Rusijos kriminalinio pasaulio karalienė - Sonia–Auksinė rankelė

Vagankovo kapinėse po didelėmis juodomis palmėmis stovi nuostabus paminklas – moters figūra iš prabangaus balto marmuro, o ant pjedestalo užrašyta: „Sonia, išmokyk gyventi“, „Solncevsko bratva tavęs nepamirš“ arba „Motin, suteik laimės žiganui“.

Po antkapiu (užsakytu už Odesos, Neapolio, Londono, Sankt Peterburgo ir kitų sukčių pinigus) guli iki šiol nepamirštama Sonia Auksinė rankelė. Kas ji? 

Garsioji Sonia buvo neabejotina XIX a. antros pusės Sankt Peterburgo nusikalstamo pasaulio karalienė. Ji gimė Povonzkų gyvenvietėje, Varšuvos apskrityje, bet būtent Sankt Peterburge įvyko jos „virsmas“, čia ji vykdė nusikaltimus, čia buvo teisiama, taigi, paliko savo žymų pėdsaką banditinio Peterburgo istorijoje.

Tikrasis jos vardas, buvo Šeindlia-Sura Leibovna Solomoniak. Jau pati Šeindlios šeimynėlė, tiesą sakant, nebuvo itin įstatymų besilaikanti – Auksinė rankelė augo aplinkoje, kur vogtų daiktų supirkinėjimas, kontrabanda, padirbtų pinigų platinimas buvo įprastas dalykas. Jos vyresnioji sesuo Feiga taip pat buvo vagilė, pakeitusi tris sutuoktinius, bet Sonkai, žinoma, ji nė iš tolo neprilygo.

1864 m. Varšuvoje Šeindlia ištekėjo, pagimdė dukterį Surą-Rivką ir netrukus paliko vyrą, atsisveikinant jį dar ir apvogdama. Su rekrūtu Rubinšteinu ji pabėgo į Rusiją, kur ir prasidėjo jos svaiginantys seksualiai nusikalstami nuotykiai. 1866 m. sausį ją pirmą kartą sulaiko Klino miesto policija - dėl kaltinimų pavogus lagaminą iš junkerio, su kuriuo ji susipažino traukinyje. Sonka išsisuko pasakiusi, kad lagaminą paėmė per klaidą, ir iškeliavo į Sankt Peterburgą, kur kartu su savo meilužiu Micheliu Breneriu švarino aristokratų vasarnamius. 

Išrado naują vagysčių metodą

Būtent tada Auksinė rankelė imasi pirmųjų bandymų suburti vagių gaują - tam iš Sankt Peterburgo atsivilioja žinomą vagį Levitą Sandanovičių. Iš visko sprendžiant, būtent Sankt Peterburge buvo sugalvotas garsusis viešbučių vagysčių būdas, pavadintas „labas rytas“. Metodas buvo paprastas – gražiai apsirengusi, elegantiška Sonka apsistodavo geriausiuose miesto viešbučiuose, kruopščiai tyrinėdavo kambarių planus, stebėdavo viešbučio svečius.

Nusižiūrėjusi auką, ankstyvą rytą, avėdama veltinius batus, ji patekdavo į jos kambarį, imdavo ieškoti pinigų ir juvelyrinių dirbinių. Jei svečias nubusdavo, Šeindlia apsimesdavo, kad supainiojo kambarį, sutrikdavo, raudonuodavo, pasitelkdavo savo seksualinius kerus – vardan darbo ji galėjo ir permiegoti su auka, sako, kad tai darydavo nuoširdžiai ir natūraliai. Pavogti juvelyriniai dirbiniai buvo nešami juvelyrui, kuris juos perdirbdavos ir parduodavo.

Ilgainiui Sankt Peterburge plačiai paplito vagysčių būdas, kai aukos dėmesys būdavo nukreipiamas seksu – šis metodas buvo pavadintas „hipesu“ – „hipesininkai“ paprastai vogdavo poromis – moteris atsivesdavo klientą į savo kambarį ir nusiviliodavo jį į lovą, o jos partneris naršydavo po kur nors fojė paliktų drabužių kišenes. Hipesininkės dažnai užsidirbdavo nemažai pinigų.

Garsioji Sankt Peterburgo hipesininkė Marfuška sugebėjo iki XX a. pradžios sukaupti solidų 90 tūkst. rublių kapitalą, jos kolegė Sonka-Zylutė, „dirbusi“ panašiu laikotarpiu, sustojo ties 25 tūkst. rublių ir atidarė madingą parduotuvę. Gražuolė hipesininkė Petruškina įnešė į šį metodą naujovių – ji naudojo dresiruotus šunelius, kurie lojimu duodavo signalą partneriui. Dažniausiai hipesininkės įkliūdavo dėl ginčų, kilusių dalinantis grobį – supykusios ant savo partnerių, moterys įskųsdavo juos policijai. 

Buvo policijos informatorė?

Grįžkime prie Sonkos. 1868 m. ji išteka už seno turtingo žydo Šelomo Školniko, tačiau netrukus palieka jį dėl savo meilužio Michelio Brenerio ir jo brolio Abraomo - panašu, kad Auksinė rankelė tuo pat metu miegojo su abiem broliais. Apskritai, kartais tiesiog nesuprantama, kaip, gyvendama tokį aktyvų (švelniai tariant) lytinį gyvenimą, Sonka rasdavo jėgų dar ir vogti – matyt, buvo stipri dama.

1870 m. Sankt Peterburge Šein vos spėjo pabėgti iš savo laikinos užuovėjos, palikusi policijai konfiskuotus daiktus ir pinigus (tiesa, dažnai reikalus su policija ji „tvarkydavo“ tuo pačiu moteriškuoju būdu). Supratusi, kad sostinėje ji jau tapo kiek pastebima, Auksinė rankelė leidžiasi į didelį „tarptautinį turnė“. Ji apsilanko beveik visuose didžiausiuose Europos miestuose, apsimesdama rusų aristokrate – ir tai jai buvo nesunku padaryti – ji puikiai rengėsi ir laisvai kalbėjo vokiškai, prancūziškai, lenkiškai (jau, žinoma, nekalbant apie rusų ir hebrajų kalbas).

Ji susipažindavo su įvairiais turtingais kvailiais ir apvogdavo juos, užmigdydama juos sekinančiu seksu arba - jei klientas pasitaikydavo labai stiprus arba labai senas - specialiais milteliais.

1871 m. ji išteka už garsaus traukinių vagies Michelio Bliuvšteino – Rumunijos piliečio, kurio tėvai gyveno Odesoje. Šioje santuokoje Auksinei rankelei gimė duktė Tabba, o pati santuoka netrukus iširo, nes M. Bliuvšteinas nuolat užtikdavo žmoną su kokiu nors baronu, grafu, o kartais ir tiesiog jai į akį kritusiu neturtingu karininkėliu, iš kurio net nebūdavo ką vogti, kas ypač erzindavo sutuoktinį.

Keista, bet nepaisant savo nuotykių intensyvumo, Sonka visuomet pasprukdavo nuo policijos – vėliau, kai 1880 m. pabaigoje Maskvoje ją teisė, spaudoje šmėstelėjo vieno liudininko parodymai, iš kurių buvo galima suprasti, kad savo laiku Šeindlia buvo užverbuota kaip informatorė - išsisukdavo nuo policijos įskųsdama savo amato konkurentus.

1876 m. Vienoje ji įkliūvo su savo tenykščiu meilužiu Eliasu Venigeriu ir apkaltinama 20 tūkst. talerių vagyste Leipcige, bet policininkus apžavėjusi Sonka vėl išslysta jiems iš rankų, užstačiusi  lombarde keturis pavogtus briliantus. Netrukus, pakliuvusi į Krokuvos kalėjimą, ji įsigudrina apvogti savo advokatą, bet bausmę pelno juokingą – 12 dienų laisvės atėmimo. Vėl grįžusi į Rusiją ir „bombarduoja“ geriausius Maskvos, Sankt Peterburgo, Nižnij Novgorodo, Odesos, Astrachanės, Charkovo, Saratovo, Jekaterinburgo, Kijevo, Taganrogo, Rostovo prie Dono, Rygos viešbučius. Ir visur ji išlipa sausa iš vandens.

Jautrioji vagilė

Tačiau Sonka po truputį darėsi sentimentali – kartą ankstų rytą įėjusi į viešbučio kambarį, norėdama apvogti jo gyventoją, ji išvydo su rūbais miegantį jauną vyrą šalia kurio gulėjo revolveris ir laiškas motinai, kuriame jis rašė, jog pasitraukia iš gyvenimo, nes išaiškėjo jo įvykdyta 300 rublių vagystė iš iždo (pinigai buvo skirti sergančios sesers gydymui). Auksinė rankelė išsitraukė 500 rublių asignaciją, padėjo ją ant revolverio ir išsmuko iš kambario. Kitą kartą ji grąžino 5 tūkst. rublių jos apvogtai neturtingai tarnautojo našlei - gailėdama našlaičiais likusių vaikų.

Vaikų tema Soniai buvo svarbi. Ji labai mylėjo savo dukteris ir leido milžiniškus pinigus jų išsilavinimui, iš pradžių Rusijoje, o vėliau Prancūzijoje.

Sonka po truputį seno ir sėkmė ėmė nuo jos gręžtis, be to, jos eilinis romanas su 18-mečiu gražuoliu vagimi-sukčiumi Vladimiru Kočiubčiku (pasauliui žinomu kaip Volfas Brombergas, garsėjusiu tuo, kad vagies karjerą pradėjo nuo 8 m., įsigudrindamas apvogti net savo profesijos brolius) buvo nelabai sėkmingas – pats V. Kočiubčikas nustojo vogti, bet negailestingai išnaudojo galvą dėl jo pametusią Sonką, reikalavo iš jos pinigų, tapo kaprizingu ir irzliu Alfonsu, pralošdavusiu visus Sonkos „uždirbtus“ pinigus.

Ji buvo priversta vis labiau rizikuoti, nervinosi, o tai visada kliudo. Be to, ji tapo pernelyg žinoma, ją  atpažindavo gatvėje, parduotuvėse, teatruose. Iš pradžių toks populiarumas jai net padėdavo – kelis kartus pasipiktinusi publika nustūmė nuo jos policiją, suteikdama galimybę pasprukti, bet ilgai taip tęstis negalėjo – 1880 m. Odesoje ji įkliūva kartu su V. Kočiubčiku ir, galų gale, ją Maskvoje teisia kartu su daugybe buvusių jos vyrų ir meilužių (ant teisiamųjų suolo pateko spalvinga kompanija).

Procesas buvo ilgas bei audringas, ir nepaisant to, kad Sonka neigė visus jai pateiktus kaltinimus, iš jos buvo atimtos visos nuosavybės teisės, ir ji buvo ištremta į Sibirą. Jos bendrininkams buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 1 m. iki 3 m., V. Kočiubčikas buvo išsiųstas 6 mėn. į „darbo namus“ (išėjęs į laisvę, jis tapo pasiturinčiu namų savininku viename iš pietinių Rusijos miestų).

Nesėkmingi bėgimai

1885 m. vasarą Sonia pabėgo iš Sibiro. Tiesa, laisve džiaugėsi neilgai – po kelių mėnesių ją vėl suima ir teisia. O vos po pusmečio ji pabėga iš Smolensko kalėjimo kartu su kalėjimo prižiūrėtoju Michailovu, kurį privertė ją įsimylėti. Po 4 mėn. ją vėl sučiumpa. 1888 m. vasarą ją išsiunčia į Sachaliną, Sachalino Aleksandrovską, iš kur ji, persirengusi kareiviu, vėl bando pabėgti. Jau kitą dieną ją sugavo ir Aleksandrovsko kalėjime nuplakė bizūnu. 2 metus ir 8 mėn. ji su antrankiais buvo laikoma vienutėje.

1890 m. rašytojas Antonas Pavlovičius Čechovas apsilankė Sachaline ir užsuko į Auksinės rankelės kamerą:

„Iš sėdinčiųjų vienutėse į akis labiausiai krenta garsioji Sofija Bliuvštein-Auksinė rankelė, nuteista trims metams katorgos darbų už pabėgimą iš Sibiro. Tai - mažytė, liesutė, jau žilstanti moteris raukšlėtu senstančiu veidu. Ant jos rankų - antrankiai, ant gultų - tik viena pilko avikailio skrandutė, kuri jai yra ir šiltas drabužis, ir patalynė. Ji vaikšto po savo kamerą iš kampo į kampą ir, atrodo, kad visą laiką uosto orą, kaip pelė pelėkautuose ir jos veido išraiška - tarsi pelės.

Žvelgiant į ją nesitiki, kad dar neseniai ji buvo tokia graži, kad sugundydavo savo kalėjimo prižiūrėtojus, kaip, pavyzdžiui, Smolenske, kur kalėjimo darbuotojas padėjo jai pabėgti ir pats kartu su ja pabėgo. Sachaline, kaip ir visos čia atsiųstos moterys, iš pradžių ji gyveno ne kalėjime, o laisvėje esančiame bute; persirengusi kareiviu ji bandė bėgti, bet buvo sulaikyta.

Kol ji buvo laisvėje, Aleksandrovsko poste buvo įvykdyta keletas nusikaltimų: nužudytas krautuvininkas Nikitinas, iš vietos gyventojo žydo Jurkovskio pavogta 56 tūkst. rublių. Auksinė rankelė yra įtariama dėl visų šių nusikaltimų ir kaltinama kaip tiesioginė jų dalyvė ar bendrininkė. Vietinė nusikaltimų tyrimo valdžia apraizgė ją ir save tokiu tankiu visokių neatitikimų ir klaidų tinklu, kad iš jos bylos negalima nieko konkretaus suprasti. Kaip ten bebūtų, 56 tūkst. rublių nerasti ir kol kas yra tapę įvairiausių fantastinių pasakojimų siužetu“.

Paleistai į laisvę Sonkai leidžiama apsigyventi Aleksandrovske, kur ji tapo mažos giros krautuvėlės savininke. Apsigyveno su žiauriu recidyvistu Nikolajumi Bogdanovu. Iš įpročio Sonka kartais prekiavo vogtais daiktais, nelegaliai pardavinėjo degtinę ir turėjo didelį autoritetą tarp vietos gyventojų, nepaisant to, kad dauguma netikėjo, jog ši gyvenimo iškankinta moteris – tikroji Auksinė rankelė.

Po kiek laiko Sonia ryžosi paskutiniam pabėgimui, bet sugebėjo nueiti tik kelis kilometrus nuo Aleksandrovsko. Konvojaus pareigūnai rado ją be gyvybės ženklų gulinčią ant kelio. Po kelių dienų Auksinė rankelė mirė...

Jos dukterys, tapusios operetės artistėmis, motinos jau buvo išsižadėjusios.

***
Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis