S. Griaznova: pagaliau radau ramybę

Nors turiu savo šeimą ir namus, tėvų meilė dovanoja kitokią mielų išgyvenimų paletę.

Žurnalas „Moteris“ švenčia 94-ąjį gimtadienį ir skaitytojoms siūlo prisiminti prieš trejus metus darytą interviu su Niujorke gyvenančia manekene Svetlana Griaznova.

Niujorke gyvenanti manekenė Svetlana Griaznova (38 m.) į fotosesiją vėluoja. Skambina, apgailestauja, kad pasiklydo. „Staiga iš kažin kur išdygo tiltas, eismas -vienpusis, turėjau apvažiuoti didelį lanką. Prieš porą metų tokio statinio nebuvo!" - teisinasi stebėdamasi, kad Vilnius keičiasi greičiau nei Niujorkas.

Laiko pasikalbėti turime tik tiek, kiek truks padaryti makiažą. Šįsyk Svetlanos viešnagė Lietuvoje trumpa (Svetlana kalbinta tuo metu, kai atskrido specialiai demonstruoti Juozo Statkevičiaus 2011-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos drabužių bei aplankyti Jašiūnuose gyvenančių tėvų - aut.past.).

Kol gyvenote viena, iš bet kurios pasaulio vietos kas du mėnesius skubėdavote pas tėvelius. Po vestuvių praėjo daugiau nei dveji metai. Kiek klumpių šiuolaikinei Eglei žalčių karalienei reikia nudėvėti, kad būtų išleista paviešėti namo? Esate nepakeičiama vyrui, trims mažiems vaikučiams... Turbūt visi į Jus įsikibę ir nepasidalija?

Aš ir pati kol kas negaliu nuo jų atsiplėšti. Mamos ryšys su vaikais, kai jie visai maži, bejėgiai, kai esi jiems reikalingiausia, nepakeičiama, - ypatingas. Esame nedalomas vienis. Mūsų šeimoje nėra taip, kad turiu ko nors vyro prašyti. Apie ketinimą važiuoti į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą, žinoma, pasakiau. Angelo labai palaikė, džiaugėsi, kad padėsiu savo draugui ir pati atsipūsiu. Sakė: „Man ir vaikams tavęs trūks, bet mes susitvarkysime." Dabar skambina, guodžia: „Neišgyvenk, pas mus viskas gerai! Tu ten su tėvais, giminėmis pabūk, pasilinksmink, bent savaitę pamiršk visus rūpesčius, išsimiegok!" Berniukai naktimis vis dar atsibunda, verkia, keliuosi prie jų, apie ramų miegą galiu tik pasvajoti. Na, o pas tėvus tebėra mano jaunystės lova, tikiuosi pailsėti, nors kol kas nepasisekė: laiko skirtumas, daug emocijų...

Ar pirmą kartą taip ilgai palikote mažuosius dvynukus Nicholasą ir Salvatore?

Kai jiems buvo devyni mėnesiai, su vyru nutarėme trumpai nuo visko pailsėti, skirti laiko tik sau, bet... Tai buvo košmaras: sėdėjau prilipusi prie skaipo - bijojau, kad mažyliams kas nutiks, kad man tuoj paskambins, nerimavau, kad be manęs jie sielvartauja, o pasakyti nemoka... Laimei, viskas praėjo ramiai, tik mano nerimas veržėsi per kraštus. Mintimis nuo vaikų neatitrūkome, supratome, kad per anksti toks ilgas išsiskyrimas. Panašių „pabėgimų" būtinai reikia, tik svarbu tam nusiteikti, pratintis po truputį, o mes išvykome iš karto visai savaitei, ir tos septynios dienos niekaip nesibaigė! Dabar berniukams metai ir trys mėnesiai. Kalbinu per skaipą, jiems keista, žiūri, bijo technikos. Matau, kad įdomesnis pats kompiuteris nei paveikslėlis tetos, panašios į mamą. Nežinau, kaip jie visa mato, suvokia, bet pamojavo rankutėmis: „Bai, bai." O pusketvirtų metukų dukrelė Alessandra pasakoja, ką nuveikė, kaip labai manęs ilgisi, laukia grįžtančios. Ji elgiasi lyg suaugusi.

Turbūt ir pati su mama plepėjote iki ryto?

Mama su tėčiu dažnai atskrenda į Niujorką, bet manęs labai laukė. Mama stengiasi sukurti ypatingą namų jaukumą, komfortą, ir jai tai pavyksta. Man labai svarbu pabūti su tėvais, pajusti vaikystės namų kvapą, šilumą - pasikraunu energijos. Nors turiu savo šeimą ir namus, tėvų meilė dovanoja kitokią mielų išgyvenimų paletę. Tik pas juos vėl galiu pasijusti mergaite, kuriai reikia dėmesio ir meilės. Kartais taip norisi pabūti rūpesčių neturinčiu vaiku...

 

Pusryčiams karšti firminiai mamos blyneliai - tiesiai į lovą?

Oi, ne, nekoks įprotis valgyti ten, kur miegi! Mama paprastai vaišina cepelinais, o šį kartą, kadangi atskridau vakare, paruošė lengvesnio maisto: sriubos, pyragėlių su kopūstais ir grybais.

Per minėtą J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymą scenoje pasirodėte pirmoji ir buvote sutikta audringais aplodismentais. O sakote, kad paskutinį kartą ėjote podiumu.

Tikrai paskutinį.

 Ar šiltas publikos dėmesys neskatina persigalvoti?

Taip, tai malonu, bet kiek yra jaunų, stiprių, gražių mergaičių, kurios scenoje bus tokios pat laimingos kaip aš! Mano vaidmuo jau labiau naminis. Naujų projektų atsiras, bet rinksiuosi tik tokius, kurie man pačiai svarbūs. Geriau gražiai išeiti, nei įsitvėrus laikytis malonaus asmeninio jausmo.

 J. Statkevičiaus kvietimas Jums svarbus?

Taip, Juozas yra geras mano draugas, gerbiu ir myliu jį kaip talentingą drabužių dizainerį. Jam negaliu atsakyti.

Ar tiesa, kad Niujorko mados erdvėje vis labiau įsitvirtina brandi moteris?

Taip, tapo madinga tai, kas natūralu. Žurnalų viršelių veidai - žinomos brandaus amžiaus aktorės, menininkės, nusipelniusios įvairių profesijų veikėjos. Retai bepamatysi modelį.

Kokia Jūsų diena Niujorke?

Keliuosi šeštą. Ruošiu pusryčius, rengiu Alessandrą į mokyklą. Aštuntą mudvi išvažiuojame. Laikas, kurį praleidžiame mašinoje plepėdamos, jaudinantis. Ji man pasakoja, ką sapnavo, ir vis klausinėja: „Kodėl, kodėl, kodėl?" Nori viską žinoti. Paskui turiu tris valandas sau. Paprastai grįžtu namo, ruošiu maistą berniukams. Jie su aukle pareina iš parko. Parvežu dukrą, pietaujame. Pailsėję vėl išvažiuojame. Kasdien laukia įvairūs užsiėmimai: muzikos, baleto, piešimo, sporto. Grįžę ruošiamės vakarienei. Kartais valandą kitą praleidžiame su vyru, kartu pietaujame. Mėgstame skirti vienas kitam pasimatymus. Nepamirštu ir draugių. Arba nusigvelbiu laiko plaukams, nagams pasitvarkyti, pasirūpinti oda. O iš esmės savo laiką skiriu vaikams. Jiems esu reikalinga, noriu, kad mano mažyliai jaustų turintys mylinčią mamą, būtų saugūs. Mamos gyvenimas... Šiandien jokia kita veikla neatpirktų geros mano vaikų savijautos. Dabartinės investicijos ateityje duos dividendų. Mamos darbas nėra matomas, tačiau... ką pasėsi, tą ir pjausi. Ačiū Dievui, kad Angelo vis dar dirba ir mus išlaiko - neturiu sukti galvos dėl darbo.

Ar daug kas pasikeitė nuo to gražaus pavasario, kai buvome susitikusios Jūsų tėvų namuose Jašiūnuose, kai tarp močiutės gėlynų dar tipeno mažytė Alessandra?

Žinoma, daug. Ištekėjau, gimė dvynukai. O svarbiausia - pagaliau radau ramybę. Iki tol, nors turėjau namus, gerą darbą, vis blaškiausi, kažin ko ieškojau. Man buvo būtina nusileisti ant žemės, rūpintis namais, vyru, vaikais. Svajojau sutikti mylimą žmogų, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, jaustis reikalinga, mylima, suprasta. Angelo nuoširdžiai dėkoja, kad pati apsisprendžiau atsidėti šeimai. Didžiausia saviapgaulė, iliuzija - sureikšminti karjeros laimėjimus. Karjera man nėra svarbi. Svarbiausia - vaikai. Jei turėčiau eiti į darbą, jausčiausi taip, tarsi vogčiau iš savo atžalų vaikystę. Viską savo namuose darau su meile ir dėl vaikų. Kartais atrodo, kad daug nuveikiau, bet iš tikrųjų - nieko. Vyras grįžta, pasakoja apie savo pacientus, naujus medicinos atradimus, klausia, kaip praėjo mano diena, o aš neturiu ką atsakyti. Regis, visą laiką ant kojų, net pavalgyti pamiršai, o iš tikrųjų nejauti nuveiktų darbų svorio. Specialistas, profesionalas siekia tikslo ir greitai nori rezultato. Mamos nuopelnai išryškėja, kai užauga vaikai. Dabar svarbu, kad išviriau valgyti, kad jie sotūs, švarūs, sveiki, laimingi. Kartais vyrui užsimenu: „Gal turėčiau pradėti dirbti - gal lengviau būtų?" - „Ar įsivaizduoji, koks svarbus tavo darbas namuose? Niekas tavęs čia negali pakeisti. Tai investicija į mūsų šeimos ateitį. " Angelo palaiko mane visa širdimi.

Ar italų kilmės amerikiečiui būdinga puoselėti šeimą?

Ir jo mama savo gyvenimą atidavė vaikams. Iki šiol pasirengusi bet kada padėti savo suaugusiems berniukams. Ji paskambina Angelo ir klausia: „Gal tau atnešti pavalgyti?" Ir tempia sriubos į biurą.

Ką darysite, kai vaikai paaugs? Varšuvos universitete studijavote psichologiją - gal ketinate baigti studijas?

Nežinau. Taip toli nemąstau. Su modelio karjera mintimis atsisveikinu. Gal norėčiau pasimokyti aktorinio meistriškumo?

Ar galėtumėte bent iš dalies palyginti savo ir Alessandros vaikystę?

Gyvename visai kitu laiku ir kitomis sąlygomis. Net jei norėčiau dukrai sukurti savo vaikystės aplinkybes, to padaryti negalėčiau - neįmanoma. Ji mėgsta klausytis mano pasakojimų apie tai, kaip augau. O augau kaime, draugavau su gyvuliais. Gyvenome natūraliai, gamtos globiami. Kaimas, jo idilė liko, stengiuosi perduoti tai savo vaikams, ypač dukrai. Dažnai važiuojame į užmiesčio vilą. Alessandrai labai patinka rinkti obuolius, grėbti lapus. Būtinai apsilankome fermoje, dukra gali prieiti prie karvių, pamaitinti ožkas. Centriniame Niujorko parke taip pat yra naminių gyvulių: karvių, avių, kiaulių, ožkų; juos galima liesti, šerti. Tai Alessandros mėgstamiausia parko vieta. Šiuo aspektu mudvi šiek tiek panašios, tačiau jos ir mano vaikystė - visai kitokios. Kiekvienam vaikui reikia mamos šilumos ir meilės. Man tėvai šių jausmų negailėjo, tad ir pati juo dosniai dalijuosi su savo vaikais.

Visi Jūsų vaikai išoriškai panašūs į tėvelį. O pagal charakterį? Ar bent vienas panašus į Jus?

Matau būdo bruožų mišinį, bet kiekvienas vaikas turi savo charakterį. Alessandros panašus į mano: labiau užsispyrusi, atkakli, mums sunku viena kitą įtikinti. Juokiuosi, kad pradeda ryškėti mamos ir dukros konkurencija. Dažniau turiu laimėti, nes reikia vaiką auklėti. Berniukai dar maži, jų nuotaikas keičia žaidimų aplinkybės. Be galo judrūs, bėgioja, malasi, kartais nepajėgiu sugaudyti. Jei vienas atsisėda ant kelių, tai būtinai ir kitas spraudžiasi; jei paimu abu, tai vienas kitą stumia, kad ant tų kelių įsikurtų tik vienas. Sunku, nes visi trys konkuruoja dėl mano dėmesio. Alessandra sako: „Aš taip pat noriu būti mažytė." Kiekvieno gaila, nenoriu, kad kuris nors jaustųsi mažiau mylimas, stengiuosi su kiekvienu pabūti atskirai. Kai mama atskrenda į Niujorką, man gera, ramu. Nuoširdžiai atsiduoda anūkams. Švelniai guodžiasi: „Aš negaliu jų palikti nė sekundei." Išvažiuoja nespėjusi net į kokią nors parduotuvę užsukti.

 Dukrai nėra ketverių, o jau lanko rimtą mokyklėlę. Stengsitės savo vaikams suteikti geriausią išsilavinimą?

Privačios mokyklos Niujorke brangios, tačiau čia vaikai gerai paruošiami aukštesnės pakopos mokymosi įstaigai. Vunderkindai iš viso Niujorko konkurso būdu atrenkami į prestižinę nemokamą mokyklą. Alessandra taip pat dalyvaus konkurse. Norėčiau suteikti savo vaikams geriausią išsilavinimą. Abi močiutės gaili mergaitės, esą per daug ją apkrauname. Jau dabar ryškėja dukros polinkis į mediciną: labiausiai patinka žaisti gydytoją, pažįsta visus medicinos instrumentus, apsivelka baltą chalatą, ima specialų gydytojo krepšelį ir eina gydyti lėlių. Aš pati injekcijų bijau, sunku net žiūrėti, kaip leidžiami vaistai, suspaudžia gerklę. Alessandra tiesiog svajoja eiti pas gydytoją. Kiti vaikiai baiminasi skiepų, o ji atsuka petuką ir žiūri, kaip kas daroma, pati užsiklijuoja pleistrą. Mudvi dažnai aplankome tėvelį biure, ten visokių gydymo priemonių ji prisirenka tiek, kiek telpa į rankinę.

 

Kokios Jūsų šeimos šventės?

Angelo brolis turi didelę šeimą, tad dažniausiai renkamės jo namuose. Buvau pripratusi, kad Kūčių stalą ruošia mano mama. Labai laukdavau šio svarbaus, gražaus vidinio jausmo nuspalvinto vakaro. Visada per Kūčias, Kalėdas grįždavau namo. Dabar, kai turime vaikų, įveikti netrumpą kelią sudėtinga. Amerikiečių Kalėdos kitokios nei mūsų. Man tas vakaras turi religinę reikšmę, o Amerikoje akcentuojamas biznis. Vaikams - pasaka. Nesuvokiama daugybė dovanų nuo visų giminaičių: per pirmas Alessandros Kalėdas net netilpo į automobilį. Pernai pirmą kartą dukrą nuvežėme į Kalėdų Senelio karalystę - ši buvo įrengta didelėje parduotuvėje. Važiuoji traukiniu, pereini per sodą. Maži vaikai bijo, verkia. Senelis pasisodino Alessandrą ant kelių, o ji iš baimės pasidarė kaip medinė. Norėjo mažo pianino, bet taip bijojo to Santa Klauso, kad nepratarė nė žodžio. Ji apskritai bijo svetimų žmonių. Užsisklendžia, žodžio neištrauksi. O pianiną gavo dėdės namuose. Reikėjo pamatyti Alessandros akis, kai išvydo išsipildžiusią svajonę! Dėl nuostabos, susižavėjimo, džiaugsmo, staigmenos kupino vaiko žvilgsnio verta žaisti tą gražų žaidimą. Šiemet ji nori mažo šuniuko. Sakau, jei būsi gera, klausysi, tai gal Kalėdų Senelis ir atneš. „Mama, bet aš juk lankau mokyklą, myliu broliukus, kalbu ispaniškai, šoku baletą ir esu gimnastė..." Pamąsto, pažiūri į akis ir sako: „Kam mums tas senelis? Žinau parduotuvę, kur tokius šuniukus parduoda, juk gali nupirkti." Vaikščiodamos su aukle užsuka į jos mėgstamą šunų parduotuvę. Tikinu: „Žinai, Alessandra, tai ne parduotuvė, tai speciali šunų paroda, kad Kalėdų Senelis galėtų išsirinkti." Nenoriu, kad žinotų, jog viską galima nupirkti. Reikia kai ko siekti, laukti stebuklo. Tėtis dėl jos padarytų viską - beprotiškai myli, nieko negali jai atsakyti. Kai vaikai paaugs, noriu dviejų šeimų tradicijas perkelti į savo šeimą. Vaikai turi žinoti, kad ir mes turime savo papročius, ne tik dėdės ir tetos šeima. Europiečių šventės yra nuoširdesnės už amerikiečių.

 Šeimoje randate viską: palaikymą, supratimą, meilę, ramybę?

Šeima - svarbiausia, ką turiu. Niujorkas - superdinamiškas megapolis, jis ir pakrauna, ir išsiurbia. Tokiame mieste vidinė atsvara labai reikalinga. Galiu būti rami, nes šeima yra sala, kur visos bėdos pasitraukia. Mano tėvai - šeimos žmonės. Pasisekė, nes ir mano vyras yra iš panašios šeimos. Mūsų tėvai padarys viską, kad būtume laimingi. Taip pat elgiuosi ir aš. Manau, taip elgsis ir mano dukra, sūnūs. Ši patirtis perduodama. Su vyru dažnai apie tai kalbamės. Juk kaip mudu susitikome? Abu turėjome iš ko rinktis, tačiau Niujorke retai sutiksi žmogų, kuris šeimą vertintų labiau už viską. Ir man, ir Angelo šeima - svarbiausia.

Jam pasisekė. Ne kiekvienas modelis savo veiklos zenite lengvai nueina nuo podiumo.

Ir man pasisekė. Poros gyvenimas gerai klojasi tada, kai žmonės sutinka jiems skirtas antrąsias puses. Yra vyrų, šalia kurių jautiesi nekomfortabiliai, negali pasidalyti savo išgyvenimais. Žmogus žmogų pajunta. Angelo - tas, kuriam atsivėriau nesvarstydama, todėl mums įmanoma viskas. Žinau, kad už manęs - tvirta siena. Su juo galiu viską.

Kokią matote savo šeimos ateitį?

Mes toli nežiūrime. Džiaugiamės kiekviena diena. Nustojau planuoti. O mėgau. Tik viskas būdavo veltui - planų įgyvendinti nepavykdavo. Iki Angelo turėjau mylimą žmogų, mudu puoselėjome gražias viltis, bet... jis žuvo (Niujorke gyvenęs garbingos italų giminės palikuonis verslininkas Roffredo Gaetani atskrido į Romą su artimaisiais sutikti Kalėdų, bet važiuodamas į šeimos dvarą žuvo automobilio avarijoje. Po savaitės Svetlana su mylimuoju viename Italijos slidinėjimo kurortų turėjo kartu sutikti Naujuosius metus - aut. past.). Tada ir pasakiau sau: „Niekada nieko neplanuok."

Ar tikrai prieš Naujuosius pildosi gražiausios svajonės?

Išsipildo ne visos, tačiau žinau: reikia labai stengtis, tikėti, ir būtinai išsipildys. Turiu galvoje ne tai, kad štai noriu vestuvinės Juozo Statkevičiaus suknelės. Tai tėra realus noras. Rimta svajonė galbūt yra tavo gyvenimo tikslas. Išsipildė dvi mano svajonės - sukurti šeimą ir sulaukti vaikų. Reikia giliai tikėti tuo, ko tau labai reikia.

Norėtumėte sulaukti senatvės su tuo pačiu mylimu vyru?

Taip, tai mano svajonė.

Meilė... Ar ji keičiasi?

Yra tam tikri meilės laipteliai. Mano pirmoji meilė, kad ir kokia didelė buvo, nieko bendra neturi su tuo, kokiu jausmu esu apdovanota dabar. Jaunesnė įsimylėdavau pavidalą. Naivi meilė: taip, jo mėlynos akys, jis aukštas... Tirpstu. Ak, kaip mudu gerai atrodysime veidrodyje! Arba nuotraukose. Buvo labai svarbu gražiai atrodyti. Kad vyras nebūtų žemesnis, kai apsiausiu aukštakulnius. Gal taip mąsčiau todėl, kad esu modelis? Jausmai, suliepsnoję išoriniam pavidalui, greitai užgesdavo. O labai geras žmogus net neturėjo vilties priartėti, nesuteikdavau galimybės, nes neatitiko mano susikurto vyro vaizdo. Tragedija, sukrėtimas atvėrė akis. Pradėjau giliau mąstyti, kitaip žvelgti į žmones. Sutikusi Angelo, pamačiau nepaprastai gražios sielos vyrą ir pamilau jį už tai, koks yra, o ne kaip atrodo. Gal iš pradžių ir nebuvau pasirengusi rimtiems santykiams, naujai meilei, bet Angelo mane patraukė išmintimi, ramybe, asmenybės branda, sielos grožiu. Esame skirti vienas kitam. Su kiekviena diena vis labiau jį myliu. Nesenkamos energijos žmogus. Nors už mane vyresnis, metų skirtumo nejaučiu. Priešingai, kartais pati sau atrodau už jį konservatyvesnė.

Makiažo laikas baigiasi, tad - paskutinis klausimas. Šiandien per radiją girdėjau: esą nustatyta, kad vyrai nemėgsta prisidažiusių moterų. Ką galėtumėte pasakyti apie tai iš patirties?

Netiesa. Kartą Angelo manęs paklausė: „Kodėl pas tave draugės modeliai ateina nepasidažiusios? Nors blakstienas pasiryškintų. Blankios akys nespindi." - „Ar tai tinka ir man?" - „Ne, ne, tu esi graži, tačiau ir tau kai kada pasidažyti netrukdytų." Rankinėje nešiojuosi kosmetikos. Seniau laikydavausi nuostatos: „Jokio makiažo, reikia saugoti odą - tegul ilsisi." Dabar, eidama pas sutuoktinį į biurą, pasiryškinu blakstienas. Nereikia numoti į tai, ką kalba vyrai. Mat, jei jau ištekėjau, tai darysiu... kaip pačiai patogiau. Ne. Verčiau įsiklausyti. Noriu jam patikti. Vakare gražiai apsirengiu, kur nors einame, Angelo nustemba: „Oho, kokia tu graži! Kokios išraiškingos, spindinčios tavo akys." Malonu girdėti komplimentus.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis