Informacinis žanras – tarsi pro pirštus slystantis smėlis. Tai, kas šiandien yra naujiena, rytoj jau bus seniena. Kuo Jus žavi ši žurnalistikos sritis, kad su įkvėpimu ėmėtės darbo laidoje „Info diena?“
Be informacijos paprasčiausiai neišgyventum. Kiekvienas normalus žmogus domisi, kas vyksta ne tik jo panosėje, bet ir už jo namo tvoros: nuo akcijų artimiausiame prekybos centre iki šalies, kurioje susiruošė atostogauti, politinės, ekonominės situacijos, kultūros, etiketo. Iš tikrųjų viskas – nuo pusryčių jogurto iki vakarinio dušo – yra politika, nes priimti įstatymai lemia kainas ir kokybę. Mūsų komandos darbas – pateikti visą įmanomą informaciją, kad paskui susitikę pažįstami ar bičiuliai turėtų apie ką padiskutuoti, galėtų priimti kiekvienam asmeniškai parankų sprendimą.
Jūsų vyras Andrius taip pat gilinasi į tas pačias temas TV laidoje „Pinigų karta“. Abu išmanote finansus, tad tikriausiai niekada nesusiduriate su problema, kaip išgyventi iki atlyginimo?
Visko būna, kai pasielgiame ne racionaliai, o spontaniškai. Ypač Andrius mėgsta krėst tokius pokštus – negali atsispirt pagundai įsigyt pigius lėktuvo bilietus. Jam dar nebaigus frazės „Turiu tau staigmeną...“, mano, praktiškojo šeimos prado, galva jau ūžia nuo svarstymų, kaip reikės suktis su pinigais. Gerai, bilietai nebrangūs, bet juk konservų iš namų nesiveši. Norisi ir gurmaniškų tos šalies patiekalų paragauti, ir įdomių vietų pamatyt, pramogų išbandyt... O jeigu dar kas nors netikėta nutiks? Ir būtinai nutinka: Merfio dėsnis. Va prieš pat Naujuosius vienas po kito prakiuro du gyvatukai, nors turėjo tarnauti -iolika metų. Sustojo šildymo katilas. Tokie įvykiai kerta per kišenę, ir kartais paskutinėmis mėnesio dienomis jau dėlioji centą prie cento. Nesu kiaulė taupyklė, bet išlaidauti nemėgstu. Nebent knygoms. Turbūt galėčiau pasirašyti tiesioginio atlyginimo pervedimo į knygynus sutartį. Negaila pinigų interjero aksesuarams. Drabužiai? Turiu skaičiuojančių jau antrą dešimtmetį. Niekada nemėgau matuotis. Nepatikėsit, bet kol dukra buvo maža, drabužius man pirkdavo... anyta! Jei jau reikalo prispirta įsigyju, grįžusi namo skubiai nuplėšau kainas, o paskui Andriui pameluoju, kad mokėjau dvigubai ar trigubai brangiau. Kam? Nes sužinojęs, kiek tas daiktas iš tikrųjų kainavo, mestelėtų: „Tikriausiai koks nors š...“
Ištekėdama už Andriaus atėjote į žinomą, gerbiamą šeimą. Ar nejautėte dėl to įtampos, negirdėjote kuždantis, kad visas duris Jums atveria Tapinienės pavardė?
Gal skambės bedieviškai, bet man šita pavardė nieko nesakė. Tada aš, mergaitė iš provincijos, dirbau savo – mergautinei – pavardei. Po penkerių bendro gyvenimo su draugu, kuris paskui mane atvyko iš Panevėžio ir sostinėje susirado darbą, metų vasarą planavau tekėti. Nė neįsivaizdavau, kad vestuves teks nukeltos, o jaunikis bus kitas.
Andrius į LNK atėjo vėliau nei aš. Paskui sakė įsižiūrėjęs mane dar tada, kai šmėžavau eteryje kaip sporto žinių vedėja, – buvo ir toks etapas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė arogantiškas, padebesiais skrajojantis savimyla. Ir dar vedęs, o tai man yra visiškas tabu. Todėl į jo iš pradžių švelnų, vėliau vis atkaklesnį merginimą žiūrėjau su šypsena: cha, naujo žaislo berniukas užsimanė. Negausi! Nežinau, kiek taip žaidėme katę ir pelę, bet kai Andrius ryžtingai išsikraustė iš namų ir pradėjo mane spausti pasielgti taip pat, pasijutau tarsi ištikta šoko. Tuometis draugas pasakė: „Aš tavęs nevarau, pati apsispręsk, bet čia visada gali grįžti.“ Išėjau iš namų, į kuriuos savo rankomis buvau įmūrijusi ne vieną plytą tikrąja to žodžio prasme. Ir likome mudu dviese su Andriumi savo išsinuomotuose butuose prieš pasaulį, kuris kraipė galvą nesuprasdamas, kas čia dabar ką tik įvyko...
Andriaus tėvai tada man buvo tiesiog tolimi, nepažįstami žmonės. O kartu – tie, kuriems skaudėjo. Kai po gerą pusmetį trukusio aiškinimosi, svarstymų dviese, su kompanija, su savo sąžine Andrius pareiškė, kad pajūryje vasarojantys tėvai kviečia mus savaitgalį pietų, pamaniau, kad taškai ant „i“ sudėti. Naivuolė! Vyrai, matyt, visada į viską žiūri paprasčiau, tad ir Andriaus tėvas mane sutiko normaliai. O štai mama... Po pietų, kai nukraustėme indus, ji be ceremonijų išgrūdo vyrus lauk ir pasisodino mane „pasikalbėti“. Tada patyriau, ką reiškia tardymo metodas „geras ir blogas policininkas“. Man teko tas „blogasis“. Springdama ašaromis mąsčiau, kadgi ne aš nuo altoriaus nugvelbiau nuotaką ir apskritai kokio velnio kviestis svetimą žmogų taip karingai nusiteikus? Mandagiai išklausiau, tada atsistojau ir išėjau, kur akys mato, mintyse kaip maldą kartodama, kad kojos čia daugiau nekelsiu.
Andrius, gerokai išsigandęs, o gal ir įpykęs, rado mane kopose jau saulei nusileidus. O aš nuo tų nelemtų pietų turėjau marias laiko pagalvoti. Violeta – mama. Ji nepasakė nieko priešiška, tik išdėstė rūpestį dėl savo vaiko. Ar aš elgčiausi kitaip? Dabar, kai pati turiu ir dukrą, ir sūnų, ir mažytę dukterėčią, žinau, kad už jų laimę kovočiau dar aršiau.
Paradoksalu, tačiau vėliau būtent anyta tapo mūsų šeimos pamato cementu. Jei ne ji, jau pirmaisiais metais būtume išsilakstę į skirtingas puses kaip raganiai ant savo principų šluotų. Violeta kantriai ir neįkyriai mokė mus išminties: nukreipti ambicijas ne vienas į kitą, o vardan mūsų abiejų; praryti kartėlį, neapykantą, pavydą ir neužspringti; įsisąmoninti, kad šeimoje abu turime būti ir donoru, ir recipientu – tik tada sulauksime ilgos gražios praeities, o žiūrėdami į savo anūkus, turėsime dar ir ateities.
Pirmaisiais metais buvome neįtikėtinai degūs. Vienas neteisingas žvilgsnis, vienas ne tokiu tonu pasakytas žodis, ir gaisras! O kiek pastangų reikia, kad jį užgesintum! Ilgiausiai pusantro mėnesio vienas kitam esame nepratarę nė žodžio. Taikydavomės... raštu, t. y. laiškais. Vėliau, gimus vaikams, atsirado trijų parų nekalbadienio taisyklė. Atžaloms ūgtelėjus, nebeliko ir tos. Šitie sekliai morkos juk akimirksniu suuodžia, kad kažkas negerai. O tada jau – amen: privers ceremoningai „susitaikyti“, o paskui dar savaitę akylai stebės kiekvieną žingsnį. Tokiais atvejais kartais susimąstau, kad pragare gal net vėsiau, bet kol ten pakliūsiu, labai norėčiau nors kartą per barnį teatrališkai sudaužyti lėkštę, o gal ir kelias. Tik kad tų progų vis retėja...
Vedybų vienuolikos metų sukakties proga grįžote į Škotiją – ten tuokėtės ir netgi buvote patekę į vietos laikraštį. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?
Škotiją išsirinkome dėl jos laukinės, bet kartu tokios viliojančios gamtos. O tada jau bedėme pirštu į žemėlapį: Stranraras. Mažyčiame Portpatriko miestelyje, iš kurio giedrą dieną matyti Airija, jautėmės it ilgai laukti svečiai. Net oras buvo nuostabus, ir svečių namų, kuriuose gyvenome, šeimininkai džiūgavo, kad atsivežėme saulę. Mat iki mums atvykstant (ir išvykus, kaip jie rašė) pylė it iš kibiro.
Bėgome nuo svetimų akių, o patekome į pirmąjį vietos laikraščio puslapį. Argi ne anekdotas? Kita vertus, jei vilkėdama balta suknele karstaisi po apleistas pilis, norom nenorom tampi lietuvių liaudies dainos heroje: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati.“
Į Škotiją dažnai grįžtame, bet ne genami sentimentų ir ne į tas pačias vietas. Mus pavergė tos šalies žmonės ir gamta. Norisi apžiūrėti viską. Aš esu naminukė, todėl labiausiai mėgstu keliones, kur daug gamtos, vietinių, bet mažai turistų, kur jaukūs šeimos restoranai, kur nėra net valgiaraščio – tiekiama tai, ką pagamino šeimininkai. Viešbutis? Gal juokaujat?! Ne pamiegot juk važiuojam. B&B tipo (lova ir pusryčiai) nakvynės namai, hosteliai (jaunimo nakvynės namai) – mūsų pasirinkimas. Taip išmaišėme didžiąją dalį pasaulio – nuo Havajų iki Japonijos.
Kas vaikams išrinko tokius romantiškus vardus: Vasara ir Vakaris?
Matyt, esame truputį trenkti. Per pirmas atostogas, kai poros paprastai mėgaujasi vienas kitu ir geru oru, mes kažkodėl ne tik suskaičiavome būsimus vaikus, bet ir juos pavadinome. Visus tris. Mergaitė ir du berniukai. Vasara, Vakaris ir Ąžuolas. Vasara – mano pasirinkimas iš Andriaus pasiūlytų variantų. Berniukų vardai – Andriaus pasirinkimas iš mano pasiūlytų. Įdomūs sutapimai: Vasara gimė vasario mėnesį, o Vakaris – vakare. Vyro nerimas, Vasarai dar guguojant lopšyje, kad, „jei gims antra mergaitė, neturim vardo“, atrodė toks keistas... Juk nenumatyta daugiau mergaičių. Kada bus Ąžuolas? Gal kai jų Lietuvoje pritrūks...
Rasa, ar Jums sunku derinti tiek energijos reikalaujančią karjerą ir šeimą? Regis, abu su Andriumi čia esate lygiaverčiai partneriai, nė vienam netenka aukoti savo profesinių ambicijų...
Amžiai keičiasi, o pamatinės taisyklės išlieka. Tai jau įrodyta prieš mus buvusių kartų, ir nieko nauja mes neišrasim: kažkam reikia likti namuose ir kurstyti židinį, priešingu atveju, kad neišblėstų, o į šaltį nebesinorės grįžti. Dažniausiai tas „kažkas“ yra moteris. Juk ji, o ne vyras, nešioja, gimdo ir pirmaisiais metais maitina vaikus. Taip jau motulės gamtos sutvarkyta, o prieš šią nepašokinėsi. Ir mūsų šeima – ne išimtis. Andrius ėmėsi visko, kas jam įdomu, o man kai ko teko atsisakyti. Kartais – skaudama širdimi. Pavyzdžiui, puikiai išlaikiau stojamuosius į vertimo magistro studijas, bet po egzaminų net dokumentų nenešiau: kai paaiškėjo, kad baigusi mokslus turėsiu po savaitę per mėnesį dirbti Briuselyje, namuose kilo maištas. Kaip čia mamos ir žmonos nebus? Kaip jie vakarieniaus be manęs? Kas prieš miegą prie lovos pasėdės? O kad Andrius visus metus taip pat kone po savaitę, o kartais ir daugiau laiko praleisdavo užsienyje, visiems atrodė lyg ir savaime suprantama.
Tik dabar, kai vaikai jau baigia pralenkti mane ūgiu, savarankiškai važinėja į būrelius, moka nueiti į kirpyklą, nusipirkti reikiamų priemonių pamokoms, galiu sau leisti daugiau. Darbas „Info dienoje“ ir „Diagnozė: valdžia“ dar prieš porą metų veikiausiai būtų taip ir likęs tik dar vienu atsisakytu pasiūlymu. Nesiskundžiu. Juk paklauskime savęs, dėl ko dirbame? Dėl darbo? Ne – dėl savęs, savo šeimos. Užsiimdami mėgstama veikla ne tik puikiai jaučiamės, bet ir perduodame tą savo vertės pajautimą vaikams, sutuoktiniui, aplinkiniams. Aišku, visiškai uždaryta namuose netrukčiau „nušokti nuo proto“ ne tik dėl pasąmoninio žinojimo, kad esu finansiškai priklausoma nuo kito žmogaus, – man reikia veiklos. Dar ir dabar atsimenu, kaip sėdėdama su pirmagime namuose iš dyko buvimo grindjuostes nušveičiau dantų šepetuku.
Grįžkime prie žurnalistikos. Kas Jus atvedė į šią profesiją – svajonė ar atsitiktinumas?
Matyt, likimas. Mokykloje buvau aktyvistė: pastabos už chuliganišką elgesį pažymių knygelėje maišėsi su pagyrimais už dalyvavimą įvairiuose renginiuose. Iki paskutinės minutės negalėjau apsispręsti, kuo labiau norėčiau tapti – prokurore ar žurnaliste. Tai už mane padarė mama. Ji užsispyrė, kad studijuočiau tada Vilniaus universitete naują dalyką – skandinavų filologiją. Buvau paklusnus vaikas: mama sako, mama žino...
Kad sėdžiu ne savo rogėse, supratau jau pirmą mėnesį. Svarsčiau, gal kaltas svetimas miestas, namų, pažįstamų veidų ilgesys? Tik kai per žiemos semestrą mane įsuko radijas – tuo metu žurnalistų ieškojo besikurianti radijo stotis „M1 plius“, viskas tapo skaidru it krištolas. Po pusmečio studijų Danijoje įstojau į žurnalistiką. Iki šiol pamenu persimainiusį motinos veidą, kai atvyko į Vilnių rugsėjo pirmąją pasveikinti su paskutiniais studijų metais, o aš ją patikinau, kad diplomas tikrai bus, tik... po ketverių metų.
Laidos „Diagnozė: valdžia“ žiūrovai tikriausiai paliudytų, jog galėčiau būti ir puiki prokurorė. Esu, kaip sako režisierius, „ledinė kalė“. Iš kur ta nuo pirmųjų gyvenimo metų gaji teisybės ieškotojos sėkla, velnias aiškindamasis, matyt, ragus nusilaužtų.
Kaip spėjote išversti iš anglų kalbos net penkiolika knygų?
Vertimas yra žaidimas žodžiais, žongliravimas frazėmis. Nauda dviguba: ir užsienio kalbos žinias gilini, ir gimtosios žodyną turtini. Nepameluosiu sakydama, kad du trečdaliai knygų mano namų bibliotekoje – anglų kalba. Aistrą versti pajutau dirbdama LNK žiniose. Tada, laukdamasi pirmagimės, nebelaksčiau po seimus ir vyriausybes – sėdėjau biure ir rengiau užsienio naujienas. Vėliau teko versti ir garsinti sporto žurnalus. Galiausiai visoms leidykloms, kurių adresus radau internete, išsiuntinėjau laiškus, kuriuose siūliau savo paslaugas. Vienintelė „Alma Littera“ atsiuntė vertimą. Taigi sukirtome rankomis dėl pirmos knygos. Nei kokia ji bus, nei kiek mokės už darbą, man nerūpėjo. Esu seno kirpimo – kojomis durų neatidarinėju ir bile kokio atlyginimo nereikalauju. Pirmiausia turiu įrodyti darbdaviui, ko esu verta.
O pirmoji knyga buvo iš populiariosios psichologijos serijos „Traukos dėsnis“. Paskui – kelios rankdarbių, receptų knygos, kelionių vadovai, o tada, matyt, užaugau iki grožinės literatūros. Didžiausią savo kūrinį – G. R. R. Martino „Sostų žaidimus“ – leidyklai jau pasiūliau pati.
Neseniai atidaviau naujausią grožinės literatūros – jaunimo serijos knygos „Labirinto bėgikas“ – vertimą. Dabar darau pauzę, nes, atsiradus laidai „Diagnozė: valdžia“, trečiam darbui kokybiškai atlikti smegenų nebelieka. O dirbti bet kaip nemoku.
Ši pokalbių laida Jums tikriausiai buvo nemažas iššūkis, juk turite iškvosti informaciją iš politikų, kurių dauguma daug kalba, bet mažai pasako?
Aš nebesu ta naivi jauniklė, kuri šventai tiki kiekvienu pašnekovo žodžiu. Ypač – politiko ar diplomato. Pasiruošti laidai „Diagnozė: valdžia“ turėjau marias laiko – daugiau nei dešimt metų kasdien bendravau su politikais kaip žinių reporterė. Įgijau ne tik atsparumą pompastiškoms jų kalboms, bet ir nepakantumą tuštiems išvedžiojimams. To nuo laidos dalyvių neslepiu ir prieš filmavimą perspėju, kad į konkrečius klausimus norėsiu konkrečių atsakymų, kad gerbdama kitus dalyvius negailestingai nutrauksiu tą, kuris šneka „į šoną“.
Nė nemirktelėjote, kai Viktoras Uspaskichas Jums rėžė: „Tu man nepatinki.“ O kaip iš tikrųjų tą akimirką jautėtės? Įsižeidėte?
Va va, tai vienas iš laidos herojų, kuriam, juokiausi, jau reikėtų asmeninę kėdę skirti, nes dalyvavo bene penkiose laidose. Ką tai sako? Manęs ir surištos nenutemptų ten, kur man nepatinka.
Nemažai moterų buvo lengvai šokiruotos po tokio V. Uspaskicho drėbtelėjimo, o kai kurie Darbo partijos nariai vyrai socialiniame tinkle siuntė man atsiprašymo žinutes. Ar įsižeidžiau? Gal juokaujat? Būčiau negyvai užsigraužusi dėl to, kad kažką darau ne taip, jei jis būtų pasakęs priešingai. Politikai ir žurnalistai yra skirtingose barikadų pusėse, ir aš už tai, kad taip ir būtų.
Ir kaipgi po tokio įtempto darbo mėgstate ilsėtis? Randate laiko tik sau?
Jei nerasčiau laiko sau, susirgčiau žmonių neapykantos liga. Protinis darbas sekina emociškai, todėl laisvomis dienomis, išleidusi šeimyną į darbus, išjungiu telefono garsą ir, net neišsinėrusi iš naktinių bei chalato, skaitau, naršau internete, kuičiuosi po namus. Tvarkymasis man – pati geriausia meditacija. Iki gimė antrasis vaikas, net buvau linkusi į pedantiškumą: marškinėlių spintoje pagal atspalvius nedėliojau, bet užmigti žinodama, kad kriauklėje yra neplauta lėkštė, negalėjau. Dabar laikausi nuostatos, kad pirmiausia tvarka turi būti galvoje.
Dėl slenkančio darbo grafiko nebegaliu šokti. Tai buvo vienintelis būdas priversti mane judėti, įgyti energijos ir išpurtyti dienos mintis. Tada ir nuovargis pasiskirstydavo tolygiau: darbe – emocinis, šokiuose – fizinis. Jaučiu, kad tiek laiko sėdint prie kompiuterio reikia mankštos, bet viena nestraksėsiu – trūksta tos nuotaikingos atmosferos, o sporto klubai – ne man.
Šiltuoju metų laiku dievinu kapstytis aplink namus – nusipjauti žolę, sukišti rankas gėlynus.
Užsiimate labdaringa veikla, padedate onkologiniams ligoniams. Kviesdama ir kitus prisijungti vis pabrėžiate, kad tai vyksta be kamerų. Kodėl?
Prisidedu prie šios iniciatyvos turbūt aštuntus metus. „Be kamerų“ reiškia ne tik be televizijos, bet ir be spaudos. Geri darbai daromi tyliai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti: mitas – kad lietuvis džiaugiasi degančia kaimyno troba. Jis tam kaimynui, jei reikės, paskutinius savo marškinius atiduos.
Jei leisite, pasinaudosiu jūsų žurnalu ir tarp šeimos bei darbų besisukančioms moterims priminsiu: būkime bendruomeniškos, juk kuriame aplinką, kurioje auga mūsų vaikai ir pirmuosius žingsnius žengs anūkai.
Bent jau šią akimirką svarbiausiu savo gyvenimo pasiekimu laikau dvi išsaugotas gyvybes. Kaip vėliau paaiškėjo, berniukų. Vienas šiandien – jau paauglys, kitas – jaunesnis už mūsų sūnų. Reikėjo labai nedaug: tiesiog būti šalia jų mamų apsisprendimo akimirką. Vėliau – vienos kitos sauskelnių pakuotės, drabužėlių, kitų kūdikiui ir mamai būtinų daiktų.
Socialiniame tinkle „Facebook“ rašėte, kad reikia gyventi taip, kad ir šimto tomų neužtektų papasakoti...
Taip, todėl reikia mažiau šnekėt, daugiau – gyvent.
Nuotraukos – R. Mickevičiūtės. Stilius – J. Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – A.Silovanovos.
