R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka

 (10)
Lietuvos kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė, TV laidų ir renginių vedėja Redita Dominaitytė (44 m.) atvirai kalba apie jaunatviškumo puoselėjimą, ilgalaikės santuokos paslaptis, šeimą, šių dienų teatrą ir studijas vėlesniame amžiuje.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jūs esate aktorė, režisierė, vadovė, renginių organizatorė, fotomenininkė – kaip spėjate suderinti visas šias profesijas savo gyvenime?

Skirtingais gyvenimo etapais pirmame plane dominuodavo viena iš paminėtų profesijų. Viskas mano gyvenime vyksta organiškai ir be ypatingų frustracijų. Pakitus dėmesio objektui atsirasdavo poreikis į jį gilintis, na o paskui jau viskas savaime vystydavosi. Tiesiog ateina laikas, kai suvoki, kiek daug esi užgyvenęs – asmenybių, patirties, žinių, belieka tuo pasinaudoti ir sudėlioti viską į lentynėles.

Kuo šiuo metu užsiimate – galbūt organizuojate kokį nors renginį ar ruošiatės vaidmeniui naujame spektaklyje?

Šiuo metu režisuoju vaikišką spektaklį pagal K. Kasparavičiaus literatūrą „Trumpos istorijos apie..“ Tai nauja veikla man ir mano teatrui – nesame statę spaktaklio vaikams. Spektaklis ypatingas dar ir tuo, kad skirtas vaikams su regos negalia. Tai – nauja patirtis, skatinanti suvokti pasaulį kitaip, bandyti pažinti remiantis visais pojūčiais.

Ką tik įvyko mano organizuota kūrybinė stovykla – Vaidybiniai pagrindai (ne)profesionalams. Tenka priimti, ką siūlo gyvenimas. Visada vengiau pedagoginio darbo ir vaikiško formato, todėl gavau su kaupu, kad išmokčiau šią pamoką.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka
© Asmeninio albumo nuotr.

Esate labai stilinga ir jaunatviška moteris. Ar galėtumėte pasidalinti savo jaunatviškumo pavyzdžiais su mūsų skaitytojais? Kas padeda jį išlaikyti?

Pirmiausia yra labai svarbu surasti savo stilių. Kadangi jo paieškos trunka ne vieną dieną, svarbu atrasti save. Jei surandi savo stilių, mados nebetenka įtakos. Laikui bėgant pastebėjau, kad iš esmės yra labai svarbi daiktų kokybė, spalvinės gamos. Štai mane visuomet lydi ryškios spalvos, aš jų nevengiu, tai yra mano išskirtinumas ir tam tikras jaunatviškumo požymis. Man negalioja spalvų tabu. Reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas tau patinka. Taip pat nereikėtų pamiršti kūno kultūros ir mitybos įpročių.

Grožis – aktuali tema kiekvienai moteriai. Kaip manote, kas moterį daro gražia?

Išmintis. Dvasingas, besidomintis žmogus visą laiką bus gražus ir įdomus. Aš manau, kad žmogus visada turi būti pažinime. Kai žmogus nustoja domėtis, jis pradeda regresuoti.

Šiais laikais turime mažai pavyzdžių, susijusių su ilgalaike santuoka ir porų santykiais. Jūs su savo vyru fotografu Deiviu Luku esate kartu jau 15 metų, sukūrėte gražią šeimą. Kaip galvojate, kokia yra ilgalaikės santuokos paslaptis?

Neiti į santuokos rūmus (juokiasi). Mes nesame susituokę. Nemanau, kad dokumentai gali žmones sutvirtinti. Čia vėlgi paminėsiu išmintį. Kadangi moteris atlieka didesnį vaidmenį namų židinio kūrime negu vyras, ji turi elgtis išmintingai: turi būti kantri, kai ko ne girdėti, o į kai ką labai įsiklausyti. Tam tikrais atvejais svarbu pasitelkti diplomatiją, budrumą ar susitaikymą. Mes nesame labai toli nukeliavę: vyrai atsakingi už maisto atnešimą, gyvūno nukovimą, fizinius darbus, o moteris atsakinga už namų židinio puoselėjimą.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka
© Asmeninio albumo nuotr.

Auginate du į paauglystę augančius vaikus – 11 metų Ugnių ir 13-os Upę. Su kokiais sunkumais tenka susidurti auginant vaikus?

Asmenybių klausimas. Čia prasideda ribų matavimas, kiekvienas pradeda brėžti savo teritoriją, pažindintis su savo galimybėmis. Ateina laikas, kuomet su savo vaiku privalai kalbėti kaip su lygiaverčiu partneriu. Jie protestuoja, išsako savo nuomonę, kitaip sakant, gina savo teritoriją. Tačiau visa tai yra natūralu.

Kaip leidžiate savo šeimos laisvalaikį? Ar vaikštote į teatrą?

Laisvalaikiu su vaikais lankomės dailės muziejuose, įvairiuose kultūros renginiuose, parodose. Vasarą atsiranda daugiau laiko pažintinėms kelionėms po miestą ir apylinkes. Dominuojanti lauko veikla – pasivažinėjimas dviračiais, badmintonas. Teatras – neatsiejama laisvalaikio dalis.

Ką galėtumėte patarti kitoms šeimoms, norinčioms išlaikyti šeimyniškumą ir bendrystę, tėvų ir vaikų visavertį bendravimą?

Čia svarbus savęs realizavimo momentas. Suradus sferą, kurioje realizuoji save, atsiranda pozityvas, gera energija, kurie pereina į kitas reikalingas sferas, susijusias su šeimos santykiais. Reikia mokėti ir turėti ką papasakoti savo vaikams, užimti juos ir pasidalinti idėjomis su šeima.

Studijos vėlesniame amžiuje. Kas paskatino Jus sugrįžti studijuoti?

Prieš penkerius metus, susikūrus teatrui, atsirado naujų žinių poreikis. Buvo svarbu suprasti, kokioje pozicijoje yra teatras, šių dienų žiūrovų poreikiai, kokios pasiūlos galimybės. Veiksmas skatina atoveiksmį.

Iš pradžių, pradėjus vėl studijuoti, buvo šiek tiek keista. Bet manau, kad yra svarbu gyventi čia ir dabar. Todėl lygiai taip pat svarbu atsirasti naujoje erdvėje, prikrauti savo kraitelį naujom žiniom, priversti dirbti savo smegenis. Netgi skirtingi mokymosi laikotarpiai čia neturi reikšmės. Pažinimo džiaugsmas, noras tobulėti nusveria visas problemas.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka
© Asmeninio albumo nuotr.

Ką vertingo teatras gali duoti žmogui?

Kiekvienam žmogui skirtingai. Kalbant iš mano pusės, iš „Knygos teatro“ pozicijos, mes inscenizuojam Lietuvos miesto kultūros literatūrą. Supažindiname su lietuvių miesto literatūra, parodome, kad ji yra daugiasluoksnė, primename užmirštus lietuvių literatūros autorius. Teatras –

tai vienas iš kultūros šaltinių. Neįsivaizduoju šiuolaikinio, protingo, išsilavinusio žmogaus, nesilankančio teatre.

Ar iš teatro galima pragyventi šiandieninėje Lietuvoje?

Yra teatrų, kurie turi savo auditoriją, yra sukūrę ne vieną darbo su žymiai didesniais, nei rinkos siūlomais honorarais, atstovauja Lietuvą tarptautiniuose festivaliose ir yra puikūs pavyzdžiai šiuo klausimu. Jeigu dirbi daug ir nuoširdžiai, turi savo viziją, semiesi patirties, nuolat specializuojiesi savo srityje, natūralu, kad išliksi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.