Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą

 (2)
Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.
© MOTERIS / Liudas Masys

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Klausimą pasiskolinau iš interviu su bene visuose jūsų filmuose vaidinančiu Mariumi Repšiu: kas jam nutiko, kad tapo aktoriumi? Tai kas Jums nutiko, kad tapote režisieriumi?

Nieko nenutiko. Tiesiog nuo mažų dienų labai ilgai sėdėdavau prie televizoriaus. Tėvai ne visada leisdavo, bet jei tik galėdavau – jungdavau. O per jį rodydavo daug filmų. Tie filmai daugiausia būdavo koviniai, – Van Damme‘o, Stallone‘ės ir Schwarzeneggerio aukso laikai. Dar man visada patiko pasakoti. Susėsdavome su pusbroliais ar kiemo draugais, ir aš kurdavau jiems istorijas.

Žodžiu, kinas buvo mano svajonė, tik nesumojau, kad darbas ir svajonė gali būti vienas ir tas pats. Atrodė, jog reikia elgtis pragmatiškai, – svarsčiau galimybę tapti teisininku, nes tuo metu teisė buvo „ant bangos“. Mokiausi devintojoje vidurinėje, o ji garsėjo griežta tvarka, buvo vadinama devintuoju fortu, bet mokinius paruošdavo gerai. Taip nutiko, kad dešimtoje klasėje per lietuvių kalbos egzaminą pasirinkau temą „Svajonių specialybė“. Tai ir papasakojau apie savo svajonę – režisūrą. Išklausiusi lietuvių kalbos mokytoja Dainora Eigminienė pasakė: „Na, va, turėsime režisierių.“ Tada ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius, juk nieko neprarasiu. Taip paprastai ir pasirinkau režisūrą.

Tik, prieš stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dar metus studijavote istoriją?

Taip, vienus mokslo metus Vilniaus universitete studijavau istoriją, nes režisierių kursą akademija tada rinkdavo tik kas ketverius metus. Tad man dar pasisekė, kad reikėjo laukti vienus, o ne daugiau metų. Istoriją pasirinkau, nes ji mokykloje labai gerai sekėsi. Be to, istorija juk iš esmės ir yra pasakojimai.

Ar sunku buvo patekti į režisierių kursą?

Konkursas buvo nemažas, į vieną vietą pretendavo dešimt žmonių. Į stojamuosius ėjau va bank, juk gyvenime nei su menu, nei su scenos meistryste nebuvau susijęs, nelankiau jokių dramos būrelių. Tik žiūrėdavau filmus, ir viskas. Dar ir knygas nuo šešiolikos skaičiau – masiškai. Galvojau: jei įstosiu, tai – ženklas, o jei neįstosiu, būsiu istorikas ar dar velniai žino kas, bet ėmiau ir įstojau. Mūsų kursas visai vykęs, priėmė penkiolika, baigė dvylika, dauguma dirba kine, teatre, televizijoje. O studijų metais maištavome, sukėlėme šiokią tokią revoliuciją. Tai, manau, ir mums, ir akademijai buvo į naudą, sujudino kažkokius vandenis.

Kai kurie režisieriai tempia laiką, o man norisi viską daryti greitai.

„Šventasis“ – pirmas Jūsų sukurtas pilno metražo filmas, iki tol režisavote trumpametražius. Nuo ko pradėjote?

Filmus skaičiuoju gal nuo trečio kurso, kai gavom užduotį sukurti ekranizaciją. Aš pasirinkau Vladimiro Sorokino novelę, tik beveik viską – kaip visada – pakeičiau. Jei trumpai, tas studentiškas filmas „Vytautas“ – apie tai, kaip 1990 metais kovo 11-ąją iš miesto į savo gimtąjį kaimą grįžta vyrukas su tautine juostele. Ir sužino, kad jo mylimoji mirė. Vyrukas prisigeria, iškasa lavoną, jį pamyli ir užkasa atgal. Taigi darbas toks savotiškas, šokiruojantis, kai kuriuos dėstytojus net papiktino, nors jokių nuogybių ten nebuvo ir „lavonas“ atrodė gerai.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą
© Iš filmo platintojų archyvo

Kaimietį Vytautą vaidino Marius Repšys. Įdomu, kad visuose Jūsų filmuose šio aktoriaus kuriami personažai skirtingi, bet turi tą patį vardą – Vytautas, Vytas. Nes visi filmai – apie Lietuvą?

Po to buvo „Bergenas“ – bakalauro darbas, šis jau buvo išėjęs ir į viešumą. Filmą inspiravo Vasilijaus Šukšino novelė. Nušiurusiame Vilniaus restorane susitinka du vyrai – jaunas ir senas. Jaunas marozėlis ruošiasi emigruoti į Norvegiją, tą vakarą, prieš išvažiuojant, jam norisi prisigerti. O senis inteligentas restorane sėdi nuolat ir klausosi tokios mistinės dainininkės. Žodžiu, filmas – apie gyvenimą ir baimes. Dar buvo su kurso draugu kurtas dokumentinis filmas apie tremtinę, kurią išvežė tėvas. Tiesą sakant, man jis nepatinka. Žiūrėti dokumentinius filmus mėgstu, o kurti – ne.

Už 2011 metais sukurtą filmą „Dešimt priežasčių“ pelnėte Sidabrinę gervę – Lietuvos kino akademijos apdovanojimą.

Jei trumpai, „Dešimt priežasčių“ yra apie pavydų jaunuolį, kuris persekioja savo merginą. Savaime suprantama, jį suvaidino Marius.

Beje, abu mėgstate kovinius filmus, o Marius Repšys – labai sportiškas aktorius, galėtų suvaidinti kokį lietuvišką superherojų.

Taip, tai yra Mariaus svajonė, esame apie tai kalbėję. Kovinį filmą sukurti galima, bet reikia specialistų, kurie sukurtų „choreografiją“. Dar tokioje juostoje viskas turi dūžti, lūžti, gal ir sprogti, o tai brangu.

Dabar kovinių filmų žiūriu mažai, jei būtų gerų, žiūrėčiau. Gal jie kuriami kur nors Azijoje ir mūsų nepasiekia? Šiaip žiūriu viską, kas gerai vertinama. Kartais – ir tai, kas vertinama blogai, bet rekomenduoja draugai, kurių skoniu pasitikiu. Žiūriu ir serialus, vienas tokių – žinomo amerikiečių komiko Louiso C. K. kurtas „Horace and Pete“. Įdomu ir tai, kad autorius jį platina savo interneto puslapyje, seriją gali nusipirkti už kelis dolerius. Šis serialas – apie Brukline esantį šimtametį barą, kuris perleidžiamas vis kitai brolių kartai. „Horace and Pete“ – ir genialus, ir labai drąsus, tokia labai labai liūdna komedija.

Ar liūdna komedija yra Jūsų kūrybos žanras?

Taip, man jis patinka. Kita vertus, nepatinka, kai žmogui primetamas koks nors vienas vaidmuo. Kaip Witoldo Gombrowicziaus romane, kai kiti nusprendžia, kas tu esi, ir negali nuo to pabėgti. Taigi atrodytų, kad liūdna komedija yra mano žanras, bet manau, jog mano žanras gali būti ir trileris, ir tiesiog komedija ar drama.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą
© Iš filmo platintojų archyvo

Priėjome iki naujo Jūsų filmo „Šventasis“. Jį, jei skaičiuosime laiką, kai pradėjote rašyti scenarijų, kūrėte trejus metus. O ir rašėte neįprastai – trise.

Taip, kol „Šventąjį“ pradėjome filmuoti, praėjo treji metai. Tai buvo pirmasis pilno metro scenarijus, jį sukūrėme su seserimis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. Aš turėjau istoriją, bet vienas viso scenarijaus nebūčiau patempęs. Tad susėsdavome trise ir rašydavome. Arba dviese diktuodavome, o vienas kuris tik spausdindavo. Rašėme ilgai, o nufilmavome per mėnesį. Kai kurie režisieriai tempia laiką, o man norisi viską daryti greitai. Filmo veiksmas rutuliojasi mažame provincijos miestelyje maždaug 2008-aisiais – per ekonomikos krizę. Daugiausia filmavome Lentvaryje, buvo labai paranku, kad gatvėje mažai žmonių, – juk krizė, daugelis emigravo. Pagrindinis herojus Vytas netenka darbo, blaškosi tarp moterų.

Tie, kurie sakosi nesantys garbėtroškos, tiesiog maivosi. Aš esu. Kita vertus, dėmesio man nereikia.

„Šventasis“ – realistinis filmas su socialine užtepėle. Manau, kad mene, ypač Lietuvoje, reikia daugiau socialinio angažuotumo. Kita vertus, filmas tik pradžioje gali atrodyti kaip socialinė drama, vėliau jis „apsiverčia“, įvyksta žiūrovo apgaulė. Iš esmės „Šventasis“ – ne apie finansų krizę, nueikite pažiūrėti.

„Šventasis“ nominuotas vienuolikai Lietuvos kino akademijos apdovanojimų, gavo šešis. Ar šlovė neslegia? Beje, kur laikote Sidabrines gerves?

Spaudimo nejaučiu. Juk tai debiutinis filmas, ir tikiu, kad ateityje bus tik geriau. Tie, kurie sakosi nesantys garbėtroškos, tiesiog maivosi. Aš esu. Kita vertus, dėmesio man nereikia, mintis, kad kažkas atpažins gatvėje, gąsdina. O statulėles turiu tik dvi ir laikau ant palangės. Sidabrinę gervę už geriausią vaidybinį filmą atidaviau prodiuserei Marijai Razgutei, už scenarijų – seserims Kavtaradzėms. Sau pasilikau gervę už režisūrą. Ir dar laikau ankstesnę – už „Dešimt priežasčių“.

Tai koks bus kitas Jūsų filmas?

Dabar vėl trise rašome naują scenarijų. Šį kartą veiksmas vyks Vilniuje – ne provincijoje. Vadinu jį antrąja diptiko dalimi, nes „Šventasis“ yra apie jauną vyrą, o šis bus apie jauną moterį. Žodžiu, „Karas“ – toks filmo darbinis pavadinimas – bus apie merginą, meilę ir laisvę. Veiksmas vyks maždaug 2016-aisiais, kitaip sakant, dabar, bet bus ir šiokios tokios praeities. Įtakos gali turėti ir tai, kaip per šiuos kelerius metus pasisuks gyvenimas Europoje. Daugiau nepasakosiu, viskas dar gali keistis, – esu truputį prietaringas, nenoriu prisikarksėti. Man bus iššūkis, nes pagrindinio vaidmens negalės kurti Marius Repšys. Beje, tikiuosi, kad naujame filme jis ir vėl vaidins.

Jei gausime finansavimą, filmuosime 2019 metų vasarą. Nors iš šalies neatrodo, filmo kūrimas yra emociškai sunkus darbas. Gal palyginimas ir juokingas, bet dirbant atominėje elektrinėje turbūt patiriama mažiau streso. Kino gamyba priklauso nuo pinigų kiekio, o jų visada negana. Tiesa, pinigai yra prodiuserio rūpestis, mūsų atveju – Marijos Razgutės, tačiau nesu iš tų režisierių, kuriems rūpi tik menai. Jau rašydamas scenarijų galvoju apie jo kainą – kad atitiktų anglišką terminą „production friendly“ („draugiškas gamybai“, – aut. past.).

Manau, kad mene, ypač Lietuvoje, reikia daugiau socialinio angažuotumo.

Filmo kūrimas trunka ilgai, o iš ko gyvenate kasdien?

Manau, kad dauguma kino režisierių svajoja pragyventi vien iš kino, tačiau tik keliems tai pasiseka, tad tenka imtis papildomų veiklų. Kuriu reklamas, tarkim, socialines, prieš smurtą. Man ši veikla patinka, norėčiau tokių užsakymų gauti daugiau. Tikrai neatsisakysiu edukacinių projektų, kino dirbtuvių. Įgyvendiname tokį projektą „Kino busas“ – kasmet pustrečio mėnesio važinėjame po Lietuvą, šiuo metu – su Maratu Sargsyanu, ir rengiame kelių dienų seminarus moksleiviams, supažindiname juos su kino pagrindais, parodom pavyzdžių, padedam sugalvoti scenarijus, siužetus. Paskui filmuojam ir montuojam. „Kino buso“ dalis yra ir dokumentinių filmukų konkursas, tada dalyviai jau patys montuoja tai, ką nufilmavo. Nuostabus projektas, tokių turėtų būti daugiau, nes matau, kokie svarbūs jie yra provincijoje gyvenančiam jaunimui. Per dvi dienas neišmokysi kurti kino, mūsų tikslas kitoks – sudominti gerais filmais, praplėsti akiratį, pasaulėžiūrą. Tikiu, kad taip bent vienas kitas vaikas Lietuvoje taps protingesnis. Ir man pačiam įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena ne Vilniuje.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą
© Iš filmo platintojų archyvo

Dar dėstau „Skalvijos“ kino akademijoje. Tai toks kino būrelis vyresniųjų klasių moksleiviams, paruošiamoji mokyklėlė tiems, kurie nori stoti į režisūrą ar operatoriaus specialybę. Dauguma šio būrelio dalyvių – vilniečiai, bet yra ir atvažiuojančių iš kitų miestų. Beje, seserys Kavtaradzės taip pat kažkada mokėsi „Skalvijos“ akademijoje, vadinasi, tai veikia.

Grįžkime prie Jūsų šeimos. Ar ir gimėte Vilniuje?

Taip, užaugau Žirmūnuose ir dabar šiame rajone gyvenu, tik jau ne su tėvais. Niekur iš čia nebėgu, gal ir bėgti nelabai noriu – viskas arti, patogu, iki senamiesčio netoli.

Šeimoje esu vienintelis menininkas. Tėtis Juozas didžiąją gyvenimo dalį dirbo policijoje, labai kietas bičas. Mama – daug kur, paskutinis jos darbas buvo auklytės vaikų darželyje, dabar ji – jau pensininkė. Turiu devyneriais metais vyresnę seserį Ritą, ji – ne prie meno, dirba Policijos departamente. Manau, buvau neblogas vaikas, nors garsiai klausiausi roko. Visas maištas vyko galvoje. Mano tėvai – žiauriai faini žmonės. Jiems turėjo būti labai netikėta, kad pasirinkau režisūrą, bet neprieštaravo. Ir savo namus turiu tik jų dėka.

Dabar gyvenu su drauge ir šunimi. Draugė – aktorė Gelminė Glemžaitė – nuostabi, mes kartu jau penkerius metus. O šuo vardu Šmikis. Jam dveji su puse metų, taigi yra jaunas ir linkęs šmikeliauti, jam dar užeina velniai. Šmikį pasiėmėm mažiuką iš prieglaudos, nelabai žinojome, koks išaugs. O išaugo labai gražus. Charakteris – truputį katino, ir man tai labai patinka. Jei nori – klauso, jei nenori – neklauso, ir dėl to tik įdomiau.

Nekenčiu buities. Taip jos nekenčiu, kad pradedu viską tvarkyti. Jei būtų mano valia, jokių daikčiukų, ant kurių sėda dulkės, namie nebūtų, užtektų lovos ir stalo. Dar negaliu pakęsti remontų. Kodėl pas mus gajus stereotipas, kad namo grįžęs vyras turi kalti, gręžti?

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą
© MOTERIS / Liudas Masys

Filmas „Šventasis“ keliauja po pasaulio festivalius. O Jūs pats ar daug keliaujate?

Keliauju nedaug, ir mano tėvai nebuvo linkę daug keliauti. Pirmą kartą į užsienį, jei neskaičiuosime Lenkijos, o ji, kai buvau vaikas, net nelaikyta užsieniu, išvažiavau vėlai – kokių dvidešimties. Nekeliauju, nes stinga laiko ir pinigų. Važiuoju nebent į kino festivalius, su „Šventuoju“ pirmą kartą apsilankiau Vokietijoje ir Italijoje, planuoju pirmąkart vykti ir į Ispaniją. Tiesa, dar buvau Pietų Korėjoje. Filmas tikrai keliauja daugiau.

Abu su Gelmine esame laisvai samdomi menininkai, todėl susiplanuoti atostogas kartais sudėtinga. Ne kartą esame neišvažiavę, nes planavom planavom, bet vienam ar kitam nukrito darbo pasiūlymas, – atsisakyti negali. Kokios gali būti atostogos, jei Gelminei pasiūlo gerą vaidmenį, o man – įdomų darbą? Ką čia slėpti – darbų laisvi menininkai kartais neturi, tada duobės žioji ir finansų srityje.

Nekenčiu buities. Taip jos nekenčiu, kad pradedu viską tvarkyti. Jei būtų mano valia, jokių daikčiukų, ant kurių sėda dulkės, namie nebūtų.

Koks esate režisierius?

Esu paprastas žmogus. Kurdamas filmus viską darau labai ramiai. Taip, kad kartais atrodo, jog nieko nedarau. Nesu režisierius engėjas, kita vertus, į komandą renkuosi geranoriškus žmones. Kam švaistyti energiją santykiams aiškintis ar kitiems nepozityviems dalykams?

Mariaus Repšio personažo kitas aktorius gal ir nesuvaidins, bet dažniausiai visi yra pakeičiami.

Ar Lietuvoje gyventi gera?

Man patinka. Esu iš tų, kuriems svarbu būti tam tikroje vietoje, kad galėtų kurti, gerai jaustųsi. Man tas miestas yra Vilnius.

Save kitoje šalyje sunkiai įsivaizduoju, bet suprantu žmones, kurie bėga iš Lietuvos. Labiausiai žeidžia nesiskaitymas, neteisybė.

Jei mokytojas vakarais pats žiūri „Santą Barbarą“, ką jis gali papasakoti vaikams apie Franzą Kafką? Vien pakėlus algas niekas nepasikeis. Reikia „perkrauti“ visą sistemą. Skaudės, bet paskui bus geriau. O gal aš čia tik svaigstu kaip nepraktiškas žmogus?

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (12)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.