Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau

 (26)
Šamano Nikolajaus Oorzhako dainavimas užburia. Kartais net sunku patikėti, kad šį vibruojantį, gaudžiantį, tonų variacijomis stebinantį garsą skleidžia vienas žmogus. Kai po tris valandas trukusio balso lavinimo seminaro pabandau pademonstruoti savo įgūdžius namiškiams ir kolegoms, jie pasako, kad garsas tikrai mistiškas, bet pasiūlo juo mėgautis vienumoje.
Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

„O, visata, visų žvaigždžių šeimininke! Tai aš, šamanas, dainuojančia širdimi. Tegul šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai atveria mums savo nematomas duris. Mes norime įeiti į jūsų pasaulį, kad pažintume save. O, visata, visų žvaigždžių šeimininke, duok mums ramybės, kad pažintume viską aplink ir save. O, Motina Žeme, nepyk ant mūsų, kad norime nusiraminti ir susijungti su debesimis“, – vieną iš savo meditacinių seminarų pradeda Devynių debesų šamanas iš Sibiro Nikolajus Oorzhakas.

Prieš tai seminaro dalyviams jis pasiūlo nukreipti savo mintis į Grįžulo Ratus, išsirinkti ten savo žvaigždę, susijungti su ja nematomu kanalu ir siųsti savo energiją bei troškimus. Sukūrę tokią jungtį su visata, žmonės, lydimi ritmingo būgno dundėjimo ir šamano balso, pradeda kelionę į nepažintą pasaulį ir save.

Garso galia

Į Lietuvą N. Oorzhakas atvyko iš šamanizmo tradicijomis garsėjančios Tuvos. Pasaulyje jis labiau žinomas kaip gerklinio dainavimo specialistas. Devynių debesų šamanas koncertuoja ir veda seminarus JAV, Kanadoje, daugumoje Europos ir Skandinavijos šalių, Tailande, Indijoje. Gerklinis, arba virštoninis dainavimas, – specifinė dainavimo technika, kai garsas kuriamas rezonuojant iškvepiamą orą. Atrodo, kad atlikėjas dainuoja daugiau nei vieno aukščio tonu, nors iš tikrųjų virštonį skleidžia vibruojančios ertmės – burna, gerklos, ryklė, nosis. Toks dainavimo būdas labiausiai paplitęs Centrinėje ir Šiaurės Azijoje, tarp mongolų, altajiečių, čiukčių, tibetiečių ir kt. Tuvoje, kaip ir kaimyninėje Mongolijoje, gerklinis dainavimas dar vadinamas chiomėjumi.

Vis dėlto kur kas labiau nei unikali dainavimo technika žmones domina gydomoji jo galia. Apie garso poveikį žmogaus kūnui ir sielai N. Oorzhakas galėtų papasakoti tikrai daug.

Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

„Garsas veikia mūsų kraujo ląsteles, pakeičia jų struktūrą, skatina gijimo procesą. Jis atveria širdį, praplečia sąmonės ribas, išstumia negatyvią energiją, sujungia čakras, atpalaiduoja kūną, sustiprina seksualinę energiją, išvalo kvėpavimo takus, – sako Nikolajus. – Geras garsas teka kaip upė. Stenkitės dainuoti savo balsu, išleiskite garsą iškvėpdami, neužspauskite jo. Kiekvienam duotas savitas idealus balso skambesys, bet ne kiekvienas jį yra atskleidęs.“

Nikolajus sako apie žmogų galintis labai daug pasakyti pagal balsą, nes jis susijęs su kvėpavimu, o šis lemia ne tik mūsų fizinę, bet ir dvasinę savijautą. „Jei kvėpavimas netolygus, trūkčiojantis, užspaustas, sutrinka vėjo energijos tekėjimas kūnu. Tada ir mintys būna chaotiškos, padrikos, kankina nerimas. Jei kvėpuoji per giliai, sąmonė užtemsta. Sutvarkyti kvėpavimą, atkurti harmoniją padeda ne tik dainavimas, bet ir būgno garsai, ritmingi judesiai.“ Tokie koncertai, pasak šamano, žmones veikia skirtingai. Vieni poveikį jaučia tris valandas, kiti – tris dienas, o būna – ir pusę metų. Gana dažnas po koncerto pasijunta lengvas, tarsi gerai išsimiegojęs. Kai kuriems atlėgsta skausmai, paaiškėja, kaip spręsti problemas, siekti tikslų.

Keturis kartus buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau. Jaučiu, kad Dievas man šypsosi, ir aš privalau atverti savo širdį meilei.

Per seminarą N. Oorzhakas ir jo svečiai sėdi lotoso poza. Norinčiuosius įsitaisyti patogiau, pusiau gulomis, šamanas subara. „Laikysena yra labai svarbi, – sako jis. – Pagal tai, kaip žmogus sėdi, galima apie jį daug pasakyti. Tik tada, kai stuburas tiesus, kūnu teka šiluma ir šviesa. Žmonės ieško patogumo, bet ko gali išmokti gulėdamas? Net dainuoti negali. Guli ligoniai. Sustingęs kūnas greičiau sensta.“

Nikolajus įsiklauso į kiekvieną seminaro dalyvį, kiekvieną kantriai moko išgauti tinkamą skambesį – garsą, kurį kuria ne balso stygos, o nosis, gerklė, burna. Vieniems išjungti balso stygas sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Vis dėlto tos akimirkos, kai pajunti viduje gimstant neįprastą vibruojantį skambesį, regis, be didelių pastangų iškvepiamą kartu su oru, džiugina. N. Oorzhakas sako, kad, norint išgauti visiškai švarų, gydantį garsą, reikia ilgai kasdien treniruotis. Net tiems, kurie save vadina šamanais, ne visada užtenka žinių ir kantrybės. „Siekdami padaryti įspūdį, jie garsiai šaukia, kriokia, kelia triukšmą, bet tai neturi nieko bendra nei su gerkliniu dainavimu, nei su šamanizmu“, – sako Nikolajus.

Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Kaip tampama šamanu?

Tuvoje šamanizmas, kaip ir budizmas, yra viena pagrindinių religijų. Tiesa, ne visų pripažįstama. „Dauguma religijų skatina žmones tikėti Dievą, o ne savimi, paklusti, o ne bandyti pažadinti savyje dievišką kibirkštį“, – sako N. Oorzhakas. Pasak Nikolajaus, šamanizmas rodo žmonių sąmonėjimo pradžią, kai jie suvokė, kad pasaulis yra vientisa, vieninga sistema, kur kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo dvasią, – ši žmogui padeda pažinti visatos paslaptis. Tautos, kurių nepasiekė didžiosios religijos, šias tradicijas išsaugojo ilgiau. „Padėti sielai keliauti yra šamanizmo esmė, o visa kita – tik priemonės. Tai gali būti garsai, judesiai, masažai, augalai ar gyvūnai“, – sako Nikolajus ir papasakoja, kaip sykį, įsikūnijęs į baltą jaką, buvo nusileidęs į požemių karalystę, kad ištrauktų iš ten vieno žmonių prakeikto vagies sielą, kaip kovėsi su juodais jakais ir šią kovą laimėjo.

Tai, kas mums skamba kaip fantastinis pasakojimas, šamanizmą išpažįstantiems tuviams yra kasdienybė. Pasak pašnekovo, prieš šimtą metų kiekviename Tuvos kaime buvo po tris šamanus ir visi dvasiniai ar kasdieniai reikalai spręsti pasitelkiant juos. Šamanais tampama trimis būdais. Pirmas, kai žinios perduodamos iš kartos į kartą. Nikolajaus šeimoje taip pat būta garsių šamanų, deja, šias tradicijas nutraukė sovietmetis. Tuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, šamanus imta persekioti, o šią religiją, kaip ir visas kitas, bandyta sunaikinti.

Šamaniški ritualai, apranga, gerklinis dainavimas tapo etnografinių pasirodymų elementu. Tokiuose koncertuose dalyvaudavo ir Nikolajus. „Atlikdavau tokį neilgą šamanišką numerį su būgnu, – prisimena N. Oorzhakas. – Dariau, kaip įsivaizdavau, juk niekas nemokė. Būdavo, prieinu prie vieno liūdnesnio žmogaus, pabūgniju, prieinu prie kito...

Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Po koncertų tie žmonės ateidavo ir sakydavo: „Oi, sūneli, kai man pagrojai, iškart pagerėjo sveikata, nusiraminau.“ Pradėjau tuo domėtis labiau: aiškintis, kodėl dainuojama taip, o ne kitaip, ką reiškia tam tikri judesiai, kaip perleisti energiją per savo kūną. Bandžiau suprasti gamtos dėsnius, gyvūnų charakterius, kad galėčiau juos atkurti.“ Kasdienės pratybos, meditacijos, darbas su žmonėmis padeda Nikolajui dvasiškai tobulėti. Jis sako patyręs ne vieną galingą sąmonės atsivėrimą, arba sprogimą, ir įgijęs didesnių galių, tačiau visiško nušvitimo dar nėra išgyvenęs. Taigi antras būdas tapti šamanu – eiti sąmoningo tobulėjimo keliu. O trečias – kai šamanu tampama kone prieš savo valią, susirgus šamaniška liga. Neretai tai nutinka nieko bendra su dvasinėmis praktikomis neturintiems žmonėms, todėl jie išsigąsta tų netikėtai įgytų galių ir ima priešintis. Ramybės sulaukia tik susitaikiusieji su savo misija. Prie šamaniškų ligų yra priskiriami ir paralyžius, epilepsija, šizofrenija. Manoma, kad epilepsija ištinka žmones, kurie yra labai laidūs iš aukščiau ateinančiai informacijai, bet išsigandę, kad negali jos kontroliuoti, užspaudžia. Tada ji prasiveržia galingu priepuoliu. Toks žmogus, leisdamas energijai tekėti, gali ne tik išgyti pats, bet ir pradėti gydyti kitus. Šamanai šią užsiblokavusią energiją vadina tamsos jėgomis, demonais ar piktosiomis dvasiomis.

Kodėl sergame?

Priežasčių, kodėl žmonės serga ar kenčia likimo smūgius, pasak N. Oorzhako, yra ne viena. Ir dauguma jų, deja, nepriklauso nei nuo mūsų valios, nei nuo elgesio. Kiekvienas žmogus turi savo ankstesnių gyvenimų patirtį, vadinamąją karmą, ir šią tenka išpirkti. Nemažai lemia ir paveldimumas. Tėvų, senelių, prosenelių poelgiai palieka mūsų gyvenimuose ryškią žymę. Tai labai stipri, kartais neįveikiama energija. Ją vadiname likimu. Todėl jau dabar turime galvoti, ką paliksime savo vaikams ir provaikaičiams ne palikimo, o likimo prasme. Svarbu ir tai, kokie žmonės mus supa. Likimą ar sveikatą gali lemti net tokie dalykai kaip gimimo akimirka. Jei gimdamas naujagimis patyrė baimę, jis gali būti uždaras, išsigandęs visą gyvenimą, neįsileisti jokio gėrio. Auklėjimas irgi duoda savo. Jei vaiką nuo mažens ugdysi kaip karį, skatinsi žaisti su ginklais, muštis, jo galimybės prikaupti geros energijos bus gerokai mažesnės.

Kvėpuodamas gydžiau save – įkvėpdavau tai, kas gera, iškvėpdavau tai, kas bloga, nereikalinga. Pradėjau jausti savo kūną.

„Žmonės serga dėl sielos išsekimo, kai ilgai neranda savo kelio. Kiekvienas šioje žemėje turi užduotį, tik reikia ją suprasti. Dievas davė žmogui viską, kad galėtų vystytis pats. Deja, kartais žmogus pasiklysta, nes trokšta pernelyg greito rezultato, ima blaškytis, pavargsta ir meta viską kelio viduryje. Tie, kurie mąsto ne tik apie savo trumpalaikius tikslus, bet ir apie tai, kam yra atsiųsti į šią žemę, lengviau pakelia išbandymus“, – sako šamanas. Kas parodo, kad eini ne tuo keliu? „Tuštuma širdyje, – atsako jis. – Tada viskas atrodo beprasmiška. Kūną ir sielą ištinka krizė.“ Pasak Nikolajaus, svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime yra kūryba. Tiesa, kūryba negalima laikyti materialių gėrybių kūrimo. Kūryba – tai pirmiausia savo sąmonės ribų plėtimas, mokymasis valdyti savo kūno ir sielos sveikatą, energiją.

Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Šamanas N. Oorzhakas džiaugiasi, kad ši karta aktyvesnė už ankstesnes, labiau nori suprasti save, žengti dvasiniu keliu, tapti naudinga visuomenei, bendrauti. Į klausimą, kokie būdai tinkamiausi tobulėti ir sveikti, atsako: „Nėra tokios sistemos, kuri tiktų visiems. Kiekvieno žmogaus likimas – kaip gėlė, o ji net per sniegą randa kelią į saulę, tik nereikia trukdyti. Aišku, kai kurios neprasikala, sušąla. Tai irgi – likimas. Kiekvienam reikia rasti savo kūrybos būdą, savo mokytoją. Viskas turi vykti laiku ir vietoje, kai žmogus yra pribrendęs pokyčiams. Dirbtinai sukelta audra naudos neduos.“

O kaip dėl juodųjų ir baltųjų šamanų? Ar tiesa, kad vieni siunčia mums ligas ir negandas, o kiti gydo? „Kuo daugiau šviesos sukuri, tuo labiau tave puola tamsa. Kuo labiau šviesėja sąmonė, tuo geriau pažįsti ir blogio jėgas. Tai neatsiejami dalykai, – sako N. Oorzhakas. – Su juodosiomis jėgomis negalima kovoti, jų negalima sunaikinti, jos privalo egzistuoti. Tiesiog reikia kurti joms atsvarą – šviesą. Ši gimsta iš kūrybos, meilės, harmonijos. Anksčiau šamanizmas dažniau taikytas kenkti. Tarkim, ima apylinkėse siautėti koks nors vagis, žmonės kreipiasi į šamaną. Jis turi sukoncentruoti ir kartu su rituale dalyvaujančiais žmonėmis pasiųsti neigiamą energiją ta kryptimi, kur neseniai lankėsi vagis. Poveikis būna toks stiprus, kad žmogui gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas, užakti šlapimo pūslė, imti krėsti šaltis, pūsti pilvą, ir jis gali mirti.“

Ar nebūna taip, kad į šamanizmą pasinėrę smalsuoliai iš vadinamųjų dvasios kelionių taip ir negrįžta? „Kaip šamaniški ritualai paveiks, priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, – sako Nikolajus. – Jei ateis bijodamas, tai gali dar labiau išsigąsti, ir ta baimė jame apsigyvens ilgam. Jei yra susikūręs saugų šarvą, tai jo nepaveiks niekaip: nei geruoju, nei bloguoju. Jei žmogus atviras, pasiruošęs priimti naują informaciją, jokie šamaniški ritualai nepakenks. Jis gali patirti ypatingų išgyvenimų, praregėjimų, patekti į dvasios lygmenį ir gauti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Būna, žmonės ir suserga. Serga ilgai ir sunkiai, dažniausiai apie pusę metų. Tai vadinama šamanų liga, bet paskui tokiam žmogui atsiveria visatos paslaptys, jis gali gydyti kitus, atsakyti į visus klausimus. Pats galingiausias sąmonės sprogimas vadinamas nušvitimu. Tai patyręs žmogus tampa lygus Dievui. Tiesa, tokių per visą žmonijos istoriją buvo nedaug.“

N. Oorzhakas turi du sūnus ir dvi dukras. „Visada prisimenu savo vaikus ir jiems dainuoju, kad viskas gerai klotųsi. Dainuoju ir savo mirusiai žmonai, ir motinai. Jaučiu, kad jos manimi rūpinasi. Keturis kartus buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau. Jaučiu, kad Dievas man šypsosi, ir aš privalau atverti savo širdį meilei“, – sako pašnekovas. Paklaustas, ar neketina savo patirties perduoti kartu su juo atvykusiam vyresniajam sūnui Amirui, atsako, kad nieko nuo savo vaiko neslepia, bet pasirinkti kelią jis turi pats.

Šamano sūnus Amiras

Vis dėlto panašu, kad Amiras savo kelią jau rado. Jis yra judesio meistras, atlieka ir moko žmones kūną ir protą subalansuoti padedančio Erelio šokio. Taip pat daro gydomuosius masažus, koncertuoja kartu su tėvu.

Tiesa, jo kelio į šamanizmą pradžia visai kitokia. Jaunystėje Amiras profesionaliai užsiėmė Rytų dvikovos menu, dalyvaudavo įvairiose varžybose, buvo Tarybų Sąjungos sporto meistras. „Tuviai mėgsta kautis, – sako jis. – Prieš vieną tokią kovą atliekamas Erelio šokis. Jei palieti ranka žemę, praloši. Buvau pasiekęs fizinių jėgų piką. Jaučiausi be galo stiprus, tik visada užimdavau antrą vietą.“ Viskas pasikeitė prieš 8-erius metus, kai Amiras pateko į avariją. Susiluošino taip, kad negalėjo nė pajudėti. Pusę metų bejėgiškai gulėjo lovoje. „Argi ne juokinga? Kažkada buvo gaila, kad esu tik antras, kad negaliu visų įveikti, o paskui pamačiau, kad negaliu įveikti net savęs, – prisimena jis. – Gulėjau ir galvojau, ką anksčiau mokėjau daryti labai gerai. Supratau, kad geriausiai mokėjau naudotis šaukštu. Toks ir turėjo būti mano pirmas judesys. Žiūrėdavau į šaukštą ir sau kartodavau: „Nagi, paimk!“ Jokių kitų minčių ir tikslų, tik šis. Ir vieną dieną ištiesiau ranką. Mintys ir troškimai – galinga jėga. Mes visada gauname iš visatos tai, ko trokštame, tik svarbu neišduoti savęs, nesiblaškyti. Turi galvoti tik apie tai, kad pasveiksi. Ir mylėti – save, maistą, kurį valgai, orą, kuriuo kvėpuoji.“

Šamanas: 4-kart buvau atsidūręs mirtinose situacijose, ir kaskart išgyvenau
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Ilgai kvėpavimas buvo vienintelis dalykas, kurį Amiras galėjo daryti. „Žmonės nesuvokia oro vertės, nesupranta, kaip gera kvėpuoti, leisti visatos energijai tekėti tavo kūnu. Kvėpuodamas gydžiau save – įkvėpdavau tai, kas gera, iškvėpdavau tai, kas bloga, nereikalinga. Pradėjau jausti savo kūną. Pasveikti padėjo noras būti reikalingam. Labai sunku susitaikyti su tuo, kad esi našta. Pikta, kad negali duoti žmonėms nieko gera, tik atimi iš jų laiką.“ Pasveikęs Amiras vis dažniau galvodavo, kodėl Dievas suteikė jam tokią galimybę, kaip galėtų pritaikyti kovojant su bejėgiškumu įgytas žinias. Taip gimė Erelio šokis. „Šis šokis padeda žmonėms suvokti svarbiausius dėsnius, harmoniją, jame susilieja viršus ir apačia, kietumas ir minkštumas, įkvėpimas ir iškvėpimas, kairė ir dešinė. Tai Tėvo Dangaus ir Motinos Žemės pagimdyta harmonija. Žemė yra kieta, tvirta, materiali. Oras nematerialus, bet Dangus taip myli Žemę, kad apsupa ją iš visų pusių. Jis nusileidžia visiškai žemai ir kartu lieka labai aukštai.“

Pasak Amiro, norėdami suvokti, ko mums reikia, turime klausyti ne tik proto, bet ir kūno. „Protas yra apgaulingas, jis visada trokšta atsinaujinti, skuba į priekį, bet kūnas ne visada pajėgus tai atlaikyti. Kai kūnas ir protas trokšta skirtingų dalykų, serga abu. Reikia ruošti savo kūną, kad pajėgtų padaryti tai, ko trokšti.“ Amiras pastebi, kad, sprendžiant iš kūno reakcijos, didelio skirtumo tarp didelio skausmo ir didelio džiaugsmo nėra, – širdis daužosi, bėga ašaros, užgniaužia kvapą, pakyla kraujospūdis. Kad galėtų perleisti per save ir viena, ir kita, kūnas neturi būti įsitempęs.

„Skausmingi taškai – tai blokai, – paaiškina jis. – Per šias apmirusias kūno vietas energija neteka. Judėjimas, mankšta juos išjudina. Kai kūnas juda, liga neranda, pro kur įsiskverbti.“ Kenkia žmonėms ir tai, kad jie vis mažiau kuria ir vis daugiau vartoja tai, kas sukurta kitų. Užsinorėjęs muzikos, spusteli mygtuką, užuot paėmęs instrumentą ir pagrojęs. Energijos bando gauti greitesniais būdais, tarkim, iš alkoholio. „Alkoholis – tai ugnis. Stipriai sušildo, bet nevaldoma išdegina viską – ir kūną, ir sielą.“ Svarbu ir tai, ką valgome. Pasak Amiro, nėra netinkamo maisto. Svarbiausia, kad jis būtų pagamintas su meile.

Kas mūsų laukia pagal šamaną Nikolajų Oorzhaką

Sielos era. Žmonija tebėra kūdikystės amžiaus. Iš kūniškumo eros ji perėjo į sielos erą. Siela trokšta valdyti – ne tik save, bet ir kitus, netgi visatą. Šiuo etapu mes nuolat kariaujame, siekiame įtakos, valdžios, materialių dalykų.
Dvasios era. Ateis laikas, kai mokėsime kalbėtis be žodžių, suprasti vieni kitus telepatiškai, veikti daiktus ir žmones per atstumą, mums taps pavaldūs laikas ir erdvė, galėsime sukurti nesvarumo būseną. Karaliaus protas.
Sąmonės era. Paskutinę sąmoningumo stadiją pasiekusiai žmonijai kūnai bus nereikalingi. Jau dabar einama to link – tampa svarbu ne fiziškai daugintis, o auginti savo sąmonę. Mažėja gimstamumas, daugėja vienos lyties santuokų. Galėsime keliauti iš vieno kūno į kitą. Tapsime lygūs su Dievu.

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Modelis Eglė Jezepčikaitė: „Nuo mažens mums primetama, kuo būti, ką mylėti“

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“* viršelio veidas – modelis Eglė Jezepčikaitė.

Whitney Houston vyras: ji suvaidino persileidimą

Bobby Brownas atskleidė bernvakario orgijų detalių ir papasakojo, kaip kartą jam teko iš viešbučio kambario išvaryti nuogą Janet Jackson, o Whitney Houston neilgai trukus po jųdviejų vestuvių imitavo persileidimą.

PO 20 METŲ: ką šiandien veikia „SANTA BARBAROS“ aktoriai (19)

Šį serialą žiūrėdavo visi ir trukdyti tuo metu buvo nevalia. Capwellų šeimos gyvenimo peripetijas visi aptarinėdavo ne tik prie vakarienės stalo, bet ir darbe.

Kaip šiandien atrodo „Daktarės Kvin“ aktoriai? (7)

Serialas apie jauną gydytoją Michaela Quinn, atsidūrusią laukiniuose vakaruose, buvo beprotiškai populiarus ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.

Meno instaliacija „Femme“ – lyg takoskyra tarp tikrų ir trumpalaikių vertybių (2)

Netradicinius meno projektus kurianti menininkė Agnė Kišonaitė Vilniuje, „Pirklių klube“ pristatė naujausią savo meno projektą - meno instaliaciją pavadinimu „Femme“.

Jautrus Beatos Tiškevič laiškas Mamai (61)

Motinos dienos proga rašytos mintys privers ir susimąstyti, ir sugraudins...

13 metų Lietuvoje gyvenanti Akiko: nebesu tipinė japonė (39)

Iš Tokijo kilusi architektė Akiko Kikuchi Tutlys (41 m.) savo vyro bankininko Mindaugo Tutlio gimtinėje planavo pagyventi porą metų, tačiau čia jai patiko, čia gimė duktė Juka, moteris rado mėgstamą darbą, ir... nepastebimai prabėgo trylika metų.

Kaip I. Norkutei-Žvinienei pavyko atsikratyti beveik 10 kg? (2)

Aktorei Ingai Norkutei-Žvinienei vasara – pats darbymetis.

S. Kramarovo drama: pajutęs spaudimą dėl religijos, aktorius emigravo į JAV, kur brandžiam amžiuje rado meilę ir pirmąkart tapo tėvu (82)

Didžiam paties aktoriaus ir jo draugų bei artimųjų siaubui itin sveikai gyvenusį Kramarovą pasiglemžė negailestinga liga.

Tatuiruočių meistrė: viena tatuiruotė asmeniui kuriama mažiausiai dvejus metus (4)

Kitaip nei meno kūriniu tradicinių japoniškų tatuiruočių nepavadinsi. Lietuvoje viešėjusi šedevrus ant kūno kurianti tatuiruočių meistrė Horiren I (47 m.) iš Japonijos žurnalistei Astai Lipštaitei papasakojo apie šią unikalią meno rūšį.

Ne iš meilės: racionalumu grįstos santuokos Japonijoje yra stabilios (3)

Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas politikos mokslų daktaras docentas Aurelijus Zykas (36 m.) Japoniją laiko savo antrąja tėvyne. Neseniai jis išleido knygą „Japonijos spalvos ir skoniai“ bei elektroninį „Japonų–lietuvių / lietuvių–japonų kalbų žodyną“.

Origamis – tai 90 proc. matematikos ir tik 10 proc. kūrybos (3)

Biochemiko Pauliaus Mielinio (24 m.) sukurtų origamių nuotraukos ir brėžiniai puošia vienus garsiausių šio meno leidinių visame pasaulyje. Tiesa, Paulius tikina, kad origamis labiau susijęs su matematika nei menu.

Lauko terasos atidaryme – žinomi veidai (1)

Karštą ir saulėtą ketvirtadienio vakarą vyko “Nesė Pramogų Banko” lauko terasos atidarymo vakaras.

Kodėl aš pabėgau iš Japonijos (64)

Grafikė, japonų kalbos vertėja ir dėstytoja Lina Itagaki (36 m.) šešerius metus gyveno Tokijuje, baigė universitetą, buvo ištekėjusi už japono, jiedu turi trylikametį sūnų. Praėjusį rudenį viešėdama Japonijoje savo įspūdžius lietuvė įamžino vaizdiniame dienoraštyje.

Dirbti su japonais yra visai kas kita, nei dirbti japonams (2)

Agentūros „Yukari“ vadovė Gabija Kaunelienė (32 m.) japonų kultūra susidomėjo dar mokydamasi mokykloje. Jau ne pirmi metai ji stengiasi šią tolimą šalį padaryti kuo artimesnę lietuviams, tik juokdamasi patikslina, kad dirbti su japonais yra visai kas kita, nei dirbti japonams.
Tr bir. 29d.
13°...25°
Kt bir. 30d.
17°...28°
Pn lie. 01d.
18°...26°
Št lie. 02d.
13°...31°
Sk lie. 03d.
16°...21°