Režisieriaus Š. Barto mylimoji Lora: kiekvienuose namuose gali būti sprogimų, nepakeliamos aistros, nusivylimų...

Vitališkos, kerinčių rudų akių gražuolės ansamblio „Thirty Fingers Trio“ smuikininkės Loros Kmieliauskaitės (25 m.) rankoms paklūstantis smičius čia užgauna stygas lengvai, lyg virkdytų orą, čia kerta širdį pusiau dalinančia jėga.

Regis, ši menininkė gali įveikti viską. Prieš kelerius metus ji nepabūgo meilės režisieriui Šarūnui Bartui, sukūrė vaidmenį jo filme „Ramybė mūsų sapnuose“. Pora augina pusantrų metų dukterį Uną Mariją.

Neseniai Paryžiuje vykusiame Tarptautiniame kompozitoriaus A. Glazunovo konkurse laimėjote pirmąją vietą. Grojate trio, dalyvaujate įvairiuose muzikiniuose projektuose. Vis dar renkatės žanrą?

Esu Muzikos ir teatro akademijos magistrantė. Neseniai atradau, kad artimiausia širdžiai groti trio. Kiekvienas atlikimo meno studentas šiek tiek prisiliečia prie kamerinio ansamblio žanro – kvarteto, trio ir kt. Tiesiog radau žmonių, su kuriais man gera muzikuoti, sulipome, sukūrėme grupę „Thirty Fingers Trio“. Violončelininkas Arnas Kmieliauskas – mano jaunesnis brolis, Marta Finkelštein – fortepijono meistrė. Pabandžiau ir solo žanrą, dalyvavau ne viename konkurse, laimėjau prizinių vietų, bet supratau, kad man nėra skirta vienai stovėti scenoje ir transliuoti savo sielą. Noriu kitko. Atlikimas trise – tai ir artimas dialogas su publika, ir mūsų pačių bendravimas.

Lora, kaip į Jūsų rankas pateko smuikas?

Šeima gražiai pasirūpino, kad smuikas natūraliai taptų mano kasdieniu instrumentu. Kai buvau ketverių, senelis atnešė man smuikelį ir teniso raketę. Kurį laiką žaidžiau su abiem. Smuikelis buvo labai mielas, šiuo savo žaisliuku labai didžiavausi. Vėliau mokiausi Marijampolės muzikos mokykloje. Prisimenu, su pirmąja smuiko mokytoja taip pat žaisdavome – turėdavau ant stryko kuo ilgiau išlaikyti stalo teniso kamuoliuką. Taip jį ritinėdama lavinau savo dešinės rankos įgūdžius. Nuostabus dalykas! Dar kvailiodavome stryko galu taikydami į mokytojos ant sienos nupieštą kryžiuką. Vėliau teniso raketė nuėjo į antrą planą, liko smuikas. Mano giminėje yra nemažai muzikantų. Brolis Arnas – violončelininkas, jaunėlis Naglis – smuikininkas.

Mitas, kad Šarūnas yra nekalbus. Paklausytumėte, kiek kalba filmavimo aikštelėje, tikrai tyleniu nevadintumėte.

Geroji mano močiutė Lionė Gadeikienė – atominė moteris. Iki šiol kupina energijos, padeda, kai reikia prižiūrėti Uną Mariją. Tai ji nusprendė, kad man, šešiametei, būtina mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Abi atvažiavome į Vilnių, dvejus metus gyvenome kartu bendrabučio kambarėlyje. Paskui atsikėlė visa šeima, nors mama Marijampolėje turėjo gerą darbą. Tėtis jau kurį laiką dirbo Vilniuje, tad visi susikooperavome ir apsigyvenome sostinėje. Gimė brolis Naglis, vidurinėlis Arnas taip pat įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Taigi mūsų šeimoje buvo ir yra daug muzikos. Muzika – mano džiaugsmas.

Kino platintojų archyvo nuotr.

Ką tik grįžote iš Austrijos. Ir vėl – su muzikiniais laurais?

Groju savo malonumui, o ne tam, kad vaikyčiausi medalių. Dvi savaites buvau Austrijoje, tarptautiniame festivalyje, meistriškumo kursuose. Tai labai platus renginys – į jį susirenka daugybė operos solistų, kompozitorių, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos atlikėjų. Pasigirsiu: mūsų trio gavo apdovanojimą už geriausią šiuolaikinio kūrinio – grojome kroato kompozitoriaus Ivano Violičiaus „Anxious“ – interpretaciją. Švenčių šventė! Šešiolika geriausių pasaulio profesorių vedė pamokas, skambėjo muzika, vyko diskusijos, paskaitos, koncertai, susitikimai su legendiniais muzikantais, pavyzdžiui, Ivry Gitlisu, Aleksey'umi Igudesmanu. Gyvenome kalnuose – atskirti nuo miesto, pasakiška gamta, arkliukai žolę rupšnoja, avytės bėgioja, niekuo nereikėjo rūpintis. Buvo nuostabu. Dabar grįžau į buitį, ir man taip keista, nieko nesuprantu, net neprisimenu, ką dariau filme, apie kurį ketinate klausinėti. Labai jaudinausi dėl šio interviu.

Jums reikėjo atokvėpio, juk daug darbų turėjote?

Ši vasara nebuvo ypač darbinga, ją praleidome su trio ir šeima. Su vyru buvome trumpam ištrūkę į Odesą – į tarptautinį kino festivalį. Didžiausią įspūdį padarė tradicinis šio festivalio renginys: ant garsiųjų Potiomkino laiptų sėdi daugiatūkstantinė minia, o apačioje sumontuotame milžiniškame ekrane rodomas nebylusis kinas, groja orkestras. Šiais metais tai buvo Dzigos Vertovo filmas „Man with a Movie Camera“, grojo kompozitorius Michaelis Nymanas su savo orkestru. Man tai priminė močiutės pasakojimus, kaip jos laikais žmonės į filmo premjerą eidavo kaip į šventę. Savaitę galvojau, kaip būtų galima ką nors panašaus parodyti savo draugams. Norėjau pamatyti Odesos operos teatrą. Išsprukau į renginį, Kijevo jaunimo orkestras grojo kūrinius iš kino filmų. Ir štai dabar Vilniuje vyksta renginys „Muzika kaip kinas“! Rodomos lietuviškų filmų ištraukos, groja jaunimo orkestras, dainuoja choras. Nuostabu – visos idėjos sklando ore.

Na, o 2014 metų vasarą tikrai vos spėjau suktis. Koncertai, mažas vaikutis, filmavimo darbai...

Rašoma, kad filme „Ramybė mūsų sapnuose“ yra labai daug jo režisieriaus ir vyro vaidmens atlikėjo Šarūno Barto biografijos elementų. Taigi vyras, jo draugė ir jo dukra (šią vaidina režisieriaus duktė Ina Marija Bartaitė) atvažiuoja į kaimą prie ežero praleisti savaitgalio. Po motinos mirties su tėvu gyvenančiai paauglei dukrai labai trūksta jo dėmesio. Vyro gyvenimo draugė smuikininkė, kurią įkūnijate Jūs, nejaučia gyvenimo džiaugsmo negalėdama suderinti muzikos, meilės ir karjeros... Ar Jums nebuvo baisu tarsi nuogai stoti prieš kameras, žiūrovų teismui atiduoti savo gyvenimo etapo?

Buvo labai baisu. Iš pradžių apskritai nelabai supratau, kam pasirašau. Tuo metu, kai prasidėjo bandymai, pirmieji atrankos etapai, buvo beprotiškai įdomu, smalsu, nors ir nelengva. Dirbau, dirbau ir negalėjau suvokti, ką veikiu. Filmuoti pradėjome tik po metų. Neįsivaizdavau, kaip įveiksiu savo baimę prieš kamerą. Nesu iškalbinga. Gerai prisimenu: mes jau aikštelėje, vyksta paruošiamieji darbai, Šarūnas ateina ir sako: „Šiandien – tavo monologas.“ – „Koks monologas?“ Tarsi ir esu pasirengusi, juk tiek repetuota, bet palaukit, o kur aš, kas aš šiuo metu, ką galiu pasakyti? Vėl iš naujo turi save nustebinti, save prisiminti, atrasti. Kiekvieną kartą – šaltas dušas. Išeini į aikštelę ir nežinai, kas su tavimi atsitiks. Ar pavyks susikaupti, susilieti su savo istorija, su kitais žmonėmis, jų istorijomis?

Net tik filme, bet ir gyvenime reikia pripažinti sau, kiek daug turi šlykštumo. To nepripažinusi toliau ir neisi.

Š. Barto filmuose mažai kalbama. Skaičiau, kad režisierius nemėgsta rašyti scenarijų. Ar šį sykį buvo parašyti dialogai, monologai?

Šio filmo personažai gana šnekūs. Ne nuo pat pradžių, bet ilgainiui jie tikrai prabyla, kalba. Turėjau tekstą, tačiau nemažai reikėjo kalbėti ir ekspromtu, kartais pasakydavo, kokia tema.

Dar žinoma, kad režisierius priveda aktorius prie jo kūrybinei intencijai reikalingų būsenų. Jūs kūrėte vaidmenį laukdamasi. Ar ne per daug įtampos patyrėte?

Galvoju, ar noriu apie tai šnekėti. Abu žinojome, ką darome. Manęs iš pusiausvyros ar prie kokių nors kitokių būsenų jis nevedė. Turėjome bendrą tikslą. Aš pati supratau, kad mums reikia ištraukti iš savęs tikrumą. Arba užduoti klausimą, kuris tau labai svarbus. Šnekėti apie dalykus, kurie jaudina.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.

Sunkiausiai bendrą kalbą filme radau su berniuko mama. Ją vaidino taip pat neprofesionali aktorė. O šiaip man buvo ramu, nes pasitikėjau režisieriumi. Kinas mane užbūrė.

Scenarijus artimas Judviejų gyvenimui? Kaip, išgyvenant patį gražiausią – įsimylėjimo – periodą, vaidinti konfliktą?

Ne, vyras ir moteris nekonfliktuoja. Nesuprasti vienam kito, nesusišnekėti galima ir tylint. Nebūtinai turi peiliai skraidžioti. Žinau, ką gyvenime reiškia nesupratimas, nesusikalbėjimas. Tą sekundę ir nešu savo patirtį į aikštelę. Meilės tuo metu neieškau, įsimylėti nesiekiu. Nereikia norėti nužudyti žmogų, kad suvaidintum žmogžudį, nereikia išprotėti, kad suvaidintum išprotėjusį. Ir to, ir kito visi truputėlį turime. Reikia susikaupti, atsikasti, prisiminti, įsijausti.

Kokia filme smuikininkės vidinio konflikto esmė?

Yra tokia scena – viena pirmųjų, kai smuikininkė koncerto viduryje nustoja groti. Jos problemą gerai suprantu. Atlikimo menas ir kinematografijos menas labai susiję. Tai yra visam pasauliui suprantamas kalbėjimo būdas. Šios meno sritys reikalauja nusirengti, parodyti savo širdį, atsiverti, būti nuoširdžiam. Smuikininkė nustoja groti, nes suvokia, kad neturi ką pasakyti. Nežino, kodėl yra scenoje, kuo galėtų būti įdomi kitiems, ką galėtų papasakoti, kaip vesti į savo pasaulį kitus, jei pati jaučiasi tuščia. Tai mintys ne apie pirščiukus – laksto jie ar ne, o apie vidinį turinį. Krizė muzikos atlikėjo, kuris neturi kuo pasidalinti.

Ar esate šį jausmą patyrusi?

Tokių situacijų nesu patyrusi. Niekada nesu ir nustojusi groti per koncertą ar gėrusi užkulisiuose kaip mano herojė, bet galiu įsivaizduoti, kas tai yra. Pasiėmusi akademines atostogas daug galvojau, ar tai tikrai viskas, ar smuikavimas (muzika) yra mano kalba? Nereikia būti smuikininku, kad kiltų klausimas, ar turi kuo pasidalinti su kitu žmogumi.

Jautru vaidinti su mylimuoju. Galbūt net nereikia vaidinti, tiesiog būni savimi?

Nežinau, neturiu su kuo palyginti. Nesu vaidinusi jokiame kitame filme. Man buvo gera. Žinoma, buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų, bet verkti jam ant peties nereikėjo.

Esu jausmo žmogus. Neretai mano galva eina paskui jausmus

Ar visada buvote gera, paklusni mergaitė, vykdėte režisieriaus nurodymus?

Kartais atrodydavo – viskas, nebegaliu, nebežinau, nebenoriu, neturiu ką pasakyti... Būdavo tokių kaprizų.

Tada pamatydavote ramų režisieriaus žvilgsnį...

Arba neramų. Nebūtinai gyvenime ramus režisierius yra ramus aikštelėje (juokiasi).

Kino platintojų archyvo nuotr.

Veiksmas vyksta režisieriaus kaime, įtraukiami vietos gyventojai, susitinka kaimo ir miesto žmonės. Ar Jums pažįstama kaimo aplinka?

Pati esu iš kaimo. Užaugau Marijampolės rajone, Šunskų miestelyje. Nesu baltų rankelių smuikininkė. Man teko dirbti visokius ūkio darbus. Ir daržus, braškes ravėdavau. Liepdavo daryti viską, kad mokėčiau, tik persistengti neleisdavo – kad rankoms nepakenkčiau.

Filmo pradžioje matome šviesaus atminimo Inos Marijos mamą, buvusią Š. Barto žmoną – žymią rusų ir prancūzų aktorę Jekateriną Golubevą. Užsienio spauda rašė, kad šis filmas – žmogaus giluminių kančių veidrodis, kad tai – ne tik pamąstymas mirties tema, bet ir jaudinantis gedėjimo būdas. Kaip priimate savo mylimo žmogaus praeitį? Ar Jums įdomu suprasti, iš ko nuaustas Jūsų vyro gyvenimas?

Bet aš irgi nesu tik ką gimusi. Aš taip pat turiu savo praeitį. Kaip Šarūnas mane priima su mano bagažu, taip ir aš jį priimu su jo bagažu. Nesvarbu, kiek to bagažo ir ko jame yra.

Kokie Jūsų santykiai su Šarūno dukra Ina Marija?

Mes gerai sutariame, esame draugės.

Kaip Šarūnas mane priima su mano bagažu, taip ir aš jį priimu su jo bagažu. Nesvarbu, kiek to bagažo ir ko jame yra.

Ar gali būti, kad filmo fabula buvo vystoma, rutuliojosi taip pat, kaip ir Judviejų gyvenimas, kad šio epizodai persikėlė į kūrybinę plotmę?

Man regis, filmas kurtas ne tam, kad atspindėtų režisieriaus kasdienybę, tuometę jo būseną. Negaliu kalbėti už kitą, apie tai, ką jis norėjo pasakyti. Yra daug sluoksnių. Nesvarbu – esame šeima ar ne, žiūri žmogus iš Kauno ar iš Paryžiaus... Kiekvienas filme nori rasti sau artimų dalykų. Kiekvieno meno kūrinio paskirtis – kalbėti ir apie asmeninius, ir apie visuotinius dalykus. Mes visi labai panašūs, nors esame skirtingi. Mus skaudina tie patys įvykiai, supa tie patys žmonės, panašūs ir mūsų džiaugsmai. Esame susidūrę šioje Žemėje trumpam kai ką kartu nuveikti, užduoti vieni kitiems klausimų ar pabūti drauge... Man regis, filmas skatina prisiliesti prie dalykų, kurių nematei ar nepažįsti. O radęs filme dalį savęs, suvoki, kad esi to paties pasaulio dalis, ne toks vienas.

Daugumoje filmų pasakojama apie meilę. Ar šiame yra meilės?

Yra daug meilės. Draugystė, meilė... Tas jausmas spinduliuoja.

Kas Jums yra meilė?

Varikliukas. Gyvenimas yra meilė.

Kaip susipažinote su Šarūnu Bartu?

Mano bičiulis dirbo šalia „Skalvijos“ kino teatro įsikūrusioje Šarūno Barto kino studijoje. Nuėjau jo aplankyti, užėjo Šarūnas. Taip paprastai ir susipažinome. Jis paklausė, ar turiu laiko, ar galėtų mane nufotografuoti, ar noriu pamėginti dirbti kine, dalyvauti aktorių atrankoje. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.

Kino platintojų archyvo nuotr.

Filmas pristatytas Kanų kino festivalyje. Kokie įspūdžiai?

Važiavau į Kanus radusi tarpelį tarp savo baigiamųjų bakalauro egzaminų. Buvo nemažai streso, nes grįžusi iš karto turėjau laikyti egzaminą. Kitus laikiau prieš tai. Taigi važiavau truputėlį nuo visko pailsėti. Tai buvo vienos pirmųjų dienų be vaikučio.

Į Kanų kino festivalį susirenka dėl kino pamišę žmonės, jie žiūri, aptarinėja filmus. Nežinojau, ko tikėtis, ko laukti. Ten pati pirmą kartą pamačiau ir mūsų darbą. Tai buvo didžiulė šventė. Nesupratau, kodėl žiūrovai dešimt minučių atsistoję ploja. Nežinojau, kur dėtis.

Kuo Jums brangus šis filmas?

Tai mano pirmas ir vienintelis filmas. Sudėjau į jį trejus savo gyvenimo ir išgyvenimų metus, savo patirtį, stipriausius ir silpniausius jausmus, baimes. Dariau tai nuoširdžiai. Šis filmas man padėjo atsakyti į daugybę klausimų, geriau save pažinti. Nuo pat pirmų bandymų buvo aišku, kad vien graži nebūsi – neįdomu; protinga irgi gal nesi, – turi nuolat save krapštyti. Supratau, kad galiu būti visokia – bjauri, nemaloni, nedėkinga, dėkinga – ir kartu labai stipriai mylėti. Net tik filme, bet ir gyvenime reikia sau pripažinti, kiek daug turi šlykštumo. To nepripažinusi toliau ir neisi. Filme nėra tapomas mano autobiografinis paveikslas. Ten yra trys dienos šeimos gyvenimo. Kas gali per tris dienas atsitikti? Tikrai daug. Aš ten vaidinau ne Barto mylimąją, o moterį, kuri atvyko į kaimą turėdama galvoje neatsakytų klausimų. O gyvenime – kaip gyvenime: gyvenam.

Kai susitinka dvi stiprios asmenybės, sprogimas gali prikelti gyventi arba pražudyti.

Kiekvienuose namuose gali būti sprogimų, nepakeliamos aistros, nusivylimų... Taip pat paprastai gyvename ir mes. Tik jei užsiliepsnoju, mane labai lengva nugesinti. Šarūnas pasižiūri į akis, ir pikta ugnis liaujasi liepsnoti.

Ar nemanote, kad vaidmenys palieka įspaudus aktoriaus gyvenime, modeliuoja ateitį?

Kad pabuvai apsivilkusi vestuvine suknele, tai neištekėsi? Ne, aš nevilkėjau filme vestuvinės suknelės, bet su buteliu rankoje visą dieną pralaksčiau. Taip, aš ten alkoholikė mergaitė. Ne, tuo netikiu. Kas man gali gyvenime atsitikti? Kad išgersiu kokį kartą? Tai gal ir išgersiu.

O kaip dėl vestuvinės suknelės?

Čia jau pasiliksiu sau.

Netikite, kad meilė trunka trejus metus?

Na, mudu jau peršokome šį stažą.

Kokia mama esate?

Mylinti. Stebuklėlis laksto, mažomis rankytėmis apkabina. „Mama, mama...“ Kai grįžau, nepaleidžia. Net į tualetą... Labai drąsi mergiotė, su visais bendrauja, ieško kompanijos, kalbina nepažįstamus žmones, bet dėl manęs yra sunerimusi – kad vėl nedingčiau. Kai einu į paskaitas, susitariame: ji palauks, o aš skubėsiu pas ją. Mylima draugė visam gyvenimui.

Kino platintojų archyvo nuotr.

KELIAIS SAKINIAIS

„Esu jausmo žmogus. Neretai mano galva eina paskui jausmus, bet stengiuosi valdyti ir savo galvą, nepaleisti jos atostogų. Reikia mąstyti, ką darai, kaip gyveni.“
Vardai. „Kodėl mūsų dukrelės vardas Una Marija, juk Šarūno dukros – Ina Marija? Marija dėl to, kad aš labai norėjau, nes pas mus šis vardas perduodamas iš kartos į kartą, o Unos norėjo Šarūnas.“
„Mėgstu ankstyvą rytą – magišką laiką, bet jį dažniausiai pramiegu. Esu naktinė. Kai dukrą užmigdau, groju smuiku.“
„Nemėgstu šlapių batų vėlyvą rudenį.“
Kelionės. „Išmaišiau Europą su įvairiais orkestrais, ansambliais. Ir pati autostopu keliavau po pasaulį. Visą Europą, būdama paauglė, išnaršiau. Daug laiko praleidau Ispanijoje. Kai pristigdavau pinigų, grodavau restoranėlyje ar gatvėje.“
„Laimingiausia jaučiuosi per Kalėdas. Tai – šeimos šventė, kai visi esame drauge, kai dalinamės šiluma ir meile.“
„Galiu būti ir visiška čiauškutė. Man reikia prisijaukinti aplinką ir žmones, tada imu šnekėti. Galiu net užknisti savo plepumu.“
Mitas. „Mitas, kad Šarūnas yra nekalbus. Paklausytumėte, kiek kalba filmavimo aikštelėje, tikrai tyleniu nevadintumėte.“
Jautriausia dovana. „Senelio dovanotas smuikelis, bet tada nesupratau. Turiu padovanotą dogę Runą. Tai mano pirmoji meilė, iki gimė dukrytė. Beje, vaikystėje turėjau buliuką. Jis gimė per mano gimtadienį ir turėjo ant kaktos žvaigždę. Pavadinau, žinoma, Žvaigždučiu, – man teko ta garbė. Nepaprastai sielvartavau, kai reikėjo jį parduoti.“
„Įkvėpimo šaltinis – mane supantys žmonės, neįtikėtinai žavingi, stiprūs, įdomūs, mano mokytojai, muzikos kūriniai, – juos turi susirasti pati. Iš pirmo žvilgsnio gali nesuprasti, ką tau šneka kompozitoriaus muzika. Mėgstu šiuolaikinę. Yra toks tinklalapis secretthirteen.org. Kai nereikia tylos, būtinai jį įsijungiu. Ta muzika pramankština protą, išjudina...“
„Važinėju dviračiu – patogiu taku palei Nerį. Jei pramiegu, yra taksi.“
Baimė. „Žinau, kas yra netektis. Bijau būti viena. Netekti artimųjų.“
„Gaminti nelabai mėgstu. Šia pareiga dalinamės. Kai gyvenau su tėvais, mudviejų su broliu užduotis būdavo nuskusti bulves. Valgau daugiau už visus šeimos narius kartu sudėjus. Kartais norėčiau pastorėti, bet nepavyksta.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis