kurti. Eksperimentuodami su sumaltu laikraštiniu popieriumi sulaukėme įkvepiančių rezultatų. Procesas ilgas ir reikalaujantis kantrybės. Šviestuvo gaubtas išeina tvirtas ir lengvas, o jo spalva ir faktūra primena tinką. Gaminant gaubtą iš stambesnės žaliavos, kartais lieka teksto, spalvotų lopinėlių, natūraliai susidaro plyšių. Per juos sklindanti šviesa teikia lengvumo pojūtį.

Justė: Turime išsiskirti iš kitų kūrėjų, rasti būdą, kaip netradiciškai panaudoti, regis, įprastą žaliavą. Mūsų sukurta medžiaga yra apgaulingo įspūdžio, neapibrėžto medžiagiškumo: gali atrodyti monumentali kaip cemento luitas arba gležna, minkšta it veltinis. Tai smagu: galima keisti medžiagos tūrį, pavidalą, padaryti ją skulptūrišką, visai naują. Saviraiškos galimybių yra labai daug. Tobuliname technologiją. Atrodo, kad iš šios medžiagos kursime ne vien šviestuvus. Rengiame parodas, esame pakviesti eksponuoti savo darbų į Vokietiją.

Stilius

Justė: Esame šiauriečiai, todėl mums artimas paprastumas, natūralumas, ramybė. Išgryninome savo estetiką. Patys tai vadiname lietuvišku minimalizmu. Daugeliui mūsų tautiečių patinka skandinaviškas minimalizmas. Mes norime iš esmės suvokti, kas yra tas lietuviškas dizainas, bet ne etnografijos, o savito identiteto prasme. Kuo šiuolaikiniame kontekste jis skiriasi nuo kitų šalių? Daugeliui minimalizmas atrodo šaltas, bejausmis, pramoninis. Mes siekiame atskleisti lietuviško nuosaikumo žavesį. Rankų darbo nuosaikaus kolorito darbai namams suteikia jaukumo, o tai, manau, yra svarbu kiekvienam.

Simonas: Esame patriotai, norime, kad Lietuva turėtų savo veidą, savo kūrėjų. Vis daugiau žmonių supranta lietuviško minimalizmo idėją – atsisakyti nereikalingų detalių, pajusti svarbiausias vertybes. Minimalizmas man siejasi su esminėmis pasaulio būsenomis – vandeniu, oru, akmeniu, žeme... Norisi kurti tokius daiktus, kad nebūtų ko pridėti ir ko atimti. Aktyvūs dalykai greitai įkyri. Kadangi daugelį elementų kuriame savo rankomis, nejučia lyg atkartojame senas meistrystės tradicijas nauju pavidalu. Siekiame, kad mūsų kuriami daiktai būtų estetiški, draugiški aplinkai, turėtų potekstę, žadintų vaizduotę.

Daugiau nei trylika metų dirbau reklamos srityje, tai pribaigė mane kaip kūrėją. Dabar kas mano galvoje gimė, tą ir darau.Simonas

Saviraiška

Justė: Pinti ar nerti šviestuvų gaubtus galiu visur. Nuvykstu į sodybą ir imuosi savo archajiškų darbų. Tai tam tikras poilsis, nusiraminimas, pabuvimas su savimi. Šveicarai, danai, prancūzai stebisi: „Jūs dar mokate megzti? Mūsų tik močiutės bemoka.“ O mano karta šių įgūdžių nėra praradusi. Šiandien viską galima padaryti pramoniniu būdu, bet norisi išsaugoti ir perduoti senąsias rankdarbių tradicijas. Pinti iš lininių juostelių šviestuvų gaubtus – monotoniškas darbas, bet padarai jį ir žinai, kad tai tikra. Rankų sušildytas daiktas spinduliuoja jaukią energiją. Mūsų dizaino objektai nebus masiškai tiražuojami. Siekiame kurti individualius daiktus ir pagal individualius užsakymus.
Turime dvi dukras. Man svarbu, kad jos mato, ką dirbame, ir pačios siekia virbalų, prašo parodyti, kaip megzti, rišti, pinti. Vienuolikmetė Tėja puikiai įvaldžiusi origamį, šia technika ji nusprendė sukurti šviestuvo gaubtą. Septynmetė Smila gražiai piešia. Tikiu, kad darbuojantis pirštais skatinama smegenų sritis, atsakinga už kūrybinius procesus. Viena – auklėjimas, kita – tėvų pavyzdys. Tik šiemet įsikėlėme į dirbtuves, o iki tol viską darydavome namuose. Neretai žaisdavome – visa šeima kurdavome kokia nors tema. Mūsų mergaitėms nuolat šauna įvairių idėjų.

Simonas: Vaikai kūrybiškai laisvesni nei suaugusieji, negalvoja, kaip čia kas turi būti padaryta, mąsto paprastai: „Kaip gražu, kaip šaunu.“ Smagu kurti visiems drauge. Pasiūlymų, idėjų – tik fiksuok.

Dirbtuvės

Justė: Kūrybines dirbtuves įkūrėme Vilniaus dizaino kolegijos patalpose. Esame dėkingi už mums suteiktą stogą, kolegijos atvirumą idėjoms. Dirbame savarankiškai, nesame šios mokymo įstaigos padalinys, tačiau tikimės bendradarbiauti. Arba – bičiuliai planuoja atidaryti knygyną, mielai papuošime jo interjerą INDI šviestuvais. Norisi, kad geros idėjos plistų – tada draugystė ir verslas auga savaime.

Simonas: Planuojame parengti bendrą kolegijos studentų ir kūrybinių dirbtuvių INDI projektą.

Objektai

Justė: Mūsų veiklos linijos aiškios: šviestuvai, praktiški, funkcionalūs ir estetiški interjero elementai bei kūrybinės dirbtuvės – siūlome, kaip seniems, atsibodusiems daiktams suteikti naują gyvenimą.

Geriausias būdas atsikratyti senų laikraščių – kurti iš jų šviestuvus.Justė

Simonas: Patys sau esame pasidarę daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, arbatos stalelį iš seno biliardo stalo, konsolę – iš laiko išbandymus praėjusio ąžuolinio stalo dalies, kėdę atnaujinome naudodami vyno kamščių puseles... Visi šie virsmai – smagūs kūrybiniai iššūkiai. Jei turite daiktų, kuriems norite suteikti naują pavidalą, mūsų kūrybinės dirbtuvės mielai padės tai padaryti.
Tarp INDI daiktų – lengvai išrenkamas, nes be varžtų, katino namelis, praplečiamos lentynėlės, pakabos, knygų laikikliai, suskleidžiamos kopetėlės.

Žvilgsnis į ateitį

Justė: Turime savo internetinę svetainę www.indi.lt, planuojame įsirengti ir nedidelį saloną – atvirą erdvę, kur bus galima matyti mūsų dizaino objektus, vyks seminarai, kūrybinės dirbtuvės.

Simonas: Nuo 1990 metų važinėjame į Berlyną. Mėgstame pasivaikščioti po nedidelį menininkų kvartalą, kur viena šalia kitos išsirikiavusios įvairios studijos. Ateini, stebi kūrybinį procesą, gali įsigyti batų, baldų, kitų kūrinių ir čia pat šmukštelėti į šaunią kavinukę. Kai kas panašaus formuojasi Užupyje. Norėtųsi, kad tokių vietų būtų daugiau – Vilnius taptų įdomesnis.

Justė: Atsigeri kavos, pavartai knygą, pabendrauji su menininkais, matai, ką jie veikia. Po visokių akropolių, babilonų ir ermitažų norisi grįžti į senamiestį (mes čia gyvename) ir pailsėti mažose jaukiose atvirose dirbtuvėlėse, studijose. Tokią erdvę jau planuojame, bet viskam – savo laikas.