Populiariausi straipsniai:
- Tarp įtakingiausių maisto kritikos tinklaraštininkų - ir lietuvė
- Svarbiausi sezono pirkiniai pagal dizainerę E. Žiemytę
- Kuri savaitės diena tinkamiausia svajonėms, nes jos pildysis
- Lietuviškos mados misionieriai: mums pranašavo greitą bankrotą
- Varškės spurgos
Vieną naktį prieš devyniolika metų Šiaulių klube „Maksas“ grakšti aukštaūgė paauglė krito į akį drabužių ir interjero dizainerei Marijai Jonai Jociutei. Pakviesta demonstruoti drabužių kolekcijos, Rūta netruko pajusti podiumo trauką.
Pamaniau, buvote aikštinga paauglė, jei išsprukdavote į naktinį klubą. O gal tėvai neprieštaraudavo, kad išsisiaustumėte?
Maištauti nereikėjo – tėvai manimi pasitikėjo, leido spręsti pačiai, o aš labai stengiausi jų nenuvilti. Jei susitardavome dėl ko nors, pažadą tesėdavau. Tuo metu Šiaulių naktinis klubas „Maksas“ buvo rimtas, išskirtinis Lietuvoje, įdomi naujiena pramogų mėgėjams.
Dažnai ir mama kartu traukdavo. Ji buvo ir vis dar yra jauna, abi pasišokdavome. Mano mama širdyje yra menininkė. Deja, su savo troškimais, požiūriu, gyvenimo stiliumi susijusių studijų nebaigė. Ji yra medikė. Kartais, tiesa, retokai, prisijungdavo ir tėvelis. Jam nelabai patinka klubinė muzika. Į klubą eidavau ir su pusantrų metų vyresniu broliu. Turėjau auklę.
Anksti ištįsote?
Savo ūgį – 178 cm – pasiekiau šešiolikos. Taigi klube neatrodžiau kaip paauglė. Tada mėgau pasidažyti, kad panėšėčiau į vyresnę. Padirbėjusi modeliu pakeičiau požiūrį į makiažą. Supratau, kad savo odą reikia puoselėti, leisti jai pailsėti nuo dažų, kremų. Dabar kitaip suprantu, kas yra gražu, kas ne.
Būdama paauglė, nežinojau, kad didelis ūgis yra gerai ir gražu. Kad tai – privalumas, supratau, kai prasidėjo modelių agentūrų banga. Staiga pamačiau – už kitas merginas esu pranašesnė ūgiu. Niekada savęs per daug gerai nevertinau, aplink mačiau daug gražesnių panelių, nesijaučiau geresnė ar gražesnė už drauges. Mūsų klasėje buvo tikrai ypatingų mergaičių – ir gan aukštų. Aš nebuvau aukščiausia.
Ar prisimenate, kaip dizainerė Marija Jona (tada – Neringa) Jociutė pakvietė Jus pristatyti savo drabužių kolekcijos?
Prisimenu. Žinot, gal ir keistai skambės, bet naktinis klubas „Maksas“ Šiauliuose buvo kaip Operos ir baleto teatras Vilniuje. Tame klube vykdavo daug įvairių renginių – ne vien diskotekos, bet ir mados, muzikos, šokių vakarai, spektakliai.
Pasiūlymą priėmiau mielai. Kai esi jauna, smagu viską išbandyti, nerti į nežinomas sritis. Naujovės veža. Man buvo įdomu vilkėti autorinius drabužius, patiko vaikščioti podiumu, žiūrovų dėmesys.
Ar greitai supratote, kokiame kelyje esate, kaip galima pasinaudoti atsitiktinumo mesta galimybe?
Iš karto suvokiau, kad noriu tapti modeliu. Kaip tik tada Šiauliuose atidaryta modelių mokykla! Mane pakvietė dalyvauti grožio konkurse „Mis Šiaulių kraštas“. Būdama šešiolikos, tapau pirmąja vicemis. Dalyvavau ir kitais metais, tapau Mis Šiaulių kraštu. Tai atvėrė kelią į prestižinius renginius – demonstravau kolekcijas „In Vogue“ ir kituose festivaliuose. Beje, per pirmąjį grožio konkursą mane pastebėjo agentūros „Baltic Models“ (ši priklausė Estijos modeliui Carmen Kass) atstovas Massimo Parisi. Jis (taip pat kelių Milano ir Paryžiaus agentūrų atstovai) buvo atvykęs į Lietuvą ieškoti modelių. Kartu su Algirdu Nomeika organizavo konkursą „Mis Foto Baltic“. Šiaulių modelių mokykla mane ir kolegę Aistę Šlapokaitę nusiuntė dalyvauti, patekome į finalą. Aistė laimėjo pirmąją vietą, aš jokios prizinės neužėmiau. Vis dėlto Massimo pakvietė mane pasišnekėti ir pasiūlė važiuoti į Milaną dirbti modeliu.
Gerai čiauškėte angliškai?
Pasisekė, kad tėvai mane leido į mokyklą (dabar – Šiaulių Didždvario gimnazija), kurioje sustiprintas anglų kalbos mokymas. Ir – nuo pirmos klasės, tad išmokau tikrai puikiai. Žinojau, kad Milane nereikės lementi itališkai, nes modelių pasaulyje kalbama angliškai.
Pirmąją kelionę į Milaną kiek apkartino tai, kad buvo dingęs mano lagaminas. Penkias dienas tvėriau kaip stoviu – su džinsais, marškinėliais ir sportiniais bateliais. Džiaugiausi, kad tėčio padovanotą fotoaparatą turėjau rankiniame bagaže. Buvo birželio pradžia, šilta. Teko šiek tiek drabužių nusipirkti. Man labai patiko Italija, žmonės, Vakarų kultūra, grožio etalono kūrėjai, išskirtinė galimybė daug pamatyti, išmėginti.
Koks garsių agentūrų fotografų, vadybininkų bendravimo stilius? Ar nesijausdavote esanti maža didelio konvejerio dalis?
Man teko dirbti Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Taivane ir kt. Turėjau savo vadybininką, jis parengdavo dienotvarkę, susitikimus su klientais ir kt. Nors buvau paauglė, jaučiausi gerai, saugi. Fotografavausi žurnalams, demonstravau dizainerių kolekcijas, filmavausi reklaminiuose klipuose. Padirbėdavau porą mėnesių, grįždavau į mokyklą, po kurio laiko vėl išvažiuodavau. Mokytis sekėsi, mokytojai mano keliones vertino geranoriškai.
Kokios charakterio savybės Jums padėjo siekti tikslų, o kokios galbūt kišdavo koją?
Padėjo užsispyrimas, organizuotumas, pareigingumas. Nė viena savybė man netrukdė, su visomis esu susidraugavusi. Su metais atsiranda tolerancija sau. Priimi save tokią, kokia esi. Kartais žinai, kad reikia pasielgti taip, kaip tau nelabai patinka, bet pareiga yra pareiga, ypač susijusi su darbu, tad turi būti lanksti.
Prieš devyniolika metų modeliai žengė pirmuosius žingsnius, šis darbas buvo naujiena, viskas atrodė gražu, įdomu, nauja. Nejutome didelio streso. Žinoma, tėvai išgyveno, mama jaudinosi – beveik tris valandas trunkantis skrydis tada atrodė tolima kelionė, tačiau visa kita... Nebuvo mitų, nebuvo ir baimių. Dabar informacija lengvai pasiekiama, jos be galo daug, yra įvairios patirties. Dauguma paprastai vadovaujasi blogąja. Jei degi savo darbu, stengsiesi pamatyti gerąją įvairių situacijų pusę. Ir priešingai. Tai pasakytina apie bet ką.
Vykdama į Milaną Šiauliuose palikote savo vaikiną?
Turėjau simpatiją, bet nieko rimta. Niekas manęs nelaikė. Kol dirbau modeliu, draugo neturėjau. Vieną dieną – vienoje šalyje, kitą – kitoje, tad kokie ten draugai...
Džiaugiausi galimybe pakeliauti, pamatyti. Patikdavo skristi dirbti kelioms dienoms į gražias vietas – Kiprą, Sardiniją... Tik va, nuolatinis stresas dėl vizų. Jų reikėdavo visur – Lietuva dar nebuvo pasirašiusi Šengeno sutarties. Turėjau Vokietijos darbo vizą, ten nuvykusi privalėdavau registruotis, pranešti, kiek laiko būsiu. Ne kartą esu pamiršusi tai padaryti, tada griežtieji vokiečiai pasienyje mane kamantinėdavo po tris valandas, gąsdindavo, kad daugiau nebeįleis į šalį. Didžiojoje Britanijoje taip pat yra tekę tris valandas aiškintis, kodėl atvykau į šalį.
Kodėl taip anksti, vos dvidešimties, baigėte modelio karjerą?
Norėjosi stabilumo, savo kampo, namų, studijuoti, nes, baigusi vidurinę, niekur nesimokiau – dvejus metus aktyviai dirbau modeliu. Galėjau ir neuždaryti šio lango, bet man buvo sunku išlaikyti idealias formas. Buvau, pavadinkim, stambesnė, nei reikia. Vizualiai esu liekna, bet modeliams keliami tam tikri reikalavimai, lemia centimetrai. Pagaliau man ne taip gerai sekėsi kaip kitoms merginoms. Neuždirbdavau tiek, kad galėčiau laisvai gyventi. Nusprendžiau kai ką keisti. Vadovauti agentūrai „Baltic Model Management“ pasiūlė jos steigėjas Massimo.
Kaip manote, kodėl direktorės pareigas M. Parisi patikėjo Jums?
Matyt, per ketverius bendro darbo metus jo nenuvyliau, pasitikėjo manimi, manė, kad atitinku reikalingos darbuotojos reikalavimus. Aš išmaniau šį darbą, be to, esu lojali, organizuota, pareiginga. Tiesa, darbas biure man buvo naujiena, teko daug ko išmokti.
Pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) baigiau verslo ir ekonomikos studijas. Agentūros vadove dirbau septynerius metus. Norėjau išmėginti ir kitas galimybes. Dirbau komplekso „Vilniaus vartai“, įmonės „Kristiana“ pardavimo vadove, padėjau koordinuoti projektą „Mis Lietuva“. Kai pakvietė vadovauti modelių agentūrai „Olialia“, mielai sutikau. Prieš penkerius metus, kai šis prekių ženklas panaikintas, kartu su kolega Povilu įkūrėme agentūrą „Ruta Model Management“.
Šioje srityje dirbu nemažai metų, pažįstu daug partnerių, mane irgi pažįsta. Tereikėjo jiems parašyti ir apie save priminti. Kol nauji sutiko dirbti, užtruko. Užsienio modelių agentūroms yra svarbu patikimumas ir tai, kokių merginų esi parengusi. Nuolat ieškau modelių, kurie galėtų keliauti po pasaulį ir dirbti. Šią vasarą tokių yra penkiasdešimt. Mano modeliai – mano turtas.
Ar grožio kriterijai visur tie patys?
Ūgio, liemens, krūtinės, klubų apimčių reikalavimai bemaž visur vienodi. Na, o veido grožį sunku nupasakoti. Storos lūpos, didelės akys, išryškėję skruostikauliai – labiausiai imponuojantys bruožai. Kiekvienoje šalyje vertinamos skirtingo tipažo merginos. Azijos šalims tinka jaunesnės, vaikiškesnio veido, Europa turi savo kriterijus, Amerika – savo. Aš juos žinau, pagal tai visoje Lietuvoje renku mergaites – nuo trylikos ir vyresnes. Užsiauginau savo būrį, komandą. Yra kelios iš Estijos ir Latvijos, viena – iš Irkutsko. Neseniai pradėjau baltarusių atranką. Nemėgstu girtis, bet turiu gerą akį. Daug metų stebėdama modelius supratau, ko reikia. Pasiūla yra didžiulė, konkuruoti šioje sferoje sudėtinga. Sėkmę už uodegos pagauti pasiseka neprislopintą šeštąjį pojūtį turintiems žmonėms.
Ar yra šalis, kur auga gražuolės?
Lietuvoje ir auga gražuolės. Šalis palyginti nedidelė, o gražių mergaičių tikrai netrūksta.
Kokie tolimiausi Jūsų klientai, kokie egzotiškiausi kraštai laukia Jūsų merginų?
Japonija, Korėja, Kinija, Taivanas, Tailandas, Indija, Niujorkas. Iš egzotiškų paminėčiau Kolumbiją. Ten neseniai atidaryta pirmoji tarptautinė modelių agentūra, Su jos savininku buvome susitikę Lietuvoje ne kartą. Iš pradžių labai atsargiai vertinau Kolumbiją, aiškinomės, tikrinome, ar tikrai ten galima siųsti modelius. Kai įsitikinome, kad merginos bus saugios, prižiūrėtos, kad joms bus suteiktos puikios gyvenimo sąlygos, kelias išleidome. Joms labai patiko, daug dirbo ir užsidirbo, kelionė pasisekė.
Kaip Jums sekasi bendrauti su mergaičių tėvais? Dėl ko jie būgštauja?
Yra įvairių tėvų. Ir labai apsiskaičiusių, daug žinančių apie Lietuvos ir užsienio modelių agentūras, darbo principus, ir tokių, kuriems reikia viską papasakoti. Kai kurie blogų gandų prisiklausę, nori garantijų, kad jų vaiku bus tinkamai pasirūpinta. Tėčiai dėl savo dukrų neretai jaudinasi, bijo labiau negu mamos. Kartais prašo kai ko pamokyti jų atžalas, mat manęs merginos klauso labiau. Esu autoritetas.
Modelius taip pat reikia supažindinti su darbo taisyklėmis. Tarkim, dešimtą jos privalo ateiti į agentūrą – pasirodyti, kaip apsirengusios, koks stilius, pasitikslinti dienotvarkės, į kokią atranką eiti. Darbas nuo ryto iki vakaro. Atsimenu, pavargdavome.
Vien dėl to, kad šoki, blogai neatrodysi. Kas kita, jei geri alkoholį. Kai buvau jauna, labai mažai miegodavau. Dabar mėgstu miegoti ilgai – turbūt atėjo laikas atsigriebti už jaunystę. Turėdavau daug energijos, visada gerai atrodydavau, į fotosesijas niekada nevėluodavau. Kai kurioms merginoms dėl nemigos iškart patamsėja paakiai. Man to niekada nebuvo. O ragauti alkoholį pradėjau vėlai.
Daug metų triūsėte kitiems. Ar smagu dirbti sau?
Kai dirbi sau, sau ir esi dėkingas. Neskaičiuoju laiko, pinigų, investicijų, skiriamų malonumui – savo darbui. Ne visada viskas einasi kaip iš pypkės, yra reikalų, kurių nemėgstu, pavyzdžiui, organizuoti vizų, ruošti dokumentų, bet vis tiek dirbi, nes privalai suruošti merginas tinkamai. Dirbu 24 valandas ir džiaugiuosi. Kinija atsikelia anksčiau už mus, pradeda eiti laiškai, Niujorkas – vėliau, kai pas mus – vakaras. Būna, kad mama paskambina ketvirtą ryto, klausia, ar jos dukra nuskrido sėkmingai.
Balandžio mėnesį Vilniuje rengėme modelių atranką, į ją atvyko septyniolikos geriausių pasaulio agentūrų atstovai. Tai savitas pripažinimas, kad mados pasaulyje mūsiškė turi gerą, patikimą vardą.
Kokie modeliai pasiekia aukštumų?
Charizmatiškos, pasitikinčios, mokančios bendrauti, žodžio kišenėje neieškančios merginos. Reikia gerai mokėti anglų, rasti bendrą kalbą.
Jaunos merginos neturi stebuklingų bendravimo įgūdžių, jų išmokstama pamažu.
Aš daug pasakoju. Dabar merginos labai mėgsta žiūrėti laidą „America‘s Next Top Model“. Tai geros pamokos, modelio darbo pradžiamokslis.
Rinktinės mergaitės, anksti suvokusios savo grožį, gali įgyti ir neigiamų savybių. Aikštingos, įnoringos, kaprizingos... Ar tokių tenka sutikti?
Jei vos pirmuosius modelio žingsnelius pradėjusi žengti mergina dedasi viską žinanti, su tokia verta atsisveikinti. Aikštingosios kelia per daug rūpesčių. Mano patirtis sako, kad verčiau tokios atsisakyti iš karto. Viena – drąsa, pasitikėjimas, kita – perlenkta lazda. Yra tam tikros ribos.
Ką turi daryti merginos ir nedaro? Jos turi sportuoti, prižiūrėti kūną, sveikai maitintis, puoselėti veido odą. To reikalauja darbo specifika, bet ne visos tai mėgsta. Apskritai žmonės nemėgsta sportuoti. Vis dėlto jei tavo darbas susijęs su grožio pramone, privalai paisyti tam tikrų reikalavimų.
Ar Jūs pati išsiugdėte poreikį sportuoti, prisižiūrėti?
Aš nuo mažens buvau sportiška. Nuo ketverių metų Šiauliuose lankiau tautinių šokių kolektyvą „Želmenėliai“, septynerius metus šokau. Paskui lankiau dailės mokyklą, aerobiką, žaidžiau krepšinį. Ir dabar sportuoti man yra malonu. Pajudėjusi geriau jaučiuosi.
Daug metų atidavėte darbui, gyvenote su lagaminu rankose. O kaip dėl šeimos? Sukūrusi savo verslą, pagaliau galite atsigręžti ir į save.
Taip tragiškai man nebuvo – nesu nusigręžusi nuo asmeninio gyvenimo, niekada jo nepamirštu, viskas tvarkingai sudėliota, viskas yra gerai. Tik dar nesu ištekėjusi ir vaikų dar neturiu. Ne tik modeliai vėliau tuokiasi, kuria šeimas, susilaukia vaikų. Visuomenės požiūris į šeimą yra pasikeitęs.
Manau, kiekviena modelių agentūra siekia turėti aukščiausią karjeros viršūnę pasiekusią merginą.
Ar Lietuva turi bent vieną supermodelį?
Edita Vilkevičiūtė. Ji nepriklauso jokiai Lietuvos agentūrai. Kiek žinau, tai labai simpatiška, charizmatiška, komunikabili, graži asmenybė.
Portreto štrichai
Horoskopo ženklas – Vandenis.
Tabu. „Laikausi tam tikrų elgsenos normų. Daug dalykų sau neleidžiu. Kita vertus, esu gana laisva ir tolerantiška, plačių pažiūrų.“
Nemėgsta. „Nemėgstu veidmainių ir pesimistų. Užuot pabandę siekti geresnių rezultatų, nepasijudina. Man jų gaila.“
Vertina. „Vertinga mokėti kuo daugiau kalbų, siekti žinių. Moku rusų, anglų, gerai suprantu italų.“
Laimė. „Gyvenu Valakampiuose, pušyne. Kiekvieną rytą atsibudusi pro langą matau nuostabų vaizdą. Įsijungiu muziką ir džiaugiuosi prasidėjusia nauja diena.“
Metų laikas. „Mėgstu pavasarį – gamtos, sielos pabudimą, gaivų orą, išsiliejusią žalumą, paukščių čiulbesį rytais. Negaliu liūdėti, kai taip gražu!“
Paros laikas. „Mėgstu rytą. Mano darbo valandos nusitęsia į naktį, tad mėgstu ilgiau pamiegoti. Mano rytas – devinta, dešimta valanda.“
Pomėgiai. „Kelionės, knygų skaitymas. Vienas mano mėgstamų autorių – puikus pasakotojas Johnas Irvingas. Seniau patiko nerti. Mano močiutė nerdavo vąšeliu, aš jai padėdavau.“
Šeima. „Esame savarankiškai pasklidę. Brolis Tautvydas gyvena Airijoje. Mama penkiolika metų – Frankfurte. Tėtis – Šiauliuose. Susirenkame vasarą ir per Kalėdas.“
Pavyzdys. „Mamą laikau savo Mokytoja. Ji gražiai susitvarkė gyvenimą Vokietijoje. Džiaugiuosi, kad yra patenkinta ir laiminga.“
Atostogos. „Vasaros ir Lietuvoje labai gražios, malonios. Mėgstu spontaniškas keliones. Turiu ir planų: noriu į Libaną, į Gruziją nuvažiuoti – visur, kur dar nebuvau. Kartą ketinau žemėlapyje pažymėti aplankytas šalis ir supratau, kad labai daug jų mačiau. Kelionės, įspūdžiai, patirtos emocijos, bendravimas – nerealus turtas. Prasiplečia akiratis, pailsi kūnas ir siela. Visiems linkėčiau kuo daugiau keliauti.“
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
