Filmo „igruški“ (jis bus rodomas Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“) veiksmas rutuliojasi rizikingoje vietoje – Baltarusijoje. Kaip Jums pavyko gauti leidimą ten filmuoti?
Neturėjome jokio leidimo ir tikrai rizikavome pakliūti už grotų. Iš pradžių kreipiausi į Žlobino miestelio valdžią – turėjau oficialų akademijos prašymą leisti studentei Lužytei filmuoti diplominį darbą apie žmones, kurie siuva žaislus. Mėnesį nesulaukusi jokios reakcijos, nusiunčiau ten rusiškai kalbantį kolegą Dmitrijų Radiną, bet jis nieko nepešė, tik rajspolkome buvo siuntinėjamas iš kabineto į kabinetą. Tada prisistatėme ir mudu su operatoriumi. Laukėme dvi savaites, o gavę atsakomąjį raštą nieko nesupratome: buvo rašoma, kad Žlobino verslininkų asociacija nepritaria filmavimui jų mieste. Kuo čia dėti verslininkai? Galop nutarėme, kad nepritarti turbūt nereiškia uždrausti, ir ėmėmės darbo. Mums ant kulnų nuolat lipdavo milicininkai – iš pradžių stebėdavo, ką darome, o paskui priėję reikalaudavo pasų, klausdavo, ką filmuojame. Iš tikrųjų, kad filmuotum Baltarusijoje, turi būti gerokai išprotėjęs, bet, gavęs leidimą ir dirbdamas laisvai, veikiausiai nieko gera nenufilmuotum.
Papasakokite, kaip atsirado baltarusiškų žaislų tema ir filmo scenarijus?
Kartą važiavau traukiniu iš Odesos. Buvau užsnūdusi, o kai nubudusi dirstelėjau pro langą, prieš nosį pamačiau dramblį su krokodilu. Išlipau pažiūrėti, ką tai reiškia, ir išvydau vietinius, siūlančius traukinio keleiviams pirkti savo pagamintus žaislus. Vėliau, jau studijuodama magistrantūroje, gavau užduotį sukurti filmą. Nors nuo tos kelionės buvo praėję bene metai, prieš akis iškilo pro traukinio langą matytas dramblio ir krokodilo vaizdas. Jis ir padiktavo filmo temą.
Kai nuvažiavome į Žlobiną filmuoti, paaiškėjo, kad perone uždrausta pardavinėti žaislus pravažiuojančių traukinių keleiviams. Stovėjau perone apimta panikos, nes jau buvau gavusi pinigų šiai idėjai įgyvendinti. Paskui vaikštinėjome po miestelį ir klausinėjome gyventojus apie tuos žaislus ir jų gamintojus. Baltarusiai arba bėgo nuo mūsų, arba tikino, kad niekas ten jokių žaislų nedaro. Tik po kurio laiko pavyko susidraugauti su keliais žmonėmis, ir šie mums pagelbėjo. Tiesa, incidentų su valdžia vis tiek neišvengėme. Kai paslėptomis kameromis filmavome vieną minkštų žaislų pardavėją Sofiją, staiga pamačiau dvi uniformuotas kojas. Išgirdome reikalavimą atiduoti vaizdo kasetes. Šiaip taip pavyko išsisukti iš traukinio palydovų nagų ir išlipti. Sofija ant mūsų labai supyko, nes jei ją būtų areštavę ir skyrę baudą už nelegalią prekybą, jai būtų neužtekę metų pensijos baudai sumokėti. Moteris paaiškino, kad ir mudu su operatoriumi neatsidūrėme kalėjime vien todėl, kad tuo metu nebuvo milicininko – jis buvo išėjęs pietauti.
Kitą kartą filmavome išgerti mėgstančią porelę, gyvenančią apgriuvusioje troboje be vandentiekio. Vyriškis užsimojo supažindinti mus su savo seserimi Tamara, kieta moteriške. Buvo smalsu ją pamatyti, todėl sutartą dieną nuėjome su kamera į jos trobą. Staiga išgirstu Tamaros balsą: „Ach jūs, filmuojate? Tuoj iškviesiu miliciją!“ Liepia mums stovėti ir nejudėti. Vos spėjau paslėpti kasetes vidinėje striukės kišenėje. Kone dvimetrinis milicininkas pasirodė gal po valandos, nors Žlobinas yra labai mažas miestelis – dešimties minučių užtektų jį pereiti. Tamara jam pasakoja, esą mes filmuojame propagandinį filmą apie tai, kaip Baltarusijos žmonės vargsta, badauja. Pareigūnas viską užsirašinėja, paskui paklausia, kur kasetės. Mudu su operatoriumi muistomės, išsisukinėjame, o Tamara beda pirštu man į krūtinę – esą ten reikia ieškoti įrangos. Man liepiama nusirengti. Trys aukso vertės kasetės atsiduria ant stalo, o aš veblenu tai, kas pirmiausia šauna į galvą – esą jos tuščios. Milicininkas nesėkmingai bando jas atidaryti ir galiausiai nutaria, kad jos tikrai tuščios, bet Tamara nepasiduoda, siūlo atidaryti filmavimo kamerą ir apšviesti juostą. Atrodo, jie ten net nėra matę skaitmeninių kamerų...
Jie kenksmingi sveikatai. Ne vienas žmogus pasakojo metęs tą verslą gimus vaikams. Yra buvę, kai porolono, kailių skiaučių pilnose lovose miegantys kūdikiai atsidurdavo ligoninėje. Trupantys kailių šeriukai gali įsmigti į plaučius.
Kai atsirado Šrekas, kažkas Žlobine gavo jo figūrėlę – galbūt iš Rusijos. Ji buvo išardyta, buvo padarytos iškarpos, šios keliavo po miestelį, kad žaislų gamintojai galėtų persibraižyti, padaryta daug paklaidų. Baltarusiškas Šrekas – baisių proporcijų, sintetinės spalvos, pasiūtas iš pačių pigiausių medžiagų. Užsiliepsnotų vos pridėjus degtuką. Dar mačiau Mikę Pūkuotuką – be smakro, bjauriai susiraukšlėjusį, voveraitę su viena didele, o kita maža akimis. Tie žaislai – Baltarusijos portretas. Tiesa, mano filme nebus aštrių socialinių problemų, kosinčių vaikų. Sąmoningai vengiau vakariečių požiūrio – esą baltarusiams labai blogai. Man nepatinka žvilgsnis iš aukšto. Juk taip pat gali žvelgti ir į mus, tarkim, prancūzai. Visi esame tokie patys žmonės, tik aplinkybės kitos. Man įdomiausia buvo, kaip gyvena, ką jaučia ir galvoja Žlobino miestelio žmonės. TV kanalo ARTE atstovai siūlė per 345 tūkst. litų, kad sumontuočiau filmą pagal jų pageidavimus, panaudočiau dokumentinius kadrus su A. Lukašenka. Tai jau politika, diktatūra, skurdas – socialinis kinas. Atsisakiau – prisiminiau Marselio kino festivalio direktoriaus Jeano Pierre'o Rehno man pasakytus žodžius: „Būk su žmonėmis.“
Filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ iki ašarų graudžiai atgaivinta sovietinė realybė – Danguolė su amžinu cheminiu, niekaip neužsidarantis šaldytuvas. Kodėl Jus, užaugusią jau nepriklausomoje šalyje, taip domina tas nelaisvės laikotarpis, kurį kelios lietuvių kartos norėtų ištrinti iš atminties?
Pirmiausia savo egzotiškumu, bet tai – tik paviršius. Tą laiką ir kai kurias buities, santykių detales atsimenu iš vaikystės. Kartais ir pati jaučiuosi kaip perfekcionistė Danguolė, tik galbūt ne tokia komiška ir utriruota. Mane augino tėvai, užaugę nelaisvėje, tad jos kažkiek teko ir man. O šiaip šis filmas yra ne apie sovietinį vintažą, o apie situaciją, kai žmogui užvis svarbiausia, kaip jį mato bei priima kiti. O man gyvenime atrodo svarbiausia išmokti būti laisvam, nevergauti iš šeimos atsineštiems kompleksams, neprisirišti prie vietos, daiktų, pinigų.
Tokia laisvė atveria labai daug kelių. Pastebėjau, kad jei tik pradėdavau ko nors tikėtis, tie lūkesčiai niekada neišsipildydavo. Tada pasijusdavau ištikta nesėkmės, nesugebėdavau jos priimti. Po virtinės tokių „nesėkmių“ gali ir depresija apimti. Dabar mokausi neprisirišti, nepririšti kitų, neturėti, neplanuoti. Žinoma, negaliu atmesti su darbu, filmais susijusių planų, tačiau tikrai nebeplanuoju, kaip ir kokioje šalyje gyvensiu, ką mylėsiu, ar turėsiu pinigų. Lyg ir pavyksta, bet kai retsykiais atkrentu, pasijuntu nesaugiai ir imuosi kontrolės, viskas ir vėl pradeda griūti.
Ne vienas mūsų intelektualas yra pastebėjęs, kad ir šiandien lietuviams svarbiausia yra ne būti, bet atrodyti...
Manau, tai tiesa. Pati Lietuvoje dažnai jaučiuosi nejaukiai. Gatvėse gausu žmonių, tarsi ką tik nulipusių nuo podiumo. Nesuvokiamas kiekis drabužių parduotuvių, o apdarų kainos – pribloškiamos. Užsienyje žmonės atrodo kur kas paprasčiau, kukliau, tačiau yra nepalyginti labiau pasitikintys savimi ir nesukantys galvos dėl kitų nuomonės apie juos. Mano supratimu, tas noras „atrodyti“ labiausiai susijęs su nesaugumu – jausmu, kurį sulaužyta tėvų karta perdavė savo vaikams. Kiek sykių pati, net būdama užsienyje, stovėjau prie veidrodžio sukdama galvą, ar sijonas, kurį apsivilkau, tinkamas eiti į parduotuvę...
Šiuo metu gyvenate Berlyne. Ką ten veikiate?
Gavau stipendiją ir atvažiavau čia trims mėnesiams – rašyti savo naujojo filmo scenarijaus. Lietuvoje kurį laiką daug dirbau reklamos srityje, neturėjau nė minutės knygoms ar pabūti su savimi. Berlyne gyvenu it vėjo pustomas lapas ir labai tuo džiaugiuosi: skaitau, vaikštau į baseiną, „pavaduoju“ badmintoną žaidžiantį draugą, nes šis susilaužė koją. Buvau nuvažiavusi prie jūros Prancūzijos šiaurėje, lankiausi viename Belgijos kaime. Berlyne kraustausi iš vienos vietos į kitą. Čia žmonės labai daug juda. Pagyvenu mėnesį bute, iki grįžta jo savininkai, tada kraustausi kitur. Pirmasis butas buvo netoli buvusios Berlyno sienos, tad mėgau pro balkoną stebėti aplinkui besisukinėjančius turistus. Paskui įsikėliau į menininkų rezidencijoje esantį kambarį, sutaškytą dažais ir be užuolaidų. Mano kaimynai koncertavo, tapė, o kai sandėliuke suradome kino projektorių, ėmėme rengti kino vakarus. Šiuo metu vėl gyvenu viena gan prašmatniame bute. Kuprinės net nebeišsikraunu.
Žinoma, darau ir tai, dėl ko čia atvažiavau: rašau naujojo filmo scenarijų. Kartais neatsitraukiu visą parą. Filmas jau turi pavadinimą – „Ar tu mane myli“. Be klaustuko. Jei ateina akimirka užduoti šį, man regis, liūdniausią klausimą, tada jau nebėra skirtumo, koks bus atsakymas. Juk jei toks klausimas apskritai kyla, matyt, nesijauti mylimas. Filme bus pasakojama apie šiuolaikinę trijų asmenų šeimą, kurios nariai ne gyvena kartu, bet egzistuoja vienas šalia kito. Jie turi gražų namą, puikius darbus, yra sveiki, tačiau labai nelaimingi – ėda vienas kitą, susitikę tyli. Ir vis tiek yra kartu. Klausiu, kas juos laiko drauge ir kokia tokio gyvenimo kaina? O gal vis dėlto įmanoma nusikratyti aukos vaidmens, nustoti kontroliuoti kitus, paleisti juos ir save iš tos vergystės ir pradėti gyventi?
Ar į Himalajus važiavote ieškoti laisvės, kitokio gyvenimo, kaip tai daro ne vienas pavargęs vakarietis?
Man svarbiau yra patys kalnai nei faktas, kad tai – Himalajai. Ten buvau nepasiekiama nei telefonu, nei internetu ir negalėjau pasiekti kitų. Niekam negalėjau papasakoti apie savo žygius ir nubrozdintas kojas, apie tai, kaip vos nenučiuožiau šlapiais akmenimis į bedugnę. Ta atskirtis padėjo suvokti, kad Lietuvoje dažnai gyvenu dėl kitų: studijuoju, nes taip reikia, kuriu filmus, nes juk baigiau kino studijas, rengiuosi gražiai, nes negražu eiti į gatvę negražiai apsirengus. Šimtai įsivaizduojamų įsipareigojimų. O Himalajuose žvelgdama kalnų asilui į akis supratau, kad nei ten, nei Lietuvoje niekas nieko nespaudžia, neprimeta jokių pareigų – tik aš pati sau. Supratusi, jog iš esmės tai, kaip gyvenu, niekam nerūpi, išskyrus mane pačią, truputį išsigandau, bet ir pasijutau laisva – jei jau esu viena ir rūpiu tik pati sau, vadinasi, galiu daryti tai, ką noriu, gyventi – kaip noriu. Suvokimas, kad darai viską dėl savęs ir nėra aplinkui jokių teisėjų, suteikė daug laisvės ir džiaugsmo. O šiaip Himalajuose be galo gražu ir gera. Tylu. Nepaliečiai su savo turkio auskarais man yra patys gražiausi žmonės pasaulyje.
O kaipgi meilė? Ar ji įmanoma gyvenant su neiškraunama kuprine?
Šiuo metu nieko negaliu apie tai pasakyti. Myliu savo mamą ir tėtį!
Kodėl tapote kino režisiere, juk buvote įstojusi mokytis psichologijos?
Psichologiją Vilniaus universitete studijavau metus, paskui mečiau. Baigusi mokyklą, nežinojau, ko noriu. Blūdijau taip, kad prisiminus pasidaro gaila tėvų. Su kino režisūra buvau susidūrusi dar mokydamasi vidurinėje. Lankydavausi pas draugę, kuri vieną savo buto kambarį nuomojo kino režisūrą studijavusiam vaikinui vardu Ričardas. Ten vykdavo studentų baliai, o aš nedrąsiai sėdėdavau laukdama momento, kai svečiai išgriuvinės kas kur ir Ričardas prabils apie meną. Jis įjungdavo senutėlį kompiuterį ir rodydavo filmus. Labiausiai man įstrigo L. Bunuelio „Andalūzijos šuo“. Vaizdo kokybė buvo tragiška, nieko nesupratau, o Ričardas, pasibaigus filmui, išdidžiai pareiškė: „Tai – tikras kinas! Čia yra viskas“, ir pradėjo klausinėti, ar atkreipiau dėmesį į kadrą, kai nuo lovos pakilo baltas balandis. Linksėjau galva, nors jokio balandžio neįžiūrėjau, matyt, dėl prastos kokybės. Pamenu, kaip Ričardas pasakė, kad jei nebūtų kino režisierius, galėtų tik gatves valyti.
Mintį apie Muzikos ir teatro akademiją man pamėtėjo draugė, kuri rengėsi studijuoti režisūrą. Pamaniau, kad galėčiau palaikyti jai kompaniją. Kai atėjo stojamųjų metas, ji akademijoje nepasirodė, o aš nuėjau ir įstojau. Atsitiktinumas. Mano šeimoje nebuvo menininkų, jei neminėsime metalo darbus mėgusio prosenelio ir dviejų mamos giminaičių, kurie dirbo Rusijos didžiajame cirke akrobatais. Pati kinu niekada išskirtinai nesidomėjau, bet pastudijavusi kelerius metus ir pati pradėjau galvoti, kad jei ne kinas, tai nebent gatves galėčiau šluoti.
O kodėl neišvažiavote mokytis į užsienį, juk Lietuvos rinka nelabai palanki šiam menui?
Kartą buvau sugalvojusi vykti į Maskvą, į VGIK’ą, nes buvau įsimylėjusi vieną rusą. Paskui mąsčiau apie studijas Anglijoje, tačiau ten kino mokslai kainuoja siaubingus pinigus. Neapsivertė liežuvis tėvų prašyti tokios sumos. Bet įvairovės man tikrai netrūko: studijuodama važinėjau į tarptautines kino dirbtuves, praktiką atlikau Ispanijoje ir t. t.
Kaip manote, kuo šiuolaikinis lietuvių kinas gali būti įdomus pasauliui?
Klampus klausimas. Lietuva dabar yra kažkokioje duobėje: nebesame įdomūs ir egzotiški Rytai, nesame dar ir visateisiai Vakarai. Pamenu, tada, kai pradėjau studijuoti kiną, kaip tik pasirodė jaunųjų režisierių manifestas. Jame teigta, kad jau gana pasenusio poetinio lietuvių kino ir kad jaunieji parodys, kaip reikia kurti filmus. Deja, ta karta ne ieškojo naujos kino kalbos, bet užsiėmė kopijavimu. Kai žlugo sovietmetis, aklai metėmės į Vakarų kultūrą ir pametėme savo identitetą. Kol kas mūsų kinas beveidis ir toks jis, man regis, pasauliui visiškai neįdomus. Tiesa, filmuojama daug, todėl tikiu, kad ilgainiui lietuvių kinas vėl taps originalus.
Man susidarė įspūdis, kad nesidomite savo sukurtų filmų likimu, festivaliuose laimėtais prizais. Nejaugi Jums nesvarbu būti pripažintai, išgarsėti?
Įdomiausia yra daryti kiną, nes tai – ekstremalu. Jaučiu, kad „igruški“ nebus labai žiūroviškas filmas, bet kadangi į jį įdėjau daug energijos, su juo keliavau ir gyvenau, gavau neįkainojamos patirties, tai jau nieko nepakeis tai, kaip jis bus įvertintas. Šiais laikais neretai reikalaujama dar prieš filmuojant ne tik scenarijų turėti, bet ir žinoti, kaip juosta bus montuojama. Tai saugus būdas iš anksto susitarti su festivaliais dėl jos rodymo, su fondais – dėl finansavimo, tačiau man tai neįdomu. Juk dokumentika tuo ir žavi, kad iš anksto nežinai, kas tavęs laukia. Kai pagalvoju apie „igruški“, man atrodo, kad galima išbraukti mano pavardę iš titrų, nes juostą filmavau, o montavo ją tie pamiršti ir pasmerkti Baltarusijos žmonės.
Apie filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ mano tėtis pasakė: „Neblogai!“ Kažkas internete pareiškė, kad tai – „visai nieko kinas“. Man to užteko, kad tęsčiau, o kritika galbūt būtų atėmusi energijos. Dabar jau žinau, kuo kinas man patinka, kuo tikiu ir kuo netikiu, ir ta nuostata yra geležinė. Noriu, kad „igruški“ pakliūtų į festivalius ir kad pasaulis pamatytų mano nufilmuotus baltarusius, jų realybę ir mintis, bet tik tai. Jei kolegos kinošnikai pasakys, kad mano darbas neblogas, atsiras daugiau tikimybės gauti pinigų būsimiems filmams kurti. O pripažinimo man, kaip asmeniui, tikrai nereikia.
Vadinasi, apie „Oskarą“ nesvajojate?
Neseniai prestižiniame San Sebastiano kino festivalyje (JAV) mano bičiulis čilietis laimėjo pagrindinį prizą naujų vardų kategorijoje ir iškart sumirgėjo pasaulio žiniasklaidoje. Kai kitą dieną su juo kalbėjausi, jis džiaugsmingai pasakė: „Lina, pagaliau galėsiu atiduoti skolas ir nebereikės parduoti automobilio!“ Apdovanota „Oskaru“ jausčiausi, manau, taip pat.
