R. Vanagaitė: lietuvėms labai trūksta jų vertų vyrų

Iš žurnalo archyvo. Buvau vienintelė Metų Moteris, išrinkta Naujųjų metų naktį tiesioginiame televizijos eteryje.

Teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, prodiuserė ir politikė Rūta Vanagaitė Lietuvos Metų Moterimi išrinkta už tarptautinį teatro festivalį LIFE. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais jis buvo tikra laisvos kūrybos bomba ir dovanojo scenos mėgėjams nuostabių susitikimų su Vakarų teatro talentais. Rūtai - 10 klausimų apie praeitį ir dabartį.

1. Esate antroji Metų Moteris, pirmoji buvo premjerė Kazimiera Prunskienė. Anuomet turbūt jautėtės aukštai įvertinta?

Buvau vienintelė Metų Moteris, išrinkta Naujųjų metų naktį tiesioginiame televizijos eteryje. Kadangi niekada nepasižymėjau aukšta saviverte, priėmiau tai kaip kažką nepelnyta: kaip netikėtą sėkmę, o gal atsitiktinumą ar netgi nesusipratimą. Kita vertus, buvo labai smagu, net turėjau iš titulo naudos. Pamenu, alkoholio tada galėjai nusipirkti tik iki tam tikros valandos, bet mane, užsukusią jau vėlokai, pardavėjos atpažino ir padarė išimtį. Kažkuri bendrovė nutarė, kad tikčiau jų įvaizdžiui kurti ir pakvietė nusifotografuoti. Sumokėjo 10 tūkstančių litų – anais laikais tai buvo didžiuliai pinigai. Nusipirkau už juos pirmus ir vienintelius savo gyvenime kailinius.

2. Žmonės laukdavo festivalio LIFE visus metus, vadino šviesuliu ir geros nuotaikos užkratu. Kodėl pastaruoju metu taip trūksta visus vienijančių pozityvių aukšto lygio kultūrinių fiestų?

Įspūdingiausia – kad tas festivalis atsirado labai palankiu laiku. Dabar atviros sienos iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą, įpročius. Internetu gali gauti viską, kas pasaulyje sukuriama geriausia. O tada skendėjome pilkumoje ir neviltyje: radiatoriai buvo šalti, benzino trūko. Festivalis plykstelėjo kaip stebuklas, kaip viltis. Man LIFE buvo laiminga korta, o teatralams iš Vakarų – ir tam tikra misija. Na, bet kai įstojome į ES, niekas nebenorėjo važiuoti pas mus kaip į nusiaubtą šalį – su labdaros dėžėmis, nemokamai rodyti savo pastatymų. Dabar ir stebuklai kitokie. Pavyzdžiui, mano naujausio projekto „1984. Išgyvenimo drama“ sovietiniame bunkeryje žiūrovams stebuklas yra iš jo išsilaisvinti ir įkvėpti gryno oro.


R. Vanagaitė: "Buvau vienintelė Metų Moteris, išrinkta Naujųjų metų naktį tiesioginiame televizijos eteryje"

3. Rengėte teatro festivalį, užsiiminėjote viešaisiais ryšiais, leidyba, TV projektais, politika, t. y. nuolat sukotės vadinamosiose aukštos įtampos srityse – kurios reikalauja energijos, ypatingos ištvermės. Iš kokio šulinio jos semiatės?

Įtampa būtina – kad jaustum, jog gyveni. Esu iš dvynių. Mano sesei atiteko grožis, talentas, o man – energija. Režisierius Eimuntas Nekrošius kartą paklausė, kodėl visą gyvenimą blaškausi. Atsakiau: „O kuo mes vienas nuo kito skiriamės? Aš gyvenu nuo projekto iki projekto, tu visą gyvenimą kuri spektaklius. Vieni žmonės eina vienu vieninteliu keliu, kiti vaikšto daugybe kelių.“ Pirmuoju atveju galbūt gali aukščiau pakilti, daugiau užsidirbti. Mano – karjeros nepadarai, užtat įdomiai gyveni. O energijos turiu net per daug, dėl to kitiems su manimi kartais būna nelengva. Atsikeliu šeštadienio ryte jau susiplanavusi visą savaitgalį.

4. Jeigu planuojate savaitgalius, vadinasi, galvojate ir apie metų ar kelerių planus. Ką esate užsibrėžusi nuveikti artimiausią penkmetį?

Turiu trejų metų veiksmų planą. Noriu išspręsti senelių globos ir slaugos Lietuvoje problemą. Jeigu ne žiniasklaida, valstybės institucijos apskritai pirštelio nepajudintų. Sukūrėme darbo grupę strategijai parengti: kokie globos namai reikalingi Vilniuje, kokios slaugos kryptys galėtų būti, ar šeimos turėtų primokėti už paslaugas ir pan. O iš Sveikatos apsaugos ministerijos ateina žinia, kad jos atstovai šiuo klausimu neprisiims jokių „namų darbų“.
Nepasiduodu – vaikštau aplink tikslą iš visų pusių. Kartais, žiūrėdama į žmones, vadinamus valstybės tarnautojais, galvoju, kad Dievas juos nubaus – juk jie turi galimybę kai ką naudinga nuveikti, bet nieko nedaro.


Po apdovanojimų ceremonijos tiesioginiame Lietuvos televizijos eteryje

5. Ar per pauzes tarp projektų neapima nesaugumo jausmas, baimė, kad tas vidinis motoriukas gali daugiau ir nebeužsivesti?

Pats gyvenimas atveda ten, kur privalai nudirbti tam tikrą darbą, nes niekas kitas jo neatliks. Kai netekau sesers ir tėvų, maniau, kad nebeužsikursiu. Aš uždirbinėjau pinigus, o sesuo septynerius metus slaugė mamą, kol neatlaikė jos pačios širdis. Kai mirė ir mama, užsakėme mišias. Po jų kunigui Ričardui Doveikai pasakiau: „Dievo nėra. Jei mano mama, be galo geras žmogus, mokėjusi septynias užsienio kalbas, išvertusi keturias dešimtis knygų, turėjo šitaip kankintis net dešimt metų, vadinasi, Dievo nėra.“ „Tai buvo pamoka, – atsakė Ričardas. – Ne mamai, bet tau.“ Po bene pusmečio pagavau save galvojant apie senelių namus, slaugą ir kad turiu ką nors dėl to daryti.
Tegul man niekas neaiškina, kad reikia viską mesti ir slaugyti namuose nepasikeliantį ligonį. Dešimt metų – be poilsio, atostogų, neretai ir be miego. Norėčiau su tais moralizuotojais pasikalbėti jiems patiems padirbėjus artimųjų slaugytojais. Pagal statistiką, žmogus tokį krūvį gali atlaikyti apie pusmetį. Poliklinikoje iš veido atspėju sunkius ligonius prižiūrinčių artimųjų slaugymo stažą – išduoda užgesusios akys, neviltis jose. Tiems žmonėms patiems jau reikia pagalbos.

6. Originaliai pavadinote istorinius projektus kuriančią savo įmonę – „Vilko valia“. Ar šis pavadinimas kilo iš ypatingo prielankumo vilkams?

Oi ne. Vadovavau grupei, kuri rengė paraišką dėl „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“. Briuselyje ji buvo patvirtinta, bet toliau dvejus metus nieko nevyko. Nutariau, kad jeigu įstengiau padaryti LIFE, tai sugebėsiu sukurti ir alternatyvią „Europos kultūros sostinę“. Geležinio vilko valia buvo – kad garsas apie Vilnių sklistų po visą pasaulį, todėl taip ir pavadinau naują viešąją įstaigą. Deja, mindama verslininkų slenksčius įsitikinau, kad jie labiau linkę remti oficialų renginį, o į alternatyvą žiūri kaip į kažką nelabai rimta. Na, bet „Vilko valia“ jau veikė, tad ėmėmės sovietinio bunkerio projekto – jo dalyviai supažindinami su gyvenimo SSRS ypatumais. Šį sumanymą irgi laikau tam tikra misija: trūksta žodžių papasakoti, kaip nekenčiau sovietinės sistemos. Bunkeris sėkmingai veikia penkerius metus.


Štai tokią sidabrinę segę antrajai Metų Moteriai sukūrė juvelyras Vytautas Matulionis

7. Kokius savo gyvenimo įvykius po 1993 metų įvardytumėte kaip pačius svarbiausius?

Antrojo vaiko – sūnaus Juozapo – gimimą (1995 m.). Jeigu būčiau žinojusi, kad kiekvienas vaikas yra visiškai kitoks, tikrai būčiau susilaukusi jų daugiau. Būčiau atsargiau vertinusi santuoką. Žmonės gali puikiausiai gyventi nesusituokę. Tekėti verta, jeigu sutinki vyrą, į kurį tikrai gali atsiremti. Man visada norėjosi tėviško, gal todėl, kad turėjau nuostabų tėvą, tačiau vyrai, kurie mato mane veiklią, aktyvią, galvoja: o, šita moteris – gera atrama.
Kaip labai įdomią patirtį išskirčiau darbą dviejose prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijose. Mėgstu dirbti rinkimuose, kad tik būtų, ką rinkti. Tarp svarbiausių etapų yra ir TV laida „Pagauk kampą“, ir sovietinio bunkerio projektas.

8. Esate Vilniaus savivaldybės tarybos narė. Ruošiatės artėjantiems rinkimams į Seimą?

Tikrai nedalyvausiu rinkimuose – Seime nyku. Žinau, kad toje aplinkoje nepatobulėsiu, galiu tik degraduoti. Ne tiek daug gyvenimo man liko, kad ketverius metus beprasmiškai gaiščiau su negabiais, vien savo kišene besirūpinančiais žmonėmis. Anksčiau ar vėliau tą vietą imi laikyti normalia – va tada ir prasideda asmenybės žlugimas, kuris yra stabilių pajamų, įtakos, galios kaina. Kitaip žiūrėčiau į darbą Seime, jei susiburtų didesnė grupė talentingų, aktyvių ir padorių bendraminčių. Deja, tokie žmonės ten neina. Dabartinės mūsų politikos vandenyse nardo keli rykliai ir juos aptarnaujantys paklusnūs rankų kilnotojai. Ryklys nesu, o būti aptarnaujančiąja irgi neįdomu. Kad galėčiau rūpintis seneliais, nereikia tapti seimūne. Iš tikrųjų daugiausia gali nuveikti, kai valdininkai tavęs bijo. O bijo, kai žino, kad pasikviesi žurnalistų, ir jiems teks atsakinėti į klausimus.


Rūta išrinkta 1993-iųjų Metų Moterimi už pirmąjį Lietuvos tarptautinį teatro festivalį LIFE

9. Kaip sekasi Jūsų dukrai Adelei ir sūnui Juozapui? Ar jie irgi kaip nemaža jaunimo dalis kelia sparnus iš Lietuvos?

Vaikams paaiškinau, kad gyvenime yra du keliai ir kad svarbu teisingai pasirinkti tarp noro daryti pinigus ir noro keisti pasaulį. Jei renkiesi pirmąjį kelią, tada nereikia keisti pasaulio, nes nieko iš to neišeis. Svarbiausia – suvokti, kas esi ir ką gali. Abu mano vaikai – iš tų, kurie siekia keisti pasaulį. Adelė studijavo Anglijoje socialinius mokslus, dabar grįžo į Lietuvą padirbėti. Juozapas yra savo mokyklos prezidentas, ruošiasi važiuoti į užsienį studijuoti geopolitikos. Jiedu pakliuvo gyventi bjauriu laiku. Ant penkiasdešimties metų sovietinės nelaisvės buvo užlaipintas laukinis kapitalizmas, ir visa tai pastatyta ant lietuviško mentaliteto – pavydo, įtarumo ir pan. Nenorėčiau dabar būti jaunimo vietoje. Man patiko pasaulis, neužnuodytas pinigų kulto. Žinoma, po kurio laiko, kai viskuo persisotinsime, jo ir vėl nebeliks. Vakarai jau gręžiasi į kitokias vertybes. Tik nežinia, kiek metų tai užtruks, todėl bijau, kad mano vaikai tiesiog pasirinks labiau jų vertybes atitinkančią visuomenę. Ir aš sulaikyti negalėsiu, o ir nenorėčiau, kad gyventų korumpuotoje aplinkoje – kurioje nepajėgtų pragyventi iš savo doro darbo.


Žaismingas festivalio ženklas

10. Kaip, Jūsų akimis, nuo 1993 metų Lietuvoje pasikeitė moterų padėtis?

Moteriai čia vis dar reikia įdėti daugiau jėgų nei vyrui, jei nori ką nors pasiekti. Vis dar per mažai yra tokių, kurios veiktų lygiomis teisėmis su vyrais. Lietuvės gražios, gabios, stiprios, bet joms labai trūksta jų vertų vyrų. Blondinės grožio ir jaunystės kulto sąlygomis lietuviai gundosi patelės tipo moterimi – kaip priedu prie prabangaus automobilio. Kadangi tokių „priedų“ paklausa nemenksta, išsilavinusioms, ambicingoms panelėms nėra iš ko rinktis. Jos išvažiuoja į užsienį – ten tokių moterų paklausa didžiulė.
Pas mus sunku suderinti moteriškumą su karjera. Puikus pavyzdys yra mano draugė Ramunė Zabulienė. Ji – žavinga moteris, aukšto lygio profesionalė, gabi derybininkė, mokanti keletą užsienio kalbų, tačiau šiuo metu neturi jos verto darbo. Būtų kitaip, jei Ramunė priklausytų prie kurios nors politinės jėgos. Įspūdinga moteris ir vertinga specialistė yra už prancūzo laimingai ištekėjusi Ona Juknevičienė. Ji irgi galėtų Lietuvai daug naudos atnešti. Deja, mūsų vyrai politikai verčiau sukaišioja į postus savo nekompetentingus partiečius. Išimtis būtų finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ji žino, ką daro, ir pluša pasiraitojusi rankoves nesukdama galvos dėl piaro. Tik tokios moterys ir pajėgtų išmėžti šitas Augijo arklides. Ateis ta diena, kai vyrai turės užleisti joms pozicijas. Tik bijau, kad iki to laiko per jų darbelius neprarastume Nepriklausomybės.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Šukuosena ir makiažas – Julijos Estko. Stilius – Justės Kubilinskaitės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis