Savaitgalio skaitiniai. Karalienė Joana - pamišėlė iš meilės

Spausdiname ištrauką iš Hans-Dieter Otto knygos „Pamišę karaliai. Nuo Kaligulos iki Liudviko II“

„Kastilijos karalienė Joana Pamišėlė (1479 m. lapkričio 6 d.–1555 m. balandžio 12 d.)

Ši gyvenimo ir kančios istorija nepaprasta dviem atžvilgiais. Pirma, čia pasakojama apie ispanę, kurios be galo nelaimingas ir dar dabar jaudinantis gyvenimas iškyla mums prieš akis kaip į beprotystės nelaisvę pakliuvusio žmogaus likimas. Antra, ne vienas istorikas yra teigęs, kad vyrai, kurie sukiojosi jos aplinkoje ir turėjo valdžią, tik dėl politinių sumetimų be jokių skrupulų šią moterį paskelbė pamišėle, bet iš tikrųjų ji tokia visai nebuvo. Ispanijos liaudis ją iki šiol tebevadina „la loca de amor“ – „pamišėle iš meilės“: iš šio papildomo apibūdinimo matyti, kad čia esama lytinės priklausomybės dramos.

Kai 1479 m. lapkričio 6 dieną Joana Tolede ateina į pasaulį, jos karališkieji tėvai Kastilijos karalienė Izabelė I Katalikė ir Aragono karalius Ferdinandas II Katalikas – taigi abu katalikai – Europoje jau buvo pagarsėję, nes 1469 m. sudarydami santuoką padėjo pamatą XVI a. Ispanijai tapti pasauline valstybe, „kurioje nenusileidžia saulė“. Gerokai numatydami ateitį ir nestokodami drąsos, taip pat gudrumu ir suktybėmis juodu gebėjo sutelkti daug tarpusavyje besivaidijančių provincijų į suvienytą karalystę. Motina, stuomeninga moteris rusvais plaukais ir keistai įkypomis žaliomis akimis, mažąją Joaną auklėja griežtai, galima sakyti, net asketiškai. Motinos, beveik jai nerodančios meilės, mergaitė bijo ir mano, kad yra nekenčiama. Ta nuoskauda jau anksti įsirėžia į vaikišką sielą. Kai 1492 m. sausį pasiduoda Granada, paskutinė maurų tvirtovė, užsibaigia ilgai trukusi rekonkista, – visa tai Joana patiria ir išgyvena tiesiogiai. Ji mato, kaip motina sėdėdama ant geltona ir raudona spalvomis išpuošto žirgo veda savo karius į mūšį ragindama: „Pirmyn – Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Šventosios Marijos vardu!“ Tądien kone atsitiko katastrofa. Staiga užsidega palapinė, kurioje yra Joana. Iš liepsnų ją išgelbėja tik paskutinę akimirką. Tas šokas mergaitę labai sukrėtė.

Valdant Joanos tėvams visi šalies vaikai privalo išpažinti katalikų tikėjimą. Už tai popiežius Aleksandras VI Ferdinandą ir Izabelę apdovanojo titulu „Katalikų karaliai“. Iš Ispanijos vejami ne vien maurai, persekiojami ir žydai. Jie taip pat tampa inkvizicijos aukomis, o viskam vadovauja didysis inkvizitorius Tomasas de Torkemada (Tomás de Torquemada), fanatikas, dominikonų vienuolis, karalienės Izabelės nuodėmklausys. Kadangi šimtai eretikų norint įbauginti liaudį buvo žiauriai kankinami ir mirtimi baudžiami daugiausia viešai, turgaus aikštėse, neretai dalyvaujant karališkajai porai, neatmestina galimybė, kad ir jaunutė žemaūgė, blyškiaveidė ir nepaprastai švelni bei jautri Joana šias žiaurybes bus mačiusi savo akimis. Tie baisūs išgyvenimai, ko gera, bus palikę pėdsakų uždaros ir nelinkusios bendrauti mergaitės širdyje. Joana dar sužino, kad Ispanijos karaliaus dvaro remiamas Kristupas Kolumbas (Christoph Kolumbus) plaukdamas iš Europos į vakarus norėjo nukakti į Rytų Aziją, tačiau 1492 m. spalį išvydo vieną iš priešais Šiaurės Ameriką plytinčių Bahamų salų, parsiplukdė papūgų ir plunksnomis pasidabinusių raudonodžių indėnų, o kai išgirsta jo įspūdingą pranešimą karaliaus dvarui, kartu su visais susijaudinusiaisiais puola ant kelių.

Tėvai pasirūpina, kad duktė būtų deramai išprusinta. Jų pačių ji kaip ir nebemato, užtat kone kiauras dienas bendrauja su savo lavintojais ir mokytojais. Šie yra daugiausia dvasiškiai, nes ją auklėjant religinėms pareigoms tenka svarbiausias vaidmuo. Ne kitaip yra su jos broliu ir trim seserimis. Visi penki netrukus sklandžiai kalba lotyniškai. Gausioje tėvų bibliotekoje Joana gilinasi į Vergilijaus, Livijaus, Augustino ir Bokačo (Boccaccio) kūrinius. Dvare esama ir nedidelio orkestro. Galbūt todėl Joana taip pamėgsta muziką. Netrukus išmoksta groti keliais instrumentais, bet geriausiai skambinti gitara ir yra puiki šokėja. O štai jos garderobas – labai paprastas. Drabužius dėvi lininius arba vilnonius, itin retai užsivelka ką nors iš šilko, aksomo ar pasidabina kokiu nors papuošalu. Visi drabužiai tik vienspalviai – juodi: tai atitinka rimtą, atgailauti pasirengusių Kastilijos gyventojų dvasią, nes žmonės labai įtariai žiūri į gyvas, linksmas spalvas. Priešingai negu kituose Europos karališkuose rūmuose šeima gyvena gana kukliai ir be tokiems dvarams būdingos ištaigos. Net ir maistas paprastas, kuklus. Nuolatinės vietos, kur reziduotų karalius, nėra. Kaip buvo įprasta ankstyvųjų viduramžių karaliams, jų dvaras keliauja po visą šalį iš vieno miesto į kitą, iš vienos pilies į kitą.

Kai Joanai sueina šešiolika, išryškėja, kad ji gali būti ir nepaprastai ūmi, įnoringa, bet kartu švelni ir aistringa. Ji svajoja apie glamones ir intymumus. Tačiau tikroji priežastis, kodėl tėvai 1495 m. nusprendžia ją ištekinti, yra ne pabudęs stiprus lytinis geidulingumas. Tėvų sprendimas – grynai politinis. O kad galimi Europos jaunikiai įsivaizduotų būsimą nuotaką, 1496 m. pirmą kartą nutapomas Joanos portretas ant 30 × 19 centimetrų dydžio ąžuolinės plokštės. Galime džiaugtis tuo nediduku Johano iš Flandrijos (Johann von Flandern) aliejiniais dažais tapytu portretu, dabar kabančiu Vienos meno istorijos muziejuje, kad daugiau negu po penkių šimtų metų galime žinoti, kaip tuomet Joana atrodė. Mes žvelgiame į ovalų, šiek tiek papūstžandį šviesios odos veidą, mažą burną, putlias lūpas, siaurokas pilkai mėlynas akis, ilgą nosį ir rausvus plaukus, perskirtus virš aukštos kaktos sklastymu. Gili kvadratinė iškirptė, papuošta grandinėle, leidžia numanyti ją turint standžias, taisyklingos formos krūtis, o ant dešiniosios kyšantis kairiosios rankos smilius paslaptingai rodo, tarsi norėdamas žiūrėtojui sužadinti smalsumą, kas ten po ta medžiaga slypi.

Nediduką aliejinį paveikslą nusiunčia ir į Habsburgų dinastijos imperatoriaus Maksimiliano I rūmus. Ieškant sąjungininko prieš mirtiną priešę Prancūziją reikia Joaną apvesdinti su imperatoriaus sūnumi. Jo vardas Pilypas. Šis jaunas hercogas jau valdo Flandriją ir Burgundiją. Jo amžininkai suteikė jam prievardį Gražusis, sakė jį esant nepaprastai protingą, kilniaširdį ir linksmą. Dabar Luvre, Paryžiuje, žiūrėdami į jo atvaizdus nepasakytume, kad tasai jaunas vyrukas su ilgais šviesiai gelsvais plaukais būtų buvęs toks jau gražus: apatinė lūpa atvipusi, skruostai nukarę ir neproporcingai didelė nosis. Tačiau jis yra geras sportininkas ir puikus raitelis bei medžiotojas, dailiai nuaugęs, raumeningas ir išsitreniravęs. Pilypas mėgsta žaisti sviediniu, dalyvauti turnyruose, šokti. Su žemesnio luomo žmonėmis bendrauja paprastai, draugiškai, nepaiso jokių formalumų. Bet prancūziška dvasia išauklėtas jaunikaitis apibūdinamas ir kaip nepastovus bei kaprizingas, nelabai nusiteikęs rimtai dirbti. Ispanijos pasiuntinys Nyderlanduose Gomesas de Fuensalida (Gómez de Fuensalida) sako, kad jis – silpnavalis ir visai priklausomas nuo draugų, „kurie jį tampo iš vieno banketo į kitą, nuo vienos moters prie kitos <...>, nes kai kuriems kūniškiems geiduliams jis yra nepasotinamas“.

Joana jai išrinkto vienais metais vyresnio sužadėtinio visai nepažįsta. Ji taip pat nežino, koks jis mergišius. Santuoka 1496 m. pradžioje Valjadolide sudaroma pirma per procurationem, t. y. „pagal įgaliojimą“. Nesantį jaunikaitį laikinai turi pavaduoti kitas. Tos anais laikais visai įprastos procedūros esmė ta, kad santuokos nebegalima panaikinti, jeigu ji yra jau įvykusi. Todėl imituojamas „lytinis aktas“. Joanos motina liepia dukteriai gultis į lovą. Pas ją ateina visiškai svetimas vyras. Tačiau lytinį aktą jis atlieka tik simboliškai. Jis tik apnuogina iki kelio savo dešinę koją ir trumpam ją pakiša po nuotakos antklode. Joana kantriai leidžia tą procedūrą vykdyti, bet iš tikrųjų ją veikiau ima juokas. O kas žino, gal tai padėjo pabusti geismui tikrai sueičiai su savo būsimuoju vyru? Galimas daiktas, kad Joanai jau buvo rodę jo atvaizdą, todėl apytikriai ji žinojo, kaip jis atrodo ir kad yra, kaip ir ji, šviesiaplaukis. Taip pat ir laišką iš jo buvo gavusi. Jis degąs troškimu būti su ja kartu, rašoma jame, ir geidžiąs „daug palikuonių“. Po laišku pasirašo: „Jus karštai mylintis Pilypas“, ir tais patikinimais, matyt, prisideda prie to, kad Joana jau prieš santuoką jį regi kaip savo moteriškų svajų pildytoją.

1496 m. vasaros pradžioje ji kartu su motina Izabele, broliu ir seserimis, lydima viso karališkojo dvaro, aukščiausiųjų dvasininkų ir Ispanijos aristokratijos žiedo, išsirengia į nelengvą kelionę Ispanijos pajūrin, kur Larede jos laukia didelė, daugiau negu šimto, laivų flotilė ir keli tūkstančiai kareivių. Pasišauta padaryti įspūdį jaunikiui, bet labiausiai norėta Prancūzijai parodyti Ispanijos galią. 1496 m. rugpjūčio 22 dieną laivynas pakelia bures Flandrijos link. Vestuvinė kelionė Joanai tampa tikru košmaru. Kai laivai pakliūva į audrą ir juos neša prie Anglijos krantų, ji sunkiai suserga jūros liga. Vienas kitas laivas net nuskęsta, taip pat ir tas, kuris gabena jos puošmenas ir beveik visa, kas jai asmeniškai reikalinga. Tris dienas išlaukus Portlande ir rugpjūčio 31 dieną laivams vėl pasukus link Flandrijos Joana persišaldo ir baisiausiai kosėdama, karščiuodama priversta gulėti lovoje. Pagaliau laivai nuleidžia inkarus šaltame ir tamsių lietaus debesų aptrauktame Antverpeno uoste. Jai pranešama, kad galinti ramiai likti savo kajutėje, nes Pilypo vis tiek nėra namie, mat su tėvu išjojęs medžioti. Jokio svaiginamo sutikimo, jokio meilaus pasveikinimo.

Nusivylusi Joana nubraukia ašarą. Po poros dienų ji pasigenda giedro Kastilijos plokščiakalnio oro ir mėlyno dangaus, šilumos ir gimtojo krašto spalvų margumyno. Keturias savaites lietus pliaupia bemaž be perstojo, keturias savaites ji skersai išilgai apkeliauja Nyderlandus tikėdamasi kur nors sutikti savo būsimą vyrą. Joaną vis labiau apima liūdesys ir širdgėla. Ištinka depresijos priepuoliai, ir ji užsidaro Lyro vienuolyne, dešimt kilometrų į pietryčius nuo Antverpeno.

Pagaliau 1496 m. spalio 12 dieną Pilypas atkeliauja į vienuolyną. Tai lemtinga diena, kai abu pirmą kartą pažvelgia vienas kitam į akis, tai tas akimirksnis, kai abu suvokia, kad juodu vienas kitam anaiptol nėra atgrasūs. Priešingai, abu tarsi stabo ištikti – įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tai yra ir toji minutė, nuo kurios prasideda sunki Joanos kankinės dalia. Ilgai nelaukdamas Pilypas ją apkabina ir ilgai bei aistringai bučiuoja į lūpas. Tos šviesiaplaukės merginos jis geidžia taip neapsakomai, kad stačiai nekantrauja, kada galės jos tvirtą, dailaus stoto kūną apipilti glamonėmis. Oficialios vestuvės turi įvykti tik po keturių dienų. Tačiau Pilypas pasikviečia kapelioną ir prašo juos sutuokti tučtuojau. Vos tai įvyksta, abu užsidaro vienoje vienuolyno celėje ir keturias dienas ir naktis praleidžia lovoje. Protokolas ir numatyti visokie šventiniai renginiai jiems nė motais. Pilypas, meilės reikaluose turintis jau nemažą patirtį, įžiebia žmonai ugnį ir nesutramdomą aistrą, kokios jis dar niekuomet nebuvo patyręs nė su viena moterimi. Kalbėdami skirtingomis kalbomis jie negali bendrauti žodžiais, užtat meilės, kūnų kalba jie kuo puikiausiai supranta vienas kitą. Tarp pranešimų apie šias skandalingas vestuves esama ir tokio, neva gašlioji Joana per tas keturias naktis mėgavusis meile audringai ir nevaržomai, patyrusi daugybę lytinių aktų. Nors tai yra veikiau vaizdinga legenda negu tiesa – juk Joana buvo dar nekalta mergina ir, ko gera, tų dalykų nelabai išmanė, – bet viena aišku: meilė, kurios jaunystėje jai taip trūko, dabar ją taip uždega, kad ji visiškai atsiduoda Pilypui ir tampa bevaliu jo geismų įrankiu.

Tai išryškėja jau per kitus mėnesius, kai flamandų hercogo dvaras reziduoja daugiausia Mechelene. Joana bemaž kiauras dienas būna viena, nes Pilypas nuolat iškeliavęs su visokiais reikalais. Kai iš jos ispaniškosios palydos kažkas praneša, kad sutuoktinis turįs ne tik nuolatinę meilužę, bet apgaudinėjąs ją ir su kitomis moterimis, Pilypas net nesistengia to neigti. Joana kelia audringas pavydo scenas. Pilypas į tai reaguoja išsiųsdamas atgal į tėvynę beveik visus jos dvariškius, todėl ji pasijunta dar vienišesnė. Negana to, jis įsako visus laiškus, kuriuos Joana gauna iš Ispanijos, pirma pateikti jam. Gal ir nėra blogai, kad kai kurie jos tėvų laiškai nepatenka jai į rankas. Ji pati neparašo jiems nė eilutės. Joana jaučiasi vieniša ir apleista, vis labiau pasiduoda melancholijai. Beveik nebeatlieka religinių pareigų. Ima vengti žmonių, nebepaisyti higienos. Po metų jos tėvai Ferdinandas ir Izabelė tolimojoje Ispanijoje taip sunerimsta, kad 1498 m. vasarą nusprendžia nusiųsti į Flandriją patikimą žmogų pažiūrėti, kaip jų duktė gyvena ir jaučiasi. (...)“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis