Savanoriavimas Italijoje dovanojo meilę ir drąsą rašyti knygas

„Kai važiavau į Italiją būti savanore, visiems tikinau, kad grįšiu po metų, tikrai neliksiu. Ir italo tikrai neparsivešiu. Nutiko priešingai“, – kvatodamasi sako knygų „Toskana. Florencija. Magiška žemė“, „Saulės sala Sicilija“ autorė Dalia Smagurauskaitė (33 m.).

Keturiomis užsienio kalbomis kalbanti Dalia šešerius metus gyveno ir dirbo Florencijoje. Būtent čia ji ėmė rašyti tinklaraštį www.unseentuscany.com apie Toskaną, sudarinėti kelionės po šį regioną maršrutus, organizuoti keliones po Florenciją ir jos apylinkes, vėliau skersai išilgai išmaišė Siciliją.

Vilniaus universitete studijavote kultūros istoriją ir antropologiją, Vilniaus dailės akademijoje – meno istoriją ir teoriją. Kodėl po studijų nusprendėte laimės ieškoti Italijoje?

Svarsčiau, ką toliau veikti, ieškojau naujų galimybių. Pasinaudojau programa „Europos savanorių tarnyba“ – išvykau savanoriauti į Florencijos savivaldybei priklausantį Senųjų rūmų muziejų (Museo di Palazzo Vecchio). Norinčiųjų patekti į šią vietą buvo itin daug, nesitikėjau, kad pasiseks, tačiau muziejaus administracija pasirinko mane. Italijoje buvau lankiusis ne kartą, bet kalbos nemokėjau. Nuvažiavusi vedžiau ekskursijas po Senuosius rūmus anglų kalba, dirbau užsiėmimų vaikams rengėjų asistente, padėjau organizuoti Baltąją naktį – mūsų Kultūros nakties atitikmenį. Turėdama laisvesnio laiko keliavau po šalį, lankiau italų kalbos paskaitas, rašiau tinklaraštį anglų ir lietuvių kalbomis. Iš arti susipažinau su italų kultūra, susižavėjau ja.

Skopelo tunas (Tonnara di Scopello) – jaukus Sicilijos kampelis, čia įsikūrę turistų mėgstami viešbučiai
Skopelo tunas (Tonnara di Scopello) – jaukus Sicilijos kampelis, čia įsikūrę turistų mėgstami viešbučiai
Asmeninio albumo nuotr.

Savo knygose dėkojate Federico'ui, lydėjusiam kelionėse po Italiją ir kantriai mokiusiam kalbos. Kas yra šis vyras?

Kai 2010 metais nuvažiavau į Florenciją, viena lietuvė supažindino su toskaniečiu Federico'u Baglini. Nuo tada esame kartu. Jei ne jis, mano knygų turbūt nebūtų, kartu keliavome po Toskaną, Siciliją, kitus regionus. Abu esame smalsūs. Aš jam padėjau atrasti Toskaną, o dabar jis man padeda atrasti Lietuvą, – jau metus gyvename Vilniuje. Federico'ui patinka mūsų miškai, platūs balti žvyruoti keliai. Pernai važinėjome po Aukštaitijos nacionalinį parką. Federico'as nostalgiškai kartojo: „Kalvelės visai kaip Toskanoje.“ Žiūri ir pradedi galvoti: „Juk čia iš tikrųjų labai gražu.“ Kitomis akimis pamatai savo kraštą, imi juo didžiuotis.

Kodėl dabar Federico'ui neparašius knygos apie Lietuvą?

Svetimšaliui geriau atsiveria ne gimtoji šalis. Kas vietiniam praslysta pro akis, svečiui gali būti atradimas. Pirmasis įspūdis, netikėtumas labai svarbu rašant kelionių knygas. Kalbėjome apie tokią. Federico'as sakė, kad reikia dar daug keliauti, pažinti. Jis yra ralio gerbėjas, rašo straipsnius į lietuvių portalus, žurnalus. Mano draugo knyga būtų smagi, nes jis į Lietuvą žvelgia per humoristinę prizmę.

Šešerius metus gyvenote Italijoje. Kai nusprendėte grįžti, mylimasis ryžosi dėl Jūsų palikti gimtinę...

Negaliu sakyti, kad ryžosi palikti dėl manęs, jis netgi buvo didesnis idėjos kraustytis į Vilnių iniciatorius. Be to, iki pažinties su manimi Lietuvoje Federico'as buvo lankęsis daug kartų, šalis jam patiko. Nebūčiau išdrįsusi prašyti iš esmės pakeisti savo gyvenimą dėl manęs, juk sudėtinga palikti darbą, tėvus, draugus. Daugelis įsivaizduoja, kad Italija – tai saulė ir geras gyvenimas. Turistams – taip, bet kasdienybė ten sudėtinga, užsienietei ką nors pasiekti nepaprastai sunku. Tai matydamas Federico'as pasiūlė kraustytis. Metus svarstėme, ką jis galėtų veikti. Toskana ir Florencija garsėja kaip odos apdirbimo pramonės regionai. Nuo viduramžių čia gaminamos minkštutės odos pirštinės, diržai, rankinės. Garsių prekių ženklų rankinės taip pat kuriamos iš Florencijoje apdirbtos odos. Lietuvoje ėmėme siūlyti savo prekių ženklo „Livia Lippi Florence“ moteriškas rankines. Ši sritis mums abiem nauja, daug mokėmės, viską nuo nulio padarėme patys. Man nėra naujiena pradėti ką nors netikėta. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad rašysiu. Šią gyslelę atradau panorusi papasakoti kitiems keliautojams savo įspūdžius. Dabar svajoju parašyti romaną.

Ir pirmą knygą bijojau leisti, ir antrą, tačiau galiausiai nugali noras padaryti ką nors prasminga, išliekama. Juk ir grįžti į Lietuvą buvo baisu. Reikia daryti tai, kas padeda būti laimingai.

Apie meilę iš pirmo žvilgsnio, apie unikalią patirtį, kai, pamačius vyrą, pakerta kojas?

Turbūt mus abu ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Pajutome ryšį, vienas kitam atrodėme labai įdomūs. Man buvo baisoka, nes Federico'as dešimčia metų vyresnis, vienturtis sūnus. Iš pradžių juo šiek tiek nepasitikėjau, paskui supratome, kad ir pomėgiai, ir požiūriai sutampa. Federico'as – nepaprastai ramus žmogus. Kai mane ištinka kūrybinė krizė, jis sugeba nuraminti, palaiko mane.

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Kaip italas atlaiko 28 laipsnių šaltį?

Dirbame namie, tad per šalčius nebūtina eiti į lauką. Smagiausia buvo, kai, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, Federico'as balkone darė eksperimentą – atsinešė puodelį karšto vandens, liejo, o šis iškart virto sniegeliu. Saulė šviečia, aš filmuoju. Filmuką išsiuntė draugams, tie nepatikėjo, sakė: „Meluoji, puodelyje buvo miltai.“

Kai nėra saulės, tamsa Federico'ą šiek tiek slegia, bet jam labai patinka mūsų pavasaris, vasara, ruduo.

Vaizdžiai pasakojate apie sekmadienio pietus Federico'o tėvų namuose, kai patiekiami penki karštieji patiekalai, o kur dar užkandžiai, desertai. Persivalgyti Italijoje Jums grėsdavo kiekvieną kartą atsisėdus prie stalo?

Sekmadienio pietūs su Federico'o giminėmis turėtų būti įtraukti į pavojingiausių pasaulio potyrių sąrašą (juokiasi). Tie mano aprašyti pietūs tokie ir yra: reikia paragauti penkis karštuosius patiekalus ir gausybę užkandžių, paskui – firminį mamos abrikosų tortą, beje, skanesnio nesu valgiusi. Per praėjusias Kalėdas nebuvau Italijoje, Federico'as pasakojo, kad mama negalavo ir labai krimtosi, liūdėjo pagaminusi tik du pirmuosius ir du antruosius patiekalus. Absoliutus maisto kultas. Šeima stengiasi vakarieniauti kartu, prie stalo aptaria dienos įvykius. Man tai buvo nauja. Na, o siciliečiams maistas apskritai yra šventas. Pamenu, viename restorane sušveičiau užkandžius, o pirmojo gausaus patiekalo suvalgyti nesugebėjau. Tuojau pat iš virtuvės atėjo šefas ir kartu su padavėju pradėjo kamantinėti, kodėl nesuvalgiau puskilogramio makaronų su jūrų gėrybėmis. Netikėjo, kad netelpa, bandė įsiūlyti kokį nors kitą patiekalą nemokamai. Maistas siciliečiams – būdas parodyti rūpestį, draugiškumą, dosnumą ir gerą valią. Taip pat sicilietis vertina ir mane, – mano valgymo manieros, greitis ir kiekis rodo mano draugiškumą ir gerą valią. Iš pradžių būdavo gėda, kad negaliu įveikti viso patiekalo. Žinoma, niekas rimtai neįsižeidžia, tik reikia negailėti pagyrų virėjui. Beje, Sicilijoje neįprasta girdėti frazę: „Aš – vegetaras.“ Toks keistuolis ten nužvelgiamas gailesčio kupinomis akimis: „Vargšiukas, matyt, serga.“ Frazė „aš netoleruoju glitimo“ tolygi katastrofai. Ką tada valgai?! Išgirdusi šias frazes, močiutė triskart persižegnoja ir toliau gamina penkių patiekalų pietus, – veganai ir žaliavalgiai saulės saloje yra nepažįstama rūšis.

Ar Federico'as priprato prie lietuviško maisto?

Mėgstame daržovių, jautienos, vištienos, makaronų patiekalus, lazaniją. Bulvių valgome mažai. Dažniausiai virtuvėje sukamės kartu, Federico'as gardžiai gamina makaronų ir mėsos patiekalus.

Gardieji spagečiai su moliuskais
Gardieji spagečiai su moliuskais
Asmeninio albumo nuotr.

Ar Jūsų gyvenimo draugo tėvai jau lankėsi Lietuvoje?

Jo giminėms atrodo, kad Lietuva yra toli, Sibire. Federico'o pusbrolis klausia, kaip atskristi: „Ar reikia pirkti kompanijos „Aeroflot“ bilietus? Bet ten lėktuvai nelabai kokie, tie senieji „Tupolev“ krenta...“ Federico'as atšauna: „Tai jums „Ryanair“ negerai? Per prasta?“ Klausausi jų pokalbio telefonu ir krentu iš juoko. Italai nemėgsta mokytis kitų kalbų, mažai keliauja. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus toliausiai yra nuvykęs iki Romos arba Milano. Tai galima suprasti, juk Italijoje yra tiek daug ko pamatyti... Kam važiuoti kitur?

Ką iš italų perėmiau? Stengiuosi nesinervinti ir nesiskųsti. Net jei ši diena pilka, ar yra prasmės inkšti? Juk to nepakeisiu.

Ką, baigusi savanorės darbą, Italijoje veikėte dar penkerius metus? Juk ne tik keliavote, fotografavote ir rašėte.

Dirbau interjero ir juvelyrikos parduotuvėse – reikėjo pinigų pragyventi. Jei užsienietis neturi stipraus užnugario, gauti su profesija susijusį darbą labai sunku. Kiekviename žingsnyje turi būti pasirengęs kovoti už save. Poliklinikoje, pašte, kitose įstaigose jokios paslaugos nesulauksi iš karto. Varinėja, siuntinėja visokių popierių, kad tik pačiam tarnautojui nereiktų piršto judinti. Jautiesi žeminamas. Vėliau nusprendžiau atsidėti tinklaraščiui, lydėdavau turistų grupes. Pagaliau sėdau rašyti knygos, pradėjome galvoti apie išvykimą.

Beje, patiems italams gyvenimo laimėjimas, karjeros viršūnė yra neterminuota darbo sutartis. Atleisti tokio darbuotojo beveik neįmanoma. Jis, net jei panaikinama darbo vieta, perkeliamas į kitą skyrių. Nei aš, nei Federico'as nesiekėme būti saugūs toje pačioje vietoje iki gyvenimo pabaigos. Jis aiškiai suvokė, kad banke, kur tada dirbo, nieko daugiau nebepasieks. Darbas buvo įtemptas, reikalavo viršvalandžių, o prasmės ir tikslo trūko. Tiek jam, tiek man norėjosi iššūkių, pradėti ką nors nauja, todėl ir nutarėme viską keisti iš esmės. Kai kurie jo kolegos ir draugai to nesuprato. Vis dėlto pokyčiai – tai spyris sau į užpakalį.

Toskana. Baltų vieškelių vagojamos Montepulčano (Montepulciano) apylinkės
Toskana. Baltų vieškelių vagojamos Montepulčano (Montepulciano) apylinkės
Asmeninio albumo nuotr

Ar iki šiol tyrinėjate italų kultūrą, rašote internetinį dienoraštį?

Vis dar vadovauju informaciniam tinklaraščiui lietuvių ir anglų kalbomis apie Toskaną. Pavasarį turėtų pasirodyti kelionių žurnalas šiuolaikiniam keliaujančiam žmogui. Su bendraminčiais norime rašyti apie įdomias vietas, kurioms žiniasklaida skiria mažiau dėmesio, taip pat – apie lėtąjį turizmą.

Abi Jūsų knygas priskirčiau prie kelionių reportažo žanro. Ar rėmėtės ir jau esama literatūra apie lankytinas vietas, objektus?

Sicilijoje buvau ne kartą, o prieš baigdama knygą dar mėnesį keliavau po salą. Vienas bičiulis italas sakė: „Ko tu ten važinėji? Pasiskaityk „Vikipedijoje“ ir aprašyk.“ Negaliu aprašyti to, ko pati nemačiau, nečiupinėjau, neragavau.

Monrealės katedra – vienas didžiausių išlikusių normanų architektūros pavyzdžių
Monrealės katedra – vienas didžiausių išlikusių normanų architektūros pavyzdžių
Asmeninio albumo nuotr.

Perspėjate, kad Florencija gali būti pavojinga gyvybei. Ar Jus ten buvo ištikęs Stendalio sindromas?

O, taip! Pamenu patį pirmą vakarą, kai atvykau į Florenciją. Norėdama nusiraminti po kelionėje patirto streso, išėjau pasivaikščioti po miestą. Išlindau iš mažytės siauros gatvelės, ir priešais mane atsivėrė Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedra (Basilica di Santa Maria del Fiore). Nėra žodžių jos sukeltam įspūdžiui apibūdinti. Šedevras, sukurtas žmogaus prieš 600 metų! Fantastika! Buvau mačiusi šios katedros brėžinių, nuotraukų vadovėlyje, kai studijavau, bet tas įspūdis nė dalele neprilygo patirtam šį didingą architektūros kūrinį pamačius realybėje. Vėliau dirbau parduotuvėje priešais Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedrą, ir kaskart ji man atrodydavo tokia pat graži. Paskutiniame knygos skyriuje rašau apie Šv. Minjato ant kalno bažnyčią (Basilica di San Miniato al Monte), nuo kurios atsiveria Florencijos panorama. Ten taip pat gali ištikti Stendalio sindromas, nes grožis užgniaužia kvapą.

„Il bel fare niente“ („Kaip gera nieko neveikti“), – sako italai. Ar iš jų galima pasimokyti ramesnio požiūrio?

Italai labai skirtingi – šiauriečiai labiau veikiami streso, jie ypač daug triūsia, o pietiečiai dirba mažiau, daugelis nesistengia apsisunkinti. Jei nėra darbo, tai nėra, ką padarysi. Ką iš jų perėmiau? Stengiuosi nesinervinti ir nesiskųsti. Net jei ši diena pilka, ar yra prasmės inkšti? Juk to nepakeisiu. Ėmiau daugiau šypsotis ir šnekėtis su nepažįstamaisiais. Italijoje natūralu pradėti pokalbį gatvėje, autobuse, bare – su kasininke, su nepažįstamuoju... Vilniuje man trūksta šypsenų, bendruomeniškumo, žmonių šiltumo, kad ir menko rūpinimosi nepažįstamaisiais.

Užburiančios Toskanos kalvos
Užburiančios Toskanos kalvos
Asmeninio albumo nuotr.

Vis dėlto rašote ir apie perdėtą italų šnekumą: „Dvi pagyvenusios kudakuojančios italės – blogiau už jas gali būti tik neapoliečių šeima su vaikais.“

Pietiečiai nė keliolikos minučių negali išbūti su kuo nors nepaplepėję. Tėvai su vaikais susiskambina po kelis kartus per dieną. Viena pažįstama su sūnumi susisiekia nuolat. Paklausiau: „Apie ką jūs šnekatės?“ – „Apie nieką.“ Pavyzdžiui: „Ką darai?“ – „Valgau.“ – „Tai gerai, susiskambinsime vėliau.“ O štai jei neatsiliepia, pradedama nerimauti.

Ar yra Italijoje vietų, kurios traukia grįžti?

Nemeluosiu, kad dabar nenorėčiau būti Sicilijoje arba Toskanoje, prie jūros, kur gražiausi paplūdimiai. Dėl atmosferos, ramybės, atsipalaidavimo, maisto. Kita vertus, žinau, kad Lietuvoje – visai kitos galimybės, čia galiu save išreikšti, o į Italiją galiu nuskristi per dvi valandas.

Nepamirštama viena pirmųjų mudviejų kelionių į Činkve Terės (Cinque Terre) nacionalinį parką. Jis – prie skaidrios Viduržemio jūros, kartu ten į dangų kyla kalvos. Dešimties kilometrų ruože – penki maži kaimeliai, tarp jų – pėsčiųjų takas per kalnus. Ėjome rugpjūčio mėnesį, kai saulė kepino lyg išprotėjusi. Tai buvo tikras išbandymas – karšta, sunku, bet jautėmės labai laimingi.

Didelį įspūdį padarė mažytė (10 km ilgio ir 3 km pločio) Lampedūza. Ši Sicilijai priklausanti sala – tikras rojaus kampelis. Magiška vieta. Ten apima keistas tingulys, visiško atsipalaidavimo jausmas. Niekas niekur neskuba. Lampedūzoje gyvena tik tie žmonės, kurie nori ten gyventi, kitiems galbūt „stogas nuvažiuotų“ po kelių mėnesių. Iš čia negali pabėgti bet kada – reikia laukti kelto arba lėktuvo. Mane traukia ten grįžti, vėl ir vėl patirti tą ramybę. Esu buvusi šios salos Vėžlių gelbėjimo centre, savo knygoje rašiau apie sužeistą vėžlį Homerą. Septynerius metus jį gydė, operavo, taikė fizioterapiją. Galiausiai, pritvirtinę siųstuvą, paleido į jūrą. Internete galima sekti Homero kelionę. Kartais pasižiūriu, matau – jis jau prie Libijos. Sicilija kontrastinga. Vieni žmonės abejingi gamtai, mėto šiukšles, kiti septynerius metus slaugo vėžlį...

Sicilija. Tarsi iš vandens išniręs Čefalu (Cefalu) miestas
Sicilija. Tarsi iš vandens išniręs Čefalu (Cefalu) miestas
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atsidūrėte Raganų šventėje Maradžio apylinkėje esančiame mažame, gūdžiuose kaštonų miškuose skendinčiame kaimelyje?

Mums su Federico'u būna taip: važiuojame, pamatome šalutinį keliuką ir pasukame. Taip kartą atsidūrėme neįžengiamuose miškuose esančiame kaimelyje. Matome – gatvelėmis eina pulkai raganų, kitokių personažų. Pasirodo, vyksta Raganų šventė. Patyrėme visokių burtų.

Nustebino, kad italai mėgsta degintis saulėje.

Vasarą jie pradeda nešti darbdaviams nedarbingumo lapus – traukia prie jūros. Čia deginasi iki kaštonų rudumo. Kuo labiau įdegęs, vadinasi, tuo geriau paatostogavęs. Kartais net baisu, kokie jie rudi. Guliu pajūryje po skėčiu pasislėpusi, o šalia – beveik pajuodusi moteris.

Rašote, kad Sicilijoje kontrastai – kiekviename žingsnyje. Į idilišką žydrą paplūdimį išmetama naftos perdirbimo liekanų...

Sicilija nustebino ir neigiamai. Pakelėse, paplūdimiuose, miškuose mačiau daugybę šiukšlių. Didžiausią neigiamą įspūdį padarė kelias aplink Etnos ugnikalnį. Važiuojant Katanijos link, šalikelės kai kur padengtos nemenku šiukšlių sluoksniu. Ten suverstos sofos, čiužiniai, šviestuvai, įvairūs nereikalingi rakandai. Vadinasi, vietiniai sąmoningai visa tai verčia. Dažnai matai, kaip iš važiuojančios mašinos lekia šiukšlės.

Sekmadienio pietūs su Federico'o giminėmis turėtų būti įtraukti į pavojingiausių pasaulio potyrių sąrašą.

Mafijos fenomeną vartote iš įvairių pusių. Rašote net apie moterų vaidmenį.

Sumaniusi rašyti apie mafiją, vos nepasidaviau stereotipui pasakoti apie bosus, pagąsdinti žmones. Pabuvusi Sicilijoje paskutinį kartą pagalvojau, kad toks požiūris neteisingas. Yra daugybė su mafija kovojančių žmonių, tad dėmesys turi būti skiriamas jiems, o ne nusikaltėliams. Dauguma mafijos moterų – aukos, bet yra ir tokių, kurios savo noru įsilieja į nusikaltėlių organizaciją, vykdo nusikalstamą veiklą. Seniau jos net nebūdavo teisiamos.

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Esate nufotografavusi buvusius mafiozų namus.

Prieš kelias dienas skaičiau, kad Pietų Italijoje buvo suimti keli mafijos nariai, vienas jų laikė pumą – esą jėgos ir valdžios simbolį. Įsivaizduojantieji mafijozus kaip geruosius robinus hudus yra labai toli nuo tiesos.

Jūsų knygoje aptikau ir tokius žodžius: „Mafija duoda tai, ko vargingiausi sluoksniai tikisi iš valstybės, bet negauna.“

Taip, jei neturi darbo, mafija gali jo rasti, bet tada mafijai būsi skolingas visą gyvenimą. Jeigu vieną dieną kas nors ateis ir pasakys, kad turi pargabenti narkotikus, privalėsi tai padaryti. Dar baisiau, kad į šią nusikalstamą struktūrą įtraukiami vaikai, paaugliai, jie vadinami mažaisiais žudikais. Linkiu italams išsivaduoti iš mafijos, bet nemanau, kad pavyks tai padaryti. Kai kurios organizacijos padeda verslininkams, kurie nenori būti reketuojami, duoti duoklių. Kai kurios iš mafijos konfiskuotas žemes naudoja visuomeniniais tikslais. Vis dėlto mafija įsiskverbusi taip giliai ir taip plačiai, kad mums sunku įsivaizduoti.

Sicilijos miestelyje Portičelo (Porticello) žvejai laimikį siūlo čia pat, krantinėje
Sicilijos miestelyje Portičelo (Porticello) žvejai laimikį siūlo čia pat, krantinėje
Asmeninio albumo nuotr.

Kartu su Federico'u padėjote draugams skinti alyvuoges. Gal teko rinkti ir kaparėlius, daržinius krokus, iš kurių gaminamas šafranas?

Ne, kaparėlių neteko rinkti. Jie skinami nuo gegužės iki rugpjūčio, anksti rytais, kas dešimt dienų, kol pateka saulė ir išsiskleidžia maži pumpurai. Laiku nenuskinti kaparėliai pražysta rausvais žiedeliais, ir jų nebelieka. Daržinių krokų taip pat neteko skinti.

Ar Lietuvoje vežatės gyvenimo draugą kasti bulvių?

Abu juokiamės, kad praėjusiais metais nuo bulviakasio pabėgome į Niujorką.

Drąsiai keičiate savo gyvenimą?

Daug ko bijau, bet gyvenu vieną kartą, tad nenoriu gailėtis, kad ko nors nepadariau. Tai stumia į priekį. Ir pirmą knygą bijojau leisti, ir antrą, tačiau galiausiai nugali noras padaryti ką nors prasminga, išliekama. Juk ir grįžti į Lietuvą buvo baisu. Reikia daryti tai, kas padeda būti laimingai. Gali ir nepavykti, juk niekas neapsaugotas nuo nesėkmių, tačiau bent jau būsiu pabandžiusi.

Nuotraukos – Agnės Gintalaitės ir iš asmeninio herojės archyvo. Stilius, šukuosena, makiažas – Julijos Estko

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis