Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones

 (3)
Režisierius Audrius Stonys (50 m.) sako, kad dokumentinis filmas – tarsi ledkalnio viršūnė, didžioji darbo dalis visada yra nematoma. Laimė, režisierius nėra toks mažakalbis, kaip jo filmų herojai, – leidžia patyrinėti ir tą ledkalnio dalį, kuri slepiasi po vandeniu.
© MOTERIS

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Neseniai Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje pristatėte naujausią savo kūrinį „Moteris ir ledynas“ apie lietuvę mokslininkę, kuri jau 30 metų viena gyvena ir dirba Tian Šanio kalnuose, ant milžiniško Tuiuksu ledyno. Papasakokite, kaip atradote tokį unikalų personažą. Ar sudėtinga buvo filmuoti?

Gedimino prospekte sutiktas draugas papasakojo, kad lipdamas į Tian Šanio kalnus pamatė namelį, užėjo į jį ir rado lietuvę moterį, gyvenančią tik su kate ir šunimi. Glaciologė Aušra jau daug metų Kazachijoje tyrinėja ledyną. Mes teoriškai kalbame apie globalinį atšilimą, o ten jis akivaizdus. Ledynas tarsi kvėpuoja. Vasarą kiek aptirpsta, žiemą vėl priauga ledo. Deja, pastaruoju metu nepriauga tiek, kiek nutirpsta. Ir gražu, ir baugu buvo matyti tas šniokščiančias didžiules tirpsmo vandens upes ir patį ledyną – artėdamas prie jo jautiesi, tarsi artėtum prie mirties zonos. Nėra jokios gyvybės – tik šaltis ir it peiliai smailėjančios ledo briaunos. Tikrai ne kiekvienas galėtų gyventi tokiomis sąlygomis. Ten visada esi vienas. Nuolat balansuoji ant mirties ir gyvybės ribos. Vienas neatsargus žingsnis, ir gali nugarmėti į prarają, būti užspaustas akmens, patekti į kalnų griūtį. Tuo metu, kai filmavome, tuose pačiuose kalnuose, tik Kirgizijoje, žuvo lietuvė moteris. Mačiau tuos skraidančius akmenis, patekus po jais, išgyventi – jokių šansų. Ten, kur gyvena Aušra, yra net 30 proc. mažiau deguonies, nei reikia žmogui. Dėl to negyja žaizdos, ir viskas įgyja kur kas didesnį svorį. Kai filmavimo aparatūra vietoj 40 kg ima sverti 80 kg, kiekvieną žingsnį apgalvoji, nes jį žengti kainuoja labai daug jėgų.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© MOTERIS

Filmą „Avinėlio vartai“ kurti taip pat leidotės gana toli – į Jordaniją, į Jeruzalę. Jame Krikštą rodote kaip visus tikinčiuosius į vieną bendruomenę sujungiantį sakramentą. Vis dėlto kaip jis veikia kiekvieną iš mūsų? Juk dažnai ne tik krikštijamas kūdikis, bet ir suaugusieji nesuvokia, kas iš tikrųjų vyksta per apeigas. Šio filmo įkvėpėjas brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis yra pasakojęs, kaip kartą klausinėjo žemaičių, ar šie su krikštu gavo Šventąją Dvasią. „O kam anos rek?“ – paklausė vienas.

Mes, XXI amžiaus žmonės, norime iš visko gauti apčiuopiamą naudą arba patirti pramogą, pykstame, kad apeigos liūdnos, nuobodžios. Norime viską pačiupinėti, racionaliai paaiškinti, pagrįsti. Netikinčio žmogaus akimis, per apeigas iš tikrųjų nieko neįvyksta. Na, niurktelėjo vaiką į vandenį, patepė aliejumi, tas vaikas nė nesuvokia, kas nutiko ir kam to reikia. Tą akimirką Dievas prisiliečia prie žmogaus. Tai visada yra nematoma. Mes ir nesitikėjome kamera užfiksuoti stebuklą. Stebuklas yra pats mūsų troškimas, mūsų noras priartėti prie Dievo. Krikštas yra tėvų dovana vaikui. Vėliau jis galės nuspręsti, ką su ta dovana daryti – išvynioti, atsisakyti ar palikti dulkėti ant lentynos. Kai žmonės apeigose dalyvauja automatiškai, nesusimąstydami, jie praranda galimybę pajusti tikėjimo gelmę. Aišku, jei netiki, protas nepadės įtikėti. Jei tiki, ritualų prasmės leidžia viską išgyventi kitaip, suprasti, kad bažnytinės apeigos yra ne keista choreografija, o iš seniausių religijų mus pasiekę archetipiniai simboliai.

Galima praryti maistą trimis kąsniais, bet galima juo mėgautis. Tas pats ir su gyvenimu. Atrodo, tiek daug kasdien aplekiame, sužinome, bet ką iš tikrųjų žinome apie šitą pasaulį? Nieko. Ūkų ūkai.

Galbūt tam tikrą tikinčiųjų nusivylimą religija lemia ir pati bažnyčia. Tikrai ne kiekvienas dvasininkas turi tokią gebėjimo mylėti dovaną kaip pirmojo Jūsų dokumentinio filmo „Atverti duris ateinančiam“ herojus Tėvas Stanislovas.

Sutinku, kad tarp kunigų, kaip ir tarp mokytojų ar gydytojų, yra tokių, kurie formaliai atlieka savo pareigas. Vis dėlto nemanau, kad vienas kitas nesąžiningas mokytojas ar gydytojas paneigia pačios profesijos kilnumą. Man yra tekę sutikti daug nuostabių, be galo šviesių ir gerų kunigų. Esu tikintis. Būdamas vaikas Kelmėje gyvenau pas senelius, buvau bažnyčios patarnautojas. Visą gyvenimą liksiu dėkingas nepaprastos šviesos ir šventumo žmogui – vietos vaistininkei Eugenijai. Slapta, užtamsinusi langus ir užrakinusi visas duris, ji mus mokė katekizmo ir ruošė Pirmajai komunijai. Tuo metu bažnyčią gaubė ne tik paslaptis. Ji buvo ir nepavaldi aplink plytinčiam marazmui, išvengė užkrato ir pajėgė išgyventi atkirtusi save nuo sistemos. Tai kėlė pagarbą.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

Negi niekada nekilo abejonių, noro maištauti prieš religiją? Pastebėjau, kad tie vaikai, kurie noriai lankė su tėvais mišias, sulaukę paauglystės, neretai tampa aršiais ateistais.

Tais laikais buvo atvirkščiai – maištas buvo lankyti bažnyčią, o ne būti ateistui. Jautei, tarsi darytum kažką uždrausto ir pavojingo. Abejonių, aišku, kildavo. Mano draugas turėjo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ kolekciją. Paskutinis jų puslapis buvo skirtas ateizmui. Skolindavausi tuos žurnalus šūsnimis ir susirašydavau provokuojančius klausimus. Tarkim, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų? Su ilgiausiais tokių klausimų sąrašais eidavau pas kunigą ir mudu, sukdami ratus po šventorių, apie viską diskutuodavome. Stebina, kad jis rado laiko ilgiems pokalbiams su vaiku, nesipiktino mano erezijomis. Mano vaikai taip pat yra tikintys. Manau, svarbu neskubėti, nespausti jų – ilgainiui kiekvienas atranda savo santykį su tikėjimu.

Pirmojo savo filmo herojumi pasirinkote išties stiprią asmenybę – kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, daugumai žinomą kaip Tėvas Stanislovas. Kokį įspūdį jis Jums paliko?

Filmas „Atverti duris ateinančiam“ – mano diplominis darbas, jį kūriau Sąjūdžio laikais, 1988 metais. Žmonių sąmonė budo, bet cenzūros netrūko. Kitame klebonijai priklausančios trobos gale gyveno saugumiečiai, jie registruodavo visus atvykėlius, automobilių numerius ir viską raportuodavo. Tas susitikimas mane labai pakeitė. Pirmąsyk sutikau žmogų, kuris pasaulį sugebėjo priimti su tokia meile, atlaidumu, pasitikėjimu ir tikėjimu kiekvienu žmogumi. Mane stebino tai, kad jis kalbėjo apie tremtį kaip apie dovaną. Šviesiu veidu pasakojo apie šachtas, kuriose dirbo, apie žmones, kurie jį kankino, kriminalinius nusikaltėlius ir nepasakė apie juos nė vieno blogo žodžio. Priešingai – nuoširdžiai džiaugėsi, kad tremtis jį praturtino, išgrynino. Tėvas Stanislovas gyveno mažame kambarėlyje, miegojo ant lentos patiesto plono patiesaliuko. Jo namai ir bažnyčia visada buvo atrakinti, nors klėtelėje kabėjo auksu ir sidabru siuvinėti arnotai, lentynose stovėjo brangios senovinės knygos, sidabru kaustytos ikonos. Negirdėjau, kad būtų dingęs bent sidabrinis šaukštas. Kiekvieną naktį Tėvas Stanislovas eidavo laikyti mišių į tuščią bažnyčią – už tuos, už kuriuos daugiau niekas nesimeldžia, pasiklydusius, pamirštus. Kartą įsiprašėme ir mes, bet prašyti leidimo filmuoti neišdrįsau. Dabar šį filmą žiūriu kaip padarytą visai kito žmogaus, daug detalių išsitrynė iš atminties. Nedaug trūko, kad būtų nelikę ir filmo. Juostos kokybė ilgainiui tapo tokia, kad buvo neįmanoma rodyti. Esu be galo dėkingas įstaigai „Meno avilys“, kad restauravo šį ir dar kelis mano senus filmus, – atsirinko juos iš begalinio lietuvių dokumentinių filmų aruodo ir prikėlė naujam gyvenimui. Buvau susitaikęs su mintimi, kad tų juostų nebeturiu.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

Klausantis Jūsų pasakojimo apie filmo „Neregių žemė“ herojus, darosi gaila, kad tiek daug įdomių dalykų nepateko į kadrą: neregė močiutė tarp miško medžių nardo it reginti, nes kliūtis pajunta pagal oro sutankėjimą, o jos daržo lysvės tokios geometriškai taisyklingos, tarsi nubraižytos architekto. Tai atveria visai kitokį filmo herojų pasaulį.

Galima būtų ir tokį filmą sukurti, ir galbūt jis būtų visai geras, bet aš norėjau kitokio. Kiekvienas filmas tempia paskui save šleifą istorijų, netikėtumų, atradimų, bet tenka tai palikti. Daug dalykų nenufilmuoji, dar daugiau nufilmavęs išmeti. Tai, ką regime ekranuose, yra tik ledkalnio viršūnė. Sakoma, kuo montuotojas turi didesnes žirkles, tuo jis yra geresnis. Lengva išmesti nepavykusias scenas, bet kiek reikia drąsos išmesti geras!

Filmuodamas užmezgate itin artimus ryšius su savo herojais. Ar nejuntate kaltės, kad, paleidęs filmą gyventi, juos pamirštate?

Kiekvienas dokumentinis filmas užaugina kaltės kuprą. Tu ateini į žmogaus gyvenimą, imi iš jo viską, o, pasibaigus filmui, iškeliauji. Neužtrenkiu durų, jei filmų herojai nori ir toliau su manimi bendrauti. Buvo toks man labai brangus žmogus gruzinas Aleksandras Oboladzė, filmo „Griuvėsių apaštalas“ herojus. Nufilmavau jo paskutines dienas Vilniuje, paskui žmona jį išsivežė į Lvovą, ten Aleksandras ir mirė. Iki pat mirties man skambindavo, vakarais prakalbėdavome ištisas valandas, įsivaizduoju, kiek jam tai kainavo. Vieną vakarą jis man pasakė, kad daugiau neskambins, nes žmona pažadėjo už sutaupytus pinigus nupirkti fotelį. Išsėtine skleroze sergančiam, beveik vaikščioti negalinčiam žmogui tai buvo labai svarbus daiktas. Bet praėjo pora vakarų, ir vėl girdžiu ragelyje jo balsą. Sako: „Velniop tą fotelį!“ Daugelio mano personažų jau nebėra. Iš trijų pilotų, kuriuos filmavau kurdamas juostą „Skrajojimai mėlyname lauke“, du žuvo. Pagrindinis filmo herojus Algis Kučinskas pasidarė naują lėktuvą, žmona su vaikeliu ant rankų išėjo pažiūrėti jo bandomojo skrydžio. Lūžo sparnas, ir Algis žuvo žmonos akyse. Kitą lakūną tragiška lemtis ištiko, kai, ieškodamas dingusio žmogaus, lėktuvo sparnu užkabino vandenį.

Kalbėdami žmonės meluoja. Nesąmoningai stengiamės kurti tam tikrą įspūdį apie save. Tyla yra tikresnė.

Šio filmo istorija atrodo beveik neįtikėtina. Pilotuoti nuosavą lėktuvą daug kam yra neįgyvendinama svajonė ir prabanga, o čia kaimo žmogus keliauja juo tarsi motociklu – į svečius ar apsipirkti... Kaip Jūs aptikote tokį įdomų herojų?

Tuo metu filmavau „Uostą“, gyvenau Birštone. Kažkas man papasakojo, kad yra toks patrakęs lakūnas, kuris prie motociklo lopšio pritaisė propelerį, sparnus ir dabar skraido visus gąsdindamas aplinkui. Ir tikrai – palesina sau vištas, sėda į lėktuvą, nuskrenda į Palangą ar į parduotuvę, o grįžęs pastato jį prie tvarto. Konstruoti, skraidyti buvo jo aistra. Tik iš šalies žiūrint tai atrodo paprasta. Iš tikrųjų kiekvienas skrydis – tai balansavimas ant gyvenimo ir mirties ribos.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

Gyvenimo trapumo, laikinumo tema gana dažna Jūsų filmuose. Štai juostos „Tas, kurio nėra“ herojus – talentingas, su garsiais rusų kino meistrais dirbęs režisierius Augustinas Baltrušaitis – atsiduria Utenos senelių namuose ir net kartu gyvenantieji nelabai žino, kas jis toks. „Invalidas kaip ir mes visi...“ – sako vienas jų.

Ketinau sukurti pamokomą filmą, kaip negalima pamiršti mūsų kultūros žmonių. Arba istoriją apie tai, kaip lengva nuslysti į prarają, iš kažko virsti niekuo. Atvykęs pas Augustiną Baltrušaitį pamačiau labai išdidų, laisvą, savimi pasitikintį žmogų. Jis emocingai pasakojo apie muštynes, dėl kurių buvo išmestas iš konservatorijos, apie sovietinę cenzūrą, neleidusią kurti to, ko nori, ir Augustinas nesijautė sugniuždytas. Pasirodo, žmogus gali jausti savo vertę, išsaugoti laisvę, kad ir kiek filmų būtų sukūręs ar nesukūręs, kad ir kokioje socialinėje duobėje būtų atsidūręs. Netgi tuose senelių namuose jis sugebėjo išsikovoti išskirtines teises – galėjo rūkyti kambaryje, nesitvarkyti. Gražus žmogus, bet nelengvas. Mane jis pasitiko kaip kolegą, noriai bendradarbiavo, bet filmą įvertino santūriai. „Filmas – ne apie mane, – pasakė. – Kažkokia eklektika.“

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

Jūsų herojai dažnai yra vienišiai. Žiūrėdamas filmą apie Augustiną Baltrušaitį mąstai ne tik apie šio menininko dramą, bet ir apie šeimą kaip vertybę. Filmo „Raminas“ herojus buvęs imtynių čempionas gruzinas Raminas – irgi senas, vienišas, jaučiasi visų pamirštas. Tik sulaukęs 75-erių metų, jis leidžiasi ieškoti savo pirmosios meilės Svetos.

Vienatvė – dažna mano filmų herojų palydovė, bet priežastys, kodėl taip nutinka, – gana skirtingos. Augustinas Baltrušaitis turėjo šeimą, dukrą, bet iš dalies pats kaltas, kad senatvėje liko vienas. Sunku gyventi su tokiu žmogumi, jo destrukcija įtraukianti, gali sugriauti bet ką. Ramino istorija kitokia. Jis buvo labai paklusnus sūnus, mylėjo savo mamą visą gyvenimą ir po jos mirties, miegojo prie lovos pasistatęs jos portretą, atsinešęs jį prie vaišių stalo sakydavo tostus. Ji savo sūnų irgi dievino – gražuolis, čempionas, įžymybė, motinai visos sūnaus merginos atrodė per prastos. Nenorėjo jo paleisti, laikė prie savęs iki pat mirties. Ramino tėvas žuvo gana anksti, buvo baisus mergininkas, grįžtantį iš meilužės partrenkė sunkvežimis. Mamos ir meilės linija atsirado atsitiktinai. Iš tikrųjų turėjome Tbilisyje nufilmuoti veteranų kovą, bet užsitęsė Ramino varžovo paieškos – sunku buvo rasti jo bendraamžį, kuris dar būtų pajėgus kovoti. Bendraujant su Raminu, natūraliai kilo klausimas, kodėl jis nevedė. Šie pokalbiai privertė susimąstyti ir jį patį. Gaila, neužfiksavome momento, bet kartą, atsinešęs prie mamos kapo jos portretą, Raminas atidžiai į jį pasižiūrėjo ir ištarė: „Mama, man atrodo tu buvai neteisi.“ Pasakęs, kad pagaliau atėjo laikas įsileisti į savo gyvenimą moterį, jis leidosi ieškoti savo pirmosios meilės Svetos, vadovaudamasis sename atviruke rastu adresu. Deja, tame kaime jokios Svetos niekas jau neprisiminė.

Krikštas yra tėvų dovana vaikui. Vėliau jis galės nuspręsti, ką su ta dovana daryti – išvynioti, atsisakyti ar palikti dulkėti ant lentynos.

Ar dažnai taip nutinka, kad, pradėjęs filmuoti vieną istoriją, baigiate visai kita?

Filmas – kaip ir gyvenimas: niekada nežinai, kur nuves. Anksčiau tai mane labai gąsdindavo, galvodavau, ką dabar daryti, juk viskas griūva... O dabar nekantriai laukiu, kada įvyks tas lūžis, išlįs tiesos akimirka. Gali bandyti istoriją kišti į Prokrusto lovą, pritempti, o gali jai leisti laisvai tekėti. Aš renkuosi pastarąjį kelią.

Ar nenutiko panašiai ir filmuojant „Ūkų ūkus“. Jame šmėžuoja daugybė sveikuolių – Dainiaus Kepenio organizuojamos stovyklos dalyviai, aerobikos močiute vadinama Joana Bartaškienė, senyvas maratonininkas, bet ta jų kova su senėjimu atrodo labiau verta ne susižavėjimo, o užuojautos.

Gali būti, kad jie tikėjosi labiau propagandinio filmo apie visuotinio sporto naudą, o išėjo pamąstymas apie beviltišką mūsų kovą su laiku. Neturėjau tikslo iš jų pasišaipyti. Jei ir yra ironijos, tai ji – švelni, nepikta. Bėgiojimas man visada atrodė labai keistas dalykas, toks gana svetimas žmogaus prigimčiai. Normalu, kai žmogus bėga nuo priešo ar vejasi grobį, bet kodėl jis turėtų bėgti tiesiog šiaip sau? Aišku, žmonės tikisi, kad tai padarys juos sveikesnius, prailgins gyvenimą, bet jokių garantijų, kad būtent taip ir įvyks, jie neturi.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
„Ūkų ūkus“
© Meno avilys

Jūsų šeimoje kone visi susiję su kinu, teatru, televizija. Gimėte aktorių Česlovo Stonio ir Reginos Kazlauskaitės šeimoje. Sesuo iš antrosios tėvo santuokos Aistė Stonytė – televizijos laidų vedėja. Į kino pasaulį pasuko ir Jūsų vaikai. Beje, gal turite ir daugiau brolių ar seserų?

Taip, turiu seserį iš antrosios mamos santuokos. Tai – dirigentė Živilė Keblikaitė, ji gyvena Ispanijoje, diriguoja keliems chorams. Dukra Marija neseniai baigė režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sūnus Paulius baigė mokyklą ir šiuo metu lanko kino kursus. Beje, dėstau ir savo seseriai Aistei Stonytei – ji nutarė studijuoti režisūrą. Tik mano žmona Aida yra kiek toliau nuo to. Ji – keramikė, dizainerė.

Amsterdamo festivalyje kino projektą „Švelnūs kariai“ pristatė ir Jūsų dukra Marija Stonytė. Apie ką šis projektas? Ar jos braižas panašus į Jūsų?

Marija filmavo Lietuvos kariuomenės savanores. Tai filmas apie merginos virsmą moterimi – kartais sudėtingą, kartais komišką savęs ieškojimą tokioje gana vyriškoje aplinkoje. Marija – visai kitos epochos vaikas, jos braižas kitoks. Aš irgi bandau kalbėti apie dabarties žmogų, bet nuo savęs nepabėgsi – savitas filmo stilius, kalbėjimo maniera vis tiek išlieka.

Kiekvienas dokumentinis filmas užaugina kaltės kuprą. Tu ateini į žmogaus gyvenimą, imi viską iš jo, o, pasibaigus filmui, iškeliauji.

Dabar dokumentinio kino kūrėjai nevengia socialinės tematikos – pabėgėliai, homoseksualumas, religiniai stereotipai, karo konfliktai. Jums tokios temos neįdomios?

Manau, šios problemos labai svarbios, bet kalbėti apie jas reikia kitomis priemonėmis. Tam skirtos televizijos laidos, dienraščiai, portalai, tinklalapiai. Pastaruoju metu daugėja dokumentiniais filmais kažkodėl vadinamų televizijos reportažų, bet aš manau, kad kino vektorius turi būti nukreiptas ne į plotį, o į aukštį ir gylį. Norisi ne atspindėti aktualijas, o prisikasti prie šaknų, atrasti personažo santykį su didžiąja prasme, amžinąja tiesa. Lietuvių kinas yra išlaikęs kinematografiškumą, dėl to jis labai vertinamas visame pasaulyje. Riba tarp kino ir televizijos pas mus dar nėra nutrinta. Šiuo metu kuriu filmą apie Baltijos poetinės dokumentikos mokyklą. Jos atstovai buvo Henrikas Šablevičius, Robertas Verba. Mudu su Arūnu Mateliu esame tarsi tarpinė grandis tarp anų ir dabartinių laikų.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

Jūsų filmų herojai beveik nekalba, o kamera neskubėdama tyrinėja aplinką. Prisimenu, kai į žiūrovo klausimą, kodėl gaidys filme po krūmu kapstosi taip ilgai, atsakėte, kad negalite jo paraginti. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokią ramybę šiame greitų technologijų amžiuje?

Kalbėdami žmonės meluoja. Nesąmoningai stengiamės kurti tam tikrą įspūdį apie save. Tyla yra tikresnė. O dėl lėtų kadrų... Man sunku suprasti žmogų, kuris pažiūri į ežerą, šunį, laužą ir nueina patenkintas, kad viską pamatė. Galima praryti maistą trimis kąsniais, bet galima juo mėgautis. Tas pats ir su gyvenimu. Norisi mėgautis akimirka, ją pratęsti. Atrodo, tiek daug kasdien aplekiame, nuveikiame, pamatome, sužinome, bet ką iš tikrųjų mes žinome apie šitą pasaulį? Nieko. Ūkų ūkai.

Skaitėte paskaitas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos, Azijos šalių. Ar skiriasi kitų šalių studentai nuo lietuvių? Kokios Jums apskritai atrodo dabartinės Y ir Z kartos?

Dauguma mūsų studentų yra tipiški europiečiai gerąja prasme – smalsūs, ambicingi, užsidegę kurti. Esu matęs Europoje ir kitokių. Tarkim, Danijoje mokslas nemokamas, tad čia studentai ne tokie motyvuoti, čiuožia paviršiumi. Indijoje jau visai kitaip – ten labai gilios mokytojo, kaip neklystančio autoriteto, tradicijos, studentai viską sugeria kaip kempinės, todėl turi labai gerai apgalvoti kiekvieną žodį. Nedrįsčiau visų subendravardiklinti pagal kartas. Kiekvienoje yra ir paviršutiniškų, ir labai gilių, mąstančių žmonių.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones
© Meno avilys

PORTRETO ŠTRICHAI

* Gimė 1966 m. balandžio 28 d. Vilniuje.
* Filmografija. Sukūrė 20 dokumentinių ir vieną trumpametražį vaidybinį filmus.
* Pripažinimas Europoje. Filmas „Neregių žemė“ 1992 m. Europos kino akademijos pripažintas geriausiu Europos metų dokumentiniu filmu.
* Pripažinimas Lietuvoje. Gavo tris Sidabrines gerves. 2008 m. „Varpas“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, A. Stonys – geriausiu režisieriumi, 2014 m. geriausiu dokumentiniu filmu pripažintas „Kenotafas“.
* Apdovanojimai. 2002 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2016 m. – Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
* Karjera. Dėstė dokumentinio kino kursą Europos kino koledže (Danija), skaitė paskaitas Vasedos (Japonija), Berklio ir Stanfordo universitetuose (JAV), Pompeu Fabros universitete (Barselona). Yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje (1)

Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti (13)

Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.

Ona Jasinskaitė: jei ne žirgai, gyvenime jau būčiau daug kartų pasidavusi (3)

Ona Jasinskaitė – 23-ejų metų kaunietė, KTU taikomosios matematikos magistrantė, nuo pat mažų dienų draugauja su žirgais. Pašnekovė pasakoja apie tai, koks yra raitelio gyvenimas, bei sako, kad žirgai gydo žmones, padeda atsipalaiduoti.

Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją (9)

Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...

Rugpjūčio „Moters“ herojė Jolanta Talaikytė: „Nesu ponia ir turbūt jau nebūsiu“

Ponios etiketė rugpjūčio mėnesio „Moters“ herojei dizainerei Jolantai Talaikytei nelimpa net po to, kai ji ir ilgametis gyvenimo partneris architektas Vytautas Naudžiūnas sumainė žiedus. Mes jums atsisveikinimo su vasara proga taip pat dovanojame žiedų puokštę. Su gėlėmis tiesiogine ir perkeltinėmis prasmėmis yra susijęs ne vienas naujo žurnalo numerio herojus: floristas Mantas Pertruškevičius, plastinės chirurgijos chirurgas Dainius Radzevičius, vestuvių planuotoja Laura Vagonė, žolininkė Valentina Baužienė.

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Bertos Tilmantaitės fotoistorija: tai, ką žmonės gali sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

I. Drėgvienė: vyro onkologinė liga, prieš laiką gimę mūsų mažyliai – niekada neklausiau, kodėl man (8)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė (38 m.) mielai pamirštų tas dienas prieš devynerius metus, kai jos vyrui Kęstučiui buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Tąsyk jiedu abu surėmė pečius kovai už gyvenimą ir gyvybę. Agresyvus gydymas galėjo pakenkti vyro vaisingumui, tad pora iškart atliko lytinių ląstelių užšaldymo procedūrą. Dieną naktį prie sergančiojo ligoninėje leidusi moteris ryžosi pagalbiniam apvaisinimui, susilaukė dvynukų.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.